Paženklinta dvidešimtuoju amžiumi, prisiliečiau kaip smiltelę prie mažos planetos...
"Tu-lietuvė. Ir tavo Tėvynė Lietuva..." Taip suskambėjo motinos lopšinė. Ne prieš užmiegant išgirsta, o atmerkiant dar vaikiškas akis gyvenimui...
...Maži suolai, jų priekyje mokytoja su spaliukų žvaigždute ant krūtinės. Virš lentos paveikslas su ryškiomis raidėmis LTSR. "Vyturėlis" su besišypsančiu Leninu pirmame puslapyje, tai pirmas vaikiškas žurnalas, kurį man įdavė į rankas mokytoja. O aplinkui - draugai su spaliukų žvaigždutėmis ant krūtinių.
Žvaigždutė prie krūtinės - tai Lenino anūkų ženklas, o paveikslas, kabantis kiekvienoje klasėje virš lentos - tai Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos herbas - buvo mums paaiškinta.
Leninas, Motina Rusija, Tarybų Lietuva, TSRS, LTSR- nuolatos buvo kalama į mūsų mažas galveles, retai išgirstant švarų skambėjimą - LIETUVA...
Tačiau greitai aš sužinojau ir kitokią po herbu parašytų raidžių šifruotę: Lietuva, tave smaugia Rusija. Tik šio teiginio niekas dar neaiškino. Buvome per maži... Supratau jį, pamažu pažindama gyvenimą.
...Dar širdis rauda mažos mergytės raude, kai atsimenu, kaip už ausies pas direktorių tempė auklėtoja už tai, kad tėvelis neleido būti "Lenino anūke". Giliai širdyje išlikęs paveikslas berniūkščio, dažnai stovinčio kampe per pertraukas už tai, kad auklėtojai labai jau nepatiko jo keistas sprendimas; nebūti nei spaliuku, nei pionieriumi, nei komjaunuoliu, stoti tiesiai į partiją... Ir tarsi šiandien girdžiu skaudų Spaliukų kambario durų trenksmą prieš pat "Dievo angeliukų" nosytes, aidint pagiežingam ir pergalingam Lenino anūkų kompanijos vadovės juokui... O juk tame kambaryje buvo mažiesiems skirti žaislai!.. Saugau ir tą vaizdą, kai, auklėtojai pasiteiravus, kiek klasėje vaikų tiki į Dievą, į viršų pakilo visa keturiasdešimt rankų!
Viskas širdyje: ir isteriškas auklėtojos riksmas, pusei klasės nesirišant kaklaraiščių, ir elgesio pažymio sumažinimas pavyzdingiems mokyklos mokiniams - nepionieriams ir nekomjaunuoliams, ir charakteristikoje įrėžti žodžiais "nesusiformavusi materialistinė pasaulėžiūra", arba - "atsilikęs". Ir saugumo pinklės, nuolat persekiojančios ir gundančios parduoti Lietuvą, išplėšti ją iš širdies ir, būtinai, sutrypti savomis kojomis... O kaipgi tu ją atstūmsi, paniekinsi, kaip išsižadėsi, jei ji, nukamuota, vos pavelkanti retežius, ateina ir suklumps prie širdies?!. Aš dar buvau sapne, ji jau buvo parklupdyta: apdraskyta, sukruvinta ir apiplėšta, išleidžianti vaikus užkaltuose vagonuose "motinos Rusijos prieglobstin"...
"Nedidelė Tu, Lietuva,
O kaipgi didelė tiesa
Kad ESI..."
/Just. Marcinkevičius/
Taip, tu esi, Lietuva! Jei tu būtum tik TSRS styga, niekas nesuktų sau galvos dėl to, kad lietuvis mokinukas piešia kareivį be raudonos penkiakampės žvaigždės kepurėje, kad vietoje rašinio: "Mano Tėvynė - TSRS", parašo rašinį "Mano Tėvynė Lietuva", kad atsisako priimti karinė priesaiką ir nesutinka tarnauti sovietinei valdžiai, arba vietoje žodžių: "Aš - Tarybų Sąjungos pilietis", garsiai ištaria: "Aš - Lietuvos pilietis"... Ir nesaugotų stulpo, kamino ar sienos saugumo darbuotojai naktį iš vasario 15-tos vasario 16-tą, jei Lietuvos nebūtų, o būtų tik LTSR.
GAUDVILĖ