Kaune, A. Panemunės kapinių 5-ame kvartale, prieš 15 metų amžinam poilsiui atgulė antrasis Lietuvos Resp. Prezidentas (1920-1926), Steigiamojo seimo pirmininkas, 1918. II.16 Nepriklausomybės Akto signataras ALEKSANDRAS STULGINSKIS.
Jis daug pasidarbavo Lietuvai, ištikimai tarnavo mūsų valstybei jos kūrimosi užuomazgoje ir ypač naujosios santvarkos demokratizmo puoselėjime. Jis didvyriškai elgėsi ir jos valstybingumo saulėlydy, daug kentėjo, vargo, bet nepalūžo ilgame mūsų tautos kančių kely.
1969.IX.29 nustojo plakusi tauraus patrioto, paskutiniojo-dvidešimtojo Valstybės Tarybos nario, širdis. Taip baigėsi svarbiausias Lietuvos valstybingumo istorijos 118 metų tarpsnis, kuomet aušrininkų ir varpininkų dėka atgimė ir plačiai nuskambėjo Lietuvos vardas. Po 125 metų rusų vergovės, kruvinose kovose su trimis priešais, buvo iškovota Nepriklausomybė. Per 22-jus laisvės metus užaugo viena susipratusių piliečių karta, įtvirtinusi laisvės ir nepakantumo bet kokiam okupantui siekius. Deja, tai buvo ir tragiškiausias mūsų tautos istorijos tarpsnis. Hitieris ir Stalinas įžiebė II pasaulinį karą ir įteisino genocido politiką prieš neutralias šalis, dėl to Lietuva neteko milijono savo piliečių. Didesnė šių aukų dalis, be abejo, priklauso brutaliai Stalino ekspansijai.
Represijų neišvengė ir A.Stulginskis - 1941.VI.16 su žmona buvo deportuoti į Sibirą. Tik atsitiktinumo dėka jie išvengė tragiško daugelio tremtinių likimo ir po 15 metų sugrįžo į Tėvynę.
1985.II.26 (paminkle 1885.11.27) viso pasaulio lietuviai prisiminė 100-ąjį Lietuvos Resp. Prezidento gimtadienį. Kauniečiai aplankė A.Stulginskio kapą, papuošė gėlėmis, degino žvakutes. Tą speiguotą vasario dieną sniege pramintas takelis vedė prie vienintelio, iš trijų mūsų prezidentų, kapo, kuris iki galo dalijosi visais lietuvių tautos kančios ir vargo keliais, ir vienintelis atgulė gimtoj žemelėj...
Iš susirinkusių vyrų ir moterų krūtinių Panemunės šile nuvilnijo giesmių žodžiai - Viešpaties Angelas ir Marija, Marija...
Dar ne taip seniai, sausio 26-tą, kauniečiai pagerbė prieš ketvirtį amžiaus čia pat palaidotą gen.m.Pečiulionį, LLA veda, 10 metų atkalėjusį GUL'age ir prieė 30 m. pakeliui į Tėvynę mirusį Sibiro tremtinį gen. M.Velykį.
Neužmiršta tautiečiai Vasario 16-osion proga aplankyti A.Panemunės kapinėse 1941. VI.23 Tautos sukilimo aukas ir 1947 m. kritusius "Birutės" rinktinės kovotojus. Taip pat Petrašiūnų kapinėse prieš 16 metų palaidota 1918.II.16 Nepr. Akto signatarą, diplomatą P.Klimą, ilgą laiką kankintą nacių kacete ir bolševikų GUL‘age.
Nepriklausomybės paskelbimo dieną kauniečiai nepamiršo padėti puokštę gėlių prie Lietuvos valstybės atkūrėjo dr.J.Basanavičiaus paminklo Panemunės šile, Birutės gatvėje. Vilniečiai nepabūgo ta dieną aplankyti Rasose mūsų Tautos Patriarcho kapo, kuris tomis dienomis jau ištisus 40 m. yra saugomas dviejų pamėlusių nuo šalčio "civilių", nekalbančių lietuviškai...
Okupantų pataikūnai- istorijos klastotojai turi žinoti, kad jų pastangos ištrinti iš mūsų sąmonės Lietuvos naujausių laikų istorijos ir jos martirologijos faktus nepavyks. Todėl mūsų pareiga yra priminti jaunimui istorinį jubiliejų ir atitinkamai pagerbti. Vėlinių vakarą nepamirškime uždegti žvakutę prie žinomo didvyrio kapo. Rimties ir susikaupino valandėlę visuomet prisiminkime tuos nesuskaičiuojamus tūkstančius mūsų tautos kankinių, amžiams atgulusių nežinomose broliškuose kapuose Lietuvos girių glūdumoje, ištuštėjusių sodybų galulaukėse ar dulkėtose šalikelėse, Sibiro tundroje, Vorkutos šachtose, Karagandos kasyklose, Kolymos pragaro platybėse...
R.VALYS