1982 m. balandžio 17 d. iš Panevėžio lagerio, garbingai atlikusi savo bausmę, sugrįžo Genovaitė Navickaitė. 1980 m. spalio 24-25 d. G. Navickaitė buvo nuteista 2 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant bendro režimo lageryje, ir išvežta į Panevėžio moterų kalėjimą, kur neužilgo prasidėjo „perauklėjimas".
1980 m. balandžio mėn. pabaigoje operatyvinės dalies inspektorė, sugrąžinusi Navickaitei kelis laiškus, kuriuose ji rašė, jog ne visi jos laiškai pasiekia adresatus, be to, kalėjimo administracija neskiria asmeninio pasimatymo, pradėjo aiškinti nuteistajai nerašytas kaliniui privalomas susirašinėjimo taisykles — ką galima ir ko negalima rašyti, griežtai uždraudė numeruoti siunčiamus laiškus ir perspėjo, jei kalinė nesilaikys nurodymų, bus baudžiama. Ta pati inspektorė skatino Navickaitę daugiau bendrauti su kriminalistėmis ir vengti Onos Vitkauskaitės, nuteistos už „LKB Kronikos" dauginimą, kuri buvo tame pačiame lageryje.
1980 m. birželio mėn. Navickaitę, jau kaip pažeidusią anksčiau minėtus nurodymus, vėl išsikvietė operatyvinės dalies inspektorė, tik šį kartą pasiaiškinimui, mat Navickaitė viename laiške rašė: „. . . mylėkim tuos, kurie mus myli, ir tuos, kurie stengiasi mus kankinti . . ."
Alytus. 1982 m. gegužės 6 d. milicijos pareigūnas sulaikė prie bažnyčios kun. Kazimierą-Mindaugą Žilį ir pareiškė, kad jie norį patikrinti jo kambarį (Alytus, Panemunykėlių 5), nes Kaune esąs sulaikytas pil. Voveris, spausdinęs kun. K. Žilio užsakytus katekizmus. Kratos metu paimta nemaža lietuviškų ir lenkiškų katekizmų lapų. Po kratos kun. K. Žilys buvo kelis kartus tardomas. Buvo suvestas akistaton su Voveriu, šis kunigą atpažino. Tardytojas bandė išgauti iš kun. K. Žilio reikiamų parodymų, bet jis atsisakė kalbėti. Išleisdamas į namus kun. K. Žilį, tardytojas uždėjo jam namų areštą.
* * *
Kaunas. 1982 m. gegužės mėn. pradžioje grupė milicininkų atvyko į Kunigų Seminariją ir padarė kratą pas III kurso klieriką Petrą Linkevičių. Inkriminuojamų daiktų nerasta. Atrodo, krata buvo padaryta ieškant religinės spaudos — katekizmų ir maldaknygių — gamintojų.
Iš Vytauto Skuodžio laiško, rašyto 1982 m. vasario mėn. pradžioje:
„. . . Jau greitai metai, kaip esu čia (V. Skuodis lageryje nuo 1982 vasario 9 d. — Red.). Per televiziją nežiūrėjau net šventinių laidų, visai ne todėl, kad būčiau prieš ją nusistatęs. Tačiau vis „nėra laiko", esu labai godus skaitymui. Be to, visada labai troškau būti su savo mintimis, stengiantis kiekvieną minutę sunaudoti prasmingai, o nuo tos pasyvios informacijos seniai jaučiuosi pavargęs ir esu abejingas tokiai kultūros rūšiai, kuri išblaško, o po to pasidaro kažkaip tuščia dvasioje.
Nereikia norėti, kad laikas greičiau lėktų. Jis ir taip perdaug greitai bėga. Jeigu gyvenimas prasmingas ir turiningas, nors savo dvasioje jį reikia gyventi kiek galima ilgiau.
. . . Kažkur, čia būdamas, perskaičiau, kad pasaulyje grožį, dorą ir teisybę įvykdo Amžinoji Tiesa, kurią tikintieji vadina Dievu.
Viduklė.
Raseinių rajono Liaudies teismui
Pil. Svarinsko Alfonso, Vaclovo s.,
gyv. Viduklėje, šaltinio gt. Nr. 1
Skundas
šių metų kovo 20 d. gavau Administracinės komisijos prie Raseinių raj. Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto nutarimą, datuotą 1982 m. kovo 16 d., kuriame rašoma:
„Viduklės religinės bendruomenės klebonas 1982 m. vasario 20 d. 21 val. surengė klebonijoje vaikų susirinkimą, kuriame dalyvavo apie 30 vaikų, šiame susirinkime dalyvavo ir apie 15 tėvų. Susirinkę mokiniai vaidino. Vaidinimo dalyviai buvo nusigrimavę, persirengę atliekamos pjeses personažais. Ir tuo būdu pažeidė 1966.5.12 d. LTSR ATP įsaką: „Dėl administracinės atsakomybės už įstatų apie religinius kultus pažeidimo. Skirti pil. Svarinskui Alf. V. administracinę nuobaudą 50 rublių."
Praėjus keturiems š.m. mėnesiams, Lietuvos kunigai pagaliau gavo liturginį kalendorių, pavadintą „Katalikų kalendorius — žinynas". Iš tikrųjų katalikai šio „Katalikų kalendoriaus" negavo. Gavo po vieną egzempliorių bažnyčios ir kunigai.
„Katalikų kalendorius" kunigams džiaugsmo nesuteikė, nes jo tikslas — aiškiai propagandinis. Be to, kalendoriuje randame ne tik tiesos nutylėjimų, bet ir aiškaus melo bei grynai propagandinių manevrų.
Kalendoriuje (psl. 72) nutylima, kas yra Kaišiadorių vyskupijos apaštališkasis administratorius (tremtinys vyskupas Vincentas Sladkevičius), paminėtas tik vyskupijos kapitulinis vikaras; 111 p. panašiai negarbingai nutylėta apie Vilniaus arkivyskupijos apaštališkąjį administratorių vysk. Julijoną Steponavičių.
Kažkodėl „Katalikų kalendorius į Lietuvos vyskupų konferenciją neįtraukė tremtinių vyskupų. Argi, būdami teisėti savo vyskupijų administratoriai, jie neturi teisės priklausyti Lietuvos Vyskupų konferencijai?
Kaunas. 1982 m. gegužės mėn. Maskvoje vyko viso pasaulio religijų atstovų konferencija taikos klausimu. į šią konferenciją RRT įgaliotinis nusiuntė vysk. Liudviką Povilonį, generalvikarą mons. Liudviką Mažonavičių ir Kunigų seminarijos rektorių dr. Viktorą Butkų. Lietuvos tikintieji ir kunigai nepritaria, kad dvasiškiai dalyvautų tokiose konferencijose, nes Maskvos ruošiamos „taikos gynimo konferencijos" yra tik veidmainystė nuo pradžios iki galo. Dvasiškiai, nusilenkę prievartai, bent neturėtų kalbėti tikinčiųjų bei kunigų, o tik savo vardu.
Dalyvaujantiems sovietiniuose „taikos gynimo" renginiuose reikėtų nepamiršti šv. Tėvo Jono Pauliaus II minties — „Norint taikos, būtina gerbti žmogaus laisves ir teises!" Tikintieji žmonės bus dėkingi savo Ganytojams, jei jie „taikos gynimo" konferencijose kels į viešumą Lietuvos Katalikų Bažnyčios beteisiškumą ir patiriamas skriaudas.
1981 m. į Lietuvą atvykę Vokietijos vyskupai kalbėjo: „Mes nė vienas nedalyvaujame Berlyno taikos konferencijoje, o jūs tarnaujate propagandai, kuri šaukia apie laisvę, o jus spaudžia".
Leipalingis.
LTSR KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui
Grigo Antano, Antano s.,
gyv. Lazdijų raj., Leipalingyje,
Naujoji g-vė 13.
Pareiškimas
1978 m. mano sūnus Robertas Grigas, labai gerai išlaikė visus stojamuosius egzaminus, buvo priimtas į VVPI užsienio kalbų fakultetą, vokiečių kalbos specialybę.
Sesijinius egzaminus I-me ir Il-me kurse laikė irgi labai gerai, už ką gavo padidintą stipendiją ir buvo apdovanotas mokslo pirmūno ženkleliu. Tačiau Robertas buvo ne tik gabus ir darbštus, bet ir, kaip jj mums, tėvams, charakterizavo kuratorė vyr. dėst. Mikalauskienė ir kt. dėstytojai, nerūkantis, visiškai nevartojantis nei svaiginamųjų gėrimų nei keiksmažodžių, ir kas jau „labai blogai", savarankiškai mąstantis jaunuolis. O tokie, pasirodo, mūsų aukštosiose mokyklose nepageidautini. Ėmė reikštis labai jau akivaizdžios pastangos juo nusikratyti.