Vilniaus V. Kapsuko Universiteto studentai, suorganizavę turistinę kelionę po Dzūkiją, sumanė aplankyti ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklą Perlojoje (Varėnos raj.). Nusipirkę gėlių, devyniese iškeliavo į žygį gegužės 13.
Atėję į Perloją, prie Vytauto paminklo padėjo gėles, bet nei dainavo, nei kalbų sakė. Juos čia atsekė saugumo pareigūnas, vėliau telefonu iškvietęs kitus saugumiečius ir miliciją. Studentus, grįžtančius namo, kely sulaikė, grąžino į Perloją, ir prasidėjo tardymas. Ir štai kokie jo rezultatai: iš universiteto pašalinti trys aktyviausi, jau anksčiau įtarti studentai: Eugenijus Banys, Remigijus Kajeckas ir Pranas Grigas.
Ratnyčia. 1973 m. liepos 8 d. Ratnyčios bažnyčioje Vilniaus vyskupijos valdytojas mons. Č. Krivaitis teikė Sutvirtinimo sakramentą. Nors sakramentų teikimas yra grynai Bažnyčios vidaus dalykas, bet valdžia tuo labai domisi. Valdžios pareigūnai sprendžia, kur ir kiek kartų per metus galima teikti Sutvirtinimo sakramentą, rūpinasi, kaip visos iškilmės organizuojamos. Štai, pavyzdžiui, prieš pat šias iškilmes Ratnyčios klebonas kun. A. Andriuškevičius buvo pakviestas į Varėnos rajono DŽDT (darbo žmonių deputatų tarybos) vykdomojo komiteto pirmininko kabinetą pokalbiui. Buvo nurodyta, kad vyskupijos valdytojas būtų sutiktas tiktai šventoriuje. Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas pageidavo, kad kuo mažiau žmonių išlydėtų valdytoją.
Liepos 8-ją nuo ankstyvo ryto pėsti ir važiuoti tikintieji traukė i Ratnyčią. Ankstyvi buvo ir valdžios „talkininkai". Visuose keliuose į Ratnyčią atsirado auto inspektorių postai, kurie stabdė mašinas, tikrino vairuotojų dokumentus, neretai klausė, kur ir ko važiuoja.
Kolūkiams ir kitoms įstaigoms buvo uždrausta tam reikalui duoti transportą, arklius. O jeigu kas ir bandė pasinaudoti tomis priemonėmis, autoinspektoriai nepraleido. Pats autoinspektorius, budėjęs prie Druskininkų tilto, už pavadžių apsuko vežimą, kuriame sėdėjo keletas vaikučių.
Asmeninį transportą nuolat tikrino priekabūs autoinspektoriai. Kai kurie vairuotojai buvo patikrinti net 6 kartus.
Ceikiniai.
Lietuvos TSR Švietimo Ministrui M. Gedvilui
Vilniaus Arkivyskupijos kurijai
Ignalinos raj. Ceikinių parapijos mokinių tėvų
P a r e i š k i m a s
1972.IX.5 mes, Ceikinių parapijos tikintieji, parašėme TSKP CK Generaliniam Sekretoriui pareiškimą, kurio nuorašą pasiuntėme ir Jums. 1972.X.10 Jūs parašėte mums tokį atsakymą: „Atsakydami į Jūsų pareiškimą, pranešame, kad bažnyčia negalinti kištis i mokyklų reikalus, ardyti nustatytą tvarką ir versti mokinius atlikinėti religines apeigas. Švietimo Ministras M. Gedvilas."
Ypač iš Švietimo Ministro mes laukėme rimtesnio atsakymo. Iš visų mūsų išdėstytų faktų galima aiškiai matyti, kaip mokytojai ir net Švietimo skyriaus vedėjas kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus ir nepaiso pagrindinių tėvų teisių. O Jūsų atsakymas tartum norėtų mus, skriaudžiamus, apkaltinti.
1969.III.3 Ceikinių parapijos mokinių tėvai rašė Švietimo ministerijai, kad Valėnų mokytoja Kanišauskaitė pašalino iš mokyklos Galatilčio Verutę ir Onutę ir Varnienės Almą, kam motinos savo mergaites per Kalėdas nusivedė į bažnyčią. Tame pačiame pareiškime Jums rašėme, kad 1967 m. gegužės mėn. per atlaidus atvažiavo į Ceikinius Ignalinos Švietimo skyriaus vedėjas Jadzevičius ir, išsikvietęs iš bažnyčios mūsų kleboną, kažkiek laiko trukdė pamaldas.
KAUNO ARKIVYSKUPIJA
Kaunas. R. Kalantos tragedijos metinių proga Kaune buvo jaučiamas karo stovis. Milicininkų knibždėjo ne tik Laisvės alėjoje, bet ir visame Kaune. Milicijos uniforma perrengti net kareiviai. Milicininkai budėjo „apsišarvavę" „bananais" ir radijo siųstuvais. Iš įstaigų ir mokyklų paskirti žmonės palaikyti tvarką gatvėse. Gegužės 14 Laisvės alėja buvo pilna žmonių, tačiau milicija jiems neleisdavo sustoti. Naktį prieš gegužės 14-ąją ant Kauno miesto Vykdomojo komiteto pastato suplevėsavo trispalvė vėliava, bet ji buvo greitai pastebėta ir nuimta. (Ši žinia išgirsta iš vieno saugumiečio.) Visi asmenys, išdrįsę padėti gėlių ant R. Kalantos kapo ar jo susideginimo vietoje, buvo areštuoti. Kiek areštuotų, nežinia. Trumpai paminėti R. Kalantos metines Kauno jaunimas susibūrė Centriniame bulvare. R. Kalantos metinės praėjo be ypatingesnių incidentų.
Pagrindiniai demonstracijos dalyviai šį kartą buvo kareiviai ir milicininkai, akivaizdžiai parodę, kaip tarybų valdžia bijosi laisvos minties. Tomis dienomis daug mokinių dėl įvairių priežasčių buvo iš Kauno išvežti. Kai kuriose mokyklose „užsiėmimai" truko nuo 8 ryto iki 10 vai. nakties, kad tik moksleiviai negalėtų išeiti į miestą. Be to, besimokantiems gegužės 14 įsakyta nepasirodyti Laisvės alėjoje, uždrausta net į parduotuves eiti.
PANEVĖŽIO VYSKUPIJA
Utenos rajonas. Pateikiame kun. A. Liesio pareiškimą Utenos liaudies teismui ir gynybinę kalbą, kurios teisėja neleido perskaityti:
Utenos rajono liaudies teismui
Nuorašai: LTSR Aukščiausios Tarybos
Prezidiumui,
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui,
Panevėžio Vyskupijos kurijai
Kun. A. Liesio,
gyv. Utenos raj., Daunorių kaime,
P a r e i š k i m a s
Utenos rajono Vykdomojo komiteto administracinė komisija 1973 birželio 29 konstatavo, kad aš 1973.VI.12 Daunorių bažnyčioje grupę vaikų mokiau katekizme. Komisija nusprendė, kad aš tokiu būdu esu pažeidęs LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo šį nutarimą:
„Įstatymų apie religinius kultus pažeidimas pasireiškia šiais veiksmais: . .. organizavimas ir vykdymas vaikų ir jaunuolių specialių susirinkimų. . . neturinčių ryšio su kulto atlikimu." (Žr. LTSR ATP 1966.V.12 nutarimas „dėl administracinės atsakomybės už įstatymų apie religinius kultus pažeidimą").
Perskaitę šį Prezidiumo nutarimą, aiškiai matome, kad šiuo nutarimu yra draudžiami vaikų susirinkimai tik tie, kurie nesusiję su kulto veiksmais (atlikimu). O tie, kurie su kulto veiksmais susiję, nedraudžiami.
Minėtame vaikų susirinkime mes su vaikais meldėmės. Ten juos klausinėjau apie sakramentus, maldą, Dievą. Jiems apie Dievą sakiau pamokslą. Pamokslas (lygiai kaip malda, mišių laikymas, sakramentų teikimas) yra esminė katalikų kulto dalis. Pamokslų sakymas, sakramentų teikimas — katalikų kultas. Vadinasi, tame susirinkime buvo atliekami vien kulto veiksmai. Minėtas Prezidiumo nutarimas susirinkimų, skirtų kulto veiksmams, nedraudžia. O LTSR konstitucijos 96 str. susirinkimus, kur atliekami kulto veiksmai, įsakmiai leidžia. („Visiems LTSR piliečiams pripažįstama religinių kulto atlikimo laisvė.")
Vabalninkas. 1973.V.28 technikume per istorijos pamoką dėstytoja Morkūnienė, pamačiusi ant Danutės Kruopaitės kaklo grandinėlę, pareikalavo ją atiduoti. Kadangi mergaitė nedavė, pati dėstytoja atėmė grandinėlę su medalikėliu. Auditorijoje kažkas pasakė, kad medalikėlius dar nešiojančios Genė Dovidonytė ir Viktorija Jurginaitė. Morkūnienė, prišokusi prie Dovidonytės, nutraukė ir pasiėmė grandinėlę. Pamačiusi, kad ji turinti dar du medalikėlius, pareikalavo atiduoti, o kai mergaitė nedavė, dėstytoja, griebusi jai už rankos, per jėgą atėmė. Tada Morkūnienė, priėjusi prie Jurgi-naitės, nutraukė grandinėlę, tačiau medalikėlio atimti nepasisekė. Po paskaitos dėst. Morkūnienė išbarė minėtas mergaites, kad jos nešiojančios medalikėlius.
Per kitą pamoką Morkūnienė liepė Jurginaitei atsakinėti. Vos pradėjus atsakinėti, dėstytoja ją nutraukė, sakydama, kad netaip pradėjo. Paėmusi knygą, dėstytoja paskaitė pradžią ir liepė pasakoti. Jurginaitei paaiškinus, kad jinai neturinti tokios knygos, kaip dėstytoja, ši atšovė: „Jei Dievas tave myli, jis galėjo tau, plumpt, numesti iš dangaus tokią knygą." Mergaitė bandė toliau pasakoti, bet dėstytoja pareiškė: „Dievas neišgelbėjo tavęs — gauni du." Visai auditorijai buvo aišku, už ką parašytas dvejetas.
Veiviržėnai. Balsėnų kaime Ona Strumilienė 1973 birželio mėn. savo sodyboje palangėje pasistatė kryžių. Pastebėję kryžių, kolūkio pirmininkas Daugėla ir partijos sekretorė Bielskienė apsilankė pas Strumilienę ir liepė kryžių nugriauti arba jį pastatyti prie tvarto kitoje namo pusėje.
— Aš žinau, kaip reikia kryžių pagarbinti ir kur statyti, — atsakė moteris.
— Mes priversime tave ne tik nugriauti kryžių, bet ir sunaikinti, — šaukė pareigūnai.
Po kelių dienų atvykęs rajono milicijos viršininkas Rusčenkovas visaip gąsdino sergančią senutę, reikalaudamas nugriauti kryžių.
— Kryžius stovės savo vietoje. Kol aš gyva, niekam neleisiu jo sunaikinti. Jį pastačiau ne tam, kad jūs sunaikintumėte.
Savo motiną užstojo sūnus Pranas. Tada Rusčenkovas įsakė jam atvykti į miliciją, kur buvo bauginamas. Žadėjo perduoti saugumui, jei nesutiks nugriauti kryžių.
— Aš kryžių galiu pastatyti, bet griauti — niekada, — drąsiai atrėžė Strumila.