- baisu būtų, Lietuva, išleidus tave iš
akių, tavo ranką pametusiam būtų baisu:
Žiūrėti ir nematyti, klausyti - ir negirdėti.
Just. Marcinkevičius
1918 m. vasario 16-tą dieną, t.y. prieš 67 -erius metus, lietuvių tautos laisvės troškimas ir kovos už laisvę buvo apvainikuota Nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimu. Lietuvių tauta tapo šeimininkė savo namuose.
Tautai gyventi laisvės ir nepriklausomybės sąlygomis - tai normaliai augti, visapusiškai tobulėti. Drauge valstybinė nepriklausomybė kiekvienos tautos dvasinio subrendimo, "pilnametystės", garbės žymė. Todėl valstybinės nepriklausomybės netekimas - didelė nelaimė tautai: jos orumo pažeminimas ir net pavojus pačiai jos egzistencijai.
Štai jau 45-eri metai, kai lietuvių tautai išplėšta nepriklausomybė, kai ji gyvena svetimųjų pažeminta, prislėgta, skriaudžiama.
Kiekvienais metais tolstame nuo įžymiosios 1918 m. vasario 16-osios datos, vis ilgėja okupacijos metai, tad drauge turi augti ir mūsų rūpestis dėl tautos būklės ir jos ateities. Mes negalime su metais tolti ir nuo savo tautinių idealų, neprivalo augti mumyse beviltiškumo ir susitaikymo su okupacija nuotaikos. Priešingai, turime didinti rezistencines pastangas, tautinį sąmoningumą, atsparumą, ieškoti būdų ir priemonių kuo mažesniais medžiaginiais ir dvasiniais, kiekybiniais ir kokybiniais nuostoliais pakelti svetimųjų priespaudą.
Ypač svarbu tinkamai įvertinti ir Lietuvos labui panaudoti tas laisves, kurios mums liko, praradus valstybinę nepriklausomybę.
Mūsų tautos istorija liudija, kad Vasario 16-ąją kūrė ne tik sukilėliai ir savanoriai su ginklu rankose, bet ir tie Lietuvos sūnūs ir dukros, kurie brangino ir išsaugojo kitų paniekintą lietuvių kalbą, kurie spaudos draudimo metais spausdino, platino ir skaitė lietuviškas knygas, palaikė tautines ir religines tradicijas, gynė savo tikėjimą, kūrė nacionalinį meną ir kultūrą, ugdė tautoje dorovines vertybes. Taigi Vasario 16-osios akto signatarais reikia laikyti ne tik tuos veikėjus, kurie po atkaklaus patriotinio darbo rašalu pasirašė, bet ir tuos žinomus ir nežinomus didvyrius, krauju pasirašiusius sukilimų ir nepriklausomybės kovų metais; Nepriklausomybės akto signatarais yra ir visi draudžiamų ir legalių lietuviškų laikraščių, žurnalų ir knygų leidėjai, knygnešiai, visi tikėjimo karžygiai ir kankiniai, ypač Kražių bažnyčios gynėjai, Lietuvos blaivintojas vyskupas Valančius ir jo prisaikdinti pilkasermėgiai blaivininkai, visi Lietuvos daraktoriai, visos lietuvės motinos, mokiusios vaikus skaityti lietuvišką maldaknyge, visi tėvai, auginę gausias šeimas, visi Lietuvos dievadirbiai, margų raštų audėjėlės, liaudies dainų kūrėjai ir net skardžiabalsiai dainorėliai, rūtų darželių augintojos... Be visų jų meilės Lietuvai nebūtų ir Lietuvos, nebūtų buvę ir ką karūnuoti nepriklausomybės vainiku.
Savo protėvių kelią nepriklausomybę šiandien mums reikia gyvai atsiminti, giliai apmąstyti ir juo tvirtai žengti, idant ir mes taptume Lietuvos laisvės signatarais. Kitaip nejučiom pasirašysime po juodu Lietuvos pavergimo ir numarinimo aktu... Visų pirma svarbu įsisąmoninti, kad joks išorinis žmogaus ar tautos pavergimas neuždeda retežių ir žmogaus sielai. Savo dvasioje žmogus gali ir toliau pasilikti laisvas, t.y. gali laisvai mąstyti, formuoti savo pažiūras, įsitikinimus, idėjas, ugdyti patriotinius troškimus, idealus, branginti tautines vertybes, puoselėti meilę joms. O tai ir sudaro asmenybės laikysenos ir veiklos pagrindą. Nebus patriotinio vidaus, nebus ir patriotinės veiklos, nes tik laisvės meilė skatina ir laisvės veiklą.
Kaip nes pasinaudojame šia neatimama vidine laisve kaupti savyje patriotinę potenciją, sąmonę, šviesą?
Jeigu turės vidinį interesą, lietuvis ir dabar dar susiras draudžiamą knygą, pasistengs pagauti "iš anapus" radio laidą, ras vienminčių pokalbiui, o gal net ir patriotinei veiklai.
Jeigu lietuvio tėvo ir lietuvės motinos širdyje dega tėvynės meilė, jie tikrai galės ja uždegti ir savo vaikų širdis. O tai jau yra didelės patriotinės vertės darbas. Vaikai, gavę tinkamą patriotinį auklėjimą iš savo tėvų, bus atsparesni pagundai kurti mišrias šeimas, nesidangins dirbti ir net gyventi į "plačiąją tėvynę", t.y. lengvabūdiškai nešoks į "tautų lydymo katilą". Juk mes, lietuviai, palyginti su kitomis mažomis Europos tautomis, pakankamai turime erdvės gyventi ir savo tėvynėje.
Štai,pvz.:
Olandija turi 41,1 tūkst. kv. km plotą ir 14,2 mln. gyventojų (1979), Belgija - 30.5 tūks, kv. km ir 9.85 mln. gyv. (1980),
Danija 43 tūkst. kv. km ir 5,1 mln gyv. (1978),
Lietuva - 65,2 tūkst. kv. km. ir tik 3,42 min. gyventojų (su visais svetimtaučiais!..).
Ar reikia tad mums ieškoti "gyvenamojo ploto" kažkur Rusijoje? Priešingai, argi nepatraukiam savo "tuščia erdve" į Lietuvą svetimtaučių? Argi negalėtume gausiau lietuviais užpildyti savo gražiosios tėvynės? Kodėl laukiame, kad ją apgyvendintų svetimtaučiai?..
Žinoma, tautos augimui trukdė ilgametė carinė vergija ir tebetrukdo tarybinė priespauda, tačiau akivaizdu, kad ypač dabar mes esame daug žemiau savo galimybių augti, negu seniau mūsų tėvai ir protėviai.
Taigi privalome uoliau naudotis brangia galimybe gausiau apgyvendinti Lietuvą lietuviais!
Renkantis profesiją, amatą, darbą, turėtų mums šviesti ne tik "ilgesnis rublis", bet ir Lietuvos interesai: kokį darbą dirbdamas, aš būsiu naudingesnis savo tėvynei, tautiečiams. Jeigu rinksimės darbą masinami tik materialinių, egoistinių išskaičiavimą, tai labai greitai galime susivilioti ir Judo grašiais...
Pagaliau, jei tektų net pavergėjo tarnyboje dirbti, bet jei širdyje dar nebus visiškai užgesusi meilė Lietuvai ir ten galėsime tėvynei pasitarnauti kuo nors ją praturtindami, papuošdami, palengvindami priespaudos naštą.
Nors tikėjimo laisvės mūsų krašte yra žiauriai suvaržytos, bet ir šioje srityje dar daug ir nuo mūsų (ураč nuo tėvų!) priklauso. Daugelis neįsisąmonina, kad "iš įsitikinimo" (greičiau dėl suklaidinimo) ar iš paprasčiausio apsileidimo atkrisdami nuo tikėjimo, nuo Bažnyčios, pakenkia ne tik savo amžinajai Tėvynei, bet ir žemiškajai Tėvynei. Juk ateizmo doktrina yra mūsų pavergėjų doktrina, tad ateizmo šalininkai tampa tam tikra prasme ir mūsų pavergėjų dvasiniai bendrai. Argi tad nereikia mums vaduotis ir iš okupanto ideologijos?!
Okupacija sudaro papildomų sunkumų ir doroviniam apsisprendimui. Tačiau ir sunkiomis sąlygomis gyvendamas žmogus turi morulinę pareigą apsispręsti už gėrį. Pvz., būti alkoholiku ar blaiviu lietuviu, kovoti už tvirtą lietuvišką šeimą ar ją griauti, doroviškai ir tautiškai auklėti, grūdinti jaunimą ar apleisti siekti mokslo, įsigyti specialybę ar iš apsileidimo, tingumo likti bemoksliu ir pan. - tai laisvo mūsų apsisprendimo reikalas. Drauge visa tai turi ir didelės tautinės vertės bei prasmės. Argi tad neprivalome vaduotis visų pirma iš dorovinės vergijos? Ar ši veikla nėra tiesiogiai susijusi su Lietuvos išlaisvinimu iš svetimųjų jungo? Būtent doriniais silpnuoliais ir iškrypėliais pirmiausiai ir pasinaudoja okupantai savo juodiems darbams įgyvendinti.
Pagaliau ar mano namai, kiemas, darželis- visa sodyba - šviečia tvarka, švara, grožiu ar žeidžia akis ir sielą apsileidimu, netvarka? Juk mano butas, sodyba tai drauge ir Lietuvos mažas plotelis... Ar šviečia jis meile Lietuvai?!
Vadinasi, kokias savo asmeninio gyvenimo problemas bespręstume, "neišleiskime iš akių Lietuvos", jos problemų, "nepameskime jos rankos", "matykime ir girdėkime Lietuvą" dabar, kad ji neišnyktų visiems laikams iš mūsų pačių ir žmonijos akių... "Matykime ir girdėkime Lietuvą" blaiviu protu ir mylinčia širdimi dabar, kad greičiau išvystume laisvą ir nepriklausomą tarp kitų tautų ateityje!