Naujametiniame "Valstiečių laikraščio" numeryje buvo išspausdintas mokytojos Aldonos Urbonienės straipsnis "Ilgas kelias į meilę."
Nesiimsime svarstyti, ar antikrikščioniškus, antilietuviškus šio rašinio teiginius padiktavo nežinojimas, ar nesąžiningumas. Tačiau kai kurie jų prašyte prašosi platesnių komentarų. Visų pirma, tai priekaištai katalikiškąjai auklėjimo sistemai Nepriklausomoje Lietuvoje.
"Bažnyčia mus mokė neapkęsti", rašo mokytoja ir graudina skaitytoją prisiminimais, kaip mokykloje vaikai skriaudė žydų tautybės mokinius. Absurdiškai tvirtindama, esą Bažnyčia už Kristaus nukryžiavimą kaltina žydų tautą ir skelbia jai kerštą, oponentė išsiduoda ne itin atidžiai savo laiku klausiusi katekizmo pamokų, todėl nežinanti elementariausių tikėjimo tiesų.
Kaltinti Bažnyčią už paauglių neapykantą kitataučiams, su kuriais ir suaugusieji turėjo savų sąskaitą, tai pernelyg naivu. Giliau paanalizavus paaiškėja, jog toji pati instinktyvi neapykanta pasireiškia ir savo tautiečių, savo tikėjimo žmonių - įvairių keistuolių, invalidų, asmeninių priešų atžvilgiu. Ir kaip tik Bažnyčia nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų šiuos "žvėries" proveržius žmoguje tramdė, ugdė meilę, toleranciją, broliškumą, kovojo ir kovoja už esminių žmogiškųjų savybių ir dvasinių vertybių išsaugojimą ir išvystymą. Už ką Štuthofo lageryje buvo nužudytas lietuvis kunigas Alfonsas Lipniūnes? Už ką aukojoni kun. Maksimilijonse Kolbė, Salvadoro arkivyskupas Romeres? Už ką tarybiniuose kecetuose buvo nukankinti kunigai ir vyskupai Borisevičius ir Reinys? Už ką mūsų dienomis, lygiai taip, kaip su lenkų kun. J.Popieluško, susidorota su kun. Br. Laurinavičiumi? Už ką kalinami kunigais Alf. Svarinskas, Sig. Tamkevičius, Jonas-Kastytis Matulionis?
Mes, katalikai, neskirstome pasaulio į fašistus ir komunistus, liaudį ir išnaudotojus, lietuvius ir kitataučius. Žmogaus vertę, jo sukurtų sistemų vertę mums apsprendžia doriniai principai. O gili savosios tautos meilė skatina būti teisingais kiekvienai tautai, gerbti jos teises. Mes šloviname ne rasizmą, ne agresiją. ne okupaciją, ne galingųjų vykdomą genocidą. Dvidešimtojo amžiaus mokslo milžinas Albertas Einšteinas, prasidėjus žydų žudynėms, sakėsi tikėjęs, kad žmoniškumo ir tiesos pusėn stos universitetai, bet jie tylėjo... Tada jis manęs sulaukti spaudos užtarimo, tačiau ir spauda greitai buvo nutildyta. Ir tik viena Katalikų Bažnyčia iki galo, principingai, žodžiu ir darbu gynė persekiojamuosius. Tūkstančiai vokiečių katalikų, pasauliečių ir kunigų žuvo nuo hitlerinės kulkos ar mirė konclageriuose už tai, kad gelbėjo ar gynė pasmerktuosius. Po karo žydų tautos vadovai oficialiai dėkojo Popiežiui už daugybę išgelbėtų savo tautiečių.
Šitų faktų šviesoje leiskite paklausti, mokytoja, kiekgi jūs išgelbėjote anuomet nelaimingų žydų, kad jaučiatės turinti teisę prikaišioti Bažnyčiai meilės stoką, dar daugiau,- neapykantos skleidimą? Sakysite, buvote dar vaikas, nieko negalėjote, nieko nesupratote? Tai dabar, kai suprantate, nusilenkite tiems, kurie jau tada suprato, galėjo ir darė! O gal komunistinė moralė leidžia tyčiotis iš žmonių, savo gyvybės kaina gelbėjusių nekeltai pasmerktuosius, jeigu tie gelbėtojai yra nemarksistinių įsitikinimą?
Tai apie ką kalbame, nėra atsitiktiniai, epizodiniai atvejai. Iš tokių ir panašių atvejų išsusta visa Bažnyčios istorija. Jais spinduliuoja ir kiekvienas Lietuvos kampelis, kiekvienas tautos gyvenimo laikmetis, ypač mūsų laikai. Štai Telšių Katedros šventoriuje yra kuklus akmeninis kryžius su įrėžta 1863 m. data. Postamente iškaltas užrašas skelbia, kad čia palaidoti "kunigai Noreika ir Gargasas, narsūs Tėvynės gynėjai, rusų sušaudyti." Paskutiniai žodžiai neseniai išskusti. Kažkam užkliuvo istorinė tiesa... Ir štai Kudirkos Naumiesčio kapinės. Jose-1941 m. birželio 22 d. besitraukiančių bolševikų žvėriškai nukankinti ilsisi kunigai Balsys ir Petrika. Trečioji egzekucijų auka - kun.Dabrila ilsisi Alkanėnų kapinėse. Už ką? Už tą pati, kad mylėjo savo Tėvynę, kad neužsikimšo ausų ir neužsimerkė, siaučiant blogiui, kad buvo kartu su skriaudžiamaisiais.
Toliau mokytoja prisimena 1946-ųjų pavasarį, tarybinės armijos karininką, kuris su ašaromis akyse prašė pasakyti "suklaindintiems ir įtūžusiems", kad išeitų iš miškų, nutrauktų civilinių gyventojų žudynes (partizanų vardu dažnai jas vykdė enkavedistai). Nejaugi norėte pasakyti, kad lietuvių tauta išugdė 50 tūkstančių žudikų?! juk būtent tiek visų socialinių sluoksnių atstovų, daugiausia jaunimo, žuvo pokario metais Lietuvos miškuose. Kodėl jie staiga pasitraukė iš legalaus gyvenimo? Jie buvo priversti pasitraukti nuo tarybinės armijos karininkų "su ašaromis akyse", kad nebūtų nužudyti ar prievarta priversti tarnauti okupacinei armijai. Ir kaip gi jie, anot oficialios propagandos, "kovodami prieš savo liaudį", išsilaikė Lietuvoje dešimtį metų (1944-1954)? O padėtis toli gražu skyrėsi nuo šiandieninio Afganistano. Užsienio kreiseriai su medikamentais, ginklais nei Dubysos, nei Ančios upėmis neatplaukdavo... Tiktai svetimos armijos, saugumo pajėgų, Sibiro kančių buvo palaužtas iš pat liaudies gelmių spontaniškai prasiveržęs pasipriešinimas tironijai. Žodį "tironija" vartojame ne atsitiktinai, nes tarybinė "demokratija" jo kur kas daugiau nusipelno už carinę patvaldystę. Per savo viešpatavimo šimtmetį carai į Sibirą ištrėmė šimtus lietuvių patriotų.
Tuo tarpu per kelias stalininių vežimų dienas netekome 34.620 žmonių, kurių didelė dalis buvo nužudyta "naikinamojo darbo stovyklose".
Kartais melo skraistę netyčiomis praskleidžia ir tarybiniai Šaltiniai: LKP CK archyve, 1771 aplanke, rašome, kad "nuo 1944 1iepos iki 1945 gruodžio likviduota 1067 antitarybinės pogrindinės organizacijos ir grupės, 339 banditų grupės, 11870 kontrrevoliucionierių". Tuo tarpu tarybinių "partizanų" per visus karo metus žuvo 1472! Tad kur čia buvo liaudis ir su kuo buvo liaudis?
Cituodama patriotų pasisakymus, žodžius "brangią nepriklausomą tėvynę" mokytoja rašo kabutėse, ty. juos pašiepdama. O visai neseniai TSRS vadovai sveikino Suomijos vyriausybę su lygiai tokios pačios nepriklausomybės diena (paskelbta net ir tais pačiais 1918 m.). Ir kalbėjo apie ją su pagarba. Kaip niekinga, kad lietuvė inteligentė, prisimindama palaidotą savosios tautos valstybingumą, demonstruoja baisų dvasios skurdą.
Straipsnį mokytoje baigia patetišku šūkiu: "...mano meilė - Jinai, laisvoji Tarybų Lietuva!". Nors žodžiu "laisvė" piktnaudžiaujame vos ne kiekviename okupantų spaudos puslapyje, tačiau lietuvio širdis negali prie šios šventvagystės priprasti. Tai panašus pasityčiojimas, jei dykumoje trokštantį vandens, verstų šaukti: "Gelbėkite, skęstu!", t.y. mirštu nuo vandens pertekliaus.
Labai naudinga, siekiant palengvinti suvokimą, naudotis palyginimais. Taigi, mokytoje, pažvelkime į tarybinės laisvės "perteklių" šitokiu požiūriu. Tarkime, kad Lietuva prigludusi ne prie Baltijos, o kur nors Karibų jūros pakrantėje, prie JAV sienos. Tą, mūsų įsivaizduojamą Lietuvą, valdo ta pati partija, kaip ir JAV. Mūsų vaikinai atlieka privalomą karinę tarnybą Amerikoje, žūsta Afganistane, atsiprašau, Vietname... Visoje šalies teritorijoje pilna JAV karinių bazių. Bet kokią antiamerikietišką opoziciją slopina Amerikos armija ir policija. Politiniai kaliniai atlieka bausmę atšiauriausiose JAV vietovėse. Galiojanti valiuta - doleris. Valstybės herbas ir vėliava - JAV simbolių kopijos. Gimtoji kalba viešojo gyvenimo vis labiau išstumiama, pakeičiant anglų kalba. Įsakymu "iš aukščiau metodiškai naikinami tautiniai ir religiniai paminklai. Savo atstovybių užsienyje šita "laisvoji" šalis neturi... Na, mokytoja, kaip jums patinka tokia "nepriklausomybė"? O argi ne tokią "nepriklausomybę" turi dabar Tarybų Lietuve?
Keista jūsų logika, mokytoja. Kai patys lietuviai kūrė savo valstybinį, socialinį ir kultūrinį-dvasinį gyvenimą, kai, nepaisant kai kurių politikų klaidų, Lietuva augo, tobulėjo, didvyriškai gynėsi nuo priešų (Giedraičiai, Širvintos), kai įstaigas puošė istorinis Lietuvos valstybės simbolis Vytis, kai net suimtų komunistų nesiuntė į šachtas kur nors Vokietijoje, o surasdavo jiems vietos Lietuvoje,- tada žodį "nepriklausomybė" jūs rašote "kabutėse". O kai lietuvius tūkstančiais pradėjo siųsti į Sibiro mirties stovyklas, kai pačioje jų tėvynėje masiškai juos kankino ir žudė kalėjimuose, miškuose, sodybose, kai visą Lietuvos gyvenimą ėmė vairuoti Maskvos ranka, kai buvo sunaikinta ne tik Laisvė, bet ir Laisvės statula Kaune, Nežinomojo Kareivio kapas, uždraustas Tautos himnas, jūs džiūgaujate: "Mano Meilė laisvoji Tarybų Lietuva!"
O juk meilės objekto - Tarybų Lietuvos nėra. Tai fikcija. Yra tik marionetinė P.Griškevičiaus vyriausybė, kuri, jei bus įsakyta iš Maskvos, vėl niokos kraštų, vėl veš į Sibirą lietuvius, užkaltus gyvuliniuose vagonuose...
Bet yra dar kenčianti, tikinti, moraline jėga kovojanti Lietuva - Dariaus ir Girėno, kun.A.Lipniūno, Kalantos, Sadūnaitės ir į juos panašių Lietuva, kurios jūs, mokytoja, gaila, iki šiol nepažinote.
O Ji- VIENINTEALĖ!
KREGŽDŪNĖ