(Gėdingo teismo metines minint)
Prasideda gruodis. Advento pradžia. Vaizduotė lekia metus atgal į Vilnių. Matau kaip Lukiškių aikštėje čekistai gaudo, tarsi vilkai avis, moteris, grūda jas į geležinius "varanokus" ir veža į karcerį. Milicijos išblaškyti tikintieji būreliais skuba į Aušros Vartus ir čia ant kelių sukniubę, pro ašaras, nemigo išvargintomis akimis žvelgia į Aušros Vartų Motiną ir su grauduliu meldžiasi: "Motina geroji patarėja..., Krikščionių pagalba..., Karaliene kankinių, melski už mus..."
Prieš 90 metų šitaip meldėsi čia dori žemaičiai, Kražių kankiniai, kada rusų carinės valdžios teismas Vilniuje teisė jų brolius katorgon už bažnyčios gynimą. Šiandien sovietinis teismas Vilniuje teisia kunigą už Bažnyčios ir tikinčiųjų gynimą nuo bedievių persekiojimo. Istorija kartojasi. Tik su tuo esminiu skirtumu, kad carinės valdžios teismas buvo liaudžiai atviras (kražiečiai laisvai galėjo įeiti į teismo salę), o sovietinė valdžia į teismo salę įsilleido tik KGB pareigūnus, jų agentus, KGB mokinius ir panašius be dieviškos valdžios atstovus... O liaudies vaikus, norinčius įeit į salę, gaudė, kišo į mašinas ir vežė, grasino, baudė.
Pats faktas, kad kun. Sigitas Tamkevičius buvo teisiamas uždarame teisme, yra įrodymas, kad jam taikomi kaltinimai yra neteisingi. Tiesa nebijo šviesos, nebijo atvirų durų...
Apie kun. S. Tamkevičiaus teismą buvo leista visuomenei išgirsti tik iš Bažnyčios priešų tribūnos - iš teismo korespondentės-kaltintojos S. Mockuvienės tendencingai paruoštos informacijos spaudoje. ("Komjaunimo tiesa" 1983. XII.3: "Vienoje rankoje rožančius, kitoje - vėzdas"). Šioje informacijoje nėra reikiamo bešališko objektyvumo, konkretumo, Svaidomasi abstrakčiomis kaltinimų frazėmis, suktais, su tariamuoju nusikaltimu nieko bendro neturinčiais, teiginiais. Todėl lieka neaišku, už ką tikrai kun. S. Tamkevičius buvo nuteistas tokia sunkia bausme - iki 10 metų!.. Minėtas straipsnis tik sustiprina visuomenės nustebimą: parodo kaip žiauriai pas mus susidorojama su nekaltu žmogumi. Tūkstančiuose širdžių buvo padaryta giliai kraujuojanti žaizda, kuri ir po metų dar neužgyja - tebekraujuoja. Šią žaizdą iš naujo pažeidė faktas, kad nepraėjus metams nuo gėdingo susidorojimo su Kybartų klebonu, bedievybės stabas vėl pareikalavo naujų aukų Kybartuose. 1984 m. lapkričio mėnesį pasaulį aplėkė skaudi žinias Lietuvoje vėl areštuotas kunigas - Kybartų vikares Jonas Kastytis Matulionis.
Kuo galėjo nusikalsti šis Lietuvoje plačiai žinomas, kilęs iš vargingos šeimos, daug kančių patyręs, atviros, tiesios sielos kunigas, su didele meile, atsidavimu ir pasiaukojimu ėjęs kunigo pareigas dėl to visuomenės taip mylimas, gerbiamas ir turįs joje didelį pasisekimą?
Kaip tik tokio pavyzdingo kunigo negali pakęsti religijos priešai. Į abejingą kunigą jie nekreipia dėmesio, bet uolaus kunigo - negali toleruoti, Lietuvos kunigų-kankinių savybės, kokias turėjo kunigai V.Jaugelis, A.Svarinskas, S. Tamkevičius, J.Matulionis, yra jų pasiaukojanti, save kitiems atiduodanti žmonių meilė. Kadangi dėl to jis turėjo didelę įtaką liaudžiai, todėl susilaukė Bažnyčios priešų piktos reakcijos - izoliuoti juos nuo liaudies, palaužti jų jėgas, sužlugdyti asmenybę. Iš valdžios, kuri prievartos priemonėmis stengiasi įgyvendinti liaudyje bedievybę, nieko geresnio negalima laukti. Tokioje santvarkoje, kur negerbiama žmonių įsitikinimai, jų sąžinės laisvė, jų prigimtosios teisės, doram piliečiui vieta -kalėjime. Norint su žmogumi susidoroti nesunku jį apkaltinti ir, uždarame teisme nuteisus, per korespondentę-kaltintoją "supažindinti" visuomenę su tariamaisiais jo nusikaltimais. Bedievių valdžios manymu to užteks visuomenei užmigdyti: bėgs laikas ir nuteistieji bus užmiršti...
Deja, mūsu visuomenė dar nėra tiek nesąmoninga, kad taip lengvai užsimerktų prieš realybę ir gyventų bedievių sukurtomis iliuzijomis. Ją nepavyks įtikinti, kad prievartą reikia laikyti laisve, melą - tiesa, uždaras duris - atviromis ir t.t.
X
Nors Jau buvo "LKB Kronikoje" paskelbta atsiliepimą apie S. Mockuvienės straipsnį, bet norisi juos dar papildyti, t.y. pratęsti kun. S. Tamkevičiaus bylos analizę tiek, kiek mes ją pažintame iš minėto straipsnio. Pats teismas ir korespondentės žodis užgavo kruvinai aktualius tikinčiųjų interesus, todėl tikintieji negali šios bylos užmiršti, negali nusiraminti ir tylėti, kol skriauda nebus atitaisyta.
Drg. Mockuvienė savo straipsnyje bando kun. S. Tamkevičių parodyti kaip nusikaltėlį, gaminusį ir platinusį "šmeižikiško turinio dokumentus", o pati jau iš pirmųjų straipsnio eilučių puola kunigus šmeižikišku prasimanymu: kun.A.Svarinskui primeta laiminimą "nacionalistų kruvinų žygdarbių" ir t.t. Tai netiesa. Svarinskas kunigu pasirodė Lietuvoje tik 1956 m., taigi 6-7 m po to, kai jau buvo numalšinti paskutiniai pokario partizanų judėjimai.
Toliau S. Mockuvienė beria seriją abstrakčių kaltinimų kun. Tamkevičiui. Jis turėjęs "neigiamą požiūrį į tarybinę santvarką", iš sakyklos skleidęs "nereliginės paskirties pamokymus", raginęs neklausyti apylinkės Tarybos pirmininko.... prieštarauti viešosios tvarkos saugotojui" ir t.t. Ji sako, kad "šitokia veikla neįeina į kunigo pareigas".
Ne visai taip. Jeigu kunigas reikalauja, kad apylinkės pirmininkas neignoruotų konstitucijos straipsnių, ginančių Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, nesikišimą į Bažnyčios vidaus reikalus, gerbimą religinės laisvės, arba, kad viešosios tvarkos "saugotojas netrukdytų Konstitucijoj garantuojamų eitynių laisvės (religinių laidotuvių arba Vėlinių šventėm procesijų į kapines), tai tuo jis, rodydamas pagarbą TERS Konstitucijai, reikalaudamas ją vykdyti gyvenime, gina TSRS Konstituciją ir tuo pačiu tarybinė santvarką nuo neigiamo požiūrio į ją. O kaip dažnai atsakingi tarybinės valdžios atstovai savo antikonstitucine veikla, nukreipta prieš religines laisves, kiršina visuomenę, sukeldami neigiamą požiūrį į pačią tarybinę santvarką...
Mockuvienės išvados apie kunigo "veiklą" - kokia veikla įeina į jo pareigas, kokia neįeina - ne ateizmo agento kompetencijoj spręsti. Kunigo pareigas nustato Evangelija ir Bažnyčios kanonai, bet ne bedieviai, kurie dažnai neleidžia kunigui net mirštantį aprūpinti Sakramentais. Todėl nepagrįstai korespondentė tvirtina: "šimtai respublikos kunigų atlieka savo kaip dvasiškių pareigas ir niekas jiems nekliudo". Deja, oi kaip kliudo! Visiems kliudo. Oficialiai nekliudo kunigui atlikti religines pareigas tik su seneliais ir mirštančiais... Bet praktiškai, labai dažnai kunigas neleidžiamas nei prie mirštančio, jei šaukiasi kunigo mirštantis ligoninėje. Tik dėka kunigų atkaklios kovos (kokią vedė kun. Tamkevičius) pavyksta mirštantį aprūpinti sakramentais. O ten, kur kunigas nuolankiai paklūsta ateistų "įstatymams",- ligoniai miršta be sakramentų (Tiesa, kunigams, kapituliuojantiems prieš bedievių siautėjimą, kunigams -religinio gyvenimo duobkasiams- niekas nekliudo...). O ką jau kalbėti apie kunigo pareigas jaunimui ir vaikams! Mūsų bedieviai, ignoruodami tėvų teises auklėti vaikus pagal savo religinius įsitikinimus, taiko įvairiausias prievartos priemones, siekdami svetimus vaikus išauklėti pagal bedieviškus įsitikinimus. Ir deja tiems kunigams, kurie tėvų prašomi, bando jiems padėti vaikus parengti Pirmai šv. Komunijai! Kadangi kun.S.Tamkevičius, būdamas ištikimas kunigo pareigoms, neatsisakė tėvams padėti mokyti veikus katekizmo, nevarė vaikų iš bažnyčios, nepakluso bedievių vykdomam religinio gyvenimo griovimui jaunose sielose, todėl Mockuvienės žodžiais "1969 m. jam buvo atimtas kulto darbuotojo registracijos pažymėjimas. Gavęs jį atgal, S.Tamkevičius savo veiklos pobūdžio nepakeitė". Teisingai. Doras kunigas negalėjo pakeisti Šventos darbo veiklos, išsižadėti kunigo pareigų. Neišsigando nė "dvylikos įspėjimų", nes žinojo esąs teisus, likdamas ištikimas kunigo pareigoms nors dėl to tektų skaudžiai nukentėti. O nukentėti, kaip matoma, jam teko, nes ateistinė valdžia sąžinės laisvę, religinę laisvę toleruoja tik popieriuje. O kadangi kun. S.Tamkevičius išdrįso reikalauti, kad Konstitucijoj paskelbtos laisvės būtų vykdomos ir gyvenime, todėl šiuos teisėtus, humaniškus jo reikalavimus bedievių valdžia ir Mockuvienė kvalifikuoja kaip nusikalstamą veiklą, siekiant apjuodinti Tarybų valdžią. Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto dokumentus vadina šmeižikiško turinio dokumentais". Bet kodėl jie vengia konkrečiai parodyti tų dokumentų turinį? Ir teisme tik dokumentų numeriai buvo garsiai paskelbti, o iš jų turinio - nė ištraukų nepaskaityta. Aišku, jie supranta, kad konkrečiai, aiškiai parodžius kunigui inkriminuojame "nusikaltimus", kiekvienas blaiviai mąstantis ir tiesios sąžinės žmogus supras kaltinimų absurdiškumą. Štai kodėl nei teisme, nei Mockuvienės straipsnyje konkrečiai nieko neatskleidžiama iš dokumentų turinio, nes ten nėra nieko neteisingo, nieko šmeižikiško, tik drąsiai parodyta nuoga tikrovė, tikinčiųjų teisių pažeidinėjimai ir prašoma bei reikalaujame ištaisyti nenormalią padėtį.
Teigimas - "ignoravo tarybinius įstatymus" - irgi labai abstraktus. Nė vieno iš ignoruotų įstatymų konkrečiai nenurodomas. Iš tiesų reikėtų pasakyti taip: ignoravo tarybinius įstatymus, prieštaraujančius Konstitucijai ir tarptautiniams susitarimams. Jis nevykdė viešai nepaskelbtų "įstatymų", giliai slepiamų seifuose, priešingų elementariausioms žmogaus teisėms (pvz., ignoravimas prigimtųjų teisių tėvams auklėti savo veikus pagal savus įsitikinimus). Taigi konfliktai tarp valdžios pareigūnų ir kun. S.Tamkevičiaus įvyko ne dėl to, kad kunigas būtų ignoravęs teisėtus įstatymus, o todėl, kad patys pareigūnai ignoravo TSRS Konstituciją ir, kurdami viešai neskelbiamus gėdingus "įstatymus", reikalavo juos vykdyti. Todėl be reikalo korespondentė piktinasi, kad užsienio "balsai" kun. S.Tamkevičių "gersina... kaip kovotoją, nesutikusį su valdžios įstatymais". Įstatymai, kurie ignoruoja prigimtąsias žmogaus teises, yra neteisingi ir neteisėti. Todėl nė vienas doras žmogus negali su jais sutikti. Tikiu, kad Mockuvienė irgi nesutiks, jog hitleriniai įstatymai, taikomi svetimų tautų ir kitų rasių žmonėms, buvo verti pagarbos... Valdovai kuria teisėtus ir neteisėtus įstatymus, o prigimtosios žmogaus teisės yra nekintamos, visiems privalomos. Kun.S.Tamkevičius jas ir gynė.
Davusi abstraktų kun.S.Tamkevičiaus "antitarybinės veiklos" apibūdinimą, Mockuvienė mėgina parodyti, kaip toji veikla pasireiškė "konkrečiai", būtent: "įvairių eisenų organizavime, grupiniame vaikų mokyme, renginyje, nesusijusiame su religinėm apeigom" ir t.t. Skaitytoją palieka spėliojimuose: 1) Kokias ten eisenas kunigas organizavo: ar vedė minią žmonių Lenino prospektu, šaukiančią "Šalin Tarybų valdžią "? Ar ėjo su besimeldžiančio minia iš Kybartų bažnyčios į kapines laidotuvių ar Vėlinių procesijoj? Juk eisena eisenai nelygu. 2) O kokių nusikalstamų dalykų kunigas mokė grupę vaikų, už ką liko vertas pikto pasmerkimo ir katorgos? Kodėl jus nedrįstate prie žodžio "mokė" pridėti dar vieną žodį "katekizmo", tada tikrai būtų konkretu ir aišku. 3) Apie kokį renginį eina kalba, taip pat neaišku. Mockuvienė nepagrįstai kunigą kaltindama "suktais išsireiškimais", pati nuolat vartoja suktus išsireiškimus.
Korespondentės kunigui taikomi abstraktūs, sukti kaltinimai prašosi būtinai sukonkretinami. Kalbėkime tiesia, aiškia kalba.
1. Tos "įvairios" eisenos buvo aiškiai religinės eisenos. Ypač visame krikščioniškame pasaulyje praktikuojama Vėlinių maldinga procesija į kapines. Tai už šią eisena kun. S.Tamkevičius buvo baudžiamas piniginėmis baudomis ir apkaltintas teisme. Jeigu jo vedami tikintieji būtų prisijungę prie bedievių organizuojamos eisenos, po jų emblema, -nebūtų buvę nusikaltimo, nes jų eisenos eismui niekad netrukdo... Bet kada einama paskui kryžių Vėlinių vakarą į kapines, nusikalstama eismo trukdymu ir užsitraukiama bausmė. Tokia praktikoje yra TSRS Konstitucijoje "garantuota" religijos laisvė ir piliečių lygybė prieš įstatymus. Čia pasirodo tarybinių ateistų įžūli diskriminacija tikintiesiems: jie gali organizuotai eiti į kapines, o tikintiesiems - draudžiame.
Nežinia kokius kaltinimus ateistai sukurs Kybartų vikarui kun.J.Matulioniui, bet neabejojame, kad ir jie padarė "didelį antitarybinį nusikaltimą" Vėlinių šventėje vedamas maldingą eiseną į kapines.
2. Katekizmą kunigas aiškino tėvų atvestiems vaikams bažnyčioje, ne mokykloje. Jis nėjo į mokyklą, negaudė ten vaikų ir netempė jų už rankų, kaip pasielgė tarybiniai ateistai fabrikuodami bylas kunigams: P.Bubniui, A.Šeškevičiui, J.Zdebskiui už katekizmo aiškinimą vaikams.
Jie gaudė vaikus (kaip vilkai avis) prie bažnyčios durų ir, tėvų nesiklausę, tempė juos klykiančius iš baimės į savo būstines, gąsdino, virkdė..., kad juos (prieš tėvų valią) padarytų bedieviais. Niekas už svetimų vaikų ateistinį prievartavimą bedieviams teismo nesurengė. Priešingai - kunigai, kurie vykdė tėvų valią ir gynė jų teises, buvo nuteisti ir sukišti į kalėjimus.
3. Vadinamasis su tikėjimu, su religinėmis apeigomis neturinis nieko bendro renginys (ir dar nusikalstamas!) buvo... Kalėdų eglutė.
Tikėjimo priešai protaujantį žmogų tiesiog stulbina. S.Mockuvienė, apkaltinusi kunigą už Kalėdų eglutę, klausia: "Ką bendro su tikėjimu, su religinėmis apeigomis turėjo šis renginys? Nieko." Į tokį absurdišką klausimą tenka atsakyti tokiu pat klausimu "Ką bendro su bedievybe turi Kalėdų eglutė?" Tikrai nieko. Kalėdų eglutės rengimo paprotį ne bedieviai įvedė, o krikščionys. Ji yra krikščioniškos šventės - Kalėdų dalis. Jos simbolinė prasmė Kristaus šviesa, sušvitusi aną pirmąją Kalėdų naktį Betliejuje, amžiais šviečia Kristaus išpažinėjams. Tos šviesos simbolis Kalėdose - išpuošta, šviečianti eglutė. Taigi ir Kalėdų eglutę turi teisę organizuoti tik ateistai, o kunigai už tokį renginį kaltinami, teisiami!..
Mes ateistams nepavydime krikščioniškų tradicijų ir simbolių (santuokos žiedas, Vėlinių šventė, Kalėdų eglutė), bet visose paveldėjimo teisės į šias tradicines vertybes pirmiausia priklauso ne XX amžiaus bedieviams, o tikintiesiems. Neprotestuojame, kad ir bedieviai kartu su Bažnyčia santuokos žiedą jauniesiems mauna ant pirštų, kad krikščionių šventėje - Vėlinėse kertu su tikinčiaisiais eina į kapines prisiminti mirusius, kad kartu su mumis rengia eglutės šventę. Nors jie ignoruoja, profanuoja šių tradicijų ir simbolių religinę prasmę, bet drauge ir parodo, kad jos yra gražios, atitinka žmogaus sielos poreikius...
Bet kaip suprasti tokį reiškinį, kada bedieviai, pasisavinę tikinčiųjų kultūrines vertybes, jas patys praktikuoja, tikintiesiems, užuot parodę už jas dėkingumą, draudžia, verčia jų išsižadėti? Už Vėlinių eiseną, už Kalėdų eglutės renginį kunigus teisia ir baudžia katorga! Kokia diskriminacija! Koks įžūlus, ciniškas brutalumas! Kaip turi jaustis Bažnyčios vaikai, kai girdi, kad už tai jų kunigo veikla apšaukiama "suįžulėjusio dvasiškio provokacijomis"? Kas iš tikrųjų yra suįžulėję - aišku be komentarų.
Štai kaip atrodo kun. S.Tamkevičiaus "antitarybiniai nusikaltimai" blaivaus proto, tiesos šviesoje.
Tiesa, vienas iš straipsnyje išvardintų kaltinimų gali atrodyti tikrai rimtu. Tai, Mockuvienės žodžiais, "šmeižikiško turinio pareiškimų rašymas". Tačiau, kaip jau minėta, pats faktas, kad kaltintojai teisme ir spaudoje slepia tu "šmeižikiškų" dokumentų turinį, parodo, ko verti tie kaltinimai. Viena yra aišku, kad tie pareiškimai buvo būtini tikinčiųjų teisėms ginti.
Prieštarauja tiesai teigimas, kad kunigas "savo antivisuomeniniais darbeliais didžiavosi". Viena, tie "darbeliai" negalėjo būti antivisuomeniški, nes jie atitiko plačiosios visuomenės valią, jos troškimą krikščioniškai prisiminti mirusius. Antra, kunigas jais nesididžiavo, o džiaugėsi, kad visuomenės troškimai sutampa su jo kunigiška misija. O džiaugtis visuomenės sąmoningumu kunigas turėjo pagrindą. Į bedievių antivisuomeniškus išpuolius drausti Vėlinių procesiją ir už tai bausti kunigą pinigine bauda, tikinčioji visuomenė atsakė savo solidarumu su kunigu dešimteriopai padengdami jam skirtą baudą.
Be reikalo kaltintoja piktinasi, kad kunigas "per pamokslus... pasakojo tikintiesiems kaip ir ką jam sakė valdžios pareigūnai, kaip jį nubaudė už viešosios tvarkos pažeidimą" (t.y. už Vėlinių procesiją). Viešąją tvarką čia pažeidė ne kunigas, o ateistai, trukdydami tikintiesiems pasinaudoti konstitucinėmis teisėmis. Pasakyti tikintiesiems bedievių daromus išpuolius kunigas privalėjo. Jis turėjo parodyti, kad netoleruoja bedievių vykdomos antivisuomeninės veiklos bei diskriminacijos. Pasakydamas, kad tikintieji dešimteriopai padengė savo aukomis bedievių baudą, parodė, kaip tikinčioji visuomenė vertina tas religines vertybes, kurias bedieviai draudžia.
Vėlinių procesija Kybartuose ir visuomenės solidarumas parodė su kuo eina visuomene. Dosnios aukos yra aiškus rodiklis, ką visuomenė myli, ką vertine. Tą patį reikia pasakyti apie visos Lietuvos tikinčiuosius. Jų aukos Bažnyčios reikalams, imant respublikiniu mastu, yra milžiniškos. Iš jų išsilaiko Kunigų seminarija, apmokami didžiuliai mokesčiai valstybei, pravedami bažnyčių kapitaliniai remontai, išlaikomi bažnyčių tarnai, padengiamos visokios išlaidos. Kai kurių parapijų (pvz., Tytuvėnų, Pajavonio, Kretingos, Vilniaus šv. Petro ir Povilo ir kt.) tikintieji yra suaukoję šimtatūkstantines sumas bažnyčių atstatymui bei restauravimui.
Tepabando ateistei surinkti tokios savanoriškas aukas, tada įsitikins, kaip plačioji visuomenė vertina religiją ir ateizmą.
S.Mockuvienė kaltina S.Tamkevičių tvirtinus, "jog Tarybų valdžia persekioja tikinčiuosius, žemina tikintį jaunimą ir moksleivius". Tikinčiųjų persekiojimo bei pažeminimo faktai, įskaitant net ir teroristinį susidorojimą su uolesniais kunigais, yra per daug akivaizdūs ir visuomenei plačiai žinomi. Kad juos paneigti, reikėtų būti aklam, kurčiam ar be sąžinės. Šiandien jau nebenuslėpsi, nebenuginčysi to, kas yra realu ir tikra. Tą dalinai buvo galina padaryti stalininės eros metais...
Korespondentė primena, kad teisiamasis išdrįso kartą palyginti okupantų hitlerininkų ir sovietų padarytą žala lietuvių tautai. Aišku, hitlerinis maras mažiau lietuvių išnaikino negu sovietinis. O tikėjimo ir doros griovimu, kaip rodo neoficiali statistika, sovietai pralenkė bet kokius Lietuvoje buvusius okupantus. Be abejo, ir korespondentė žino šią tiesą.
Mockuvienė kaltina kunigą įrodinėjus, kad mokykla bei spauda skleidžia melą ir apgaule". Gyvenimas kad kunigas nemelavo. Tarybinės spaudos darbuotojai tiek yra apsipratę su netiesa, kad patys nepastebi, kaip ima meluoti. Neįmanoma suminėti viso to akivaizdaus melo ir apgaulės, kiek šiandien skleidžiama per tarybinė spaudą, mokyklas.
Jeigu paanalizuotume ateistinę spaudą nerastume nė vienos brošiūros, nė vienos knygelės be melo. Pvz. Br.Jauniškio rašiniuose sukaupta tiek įžūlaus melo, kad jo knygelės turi daugiau melagysčių, negu yra jose puslapių. Kodėl taip yra? Todėl, kad piliečiai neturi teisės melą, tarnaujantį ateizmui, paneigti arba kritikuoti. Už melagystes skiriasi honorarai, vadovaujančios pereigos, o už jų kritiką katorga. To susilaukė docentas V.Skuodis, kun.S. Tamkevičius ir kiti kovotojai prieš bedievių skleidžiamą melą.
Kun. Tamkevičius kaltinamas tuo, kad patarinėjęs "neklausyti mokytojų, neleisti sekmadieniais vaikų į ekskursijas, o versti eiti į bažnyčią".
Čia aiškiai iškraipomi kunigo patarimai. Kas pažįsta kun. Tamkevičių, niekas nepatikės, kad jis ragino tėvus "versti" vaikus eiti į bažnyčią. Šis kunigas turi jautrią auklėtojo sielą ir jo žodyne nebuvo žodžio "versti". Jis pats nepakėlė bet kokios prievartos. Dėl to jį vaikai ir jaunimas ypatingai myli ir gerbia. Tačiau kunigas turėjo pareigą priminti tėvams mokyklos ateistų sekmadieniais specialiai organizuojamus įvairius renginius (kartais ir ekskursijas), kad vaikai ir poilsio dienomis butų toliau nuo savo šeimos, nuo tėvų globos ir nuo bažnyčios. Neatvykusiems į sekmadienio renginius mažinamas elgesio pažymys, tuo būdu vaikai prievartaujami ateistų priklausomybei. Nestojantiems į ateistines organizacijos grasinama kliūtimis į mokslus, gyvenimą... Kunigas nemokino tėvų, kad jie taikytų vaikams kokią nors prievartą, bet mokė kovoti prieš ateistų prievartavimą, kuriuo jie siekis atitraukti vaikus nuo tėvų, ignoruoti tėvų teises. Be reikalo puolamas kunigas už pamokslą prieš paplitusi girtavimą ir nusikalstamumą. To buvo ir anksčiau, bet niekad Lietuvoje tų blogybių tiek nebuvo, kaip šiandien. Nors oficialioji statistika šiuos duomenis slepia, bet, kaip sakoma, ylos maiše nepaslėpsi. O slepia dėl to, kad šios blogybės pralenkė bet kada anksčiau buvusius rodiklius ir metai iš metų progresuoja. Dabar Lietuvoje alkoholinių gėrimų išgeriama apie 20 kartų daugiau, negu nepriklausomybės metais. Į šį siaubą reikia pažiūrėti atviromis akimis ir visu balsu šaukti: SOS! Tik Tautos priešai gali užsimerkti ir tylėti - slėpti liūdną tikrovę ir trukdyti nuoširdžią kovą prieš plintanti alkoholizmą ir jo baisias pasekmes. Faktas, kad šiandien Lietuvoje trukdoma rinta kova su girtavimu (neleidžiama įsteigti blaivybės draugiją ir pan.), o pasitenkinama vien menka propaganda prieš girtavimą, yra tik nevykęs bandymas maskuoti savo nusikalstamą nesuinteresuotumą turėti blaivią visuomenę. Jeigu taip nebūtu, valstybė imtųsi efektyvių priemonių: sumažintų alkoholinių gėrimų gamybą ir panaikintų prekybos alkoholiniais gėrimais planus (prekybos planų neįvykdžius, nukenčia prekiautojų atlyginimas, todėl jie suinteresuoti daugiau parduoti svaigalų). Kol to nebus padaryta, visa antialkoholinė propaganda yra falšyva.
Teisus kunigas tvirtinęs, kad anksčiau taip nebuvo ir kad Bažnyčia nuo tų blogybių gelbėjo. Todėl ir statistikos duomenų anksčiai valdžia neslėpė. Visuomenė nuolat blaivėjo. Pvz., jei 1930m. valstybinis alkoholio monopolis davė 42,2 mln litų pajamų, tai 1934 tik 25.0 mln. litų, 1935 m. -25,5 min. it. ir pan. Tarybiniais metais išgeriamo alkoholio kiekis kas metai didėja.
Paneigti, kad anksčiau Bažnyčia gelbėjo Lietuvą nuo girtavimo ir nusikalstamumo, būtų istorijos klastojimas. Vysk. Valančiaus laikais per porą metų Bažnyčia pajėgė Kauno gubernijoj degtinės išgėrimą sumažinti 9 kartus, o dabar tarybiniais metais vedama "kova prieš girtavimą be Bažnyčios pagalbos duoda priešingus rezultatus. Nuo 1954 m., kada buvo leista oficialiai vesti propaganda prieš girtavimą, iki 1984 m. girtavimas dešimteriopai prašoko 1954 . girtavimo lygį.
Kad anksčiau Lietuvoje buvo mažiau nusikaltimų, tai ne vien kunigų "postringavimai", bet nenuneigiama tikrovė, kurią gerai prisimena vyresnės kartos žmonės. Net ir vyresnio amžiaus tarybiniai rašytojai tai tvirtins. Paskaitykite J.Paukštelio straipsnį "Kultūros baruosе" 1969 m. nr.ll, A.Vienuolio Atsiminimus (51 p., 1982 m. laida).
Be to, kada anksčiau Lietuvoje buvo tiek chuliganiškumo, vagysčių, savižudybių, šeimų sugriuvimo, abortų ir kitokių moralinio supuvimo apraiškų?
Ne visai į temą ir labai nekritiškai Mockuvienė kalba lygindama dabartinį ekonominį gerbūvį Lietuvoje su Nepriklausomybės laiku, sakydama, kad mūsų kaimo žmonės "gerai prisimena, kokias trobas turėjo, kokius betus avėjo, ką valgė ir kaip vaikus augino... Gyvena jie dabar šviesiuose namuose, augina ir moko vaikus, seniai jau neturi rūpesčio dėl valgio ar drabužių. Jiems ir jų vaikams tai davė Tarybų valdžia."
O ką iš tikrųjų Lietuvai davė Tarybų valdžia? Ji daugiau atėmė, negu davė. Jeigu šiandien Lietuvoje matome daugiau technikos priemonių, aukštesnį materialinės kultūros lygį, išvystytą švietimą bei kitas civilizacijos vertybes, kurių tiek neturėjome prieš 45m.. tai už visa tai ačiū ne okupantams.
Tiesa, per 22 nepriklausomybės metus Lietuva nesuspėjo likviduoti viso rusų okupacijos palikto atsilikimo. Bet būtų klaida manyti, kad ji, jei būtų išlikusi nuo Maskvos nepriklausoma iki dabar, per 65 laisvės metus nebūtų pasiekusi Vakarų Europos šalių civilizacijos bei kultūros lygio. Tą gali patvirtinti akivaizdus pavyzdys Suomija. Juk Suomija, kaip ir Lietuva, iki 1917 m taip pat buvo carinės rusų imperijos pavergta. Tačiau dėka atgautos nepriklausomybės, dėka to, kad 1939. pajėgė apsiginti nuo rusų komunistinės okupacijos, tapo labai išsivysčiusia industrine agrarine šalimi ir, nežiūrint sunkių šiaurietiško klimato sąlygų, aukštu civilizacijos suklestėjimu pastebimai pralenkė dabartinę Lietuvą. Lietuva atsiliko nuo laisvųjų suomių todėl, kad nepajėgė apsiginti nuo sovietinės okupacijos, kaip suomiai apsigynę.
Dėl buvusių buitinių sąlygų Lietuvoje. Kai 1940 m. sovietų armija įsiveržė Lietuvą, jų laikraščiai rašė apie "badaujančią Lietuva" o raudonarmiečiai mūsų šalį pavadino Mažąja Amerika, nes čia rado visko, ko buvo nematę sovietiniame "rojuje.
O "rūpesčių dėl valgio ir drabužio" kiek dar ir šiandien turi ir miestiečiai, ir kolūkiečiai, ypač fermų darbuotojai, tik korespondentė jų nenori matyti. Kaime vyksta įtemptas darbas dienomis ir naktinis, net nebeskiria dirbantieji šventadienio nuo šiokiadienio. Niekad tokio vargo mūsų kaimo žmogus nepatyrė. Todėl mirė darbo džiaugsmas, nutilo kaimo darbo dainos, nuo kurių nepriklausomybės metais laukai skambėjo. Įtemptas rūpestis "dėl valgio ir drabužio" viską užgožė.
Ir nėra kuo labai girtis ir vaikų auginimu bei mokymu. Seniau buvo gausios šeimos ir vaikai daugiau augo gimtojo lizdo šilumoj, o dabar- vienas vaikas, du... kiti dar negimę nužudomi, išmetami.. Sovietinė propaganda su pasididžiavimu kalba, kad dabar sunešėjo kūdikių iki vienų metų amžiaus mirtingumas, bet nutylima, kiek jų nužudoma prieš gimimą, kai be atrankos nužudomi galbūt sveikiausi, stipriausi, gabiausi ir kruvinomis rankomis išmetami lyg nereikalingos šiukšlės... O dėl gimusio kokio peliegėlio ar išsigimėlio gydytojai varomi iš proto, kad tokie bent iki metų išgyventų, kad tik nepadidintų mirtingumo rodiklio propagandai... Štai kuo labiausiai šiandien rūpinamasi. Nesvarbu, kad išžudysim milžinus, o išauginsim silpniausius...
Anksčiau šeimose vyko natūrali atranka: iš septynių, devynių gimusių - vienas, du silpnesnieji mirdavo, o stipresnioji gyvendavo.
Be to, kūdikiui mirus, jį gražiai karstelyje pašarvoję, gėlytėmis išpuošę, viso kaimo žmonės, giedodami visų šventųjų litaniją, lydėdavome į šventąją poilsio vietą... Mirusiojo šeima guosdavosi turinti savo angelėlį danguje... Dabar gi, žudydami negimusius, išniekiname žmogaus šventumą, sunaikiname ir sveikąją žmonių dalį.
Kalbant apie vaikų mokymą reikia nepamiršti, kokiais pagrindais jis vykdomas. Ar nebuvo laimingesni tėvai užauginę vaiką kad ir mažesnio mokslo, bet blaivų dorą, mylintį darbą, su kilniais principais? Šių dienų tėvai, deja, dažnai negali pasidžiaugti, kad jų vaiką mokykla padarė gerų žmogumi. Ne kiekviena švietimo sistema pajėgi sukurti idealų žmogų ir ne vien materialinės kultūros aukštesnis lygis padaro žmogų laimingu. Hitleriniai fašistai buvo pakankamai išsimokslinę ir civilizuoti, bet teisingai buvo vadinami civilizuotais barbarais.
Tarybinė mokykla taip pat nepajėgi sukurti aukštos dvasinės kultūros žmogų dėl savo materialistinių pagrindų, partinio ribotumo, kuris gimdo neobjektyvumą, dezinformaciją, tendencingumą, prievartą primatant tam tikras pažiūras ir idėjas. O blogiausia - nekreipiama dėmesio, kad toks auklėjimas duoda neigiamus rezultatus, veda jaunimą į tokį moralinį bankrotą, kokio Lietuvos jaunimas dar nėra išgyvenęs.
Jeigu būtų galima prileisti, kad civilizacijos, materialinės kultūros pasiekimai Lietuvoje įvyko galbūt dėka Tarybų valdžios, tai idėjinėje, moralinėje srityse matome vykstant aiškią degradaciją. Netekimas dvasinių vertybių negali būti niekuo kompensuojamas. Jeigu nuo materialinių vertybių priklausytų tikroji laimė, tai šiandien neatsirastų Lietuvoje tiek daug nusivylusių gyvenimu ir net savižudžių iš ekonomiškai pasiturinčiųjų tarpo.
Šiandien su aklu fanatizmu prievarta diegiama jaunimui tariamai "mokslinis" ateizmas. Tuo siekiame bet kokia kaina sukurti "naują žmogų",t.y. žmogų be Dievo.
Pagaliau tokį naują žmogų jau turine. Jo pasirodymas nedžiugins. Tai civilizuotas barbaras. Jam svetima bet kokia aukštesnė idėja, dvasinė kultūra, dorovė. Jam būdingos savybės - dvasinis abejingumas, savanaudiškumas, karjerizmas, silpnavališkumas, girtavimas, nesugyvenimas šeimoje (skyrybos), nemėgimas darbo, vagiliavimas, kyšininkavimas, chuliganiškumas, kriminaliniai nusikaltimai. Tokį naują žmogų" sukūrė prievartinis ateizmas, atimdamas iš žmogaus tas dvasines vertybes, kurias duoda religija, tuo padarydamas didelę skriaudą žmogui ir visuomenei, kurioje jis gyvens.
Mockuvienė teigia, kad kunigo Tamkevičiaus "prieš tarybinę santvarką nukreipti pamokslai užmaskuoti suktais išsireiškimais apie bedievystės žalą". Pagrindinis veiksnys, kuris pas mus palaiko bedievybę ir net prievartą ją visiems diegia kaip privalomą pasaulėžiūrą, yra Tarybų valdžia. Todėl ir bedievybės kritika yra neišvengiamai surišta su kritika pačios santvarkos ir valdžios.
Mockuvienės straipsnis vietomis labai nustebins, tiesiog apstulbina minčių lėkštumu. Ji aiškina, kad kun. Tamkevičiaus žodžiai "tikėjimas", "bažnyčia yra tik "retorinis akių dūmimas".... esmė tokia: "...nereikia mums Tarybų valdžios..., kuri neleidžia dvasiškiams valdyti valakų, nemoka didelių algų" ir t.t.
Yra tokia žmonių kategorija, kuriai būdinga ieškoti gyvenime asmeninės naudos, daugiau patogumų, malonumų... šitokių žmonių siekimų esmė yra didesnės algos, didesni honorai arba valakai... Jie bijo kančios, nemalonumų, pavojų, aukos... Už naudą, patogumą malonumą arba, kad išvengti aukos, kančios, pavojaus- lengvai išsižada žmogiško padorumo, sąžinės... ir eina iki išdavystės...
Yra ir tokių žmonių kategorija, kuriai priklausą žmonės atsisako lengvo nerūpestingumo, visas savo jėgas, sveikatą, laisvę, visą gyvenime ir save patį aukoja kitiems, nebijodami pavojų, nemalonumų, kančių ir mirties. Jų pagrindinis siekimas gelbėti žmonės bėdoje esančius, gelbėti jų dorą, jų tikėjimą, jų gyvenimą. Šios kategorijos žmonėms siekimai valakų ir didelių algų yra psichologinė negalimybė. Tie, kurie ieško didelių algų ir kitų privilegijų, kaip matome, nesodinami į kalėjimus, jie neguldo savo galvos už savo avis, o nueina ragauskų, merkonių, jauniškių keliais, pakaitę Dievo vaikų kelią į dvasines vertybes, keliu į vergove pinigui ir žmogui (valdžioje sėdinčiam).
Kun. Tamkevičiaus pamokslams primetama "retorinis akių dūmimas". Tuo tarpu pačios kaltintojos straipsnis nuo pradžios iki galo yra persunktas suktais išsireiškimais bei "retoriniu akių dūmimu", siekiant primesti kunigui nusikaltimus, kurių jis nepadarė.
Štai dar vienas būdingas epizodas, parodąs, kaip Mockuvienė iškraipo kun. Tamkevičiaus pamokslo mintis: "S.Tamkevičiui ir jo prieteliams nereikia mokyklų ir kultūros namų, nereikia laikraščių ir televizijos, jiems kenkia knygos ir teatrai, jiems neparanki tarybinė kultūra..." Tikroji kun. Tamkevičiaus mintis tokia: reikalingi ir kultūros namai, ir mokyklos, ir universitetai (juk pirmąjį universitetą mūsų šalyje organizavo ne bedieviai, o kunigai jėzuitai!), reikalingi ir laikraščiai, ir knygos, ir televizija, ir teatrai, bet taip pat reikia, kad visos šios kultūrinės priemonės nustotų nuodiję ir žaloje jaunimą bedievybe ir amoralumu. Taip, neperanki tokia kultūra, kuri, kurdama naują žmogų, kuria civilizuotą barbarą.
Kaltinamas kun. Tamkevičius už tai, kad jis mūsų visuomenėje pastebimas blogybes išdrįso kritikuoti "kaip neva būdingą mūsų visuomenei reiškinį" Ar buvo Lietuvoje kada nors tiek masinio girtavimo, masinio šeimų irimo, masinių abortų; ar buvo kada tiek chuliganizmo, vagysčių bei nusikalstamumo jaunimo tarpe - tiek įvairiausio moralinio supuvimo visuomenėje? Ne, niekad anksčiau tų blogybių tiek nebuvo. Tai būdinga tik tarybinei visuomenei!
Mockuvienė tvirtina, kad "mūsų šalies įstatymų akivaizdoje visi tikintieji ir ateistai yra lygūs", kad "nebėra visuomenės dalijimo į tikinčius ir netikinčius". Tiesa, popieriuje lygybė yra. Ji reikalinga propagandai, kad užmaskuoti praktikoje įžūliai vykdomą tikinčiųjų diskriminaciją. Visam pasauliui skelbiame TSRS Konstitucijos 50-411 str.: "TSRS piliečiams garantuojame žodžio, spaudos, susirinkimų...gatvės eitynių... laisvės". Praktikoje tomis laisvėmis naudojasi netrukdomai tik ateistai. Už religinę spaudą, už susirinkimą religines žinias pagilinti, už maldingas eisenas į Šiluvą, kapines - Lietuvon tikintieji piliečiai baudžiami piniginėmis baudomis ir katorga.
Akivaizdoje valdžios sistemingai vykdomos ateistinės prievartos prieš tikinčiuosius labai keistai skamba teiginys: "Mūsų valstybė niekada neleis, kad įvairūs svarinskai ir tamkevičiasi terorizuotų žmones, dirbančius auklėjamąjį darbą, nesutinkančius su jų ideologija ir pažiūromis".
Kaip suprasti? Nuolat terorizuoją tikinčiuosius ir jų kunigus privilegijuoti bedieviai skelbiasi esą tikinčiųjų terorizuojami?! Vilkai skundžiasi, kad juos avys drasko?!. Aną Mockuvienės teiginį teisingiau būtų išsakyti taip "Mūsų valstybė visuomet leidžia ir leis bedieviams terorizuoti vaikus ir jų tėvus, jeigu tėvai bandys auklėti savo vaikus ne pagal bedievių ideologiją bei pažiūras". Ir dar reiktų pridėti "ir draskys visus, kurie priešinsis valstybiniam ateizmui". Taigi šitokiose sąlygose kunigai Svarinskas ir Tamkevičius, vedami heroiško pasiaukojimo, stojo ginti tėvų ir vaikų teises, įsijungdami į Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti.
Tokia heroiška ir drąsi komiteto veikla turėjo sulaukti piktos bedievių reakcijos. Bedievių korespondentė negaili piktų žodžių komiteto veiklai ir apsimeta nesuprantanti "nuo ko ir kaip jie gynė". Ypač piktinasi tuo, kad komitetas išdrįso pasakyti tiesą jog šalyje sutinkami diskriminacijos faktai nėra atsitiktiniai pavienių bedievių mokytojų ar valdžios pareigūnų išsišokimai, o planinga kova..." Piktinasi ir tuo, kad kunigas išdrįso atviru laišku atsakyti į prokuroro įspėjimą ir kritiškai atsiliepti apie tikinčiųjų persekiojimą ir įvairių negerovių toleravimą. Juo labiau piktinamasi, kad tiesą iš atviro laiško sužinojo ir platusis pasaulis. Tačiau ką begalėjo daryti sąžinės kankinių gynėjai, kai savoje šalyje niekas nenorėjo jų balso išgirsti, kai visos kovos priemonės už sąžinės laisvę yra atimtos? Paskutinioji gynimosi priemonė yra nuskriaustųjų šauksmas į žmonijos sąžinę.
Kartu "balsai iš anapus" šiuo metu yra vienintelė priemonė perduoti teisingą informaciją plačiajai Lietuvos visuomenei. Carinės imperijos laikais tokią informaciją lietuviai gaudavo iš Tilžės draudžiamos spaudos pavidale.
Mockuvienė piktinasi, kad Komitetas "labai daug ašarų... lieja dėl Tarybų Lietuvos jaunimo ir vaikų". Taip. Bet tai yra tik maža dalelė tų karčių ašarų, kurias šiandien lieja Lietuvos tėvai ir motinos... Tik užsimerkę ir kietaširdžiai, kuriems nerūpi augančios kartos dora, jos ateitis, kurie tautos ir dukrų likimą žiūri pamotės akimis ir jiems, pamotės rankomis tarnaudami, žarijas pila - tik tie gali ašarų nelieti...
Korespondentė, puldama Komitetą už tai, kad jis skundėsi, jog "šiuo metu Lietuvoje yra labiausiai diskriminuojami tikintys vaikai ir jaunimas", neranda įrodymų paneigti šiam faktui, todėl veda mintį į šalį. Ji vedžioja skaitytoją po carinės imperijos kumetynus, džiaugiasi dabartiniais vaikų darželiais, lopšeliais, pionierių stovyklomis, vaikų valgiu, apranga, mokymu... Prie ko čia tas išskaičiavimas visų buitinių, materialinių vertybių? Juk Komitetas jų neneigia, dėl jų nesiskundžia, o tik kalba apie tikinčių vaikų diskriminaciją, apie vertimą atsisakyti religinės praktikos ir elgtis ateistiškai... Bet jeigu korespondentė nori pasakyti, kad tos materialinės vertybės duoda bedieviams visas teises prievarta iš vaikų atimti religiją ir ignoruoti tėvų teises į vaikų auklėjimą, jeigu mano, kad už Ezavo lęšienės lėkštę galima išsižadėti žmogui priklausomų dvasinių vertybių bei aukštesnių idealų - ji labai klysta.
Be to, ar nepervertinama darželių, lopšelių, stovyklų ir kitų kolektyvinio auklėjimo institutų reikšmė? Ar daug kam ten rūpi išauklėti basanavičius, vaižgantus, valančius? Daugiau stengiamasi išauginti "naująjį žmogų" - bedievį, klusnų svetimųjų valios vykdytoją.
O jei norite prisiminti kumetynus, tai reikėtų nepamiršti, kad Lietuva, išsilaisvinusi iš svetimųjų okupantų "globos", pirmiausia naikino kumetynus, dvarų žemes išdalino kumečiams ir mažažemiams.
Ir tai padarė be Maskvos paslaugų, neketindami duotą žemę vėl atimti... Buvę kumečiai teisingai įvertino savo valdžios rūpestį jais.
Todėl, kai pakartotinai Lietuvą užplūdo okupantai iš Rytų, kumečių vaikai ėjo į partizanų eiles ginti Tėvynės ir daugelis jų krito nelygioj kovoj nuo okupantų rankos.
Korespondentė ypač piktai atsiliepia apie "LKB Kronika". Suprantama kodėl. Sovietinės valdžios dvasinis genocidas Bažnyčios vaikus Lietuvoje turi uždusinti tylomis. Tačiau dėka "Kronikos" Bažnyčios priešų genocidinė veikla iškyla į viešumą. Jeigu šiandien kai kurie tikinčiųjų persekiojimo faktai rečiau kartojasi, negu buvo prieš 10-12 metų, tai ačiū "Kronikai", kurios šauksmas trukdo Bažnyčios priešų veiklos maskavimą.
"Kronika" kaltinama, kad 1) joje tariamai "liaupsinami tarybiniai nusikaltėliai"; 2) "ypatingas dėmesys skiriamas skriaudžiamam jaunimui" 3) "užgauliojami mokytojai, pareigūnai" ir t.t.
Kiek teisingi šie kaltinimai?
1) Kas gi yra tie vadinamieji "tarybiniai nusikaltėliai" liaupsinami "Kronikoje"? Tai piliečiai, kurie išdrįso pasinaudoti TSRS Konstitucijoj garantuotomis sąžinės bei religijos laisvėmis. Pvz., kuo nusikalto jaunuolis Virgilijus Jaugelis? Tuo, kad Tarybų valdžiai neleidžiant jam pasirinkti pašaukimo kelią -stoti į kunigų seminariją, jis išėjo rinkti parašų po 17 tūkstančių memorandumu ir kartą padaugino "Kronika" -tuo pačiu tikslu; kad iškovoti teises sau ir savo bendraminčiams nekliudomai stoti į kunigų seminariją. Kuo nusikalto J.Stenelytė, V.Vaičiūnas? Tuo, kad pasinaudojo "eitynių laisve" -kalbėdami rožančių ėjo į Šiluvą. Kuo nusikalto doo. Skuodis? -Tuo, kad remdamasis TSRS Konstitucijos 49 str., ginančiu kritikos laisvę, jis sukritikavo bedievių absurdiškus išpuolius bei melą prieš religiją ir tikinčiuosius. Kuo nusikalto kunigai - J.Zdebskis, P. Bubnys, A.Šeškevičius, moterys: Belskienė, Bičucaitė ir kiti? -Tuo, kad, tėvų prašomi, padėjo jiems paruošti vaikus pirmajai Komunijai.
Šį tariamų nusikaltimų sąrašą butą galima dar tęsti, bet ir tiek užtenka, kad visi dori žmonės suprastų, kas šiose baudžiamose bylose yra tikrieji nusikaltėliai...
2) Kad bedievybės dvasinis genocidas klasta, melu ir prievarta stumia Lietuvos jaunimą tolyn nuo doros, nuo krikščioniškų siekių, tai rodo liūdni statistiniai duomenys, kuriuos Tautos ir Bažnyčios priešai atkakliai slepia ir baudžia už jų parodymą.
3) "Kronika" neturi tikslo užgaulioti mokytojus, pareigūnus, bet ji turi pareigą dalykus vedinti tikraisiais vardais, neslėpti Tautos didvyrių ir išdavikų.
KGB organai labai nori įrodyti "LKB Kronika" skelbiant netiesą, todėl per eilę metų ieško tokių faktų, kurie "Kronikoje" paskelbti neatitiktų tikrovės. S.Mockuvienė skelbia iš teismo eigos kelis tokius tariamai nepasitvirtinusius faktus. Tačiau bandymas įrodyti "Kronikoje" paskelbtų faktų nepasitvirtinimą yra labai blankus ir nieko neįrodo.
Štai bandoma paneigti teisingumą "Kronikoje" paskelbtos žinutės apie veterinarijos gydytojo P.Liesio laidotuves, t.y paneigti faktą, kad "jis buvo tikintis, prieš mirtį aprūpintas sakramentais ir norėjo, kad jį palaidotų katalikiškai". Byloje teismas parodė neobjektyvumą. Liudytojais pakvietė tik velionio žmoną, bet nenorėjo išklausyti jo brolio kunigo Liesio, kuris prieš pat gydytojo mirtį ne kartą jį lankė, turėjo intymius pokalbius su juo ir tikriausiai pats aprūpino brolį sakramentais, susitarė dėl laidotuvių. Žmona galėjo ne viską žinoti arba buvo suinteresuota (ar dėl įsitikinimų skirtumo ar dėl to, kad nenorėjo turėti nemalonumų dėl savo ar vaikų tarnybinės padėties) nelaidoti katalikiškai. Tačiau iš jos pačios раrodymų matyti, kad velionis "jaunystėje buvo religingas", tik vėliau, matomai irgi iš baimės, viešai savo įsitikinimų nerodė, bažnyčios viešai nelankė, slapstėsi.
Gyvenantiems sovietinėje santvarkoje ši "mįslė" lengvai suprantama. Tūkstančiai mūsų tarnautojų, inteligentų, norėdami išvengti valdžios nemalonių, savo religinius įsitikinimus slepia.
Tikinčiam inteligentui mirus, "valdiški bedieviai" daro viską, kad velionis būtų laidojamas ateistiškai, kad jо kapo nepuoštų religinis ženklas.
Buvau Anykščiuose mirus rašytojui A.Vienuoliui, mačiau jį savųjų pašarvotą namuose pagal velionio valią su religiniais ženklais, skaičiau jo testamentinį prašymą, kad akmuo ant jo kapo būtų papuoštas kryžiumi. O kaip "valdiški bedieviai" velionio valią įvykdė? Savuosius paveikė, kad jo kūną perkeltų į mokyklos salę. Ten pašarvojo be religinių ženklų. Akmenyje ant jo kapo kryžių atvaizduoti neleido. Jo kambarys kurį laiką buvo paliktas taip, kaip jis atrodė mirties valandą. Ant rašytojo stalo stovėjo liaudies meistrų išdrožinėtas kryžius. Dabar ir nuo stalo kryžius pašalintas.
Jonas Biliūnas irgi paliko testamentinį pageidavimą: "Tarpe rožių ir lelijų man kryželį pastatyki". Prieš atvežant jo kūną iš Zakopanės, bedieviai pirma pasirūpino nuversti kryžių nuo Liudiškių piliakalnio, kur turėjo būti laidojami J. Biliūno palaikai.
V.Mykolaičiui-Putinui mirus buvo iškviestas Zapyškio klebonas pas Religijos reikalų įgaliotinį Rugienių pasiaiškinti, kieno valia ir prašymu jis atskubėjo į Kačerginę su Sakramentais prie mirštančio rašytojo ir ar suspėjo aprūpinti Sakramentais. Tie duomenys, matomai, buvo reikalingi valdžiai, sprendžiant rašytojo šeimai privilegijų taikymo klausimą.
1982 m. Biržuose mirė mokytoja Jasiūnienė. Mokykloje ji vaidino ateistę. Kai susirgo, artimieji dažnai ją matė besimeldžiančią su maldymu rankose. Kambary, kur velionė buvo pašarvota, buvo sumontuotas iš elektros lempučių didelis kryžius. Bet čia atskubėjo rajono pareigūnai ir pareikalavo kryžių išmontuoti.
Iš šių kelių pavyzdžių aišku, kaip mirus inteligentui, "valdiški bedieviai" stengiasi neparodyti visuomenei, kad velionis buvo religingas. Būtų naivu patikėti, kad jie kitaip elgėsi ir Petro Liesio mirties atveju. Todėl be reikalo teismo korespondentė S. Mockuvienė bando -jos žodžiais tariant- "drebinti pasaulį" tariamai "neteisinga" "Kronikos" informacija.
Kad kelyje prie Amalių buvo sunaikintas kryžius, ta faktą Mockuvienė naiviai bando pateisinti: "Tiesiant šiluminę trasą tą kryžių teko iškelti". Deja, jis nebuvo iškeltas, o sunaikintas. Galima buvo ji iškelti ir pastatyti kiek toliau. Vietos tam buvo. Kodėl taip nepadaryta? Visiems aišku: tūkstančiai kryžių Lietuvoje buvo sunaikinta ne iš reikalo, o iš neapykantos.
Te tik kryžiai, bet ir šventovės išniekinamos, meno šedevrai - vitražai, vargonai išdaužyti, milijoniniai nuostoliai padaryti ateizmo įkvėptų veikėjų... Viso to akivaizdoje, kaip žiūrėti į korespondentės bandymą paneigti realybę?
Kaltinama "Kronika" dar ir už tai, kad ji, paskelbusi faktus apie įvykusius Lietuvoje sadistinius kunigų kankinimus ir žudynes, darė valdžiai priekaištus, kad ji nerodo suinteresuotumo išaiškinti nusikaltėlius. Tačiau šis "Kronikos" susirūpinimas nebuvo be pagrindo. Tik po to, kai "Kronika" bandė pranašauti, kad teisėtvarkos organai "nenorės žmogžudžių-sadistų išaiškinti", valdžiai atsirado interesas, kad "Kronikos" pranašystė neišsipildytų...
Teismo korespondentė su dideliu įtarumu žiūri į Amerikos lietuvių aukas Lietuvos Bažnyčiai. Ji negali suprasti, kaip gali žmonės daryti tokias dideles aukas. Viena ponia iš JAV padovanojo kunigui Tamkevičiui ir jo bičiuliams penkis automobilius. "Už ką? Už gražias akis?" -klausia korespondentė ir tvirtina, kad dovanomis dykai nesimėtoma... Atseit jos gali būti tik atlyginimas už paslaugas. Pasirodo, kad ateistams yra nesuprantama prasmė žodžio "dovana". Jau pats žodis pasako, kad dovana yra tai, kas duodame dovanai. Dovana tai nėra atlyginimas už ką nors, bet auka, daroma iš malonės. Tos aukos kartais yra milžiniškos. Žmonės aukoja didžiąją dalį savo turto o kartais ir visą savo gyvenimą, net ir gyvybę... Kunigas Maksimilijonas Kolbė, pamatys hitlerininkų vedamą žudyti jauną šeimos tėvą, įsiprašė, kad į jo vietą jis būtų nužudytas. Jaunas belgų kunigas Domijonas, sujaudintas raupsuotųjų salose amžinai izoliuotais ligoniais, pats save ten izoliavo ir mirė, užsikrėtęs raupsais. Už ką? Už gražias akis? - Ne, nes raupsuotųjų akys pūliavo ir dvokė... Kun. Vincentas Paulietis parsidavė turkų nelaisvei, kad išvaduotų vieną katorgininką... Tokių aukų krikščionybės istorijoje rasime visais laikais. Šiuo metu save atiduodančių už brolius vis daugiau atsiranda ir Lietuvoje. Tie jaunuoliai, kurie, gavę brandos atestatą, pasirenka niekinamą ir persekiojamą kunigystės kelią, ir tos mergaitės, kurios žydinčioj jaunystėj pasirenka sunkų katakombinį vienuolyną kelią, ir visi atviri ir nežinomi tikinčiųjų teisių gynėjai, sąžinės laisvės kaliniai kankiniai, knygnešiai, vaikučių katekistai, ir tie tūkstančiai, kurie stato i pavojų save pasirašinėdami po pareiškimais ir memorandumais, gindami Bažnyčios vaikus - visi daro dideles aukas, pasiryžę save atiduoti už brolius ir seseris, už jų šviesesnę ateitį...
Turto auka arbe dovana yra tik grūdelis prieš tokias sukas, kur žmogus aukoja kitiems save patį, savo gyvenimą ir gyvybę.
Teismo korespondentės nuomonė, kad didelės dovanos dykai nesimėto, yra sava ateistų pažiūra, bet ji svetima krikščioniškos dvasios asmenybėms. Krikščionių gyvenime aukos dvesia tebėra gyva. Daugelis Lietuvos bažnyčių ir vienuolynų, sekant kunigaikščio Paco pavyzdžiu, buvo įvairių fundatorių statoma dovanai. Ir šiandien Lietuvos tikintieji suaukoja milžiniškas sumas Bažnyčios reikalams. Ne paslaptis, kad ir Amerikos lietuviai nuo senų laikų buvo Lietuvos bažnyčių ir vienuolynų fundatoriais, aukojo dideles lėšas Lietuvai remti. Jie paaukojo Kauno Karo muziejui varpus, dideles aukas Prisikėlimo šventovei (kurią komunistai pavertė radio fabriku), rėmė Dariaus ir Girėno skrydį, Klaipėdos bažnyčios statybą (tiek, kiek buvo prieinama). Čia visko išvardyti neįmanoma. Tiesa, šiuo metu jų aukos yra labai ribotos, tik, žinoma, ne dėl sumažėjusio Amerikos lietuvių dosnumo, o dėl sovietinės valdžios daromų didelių kliūčių ir įtarumo apdovanotųjų adresu. Šią tiesą aiškiai patvirtina S. Mockuvienės kaltinimai kunigam dėl to, kad jie gavo Amerikos lietuvių dovaną Dabar, kada Lietuvoje valdžia labai varžo paruošimą naujų kunigų, kada jau apie pusantro šimto parapijų neturi savo kunigo, pasidarė labai aktualu aprūpinti kunigus mašinomis. Tik turėdamas automobilį, kunigas gali aptarnauti kaimynines parapijas, jų ligonius aprūpinti Sakramentais. Šią padėtį, matomai, suprato ir užjūrio lietuviai ir surado būdą paremti Lietuvos Bažnyčią transporto priemonėmis. Ačiū jiems už labai reikalingą dovaną.
Ačiū visos Lietuvos Bažnyčios vardu!
Ar verta dėl valdiškų bedievių įtarumo ir nepagrįsto įtūžimo atsisakyti gerų darbą ir aukos dvasios? Niekuomet!
Telaimina Viešpats visus, kurie dirba, aukojasi Tėvynės labui!
X
Kaip matome, visi kunigui S. Tamkevičiui primetami "nusikaltimai" yra neteisingi. Jis, kaip ir docentes Skuodis, "nusikalto" tuo, kad gynė Tėvynės vaikus nuo dvasinio genocido, gynė jų sąžinės laisvę, kad drįso ateistinės valdžios uždėtą ant burnon raištį praplėšti ir tarti -pro užrištą burną - tiesos žodį prieš tikinčiųjų persekiojimą, prievartavimą, prieš klastą ir melą.
VITALIS