Nuorašas.
1954 m. gruodžio mėn. vyskupo buvau paskirtas į Anykščius, kur tuo metu dirbo kan. J. Žitkevičius ir kun. V. Arlauskas. Apsigyvenau atskirai, bet dažnai užeidavau pas kunigus. Advente užėjau pas kan. Žitkevičių ir radau jį su kun. Arlausku besitariančius, kaip aprūpinti, neatkreipiant kitų dėmesio, sunkiai sergantį rašytoją A. Vienuolį-Žukauską. Kun. Žitkevičius ir kun. Arlauskas jau senokai gyveno Anykščiuose ir kiekvienas anykštietis juos gerai pažinojo. Aš, tik ką atvykęs, visuomenei nepažįstamas, todėl ir pasisiūliau imtis šios misijos. Be to, su rašytoju ir seniau buvau pažįstamas, taigi buvo proga aplankyti ligonį, kurio seserys pranešė, kad brolio sveikata silpna ir prašo aprūpinti Sakramentais.
Nuvykus, rašytojo namiškiai įvedė mane pas ligonį, kuris mane pažino. Pasiskundė, kad Kryme su voniomis įvarė jam infarktą ir dabar jį net valgydinti reikia. Pasisakiau nenorįs ligonio ilgai varginti, todėl, jei norėtų, galėčiau aprūpinti Sakramentais. Ligonio veidas prašvito. Paprašė ateiti rytojaus dieną 11 val.
Sutartu laiku atvykau. Radau Sakramentams paruoštą ir papuoštą staliuką, degė dvi žvakės. Atlikęs būtinas įžangines apeigas, atsisėdau šalia ligonio lovos klausyti išpažinties. Suteikiau visus ligoniui skirtus Sakramentus ir sukalbėjau maldas. Rašytojas buvo nusiteikęs.
Atsisveikinant nuoširdžiai dėkojo ir prašė leisti pabučiuoti kunigo ranką. Pasisakė, stengdavosi neapleisti Velykinės išpažinties. Kol buvo galima, atlikdavo Velykinę savo parapijoje, o vėliau važiuodavo į kitas bažnyčias.
Rašytojas šį kartą pakilo iš lovos ir buvo leista trumpai pasivaikščioti po sodą.
Retkarčiais užeidavau pasikalbėti. Prašydavo nepamiršti. Yra pastebėjęs, kad jo raštai perredaguojami. Rašė literatūros leidyklai protestus. Leidyklos direktorius Tornau atsakė suktu laišku, kurį man rašytojas perskaitė.
Buvo rašytojui atvežę nuotrauką iš ruošiamo "Paskenduolės" filmo. Autorius sukritikavo kai kuriuos kadrus ir filmas nebuvo pastatytas.
Įpusėjo 1955 m. gavėnia. Sykį, atsilankęs pas rašytoją, priminiau, ar nenorėtų atlikti Velykinę išpažintį. Noriai sutiko ir rytojaus dieną atėjau su Sakramentais. Rašytojas laukė apsivilkęs iškilmingais rūbais - fraku. Man padarė gilų įspūdį - taip buvo laukiamas Dangaus Svečias. Atsiklaupęs, nuolankiai atliko išpažintį, priėmė Šv. Komuniją ir, palaiminęs, palikau susikaupusį.
Išimtinai rašytojo pinigais buvo pastatytas Anykščių bažnyčioje vyskupo A. Baranausko marmurinis biustas. Vienas svarbiausių parodymų, kad rašytojas A. Vienuolis-Žukauskas buvo religinių įsitikinimų, tai jo oficialus testamentas, notaro patvirtintas. Jame pažymi, kad visuomet tikėjo į Dievą ir prašo, kad po mirties jo kapą puoštų kryžius.
Kai ant rašytojo kapo buvo užritintas akmuo su parašu, o kryžiaus nebuvo, tada testamento vykdytojas Zigmas Tolušis oficialiu raštu kreipėsi (turbūt į Rašytojų Sąjungą) užklausdamas, kodėl neįvykdytas Velionies testamentas - nėra kryžiaus prie kapo. Į tą raštą negavo jokio atsakymo.
Pasirašė kan. Petras Rauda
Svedasai, 1971 m.