Rašo: kan. Petras Rauda
Svedasai, 1971 m.
Grįžus iš tolimos kelionės, vysk. Paltaroko 1954 m. gruodžio mėn. buvau paskirtas į Anykščių parapiją talkinti vietos kunigams.
Bažnyčia milžiniška. Vien dėl didumo gali būti pavadinta bazilika.
Anykščių vardas iš jaunų dienų žinomas. Kauno kunigų seminarijos lietuvių literatūros dėstytojas prof. kun. Januševičius mums įskiepijo meilę "Anykščių Šilelio" poemai, ir ją visą išmokome atmintinai. Žinojome ir jos autoriaus A. Baranausko biografiją.
Apėjau artimuosius Šilelius, kurie poetui įkvėpė šedevrą poemą. Vėliau teko skaityti A. Mickevičiaus "Pan Tadeusz", kur autorius, kalbėdamas apie medžioklę, iškelia gamtos grožį. Mano akimis, Baranauskas čia aplenkė Mickevičių. Kokio didelio masto poetą turėjo Lietuva!
Lankant bažnyčias svetur, užtikdavau jose visokių atžymėjimų. Sakysime, Vokietijoje ant marmurinės lentos vienoje bažnyčioje surašytos I pasauliniame kare žuvusiųjų parapijiečių pavardės ir pridėta originali epitafija. Prancūzijoje, Orleano bažnyčioje šv. Joanos D'Ark garbei pastatytas kairėje navoje biustas - susimąsčiusi šventoji žvelgia į dangų. Tai karžygė mergaitė, išvadavusi Orleaną iš anglų okupacijos. Kitoje mačiau kabo kardinoliška skrybėlė ir parašas parapijiečio, pasiekusio tokį aukštą rangą.
O Anykščių bažnyčioje jokio ženklo apie Baranauską, didį poetą ir, be to, aukštą hierarchą - vyskupą.
Viename pokalbyje su kun. Arlausku, faktiniu parapijos klebonu, iškėliau mintį: reikėtų kokiu nors būdu bažnyčioje atžymėti tą įžymųjį parapijietį. Pasiūliau bent portretą iškabinti. Klebonas projektui pritarė, bet pažymėjo, kad kasa ištuštėjusi, o, be to, pirmas darbas aptverti padidintas kapines.
Kilo mintis kreiptis į rašytoją A. Vienuolį - gal jis paremtų realizuoti šį projektą.
Vieną dieną nuėjau pas rašytoją ir išdėsčiau mintį atžymėti vyskupą Baranauską kokiu paminklu bažnyčioje. Dabar tik antrinė aikštė mieste pavadinta Baranausko vardu. Rašytojas karštai pritarė projektui ir bekalbant priėjome išvados - geriau įtaisyti marmurinį biustą. Paminėjau, kad bažnyčios kasa šiuo metu nepajėgs finansuoti. Galėsime paramos kreiptis į vieną kitą kunigą. Rašytojas sutiko tuojau finansuoti, kad pradėti darbą ir davė kelis tūkstančius rublių.
Zigmas Tolušis, turįs plačias pažintis Kaune, rekomendavo skulptorių Rudzinską. Nuvykome abu pas jį. Sutiko imtis darbo ir, paklaustas, kiek galėtų viskas kainuoti, pasakė ne taip baisią sumą. Žadėjo tuoj pradėti darbą.
Darbui pasistūmėjus, buvo vėl reikalingi pinigai. Nuvykau pas rašytoją Vienuolį, pasakiau, kad reikia pinigų. Nieko nesakydamas nuėjo į kitą kambarį ir atnešė geroką pluoštą pinigų. Padėkojau ir pažymėjau, kad šiuo metu kitų šaltinių nenumatome. 1956 m. pavasarį gavau vyskupo įsakymą vykti į Biržus klebono pareigoms. Anykščių kunigai, kadangi jie neturėjo tiesioginio kontakto su A. Vienuoliu, susirūpino, kaip bus su biustu. Nuvykau pas rašytoją, aiškinau pasikeitusią situaciją. Čia pat atnešė dar pluoštą pinigų ir pažymėjo, kad padengsiąs visas išlaidas, susijusias su biustu. Tegu kun. Arlauskas kreipiasi į jį.
Biusto darbas vyko gerai: reikėjo pjedestalo ir lentos su įrašu, atžymint vyskupą ir poetą.
Tarp kitko, saugumo organai nesykį atsilankė pas skulptorių biusto reikalu, šis pasakė: "Gavau užsakymą ir jį vykdau."
Darbas buvo baigtas, ir 1957 m. per šv. Onos atlaidus vysk. J. Steponavičius atvyko ir biustą pašventino.