(Žvilgsnis į Lietuvos dvasininkiją)
Artėja visai tautai nepaprastai svarbaus ir reikšmingo įvykio — Lietuvos krikšto 600 metų — jubiliejus. Daugiau nei pusę tūkstančio metų lietuvių tauta eina po Kristaus vėliava, žengia su visa Europa, naudojasi Vakarų krikščioniškos kultūros vaisiais, dalyvauja šios kultūros kūrime. Per šį laikotarpį tauta pergyveno daug linksmų ir liūdnų, šviesių ir tragiškų įvykių. Spindėjo garbės viršūnėse ir dejavo tamsiose nevilties bedugnėse. Didžiavosi galinga valstybe ir nešė žeminantį svetimųjų jungą . . . Visaip vingiavo istorijos kelias, įvykiai keitė įvykius, bet šviesiais ir sunkių nelaimių metais tautos sąžinė, jos dvasinių jėgų, jos ištvermės šaltinis buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Tautos džiaugsmas buvo jos džiaugsmu, tautos skausmas — jos skausmu. Ji su tauta ėjo į pergales ir į sunkius bandymus. Ji padėjo tautai šių pergalių siekti ir išlaikyti bandymus, vedė į naujus laimėjimus. Tauta kartais atsikeldavo tiesiog iš svetimųjų paruošto kapo. Be Bažnyčios, be tautai įdiegto gilaus religingumo ir įskiepytos aukštos moralės šiandien gal jau nebūtų mūsų tautos, arba ji būtų toli gražu ne tokia, kaip dabar. Bažnyčios nuopelnai tautai ir jos kultūrai akivaizdūs ir nepaneigiami.
Tačiau, žvelgdami į krikščioniškąjį Lietuvos istorijos laikotarpį ir aiškiai matydami, ką Bažnyčia, jos mokslas, jos skelbiamas tikėjimas davė tautai, kaip išugdė prigimtąsias lietuvio būdo, jo charakterio savybes, kaip ji net paprastą, neraštingą kaimietį padarė tauriu žmogumi, dažnai dvasios milžinu, visa tai matydami ir įvertlndami, negalime nepastebėti ir to, ko tautai nedavė kai kurie jos vadai, hierarchai. Praeities klaidomis, apsileidimais ar silpnybėmis šiandien naudojasi ateistinė propaganda, visa tai dar išpūsdama, iškreipdama ir sukarikatūrindama. Ne visados ir ne visi dvasininkai buvo be priekaištų. Ne tik Bažnyčios priešai pastebi, kad nemaža dvasininkų nepakankamai sielojosi lietuvių kalbos teisėmis Bažnyčioje. Ne pasididžiavimo jausmą tolimos praeities aukštais Bažnyčios kunigaikščiais kelia jų kovos su pasauliniais kunigaikščiais dėl dvarų ir privilegijų. Ne šviesiais tautos pavyzdžiais yra tie dvasininkai, kurie, plintant protestantizmui, paliko Bažnyčią ir puolė į jo glėbį. Gėdą ir liūdesį sukelia tie vyskupai ir kunigai, kurie juodžiausiais rusų priespaudos laikais, tautai kovojant mirties ar gyvybės kovą, nužemintai šliaužiojo prieš carą ir jo valdininkus . . . Tokių ir panašių faktų, deja, negalime išbraukti iš garbingos savo istorijos. Ir išdaviko ženklu paženklintieji lieka tautos istorijoje, lieka, kaip jos gėda ir kaip perspėjantieji ženklai ateičiai . . .
Tautos gyvenime pačio reikšmingiausio įvykio jubiliejų sutinkame itin sunkiu ir pavojingu laikotarpiu. Galbūt net pačiu sunkiausiu ir pačiu pavojingiausiu, nes tiek tauta, tiek jos Bažnyčia vėl pastatyta prieš dilemą: žūti ar būti. Neužsimerkime prieš grėsmingą tikrovę: tautai tikrai gresia mirtinas pavojus. Užtenka apsidairyti aplinkui ir tuoj pamatysime, kiek mažesnių tautų šiandien Tarybų Sąjungoje miršta tikrąja to žodžio prasme. Po tariamos tautų draugystės bei suartėjimo priedanga vyksta baisus niveliacijos ir asimiliacijos procesas. Nereikia toli dairytis. Pažvelkime tik į kaimyninę Baltarusiją, kurios sostinėje jau nėra baltarusiškų vidurinių mokyklų, kur įstaigose darbuotojai net bijo kalbėti baltarusiškai, kad nebūtų palaikyti nacionalistais. Be to, dvasinės kultūros vietoje moraliniai įvairių tautų griuvėsiai, pasileidimas ir alkoholizmas . . . Riedame į bedugnę, į tautos degeneraciją ir mirtį.
Bet nužudant tautą, pirma reikia numarinti jos tikėjimą. Reikia pirmiausia pasmaugti Bažnyčią, šią baisią tiesą mes kartais gal ir užmirštame. Bet ją labai gerai įsimena Dievo ir tautos priešai. Įsimena ir vykdo gudriai, užmaskuotai, metodiškai. Tačiau Bažnyčia stiprėja apšlakstyta savo kankinių krauju. Jos vaikų kančios ir ištvermė didina jos galią ir jos žavesį, šitai priešas taip pat žino. Todėl dabar ją stengiasi pasmaugti tyliai nejučiom, uždusinti jos pačios vaikų rankomis.
Pažiūrėkime, kas šiandien pas mus dedasi. Ilga, atvira ir įžūli kova norimų rezultatų nedavė. Baisus ateistinių paskaitų, knygų, brošiūrų, straipsnių, filmų, plakatų ir kitos propagandinės medžiagos srautas tikėjimo iš žmonių sąmonės neišplovė ir jų sąžinės purvais neužpylė. Dvasininkų suėmimai, teismai, trėmimai nepadėjo. Kunigų šmeižtai savo tikslo nepasiekė — tikinčiųjų nuo jų ganytojų neatskyrė. Atviras puolimas ir atviras teroras nedavė to, ko karingieji ateistai norėjo ir tikėjosi. Dargi priešingai — prasidėjo atgimimas, tikintieji susiorientavo, padrąsėjo, ėmė kelti savo skriaudas ir reikalauti savo teisių. Vis daugiau jaunimo ėmė atvirai reikšti savo įsitikinimus.
Tačiau ateistinė valdžia Bažnyčioje apčiuopė vieną silpną vietelę — kai kurių dvasininkų bailumą, charakterio minkštumą, nuolankumą, kančios ir aukos baimę, norą prisitaikyti, laviruoti, iškilti . . . šituo jie bandė naudotis visą laiką, bet ypač intensyviai ėmė spausti ir išnaudoti dvasininkiją, kai kitos priemonės nepasiteisino. Rugienis daužė kumščiu į stalą ir grasino straipsniais. Tumėnas ėmė meilintis ir nuo aukšto kalno rodyti žemiškąsias karalystes. O kai atsiranda kandidatų parklupti ir pagarbinti — šėtonas suaktyvėja. Dvasininkų pagalba turėjo būti suklaidintas net Vatikanas, į vyskupų vietas turėjo patekti ateistams nuolaidūs ir paklusnūs kunigai. Kandidato į vyskupus tinkamumo laipsnis pasidarė tiesioginiai proporcingas jo paklusnumo ateistų užmačiom laipsniui. Kunigų ir klierikų verbavimas slaptam darbui saugume, viliojimas pažadais (geresnėm parapijom, ramesniu darbu, kelionėm į užsienį ir t.t.), jų kiršinimas, stropesnių kunigų apšaukimas ekstremistais ir skaldytojais — seniai su nerimu buvo stebimas Lietuvos tikinčiosios visuomenės, ypač inteligentijos. „L. K. B. kronika" — ne tik vienų kunigų nuopelnas, kaip skelbia, o gal ir galvoja saugumas ir ateistai. Tai visos Lietuvos Bažnyčios šauksmas, visų tikinčiųjų bendros pastangos, šimtai įvairių skundų, pareiškimų ir šimtai tūkstančių parašų — tai ne kunigų darbas (kunigai labiau stebimi, daugiau sekami, kai kurie iš viso negalėjo niekur prisidėti.). Tai galingas ir vis drąsėjantis tikinčiųjų pasauliečių protestas prieš jų teisių varžymą. Ir šio protesto, šio pakilimo jau nepasiseks sulaikyti ir užgniaužti.
Tačiau tikintieji negali būti atitrūkę nuo savo ganytojų, negali eiti atskirai, o ypač prieš jų valią. Todėl labai suprantamas vis didėjantis tikinčiosios Lietuvos susirūpinimas savųjų kunigų laikysena ir jų elgesiu. Neabejingieji tikėjimui — neabejingi ir savosios dvasininkijos reikalams. Jiems ne visviena, kaip elgiasi jų ganytojai. Į kunigą jie žiūri su pagarba ir su pasitikėjimu. Ir su reikalavimu pateisinti šį pasitikėjimą. Bailiai, kolaboracionistai, klusnūs ateistinės valdžios įrankiai šios pagarbos ir šio pasitikėjimo negali tikėtis. Tenegalvoja vyskupai, vyskupijų valdytojai ir kunigai, kad mes, pasauliečiai tikintieji, nieko nežinome ir nenujaučiame, kas dedasi vyskupijų kurijose, parapijų klebonijose, kunigų seminarijoje ar Anilionio kontoroje. Nemažai žinome ir gerai orientuojamės. Žinome ir tuos kunigus, kurie palūžo po saugumo letena ir padėjo parašėlį . . . Suprantame, užjaučiame, kai kada pateisiname, bet laikome nenormaliu dalyku. Matome ir tuos, kurie, ausis suglaudę, ramiai tūno, užmerkia akis net prieš skaudžiausius įvykius, bijo pasakyti savo nuomonę, rūpestingai atrinkinėja žodžius pamoksluose ... Ir vis todėl, kad būtų „geri", kad neužsitrauktų valdžios nemalonės ... Su skaudančia širdimi stebime kai kuriuos vyskupus ir vyskupijų valdytojus, kurių didžiausias rūpestis . . . kaip nors neužrūstinti valdžios, kurie „diplomatiniu" lankstumu daugiau pasitiki nei Dievo Apvaizda. Su gailesčiu pasižiūrime į tuos klebonus, kurių bažnytėlės apleistos ir apšepę, o klebonijos blizga . . . Daug ką matome, daug ką žinome, daug ką suprantame ir net pateisiname. Tik negalime pateisinti vieno — besaikio nuolaidžiavimo ateistinei valdžiai, Bažnyčios griovimo savo pačių rankomis, o ypač puolimo tų savo brolių, kurie pasuko aukos keliu, kurie, rizikuodami savo laisve ir gyvybe, ėmė ginti gyvybinius Bažnyčios ir mūsų, tikinčiųjų, reikalus. Už pagalbą ateistinei valdžiai griaunant Bažnyčią iš vidaus, už idealistų kunigų apšaukimą ekstremistais ir skaldytojais — istorija nedovanos! Jei ir toliau juoda bus vadinama balta, o balta — juoda, jei besiaukoją už Bažnyčios ir tautos reikalus kunigai bus bandoma diskredituoti — gali tekti prabilti patiems pasauliečiams, prabilti garsiai ir atvirai apie kunigus kolaborantus, jų bailų nuolaidžiavimą, jų susirūpinimą pirmiausia savo asmens saugumu ir savo reikalais, Bažnyčios reikalus paliekant paskutinėje vietoje. Iki šiol buvo tylima ne dėl nežinojimo ar nesiorientavimo, bet nenorint nešti šiukšles iš savo namų. į silpnesnius, bailesnius ar palūžusius dvasininkus žiūrime kaip į nelaimingus savo brolius, svyruojančius ar suklupusius po sunkia našta. Mes, tikintieji pasauliečiai, irgi daug kur neišlaikome istorijos duoto bandymo. Mes irgi palūžtame ir suklumpame. Dažnai nedrįstame ar nesugebame ištiesti pagalbos ranką ujamam ir persekiojamam savo ganytojui. Todėl būtume neteisūs ir negarbingi, jei tik smerktume savo dvasios vadus. Tačiau, kai matome, kad tie vadai ima mus vesti ne Kristaus, bet ateistų nurodytu keliu — tylėti irgi neturime teisės. Ateistinei valdžiai panaudojant kai kuriuos kunigus klaidingai informuoti Vatikaną apie Lietuvos Bažnyčios reikalus, tikintiesiems iškyla pareiga susirasti priemonių, kad ir jų informacija pasiektų užsienį ir Vatikane.
Mes nenorime ir negalime laukti, kad Lietuvos Bažnyčią ištiktų Rusų stačiatikių Bažnyčios likimas. Dabar jau patys rusų tikintieji inteligentai mato, kad jų Bažnyčia pavergta iki negalimybės, kad hierarchija virtusi tik ateistinės valdžios klusniu įrankiu. Solženycino žodžiais tariant, rusų Bažnyčios krūtinę slegia kapo akmuo.
Kapo akmenį ateistinė valdžia nori užristi ir ant Lietuvos Katalikų Bažnyčios. Užristi kai kurių jos ganytojų rankomis. Pačius ganytojus padaryti bailiais ir klusniais jų valios vykdytojais, kokiais yra daugumas stačiatikių aukštųjų dvasininkų. Todėl su džiaugsmu ir pritarimu Lietuvos tikintieji sutiko Tikinčiųjų teisėms ginti Komiteto įsikūrimą. Visi Lietuvos tikintieji už jį meldžiasi ir nuoširdžiai linki sėkmės tokiame svarbiame ir reikalingame darbe. Bet štai nustebę sužinome, kad kai kurie net atsakingi dvasininkai, klysdami ar valdžios įstaigų spaudžiami, ima pulti Komitetą ir jo narius. Tai nusikalstamas ir nedovanotinas nuolaidžiavimas ateistinei valdžiai, tai aktyvus talkininkavimas griaunant Lietuvos Bažnyčią ir ardant jos vienybę. Juk visi aiškiai matome, kad suskaldyti Bažnyčią stengiasi ateistai, o ne Tikinčiųjų teisėms ginti Komitetas. Nuolaidžiavimas valdžiai, kabinėjimasis už kiekvieno jos pasiūlymo — dar nėra vienybės palaikymas, bet tik lindimas gilyn į ateistų paruoštas pinkles savo interesų apsaugos vardan.
Saugumas labai nori Komitetą sunaikinti. Bet prieš tai reikia jį sukompromituoti, izoliuoti, paversti kažkokių nenuoramų ir išsišokėlių būreliu. Ir labai labai nori, kad čia jam padėtų ateistų peršamos tariamos „vienybės" šalininkai. Jiems reikia, kad prie Komiteto pasmaugimo prisidėtų ir kai kurių Lietuvos Bažnyčios vadovų rankos . . . Vis dėlto nesinori tikėti, kad tokiam aiškiai juodam darbui atsirastų talkininkų . . .
Pastaraisiais metais Lietuvoje siautėja tamsus, paslaptingas teroras, vykdomas naktį banditų-chuliganų rankomis (nors už jų pečių, be abejo, stovi kovingieji ateistai ir saugumas). Plėšiamos bažnyčios, išlaužiami tabernakuliai, išniekinamas švenčiausias Sakramentas, kankinami ir žudomi kunigai. Visa tai daroma su šėtoniška neapykanta ir žiaurumu, šitas teroras turi aiškiai ideologinį pobūdį ir siekia labai konkretaus tikslo: įbauginti tikinčiuosius, ypač kunigus. Tačiau pirmasis teroro smūgis teko tiems kunigams, kurie anksčiau buvo moraliai terorizuojami, kurie dėl šventos ramybės nusileido saugumui, nors bandė jo užduočių nevykdyti. Žinoma, „neklusniuosius" už tokį „nevykdymą" saugumas ir pasistengė pamokyti savo pagalbininkų iš nusikaltėlių pasaulio rankomis. Tai pamoka ir įspėjimas, kad „neik su velniu riešutauti" . . .
Įvairūs saugumo metodai, turtinga jo patirtis. Žiaurus nakties teroras — tik vienas iš jo veiklos būdų. Suaktyvėjo ir kitos, priešingos, „švelnios" ir „kultūringos" priemonės. Vėl dedamos pastangos įtikinti Vatikaną priimti valdžios numatytus kandidatus į vyskupus. Čia veikiama atsargiai ir delikačiai. Kviečiami talkininkauti nuolaidesni vyskupai ir kurijos. Pinklės rezgiamos tikrai gudriai. Bet ar pasiseks šitos ir kitos užmačios — daug priklausys ir nuo mūsų dvasiškijos budrumo, principingumo ir ištvermės.
Dieve, padėk, kad šito jiems nepritrūktų!
PASAULIETIS
1981 m. rugsėjis
***
