SEINŲ-SUVALKŲ KRAŠTAS

A. P. SUVALKIETIS

Turinys:

    Iš Sūduvos-Suvalkijos istorijos.
    Sūduvos-Suvalkijos gyventojai.
    Augustavas ir jo apylinkės.
    Gardino apylinkės.
    Suvalkai.
    Suvalkų apylinkės.
    Vyžainis.
    Vygriai.
    Seinų apylinkės.
    Beržininkas.
    Seinai - lietuvių kultūrinis centras.
    Seinų kunigų seminarija.
    Švietimas ir kultūrinė veikla Seinuose prieš I pasaulinį karą.
    Seinų lietuvių veikla I pasaulinio karo metu.
    Punskas.
    Kovos dėl Pietinės Suvalkijos 1919-1920 metais.
    Seinų-Suvalkų kraštas Lenkų valdžioje.
    Tarpukario laikotarpis (1920-1939 m.).
    Iš Seinų-Suvalkų krašto lietuvių gyvenimo kronikos.
    Suvalkų trikampis (1939-1944 m.).
    Seinų-Suvalkų kraštas po II pasaulinio karo.
    Lietuvių kalbos reikalai bažnyčioje.
    Nebaigta byla.

S u v a l k i j a, 1983 m.

IŠ SŪDUVOS - SUVALKIJOS ISTORIJOS

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais jos vakarinė siena ribojosi su Rytprūsiais,o toliau į pietus su Lenkija. Lietuvos valstybėje buvo Suvalkai, Augustavas, Balstogė. Ši Lietuvos dalis, į kurią įėjo minėti miestai, priklausė Trakų palatinatui (vaivadijai). 1569 m. Liubline lenkai, pasinaudodami sunkia Lietuvos padėtimi (Lietuvai grasino ir grobstė jos žemes Maskvos carai), ne tik primetė jai nelaimingą uniją, bet dargi prievarta prisijungė Ukrainą ir nedidelį gabalą LDK žemių vakaruose, vadinamą Palenkę. Nuo tada Balstogė pateko Lenkijos pusėn, o Augustavas, kadangi nauja siena ėjo Netės (ėetos) upe, liko padalintas: miestas liko Lenkijos, o kapinės Lietuvos pusėje. Metos upė įteka į Bebrą.

Po paskutinio Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. visa Lietuvos valstybės Užnemunė, pradedant nuo Kauno (Aleksoto) iki Suvalkų, Augustavo ir toliau į pietus esanti teritorija atiteko Prūsijai. Iš visos Užnemunės, dar pridėję Balstogės, Lomžos ir kitus pavietus (apskritis) net iki Vyslos pietinėje Rytprūsių dalyje, vokiečiai sudarė Naujųjų Rytprūsių provinciją. Šioje provincijoje buvo sudaryti du departamentai (apygardos): Balstogės ir Plocko. Lietuviškoji Užnemunė priklausė Balstogės departamentui. Naujoje provincijoje buvo įvesta vokiška tvarka (įstatymai, administracija). Kraštą stengtasi vokietinti, įkurdinti kolonistus, paskirti vokiečiai valdininkai.

Kad Užnemunės gyventojai katalikai nepriklausytų Žemaičių ir Vilniaus vyskupijoms, Prūsijos valdžia pasirūpino 1798 m. įsteigti Vygrių vyskupystę, tiesiog priklausomą nuo popiežiaus, nepavaldžią bažnytinei hierarchijai Rusijoje. Vėliau (1818 m.) Vygrių vyskupystės centras iš Vygrių buvo perkeltas į Seinus.

Naujieji Rytprūsiai neilgai išsilaikė. Napoleonui nugalėjus Prūsiją, 1807 m. buvo sukurta Varšuvos kunigaikštystė (valstybė), į kurią buvo įjungta ir visa Užnemunė (Suvalkija). Naujoji valstybė (kunigaikštystė) nebuvo nepriklausoma, ji palikta Prancūzų imperijos protektorate (globoje). Kunigaikštystėje buvo įvesta prancūzų civilinė teisė - Napoleono kodeksas, kuris veikė Užnemunėje (Suvalkijoje) iki 1940 m.

Varšuvos kunigaikštystė įsteigta visai nedalyvaujant lenkų atstovams, jų neatsiklausus, be jų sutikimo. Nauja valstybė turėjo būti pylimas tarp Rusijos ir Prancūzijos.

Nepasisekus Napoleono žygiui į Rusiją ir galutinai jį nugalėjus, 1815 m. Vienos kongrese Varšuvos kunigaikštystė buvo pavadinta Lenkų karalyste, į kurią įėjo taip pat visa Užnemunė. Lenkų karalystė buvo autonominis vienetas Rusijos imperijos sudėtyje. Karaliumi buvo pats caras, o Varšuvoje pasodintas jo vietininkas.

Lenkų karalystė, kaip autonominis vienetas, išsilaikė iki 1831 m. lenkų-lietuvių sukilimo, kurį pralaimėjus autonomija buvo panaikinta. Užnemunė 1837 m. buvo įjungta į Augustavo guberniją, kurią sudarė Lomžos, Augustavo, Seinų, Kalvarijos ir Marijampolės apskritys. Po 1863 m. naujo sukilimo Lenkų karalystė ir formaliai buvo paversta Rusijos imperijos provincija, į kurią įėjo ir Užnemunė.

Įkūrus Varšuvos kunigaikštystę ir įvedus Napoleono kodeksą, valstiečiai buvo atleisti nuo baudžiavos, bet žemės negavo; už savo valdomą žemę turėjo ponams mokėti tam tikrą mokestį, arba, kaip seniau, eiti baudžiavą. Po 1863 m. sukilimo Rusijos vyriausybė, norėdama patraukti valstiečius į savo pusę, išleido 1864 m. įstatymą, kuriuo visi valstiečiai buvo pripažinti savo valdomos žemės savininkais be jokių išpirkimo mokesčių, o bežemiai gavo po 6 margus (3,54 ha) žemės. Galutinai baudžiavos panaikinimas visoje Lietuvoje, taigi ir Suvalkijoje, buvo įgyvendintas 1865 m.

1867 m. Užnemunė buvo įjungta į naujai sudarytą Suvalkų guberniją, kurios centras buvo perkeltas iš Augustavo į Suvalkus. Gubernija buvo padalinta į 7 pavietus (apskritis): Marijampolės, Naumiesčio, Vilkaviškio, Kalvarijos, Seinų, Suvalkų ir Augustavo. Suvalkų gubernija priklausė Varšuvos, ne Vilniaus generalgubernatoriui.

Pagal šio darbo pavadinimą, Seinų-Suvalkų kraštas yra pietinė Suvalkų gubernijos dalis, kuri po 1918-1920 metų politinių ir karinių įvykių atiteko Lenkijai ir dabar jai priklauso.

Sūduva yra platesnė sąvoka, negu Suvalkija. Sūduvai priklauso Suvalkija (buvusi Suvalkų gubernija, sudaryta 1867 m.) ir sritys, kurios yra į pietus nuo Suvalkijos iki Bugo upės ir buvusio Lietuvos Brastos miesto, dabar pavadinto Brestu. Balstogė yra Sūduvos žemėje. Sūduva tai kraštas, kuriame gyveno sūduviai. Apie juos kalbėsime kitame skyriuje.

SŪDUVOS-SUVALKIJOS GYVENTOJAI

Lietuvos Užnemunėje ir tolimesniame jos tęsinyje iki Būgo upės 13 amžiuje gyveno Jotvingiai arba sūduviai, baltų tauta, savo kalba ir etnine kilme artima lietuviams. Latviai, lietuviai, senprūsiai ir jotvingiai sudaro vieną baltų kalbų grupę. Pietuose jotvingių (sūduvių) žemių riba buvo Būgo upė, o šiaurėje Vištyčio ežeras (MLTE, III t., ir Lietuvių enciklopedija (išleista JAV 1953-1969 m. Ją sudaro 36 t. Toliau bus žymima LE), raidės J ir S). Tarp jotvingių ir jų kaimynų - vokiečių ordino, lenkų ir Volynijos kunigaikščių - vyko karai. Iš trijų pusių puolami jotvingiai neatsilaikė, buvo užkariauti. Dalis jų žuvo karuose, kiti persikėlė į Lietuvą, bet visiškai nebuvo išnaikinti. 14 amžiuje jų žemė virto tyrais, apžėlė giriomis. Jotvingiams išnykus iš politinės istorijos 13 amžiui baigiantis, tarp kryžiuočių (vokiečių ordino) ir lietuvių beveik per visą 14 a. vyko kova dėl jotvingių dykumos, apaugusios miškais. Per šią dykumą ėjo keliai, kuriais kryžiuočiai vyko kariauti į Lietuvą. Tik po Žalgirio 1410 m. ir galutinai Melno taikos 1422 m. buvo nustatyta valstybinė siena tarp vokiečių ordino (vėliau Prūsų valstybės) ir LDK. Ta siena išliko iki II pasaulinio karo pabaigos.

Vietoj jotvingio rusų ir lenkų šaltiniai vartoja sūduvio vardą. Pirmą kartą jis paminėtas Kijevo kronikoje. Iš jotvingių vardo paplitimo gudiškose ir ukrainietiškose srityse galima spėti, kad jotvingiais visų pirma save vadino kuri pietų rytų sūduvių kiltis, bet rusai ir lenkai tą kiltinį vardą anksti išplėtė visiems sūduviams. Kryžiuočių kronikos vartoja tik sūduvių vardą (LE,raidė J).

Pavadinimas sūduviai (Sūduva) ir Jotvingiai yra sinonimai. Dar yra pavadinimas Dainava. Visai galimas daiktas, kad pradžioje tie skirtingi pavadinimai bus reiškę atskirų sričių tos pat kilties gyventojus (LE, raidė J ).

Jotvingiai gyveno ne tik Užnemunėje ir apie Balstogę, bet ir apie Gardiną, Naugarduką, Slonimą, Volkoviską. 9-12 a. sūduviai (jotvingiai) bus siekę Būgo dešinįjį krantą, o pietryčiuose Pripetės pelkes. Slavų spaudžiami jie vis artėjo į Naugarduko sritį. 13 a. pietuose jie greičiausiai ribojosi Narevo upe ir Bebro upės pelkėmis, vakaruose bus siekę Mozūrų ežerus (Mūsų Lietuva, III JAV, 1966 m.).

Sūduvos žemėje senieji išlikę gyventojai ilgainiui ištautėjo: virto lenkais, gudais ir lietuviais. Dar 1860 m. rusų statistikas K. Lebedkinas, darydamas tuometinės Rusijos gyventojų surašymą, Kobrino, Volkovisko, Lietuvos Brastos ir Bielsko apskrityse, prie Baltvyžio (Bielovežo) girių, rado 30929 jotvingius. Jie visi kalbėjo gudų tarme su lietuvišku akcentu ir buvo pravoslavų tikybos, bet juose buvo likusi tautinė sąmonė, jog jie yra ne slavai, o jotvingiai. Vadinasi, tos srities gyventojai žinojo iš savo protėvių, kad jie ne rusai, ne lenkai, ne gudai ar lietuviai, bet jotvingiai, nors savo kalbą buvo užmiršę (LE, XV t. 439 p.).

Kaip minėta, per naikinamuosius 13 a. karus liko beveik tušti plotai visoje Užnemunėje ir toliau į pietus ligi Balstogės. Tie tušti plotai 15-17 a. buvo kolonizuoti. Šiaurinę Sūduvos dalį apgyvendino išimtinai lietuviai, pietinę-lietuviai, gudai ir po 1569 m. Liublino unijos lenkai (kada Palenkė buvo atskirta nuo LDK).

Didesnis lenkų (mozūrų) skverbimasis, kolonizacija pietinėje Užnemunėje (apie Augustavą) ir toliau į pietus iki Balstogės vyko po 1795 m., kai čia kraštas pateko iš karto Prūsų, o vėliau Rusų valdžion. Bet daugiausia pietinė Užnemunė - Suvalkų ir Augustavo apskritys, virto lenkiškomis ne dėl lenkų kolonizacijos, bet polonizacijos (lenkinimo ir lenkėjimo) dėka.

Kad pietinėje Užnemunėje ir toliau į pietus net iki Balstogės gyventa lietuvių, apie tai liudija iki šių laikų išlikę vietovardžiai ir upių vardai.

Lietuvių gyventa Balstogės apylinkėse. Pagal prof. K.Pakštą Lietuvos etnografinė riba pietuose 16 a. siekusi Balstogės apylinkes (LE, XV,436 p.). Balstogės miestas įkurtas Gedimino 1320 m. sūduvių (jotvingių) žemėje, kur slavų negyventa (LE, B raidė).

Prof. Z.Zinkevičius žurnale "Baltistica" rašo: "Iki 1569 m. Knišino apylinkės (Balstogės vaivadija) priklausė Lietuvos valstybės teritorijai. Matyt, praeityje čia būta sudėtingų kalbinių procesų bei kontaktų, kuriems išryškinti dar neturime pakankamai duomenų. Lenkų kalbininkų darbuose kaskart iškeliama vis naujų faktų, rodančių čia daug kur buvus sąlyčio su lietuvių kalba. M.Kondratiukas knygoje apie Balstogės krašto pietryčių dalies vietovardžius (Nazwy miejscowe południowo-wschodniej Białostocczyzny, 1974 m.) užfiksavo apie pusšimtį baltiškų vietovardžių, iš kurių daugelis aiškiai lietuviškos kilmės, pvz.: Dojlidy, Dzidziulė, Kiewlaki (Kiaulakiai), Kojly, Kojrany (Kairėnai), Narejki, Paceliški, Šernie, Žegunis ir kt. Lietuviškos kilmės vietovardžių esama ir vidurinėje bei vakarinėje Balstogės vaivadijos dalyse. Tai matyti iš J.Halickos knygos apie šio krašto vietovardžius (Nazwy miejscowe środkowej i zachodniej Białostocczyzny, 1976). Čia be kitko randame vietovardžius: Downary, Bród Kienstuta (Kęstučio brasta), Narojki, Radziwiłłowo, Romeijki, Zodziki (-iški?), Oliškiai, kurių lietuviška kilmė, atrodo, neturėtų kelti didesnių abejonių." (Z.Zinkevičius, Baltistica, XIII (2), 1977.p.382).

1981 m. rugpjūčio 29-30 d. Punske (dabartinėje Lenkijoje) įvyko mokslinė lituanistinė konferencija. Tarp kitko joje pranešimą padarė dr.M.Kondratiukas tema "Lituanizmai Balstogės regiono toponimijoje". Pranešėjas nurodė, kad nors šiuo metu tarp Augustavo kanalo šiaurėje ir Būgo upės pietuose neaptinkamos nei lietuviškos tarmės, nei vietovės, kuriose lietuviai gyventų, tačiau kai kurių vietovių vardai liudija, kad praeityje jų gyventojai ir mokėjo, ir vartojo lietuvių kalbą. Neabejotinai lietuviškos kilmės yra šie iki šiol vartojami vietovardžiai (toponimai): Bomble, Czepiele, Dovnary, Jodeszki, Jaginty, Mejly, Miszkienyki, Romejki, Trejgle, Zodzie ir t.t. ("Aušra", 1981, Nr.4).

Kun. J.Šopara, XX a. pradžioje buvęs klebonu Gelčine, Balstogės apskrityje, rašė: "Gelčinas. Ten tebėra lietuvybė. Pasakojant gelčiniečiams apie jų lietuvišką kilmę, apie tai, kad čia nuo amžių lietuviškas kampelis, jie klausosi ausis ištempę, su didžiu meilumu, džiaugsmu ir pamėgimu, o girdėdami lietuviškai giedant klebonijoje sekmadieniais ir šventadieniais valandas, rožančių ar kitas giesmes, nebetveria iš džiaugsmo ir prašo jaunimas juos mokinti lietuviškai giedoti. /.../ Be Gelčino man teko buvoti ir kitose Balstogės ir Vilkaviškio (Volkovisko) apskričių parapijose, kaip ve: Balstogės, Kripnoje, Trostianuose, Tarpupyje, Želminyse, Pieskuose, Strubnicoje, ir Rosoje. Visose tose vietovėse teko girdėti apie buvimą po kelias ypatas, dar ir šiandien suprantančias nors ir keletą žodžių lietuviškai." ("Šaltinis", 1907 m, Nr. 48, 763 p.).

Tarp Balstogės ir Augustavo (apie 50 km į pietvakarius nuo Augustavo) žymesnė vietovė yra Genionys (Goniądz). Vytautas Didysis pastatė parapines bažnyčias Gardine, Gonionyse, Naugarduke ir Volkoviske. Bažnyčias statė ir parapijas steigė ten, kur dauguma gyventojų buvo lietuviai. 1618 m. Zigmanto III rašte cituojamas ištisai LDK Aleksandro 1484 m. raštas, kuriuo aprūpinama Ganionių bažnyčia. Aleksandro rašte pasakyta, kad Ganionių parapijoje gyvena rutenai (gudai) ir lietuviai, lenkų ten nebuvo (J.Lebedys, Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime. V., 1976, p.128).

AUGUSTAVAS IR JO APYLINKĖS

Augustavo pradžia buvo smuklė prie Netės (Mėtos) upės, atsiradusi 1526 m. Jono Radvilos dvaruose. Apie 1546 m. čia pradėjo kurtis miestas. 1557 m. Zigmantas Augustas suteikė miestui, pavadintam jo vardu, Magdeburgo teises.

Iš seniausių laikų Augustavo apylinkėse gyveno jotvingiai. 15-17 a. vyko kolonizacija. Mozūrai (lenkai) kolonizavo pietinę Augustavo apskrities dalį, lietuviai šiaurinę. Rytinėje dalyje įsikerojo šiek tiek gudų.

Į pietus apie 9 km nuo Augustavo yra vietovė Gliniški (galūnė -iški rodo vietovardžio lietuviškumą). Gliniškių pavadinimas kilęs iš žodžio gelmynas, lietuviškai turėtų būti Gelmyneniškiai.

Veikale "Studia Lituanica IV. Rytų Lietuva", išleistame 1980 m. JAV Chicago,p.85-119,pateikiama visa eilė lietuviškų vietovardžių buvusioje Augustavo apskrityje (skliaustuose lenkiškas pavadinimas; k-kaimas, u-upė, e-ežeras): Adamonys (Adamovičiai), Balos (Balla)k, Kluonelė (Klonovnica)u, Mėta (Netta)u ir k. (Mėtos upę kryžiuočiai vadino Mete), Raigardas ež. ir miestas, Sirvas (Servy)e, Šelmenėlė (Szelmianka)u, Šlamai (Szlamy)e ir t.t. Sovietų archeologas P.Rappoportas pažymi,kad žodis Raigardas kilęs iš dviejų žodžių: raistas ir gardas (aptvaras gyvuliams laikyti). (Mūsų Lietuva, III t.).

Štabinas, į pietus nuo Augustavo, yra pakeistas vardas Stabingis (prūsų kalboje stabis - akmuo).

7 km į šiaurės rytus nuo Adomonių yra keletas vietovių, kurios vadinamos Balos ar Balų vardu (lenk. Balla), dabar priklauso Baltarusijos TSR.

Krasnyboras(prie Lebedos upelio) yra 25 km į rytus nuo Augustavo. Vardas slaviškas (gražus šilas), nepavyko atsekti, kaip senovėje vadinosi. Senaisiais laikais Krasnyboro apylinkės buvo lietuvių gyvenamos. Bažnyčios zakristijoje buvo lietuviškų įrašų. 19 a. gale Krasnoboro klebonu buvo lietuvis Kaz. Žeimys, vargonininku taip pat buvo lietuvis Paukštis (Mūsų Lietuva, III t..p.652)..

Dėl daugybės slaviškų vietovardžių Sūduvoje (ir pietų bei rytų Lietuvoje) nėra ko stebėtis, nes kur slavai apsigyvendavo, atsinešdavo ir savo vietovardžius, pakeisdami esamus.

Karalius Vladislovas IV Prūsų valdžios prašomas 1639.IV.22 d. kreipėsi universalu (įsakymu) į pasienio (Paprūsės) gyventojus dėl pasienio brakonierių be kitų kalbų ir lietuviškai. Universalu kreipiamasi į kiekvieną ir visus, ypač Mozūrų ir Palenkės vaivadas, į dvasininkus ir pasauliečius, senatorius ir visokius bajorus. Turinys toks: Prūsų valdžia skundžiasi Vladislovui IV, kad Palenkės ir Mozūrų šaudytojai Prūsų giriose ir šiluose šaudo elnius ir kitus žvėris, o girios sargus tyko nužudyti, ir prašo, kad "šitokius piktadėjus valna būtų persekioti, sugauti ir karioti". Vladislovas IV tam pritarė. Kad šis universalas Lietuviškai kreipiasi į Palenkės valdininkus ir bajorus, reikia manyti, kad ten bent Paprūsėje, pradedant nuo Raigardo ir tolyn į šiaurę buvo dar bajorų kalbančių lietuviškai Vladislovo IV laikais (J.Totoraitis. Sūduvos Suvalkijos istorija I d. Kaunas, 1938, p.265).

Gardino apylinkės. Ožė (lenkiškai Hoża) yra prie Nemuno, tarp Varviškės ir Gardino, beveik pusiaukelėje, arčiau prie Varviškės. 1744 m. Ožės parapijai priklausė apie 15 kaimų dešiniajame Nemuno krante ir 43 kaimai kairiajame. Dabar tie kaimai priklauso Adomonių, Silvanonių ir Teolino parapijoms (Lenkijoje) ir bent 4 kaimai Kapčiamiesčio parapijai (Lietuvoje). Gyventojai buvo lietuviai, gudai, totoriai. Dabar lietuvių ten (Lenkijoje) beveik nėra. Gudų pagausėjimą sustiprino ta aplinkybė, kad po karo su Maskva Uždniepris teko Maskvai, daug kas nenorėjo likti caro valdžioje ir bėgo į Lietuvą, kur gavo žemės. Dalis jų 1662 m. apsigyveno Ožės ir Perelomo seniūnijose. Antroje 15 amž. pusėje Ožės parapija, be abejo, buvo lietuvių gyvenama, nes DK Kazimieras čia statė bažnyčią ne gudams stačiatikiams, bet lietuviams katalikams (J.Totoraitis, ten pat, p.379-380).

Silvanonys (Sylvanovcai) yra 3 km nuo kairiojo Nemuno kranto, 18 km į šiaurę nuo Gardino, 53 km į rytus nuo Augustavo, dabar priklauso Baltarusijos TSR. Silvanonių parapijoje prieš I pasaulinį karą buvo tokių gyventojų, kurie lietuviškai dar ne visai buvo užmiršę. Kodziovcų kaime senis Kodis dar mokėjo lietuviškai. Sinevičių ir Misevičių kaimuose dar buvo kalbančių lietuviškai, vienas jų, jaunas vargonininkas buvo labai susipratęs lietuvis (J.Totoraitis, ten pat, p.382).

Teolinasyra 2 km į vakarus nuo Sopockinės, 44 km į rytus nuo Augustavo. Prieš I pas. karą dalis parapijiečių dar lietuviškai kalbėjo. Kun. Jonas Kriščiukaitis, ten klebonavęs, stengėsi pažadinti jų tautinį supratimą. Lenkai pasirūpino jį iškeldinti. Panašiu būdu iš Teolino buvo išvarytas kun. Jurgis Žemaitis, apkaltintas lietuvybės skelbimu. Prieš II pas. karą seniau ten gyvenusieji lietuviai jau buvo sugudėję. Dabar priklauso Baltarusijos TSR (B.Kviklys. Lietuvos bažnyčios II t. Vilkaviškio vyskupija Chicago, 1982.-p.451).

Sokolkos apskrityje 1861 m. statistika dar rado 7000 lietuvių. Dabar ten lietuviškai kalbančių nėra (Mūsų Lietuva III p.659).

1920 m. rinkimams į Lietuvos Steigiamąjį seimą įstatymu buvo numatyta 10 rinkiminių apygardų: Marijampolės, Kauno, Raseinių, Telšių, Panevėžio, Utenos, Vilniaus, Lydos, Gardino ir Balstogės. Rinkimai 1920. IV.14-15 d. buvo pravesti tik pirmose 6 apygardose, nes likusios 4 buvo Lenkų okupuotos. 6-se apygardose, kur įvyko rinkimai, buvo išrinkta 112 atstovų, likusioms 4 apygardoms buvo numatyta 108 atstovai, tarp jų Gardino 22 atstovai ir Balstogės 27 atstovai (vienas atstovas buvo renkamas 15000 gyventojų). (V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos Steigiamasis Seimas, New York, 1975). Balstogės apygardoje tuomet buvo apie 400.000 gyventojų: Lenkų, gudų, rusų, lietuvių, nedidelis skaičius kitų tautybių ir didelis procentas žydų, nes vienoje Balstogėje, kur tuomet buvo apie 77000 gyventojų, žydų buvo 75%.

Augustavo apylinkės tuomet buvo labai retai apgyventos (miškai, pelkės); visoje Augustavo apskrityje, kurią sudarė 12 gminų (valsčių), buvo apie 90.000 gyventojų, iš jų 11,6% žydų. Šiaip ar taip, jei Lietuva po I pas. karo būtų atgavusi visas savo etnografines žemes, ir jei rinkimai į Steigiamąjį seimą bei kitus vėlesnius seimus būtų buvę pravesti visose 10 apygardų, tai išrinktoje atstovybėje būtų buvę nemažiau trečdalio tautinių mažumų, kalbančių nelietuviškai. Bet turint galvoje tai,kad tas mažumas sudarė ne vien lenkai, bet ir gudai (jų daugiausia) bei žydai, kurie norėjo priklausyti Lietuvai, be to, ir ne visi lenkiškai kalbantys buvo priešingi Lietuvos valstybei,- valstybės valdymas demokratiniu būdu nebūtų sudaręs didelių sunkumų, juo labiau, kad lietuviai turėjo senas tradicijas iš LDK laikų, kada tarp įvairių Kunigaikštystę sudarančių tautų buvo darnus sugyvenimas.

Negeresnė padėtis, turint omeny lietuviško elemento gausumą, tuomet buvo ir kituose Lietuvos miestuose. Kaune dar pagal 1923 m. rinkimų į seimą duomenis buvo %: žydų 31,8, lenkų 31,5, lietuvių 29,9. vokiečių 4,5, rusų 2,2 (P.Lossowski, Stosunki polsko-litewskie w latach 1918-1920, W, 1966, p.20).

Vilniaus miesto gyventojai tautybėmis (%) pagal 1897 m. gyventojų surašymą: žydų 40,3, lenkų 30,9, rusų 20,2, gudų 4,2, lietuvių 2,0, vokiečių 1,1, kitų 1,3.

Suvalkaipradžioje buvo kaimas, įsikūręs peržengus XVII-XVIII amžiaus slenkstį. Suvalkai reiškia kaimą, naujai įsikūrusį, kurio gyventojai yra "susivilkę" iš įvairių vietų. Kai kurie dzūkai suvalkais vadina sumestas įvairių daiktų krūvas bei kupetas. 1710 m. karalius Augustas II suteikė Suvalkams miesto teises. Apie tą laiką pastatyta ir medinė bažnyčia. 1837 m. Suvalkai padaryti Augustavo gubernijos centru. Per Suvalkus ėjo plentas, kuris jungė Varšuvą (per Kalvariją, Kauną) su Peterburgu. Keliolika metų prieš I pas. karą buvo nutiestas geležinkelis nuo Gardino per Suvalkus į Alytų ir Varėną.

Po Lenkmečio (1863 m. sukilimo) ilgus metus Suvalkuose buvo vienas senas vargonininkas. Kasmet per šv. Kazimierą jis giedodavo rytais ant vargonų lietuvišką giesmę apie šv. Kazimierą, Lietuvos globėją. Jis sakydavo, kad tas giedojimas užsilikęs iš senovės: "Už ją dar giedu, man mirus jos niekas daugiau negiedos". Ta giesmė primena, kas buvo pirmieji Suvalkų gyventojai, primena ir vėlesnį jų sulenkėjimą (J.Totoraitis, Sūduvos Suvalkijos istorija, p.584-586).

Tą patį faktą aprašo ir "Mūsų Vilnius". Pasakoja vienas senas kunigas, kad 1890 m. jis gyveno Suvalkuose. Tuo metu Suvalkuose gyveno 5 lietuviai kunigai. Bažnyčios ir klebonijos tarnai taip pat buvo lietuviai. Čia per 40 metų ištisai vargoninkavo lietuvis Juozas Bradauskas, mokėjęs daug lietuviškų pasakų. Jis pasakojo, kad atėjęs Suvalkuose rado paprotį šv. Kazimiero dieną po mišparų giedoti to šventojo garbei giesmę lietuviškai, to ir prisilaikęs visą vargoninkavimo laiką, bet, jam mirus, atėjo vargonininkas lenkas ir tą paprotį panaikino ("Mūsų Vilnius" 1931, Nr. 12, p.271).

Tada Suvalkuose gyveno vienas gubernijos valdininkas lietuvis, kuris buvo spiritus movens (veikimo įkvėpėjas) visiems lietuviams. Lietuvių rūpesčiu su laiku atsirado vakarėlių ir vaidinimų.

1837 m. įsteigta Augustavo gubernija su centru Suvalkuose nuo 1867 m. ir oficialiai pavadinta Suvalkų gubernija. Guberniją sudarė 7 apskritys (žr. 3 p.).

1839.II.1 iš Seinų į Suvalkus perkelta gimnazija, kurią lankė ir apylinkės lietuvių vaikai. Po 1863 m. sukilimo gimnazijoje įvestos lietuvių kalbos pamokos kaip neprivalomas, laisvas dalykas. 1866.VII.26 patvarkymu lietuviai, baigę Suvalkų ar Marijampolės gimnazijas su lietuvių kalbos pažymiu, įstoję į universitetą per visą studijų laiką galėjo gauti metinę 360 rublių (caro 1 rb.- 5 litai) stipendiją. Suvalkų gimnazijoje mokydavosi apie 50 lietuvių. 1899 m. gimnaziją lankė 611 mokinių.

Nuo bažnyčios atsiradimo pradžios (1714,1825 m. pastatyta mūrinė) Suvalkuose nelotyniški giedojimai buvę lietuviški, tačiau vėliau juos nustelbė lenkiški. Jų liekana buvo prieš I pas. karą vargonininko giedama šv. Kazimiero giesmė (Mūsų Lietuva, III t., p.595, t.p. LE 29 t.,p.240).

1909 m. Suvalkuose buvo 24354 gyventojai, iš jų 13394 žydai, kiti lenkai, rusai, vokiečiai, o lietuvių 336 (LE, S raidė), bet 1913 m. pagal Seinuose ėjusio savaitraščio "Šaltinio" turimas žinias Suvalkuose gyveno per 1000 lietuvių ("Šaltinis", 1913 Nr. 27). Prekyviečių dienomis Suvalkuose buvo kalbama daugiau lietuviškai, negu lenkiškai ar gudiškai (LB, ten pat).

Prieš I pas karą Suvalkuose lietuvius telkė vyrų gimnazijos kapelionas kun.dr.J.Stankevičius. 1907 m. pradžioje buvo įkurta "Vienybės" draugija, kurios tikslas buvo skleisti švietimą ir kelti kultūrą tarp lietuvių, gyvenančių Suvalkų mieste ir apylinkėse. Ji rengė paskaitas ir organizavo suaugusiųjų kursus, rengė lietuviškus vakarus ir turėjo savo chorą. Turėjo nuosavą salę ir knygyną-skaityklą. Buvo susitelkusi apie 30 narių.

"Šaltinis" 1908 m. Nr. 47 rašo: 1908.XI.13 "Vienybės" buvo surengtas lietuvių šeimyniškas vakaras. Susirinko svečių gana daug. Prof. Matulevičius, "Vienybės" pirmininkas, paskaitė referatą "Apie kalbų pradžią apskritai ir lietuvių kalbos ypatingai". Paaiškino lietuvių kalbos senoviškumą, turtingumą ir grožį, kaip mokyti vyrai aukštai stato lietuvių kalbą. Referatas buvo palydėtas ilgu plojimu. Po to dainavo choras, deklamuotos Maironio eilės. Baigėsi tautiškais ir šiaip šokiais.

1908.I.21 čia buvo pirmutinis lietuvių teatras miesto salėje. Vakarą surengė lietuvių draugija "Vienybė". Salė buvo pilna, daugiausia lenkų, keletas rusų, tik žydų nebuvo. Buvo vaidinama komedija "Nutrūko". Prie vakaro surengimo daugiausia prisidėjo p. Šimkus, Varšuvos konservatorijos studentas. Jis čia sutvarkė lietuvių chorą ir prie vaidinimo "Nutrūko" daugiausia prisidėjo. Visi gėrėjosi gražiomis lietuviškomis dainomis, kaip antai: "Saulelė raudona", "Lietuva brangi", "Ant kalno karklai", "Šėriau žirgelį", "Noriu miego" ir kt., ir pagarbiai užbaigta Lietuvos himnu (V.Kudirkos). Be to, Šimkus atliko puikiai monologą "Ponaitis" ir deklamacijas "Ta šalis" (Vaičaičio) ir "Pakalnės Dubysos" (Maironio). Vietinis mokinys Leskauskas deklamavo Vaičaičio "Gyvenimo mano saulutė jau leidžias". Choras susidėjo iš 30 žmonių. Vakaras pavyko. Liko 100 rb. gryno pelno. ("Viltis", 1908 N 9).

SUVALKŲ APYLINKĖS

Suvalkų apskritis 1914 m. apėmė 1498 kv. km. plotą, kuriame tada buvo 115800 gyventojų. Pagal 1897 m. rusų šaltinius lietuviškai kalbančių apskrityje buvo 7900. Prof. Volteris, tyrinėjęs Suvalkų gubernijos tautinę sudėtį, 1889 m. Suvalkų apskrityje rado 15300 Lietuvių, kurių 9168 dar lietuviškai kalbėjo. Tačiau Volterio tyrinėjimai nebuvo tikslūs. Pvz., Vyžainio valsčiuje jis terado 5 lietuvius, o iš tiesų tada nemažiau trečdalio visų valsčiaus gyventojų lietuviškai kalbėjo. Prof. Volteris paruošė tik anketos projektą, o surašė rusų valdininkai rusų ir lenkų tautybės (Mūsų Lietuva, III t.). Prof. M. Biržiška (Vilnius ir Vilniaus kraštas,.. 1932,p.115) iš 77350 Suvalkų apskrities gyventojų 61300 spėja buvus lietuviškos kilmės.

Miesteliai: Prieraslis, Filipavas, Bakalariava (Dauspūda), Račkai, Janauka (Jonava) buvo įkurti 16 amžiuje Perelomo ir Gardino girių pakraštyje pagal Prūsų sieną. Pirmieji tų miestelių ir kitų kaimų palei Prūsų sieną įkurtų, gyventojai naujakuriai buvo atvykę nuo Perelomo (Perelomas buvo prie Nemuno, arti Varviškės, Gardino apskrities). Kadangi tenai tada gyveno lietuviai ir gudai, tai ir tose naujose vietose įsikūrė iš ten atvykę lietuviai ir gudai. Prie jų galėjo dar būti prisidėję šiek tiek totorių ir mozūrų iš Palenkės. Lietuviai naujakuriai dar nebuvo užmiršę savo gimtosios kalbos ne tik XVI a., bet ir XVII a., kaip tai galime spręsti iš lietuviškų Vladislovo IV įsakymų pasienių gyventojams apie medžioklę. Savo gimtąją kalbą jie bus užmiršę tik 18 a. ar 19 amž. pradžioje (J.Totoraitis, ten pat,p.530-581).

Prieraslio miestelį ir apylinkes 16 a. kolonizavo daugiausia lietuviai. Tuo metu ir sritis į vakarus nuo Prieraslio Rytprūsiuose buvo lietuvių gyvenama (B.Kviklys, Lietuvos bažnyčios II t.p.408).

Lietuviškos žemės dabartinėje Lenkijoje yra ne tik Seinų-Suvalkų krašte, bet ir jos šiaurinėje dalyje nuo Vyžainio-Žydkiemio link Geldupės ir toliau į vakarus. Ten pilna lietuviškų vietovardžių. Tarp Vyžainio ir Geldupės, netoli Kaliningrado srities pietinės sienos, yra šios vietovės: Žerdziny, Lenkupie, Kieksiejmy, Skaizgiry, Poblędzie, Žydkiejmy, Degucie, Blądziški, Dubieninki, Rogajny, Budviecie, Plukiejmy, Galviecie, Jurkiški, Kolniški, Kumecie (prie Geldupės ežero), Bortkunai ir t.t. (Imta iš žemėlapio "Pojezieže Suwalskie i rownina Augustowska" (mapa turystyczna), Warszawa, 1977.).

V Y Ž A I N I S

Vyžainio miestas ir aplinkiniai kaimai buvo įkurti Merkinės girios gale. Bekuriant kaimus, gyventojai čia buvo atsikėlę nuo Merkinės iš vienos ar antros Nemuno pusės, taigi buvo lietuviai.

1744 m. Vyžainių parapijoje šalia Vyžainio miesto ir Vyžainio dvaro buvo šie dvarai ir kaimai: Vysokieji, Eišeriški, Ostanelė, Bondziški, Pobondze,[...]Zalakovizna, Polyndze, Dziervany,[...] Aukštakalnie, Stankuny ir t.t. Tie lietuviški kaimų vardai rodo lietuvišką gyventojų kilmę. Jei čia yra keli slaviški vardai, tai jie apie gyventojų tautybę nieko neparodo, nes Sūduvoje buvo ir yra slaviškų vardų, tačiau jų gyventojai tikri lietuviai (J.Totoraitis, Sūduvos-Suvalkijos istorija,p.576-577). Taigi Vyžainių parapijos gyventojai nuo seno buvo lietuviai. Stoka lietuviškų pamokslų ir kunigų mokančių lietuviškai 18 amž. ir 19 a. pirmoje pusėje lietuvių lenkinimą pastūmėjo pirmyn. Tai buvo tik lenkinimo pradžia ar daugiausia įpusėjimas. Po Lenkmečio (1863 m.) joje klebonavo 40 metų kun. Vencevičius, lietuvis. Jis ne tik nesakė lietuviškų pamokslų, bet ir su žmonėmis niekad lietuviškai nešnekėdavo ir versdavo kalbėti tik lenkiškai. Jam padėjo dvarininkai, kurių ten buvo nemaža. Taip parapija ten buvo baigta lenkinti. Spaudą atgavus, kai lietuvių tautinis susipratimas ėmė siekti ir Vyžainio parapiją, atsirado joje dar apie 1200 suprantančių lietuviškai. Tiems bažnyčioje buvo įvesta lietuviška Evangelija ir trumpas jos paaiškinimas. Gyventojų katalikų prieš I pas. karą Vyžainio parapijoje buvo 5016 (J.Totoraitis, ten pat).

"Šaltinyje" randame tokias žinutes (korespondencijas) iš Vyžainio:

1909.III.18 buvo viršaičio rinkimai. Vyžainy daug prūsų (vokiečių). Kandidatai buvo du: lietuvis ir prūsas. Išrinktas lietuvis Ličiauskas, doras ir teisus žmogus ("Šaltinis" 1909 Nr. 13).

Vyžainis. Čia lietuvių apačiai esama, beveik šešta parapijos dalis. Šįmet prieš Verbų sekmadienį buvo jiems padarytos rekolekcijos. Lietuvių susirinko į porą šimtų, nepaisant nei blogo oro, nei bjauraus kelio... Ašaros byrėjo per skruostus iš džiaugsmo, kad pamokslus girdi savo gimtąja kalba ir gali gerai suprasti, įsidėmėti. Jau kelinti metai, kaip čia daromos lietuviams rekolekcijos, per kurias jie gieda lietuviškai. Rodos, ir akys nušvinta, kad nors kartą per metus gali savo bažnyčioje Dievą pagarbinti gimtąja kalba ("Šaltinis", 1909, Nr. 15).

"Vyžainis. Mūsų endekai norėtų priskaityti Vyžainį prie grynai lenkiškų parapijų. Susiėjimuose, jeigu tiktai išeina apie tai kalba, tuoj anie kunigams prikiša litvomanystę, kad nori per bažnyčią platinti Lietuvą. Lietuvių čia, girdi, visai nesama, o jeigu ir yra, tai visi supranta lenkiškai. Iš tikrųjų gi taip nėra. Lietuvių čia yra, kaip statistika rodo, nuo 600 ligi 700 žmonių. Taigi skaičius nemažas. Tiesa, dalis jų supranta lenkiškai, bet dauguma nesupranta. Užtat eidami teisybės keliu kunigai ir jų dvasiškų reikalų neapleidžia. Kas nedėldienis ir šventadienis yra skaitoma jiems lietuviškai Evangelija ir kas ketvirtas ar penktas sekmadienis sakomas pamokslas.

A.A. kun Vencius arba Vencevič, kaip jis rašėsi, Vyžainiuose išklebonavo 30 su viršum metų. Nors visame jis buvo darbštus ir uolus kunigas, bet būdamas pats sulenkėjęs, lietuvių dvasiškais reikalais nesirūpino, kuomi ir prisidėjo prie jų lenkinimo. Lietuvių vaikų jis prigimtoje kalboje katekizmo nemokydavo, tik versdavo išmokti lenkiškus poterius ir tada katekizuodavo sykiu su lenkais. Kai ateidavo pas jį lietuviai su reikalais, taipogi jis niekados nekalbėdavo su jais lietuviškai, nors anie nesuprasdavo lenkiškai. "Dle czego się nie uczysz po polsku?" (kodėl nesimokei lenkiškai?), kiekvienam klebonas sakydavo./.../

Kun. Vencius perdaug bendraudavo su dvarininkais, taigi ir pasidavė jų (tokiai) įtakai. Kad lietuviai ant jo nepyktų, perskaitydavo jiems kelis kartus per metus lietuviškai evangeliją. Tokia mat buvo anų laikų dvasia. Lietuviai tylėjo. Ir nestebėtina, kad jie griebdavosi lenkiškos kalbos, ir tokiu būdu didesnė jų pusė sulenkėjo. Dauguma šiandien sako: "Mano diedukai ir tėvai kalbėdavo lietuviškai, o aš jau nemoku". Dabar jau kitokie laikai. Kurie iki šiol neištautėjo, jau savo vardo nesigėdi, savo kalbą myli ir ją brangina. Lietuviai ir pas mus jau pradeda susiprasti, bruzdėti ir daugiau reikalauti savo teisingų teisių. Šįmet pradėjome bažnyčioje ir poterius skaityti lietuviškai, atsižvelgdami į jų dvasišką naudą. Kalėdojant man ne kartą taip atsitiko. Klausi poterių - lietuviškai nemoka. Gal moki lenkiškai? -Ne, atsako, aš ne lenkas, aš noriu lietuviškai melstis. -Tai kodėl gerai neišmokai?-klausiu. - O iš ko aš, "jagomastie", išmoksiu, atsako, kad aš nemokytas, o bažnyčioje lietuviškai poterių neskaitote. Ant to, žinoma, tik turėdavau nutilti ir kiek galint tą jų teisingą reikalavimą stengiausi išpildyti." (Rašo kun. M. Brundza, "Šaltinis" 1909. Nr. 16).

Kun. Brundza 1909 m. gale iškeltas į Plokščius. Dirbo Vyžainy nepilnus 2 metus. Sakydavo kas mėnesį ir dažniau lietuviškus pamokslus ("Šaltinis", 1909, Nr. 35).

Sulenkėjimas dar vyko ir dėl to, kad Vyžainis yra toliau nuo Seinų, nuo to centro, iš kurio prieš I pas. karą ir dar vėliau plito lietuviška įtaka.

Vyžainio valsčiaus lietuviškumas. "Straipsnio autorius iš savo asmeninio patyrimo gali patvirtinti, kad dar 1919 m. daugumas Vyžainio valsčiaus gyventojų (išskyrus iš dalies patį Vyžainio miestelį) kalbėjo lietuviškai ir stengėsi prisijungti prie Lietuvos". (Rašo Vincas Žemaitis. Lietuvių tautos praeitis, t.III, Kn.2, 1973 m. 155, Chicago).

1918 m. gale Vyžainio valsčiaus gyventojai pasiuntė Vilkaviškio apskrities valdybai prašymus, prašydami valsčiaus viršaičio rinkimų. Iškilo du kandidatai: lietuvių atstovas ūkininkas Bilevičius ir lenkuojančių - Kalvaitis. Lietuviai rinkiminėje kampanijoje aiškiai pareiškė, kad Vyžainio valsčių stengsis prijungti prie Lietuvos; lenkuojantys - prie Lenkijos. Rinkimų metu (juos tvarkė studentas Vincas Žemaitis) paaiškėjo, kad lietuvių pusę palaiko apie 300 kaimo atstovų, lenkuojančių - apie 150 atstovų.

/.../ Vyžainio likimą nulėmė ne jo apylinkės gyventojų kilmė, ne jų apsisprendimas, bet stipresnė Lenkijos karinė jėga (B.Kviklys, minėtas veik.,p.463). (Pastaba. Nuo 1867 iki 1918 m. Vyžainis priklausė Vilkaviškio apskričiai).

1939.XII.20, subyrėjus Lenkijos valstybei, vyžainiškiai buvo iškėlę Lietuvos vėliavas, tačiau vokiečiai jas nuėmė (Mūsų Lietuva, III t. P.617).

II pas karo metu Vyžainio apylinkės lietuvių daugumą vokiečiai išgyvendino į Lietuvą.

Dar po II pas. karo įsteigus Punske lietuvišką vidurinę mokyklą, ją baigė du vyžainiškiai mokiniai. Jie papasakojo, kad jų močiutė kitaip nemokėjo kalbėti, tik lietuviškai (mokytojo J.Stoskeliūno informacija).

Po II pas. karo Vyžainiuose panaikintos lietuviškos pamaldos. Apie Seinus ir Punską gyvena dzūkai. Vyžainio apylinkės gyventojai jau ne dzūkai, jie kalba kapsų (Kalvarijos apylinkių) tarme.

V Y G R I A I

Netoli į rytus nuo Suvalkų yra garsus Vygrių ežeras ir buvęs vienuolynas. "Šiandien visiems jau aišku, kad ežero vardas kilęs iš žodžio vingrus. Tai reiškia suktas (vingiuotas), kreivas. Tiems, kurie žino ežero pavidalą ir jo krantų kaprizingą liniją, tas pavadinimas yra akivaizdus. Įdomu taip pat, kad Janas Dlugošius, rašydamas apie Jogailos medžiokles (Vygrių apylinkėse), pavartojo pirmą kartą ežero ir aplinkos pavadinimą senąja forma Vingriai" (rašo Zygmunt Filipowicz knygoje "Suwalszczyzna. Panorama turystyczna", W., 1980, p.150).

Vygrių miestelis yra įsikūręs šiauriniame Vygrių ežero krante.

1667.I.6 karaliaus Jono Kazimiero aktu įkurta Vygriuose kamenduliai. Vienuolynui buvo dovanota Vygrių ežero sala ir daugybė miškų, kaimų, palivarkų ir dvarų. Vėliau vienuolyno turtai dar išaugo. Ant aukščiausios salos kalvos viršūnės buvo pastatyta didinga bažnyčia. Prie bažnyčios pastatytas vienuolynas. Vienuolyno turtai vis augo ir augo, jų žemės prašoko Vygrių pavieto ribas, pasiekė Nemuną ir Kalvarijos sritį. Puošnusis vienuolynas atrodė lyg kokios nepriklausomos kunigaikštijos sostinė. Pačiuose Vygriuose ir apylinkės kaimuose vienuoliai steigė mokyklas. Deja, jie nebuvo lietuviai, lietuviškiems reikalams buvo svetimi. Ypač lenkinimo banga per šį vienuolyną plito 18 amž. Tebuvo lenkiški pamokslai, giedojimai; tikinčiuosius tik lenkiškai mokino poterių bei kitų maldų, netgi namuose draudė lietuviškai melstis. Draudė savo tarnautojams su vietos žmonėmis lietuviškai kalbėtis. Į Vygrių apylinkes pritraukė ir čia įkurdino mozūrų ūkininkų, darbininkų, valdininkų. Turėdami didelę dvasinę ir ekonominę įtaką, veikiai jie aplenkino ir sulenkino plačias apylinkes: Vygrius, Suvalkus, Jeleniavą, Kalietnyką, Ščebrą, Teoliną, net Krasnopolį ir kitas vietoves.

Vygriečių dauguma vienuolių nemėgo ir dažnai kalbėdavo, kad Dievas išpuikusius vienuolius nubausiąs. Taip ir įvyko. Vienoje knygelėje buvo parašyta, kad kiekvienam Vygrių vienuoliui tenka apie 100 samdytų darbininkų, visiškai nepriklausančių nuo vienuolyno malonės. Ir štai beveik po 200 metų vienuolyno gyvavimo, jis buvo Prūsų valdžios panaikintas, jo turtai Prūsų valdžios nusavinti (1796 m.). Vienuoliai turėjo apleisti Vygrius. 1798 m. įsteigta Vygrių vyskupija. Kamenduliai, palikę savo rūmus, puikius pastatus, sulenkėjusius parapijiečius, ašarodami išėjo iš bažnyčios ir buvo nuvežti į Bielianų vienuolyną prie Varšuvos. Iš senos didžiulės kamendulių parapijos išaugo 6 naujos: Ščebra, Suvalkai, Jeleniavas, Krasnapolis, Kaletnykas ir Teolinas. (B.Kviklys, Lietuvos bažnyčios, II t.p.456-457).

Iš sulenkėjusių vietovių dar paminėsime Jeleniavo parapiją šiaurinėje Suvalkų apskrities dalyje, netoli Lietuvos sienos. Jeleniavas yra 12 km į šiaurę nuo Suvalkų. Jo apylinkėmis eina lietuvių-mozūrų kalbinė riba. Toliau apylinkės vietovardžiai lietuviški, pvz. Prūdiškės, Graužė, Šiurpilis (Šiurpos pilis), Palemonas, Peleliai, Klonjaraistis, Rojiškės, Ūdrinė, Šešupinė, Margis, Šelmentas, Šelmentėlis, Šutai ir t.t. Lenkų-mozūrų kolonizacija Jeleniavo apylinkės taip ir nepalietė, tad gyventojai lietuvių kilmės, tik neseniai aplenkėję ar sulenkėję. Dar 20 amž. pradžioje "Lietuvių laikraštyje" 1904 m. Nr. 8 (Petrapily) vienoje korespondencijoje iš Jeleniavo buvo rašoma: ... kaimų žmonės čia, išskyrus mažą ponelių skaičių, patys prisipažįsta lietuviais ir sako: "My jesteśmy Litwini, tylko że nie umiemy po litewsku, a Litwa ciągnie się aż do Augustowa" (Mes esame lietuviai, tik lietuviškai nemokame,o Lietuva tęsiasi iki Augustavo).

Dzūkų parapijose Suvalkijoje buvo bažnyčių, kur klebonai nemokėjo lietuviškai, nelaikė vikaro, mokančio lietuviškai, tai ir lietuviškų pamokslų nebuvo. Taigi Suvalkijoje kilmingųjų krypimas į lenkystę, šlėktos ir smulkiųjų bajorų įtaka, mokykla ir stoka lietuviškų pamokslų bažnyčiose padarė tai, kad dzūkų miestelių gyventojai išmoko ir priprato prie lenkų kalbos, o lietuvių kalbą, nors jos niekad nebuvo užmiršę, labai niekino (J.Totoraitis, ten pat,p.274). Kunigai sakydavo: nemoki lenkiškai, neisi į dangų.

Taigi Sūduvos lenkinimas, prasidėjęs 17 amž. gale ir 18 amž. pradžioje, buvo vykdomas per dvarus, lenkuojančius dvasininkus ir per naujus kolonistus.

Fanatiškas lenkintojas buvo Seinų vysk. Paulius Strašinskis (1836-1847). Gimė 1784 m. Krasnystave, Liublino gubernijoje, batsiuvio sūnus (mirė 1847 m. Seinuose). 1831 m. sukilime nedalyvavo, simpatizavo rusams (tuomet buvo Varšuvos kapitulos kanauninku). Sukilėliai buvo pasmerkę jį pakarti. 1836 m. paskirtas Seinų vyskupu nebepataikavo rusų valdžiai. Lietuviškai neišmoko ir lietuvių kalbą vadino avinų kalba. Lietuvius bažnyčioje viešai vadindavo galvijais. Grynai lietuviškose parapijose prie Lenkijos sienos uždraudė bažnyčiose giedoti lietuviškas giesmes ir lietuviškai kalbėti rožyną. Kalvarijos, Bartininkų, Prienų, Griškabūdžio bažnyčiose įsakė pridedamas pamaldas lenkų kalba. Į lietuviškas parapijas skirdavo lenkus kunigus. Kartą toks lenkas, siunčiamas į lietuvišką parapiją, paklausė: "Kas bus, jei aš nemoku lietuviškai ir žmonės nesupras pamokslo?" Vyskupas atsakė: "Tegu tie kekšės vaikai mokosi lenkiškai, tik tokiu būdu ir išmoks, o mes turime rūpintis, kad jie pavirstų lenkais". (Imta iš "Mūsų Lietuvos" III t., L raidės, ir kun. Pr. Augustaičio monografijos "Vadove" 1909-1911 m. "Vygrių ir Seinų diecezijos istorija".

Po vysk. Strašinskio gyvenimo aprašymo P.Augustinaitis (ten pat) išvardina visą eilę klebonų, kurie ilgus metus kirpo savo avelių vilnas, o lietuviškai teišmoko keletą sakinių (Veisiejų, Lazdijų, Gražiškių ir t.t.). Taip pat buvo ir lietuvių kunigų, kurie mokėdami lietuviškai, sakydavo pamokslus lenkiškai, pvz., Usevičius (Liubavo kleb.) ir kt. 1856 m. Seinų vyskupystės administratoriumi tapo Veisiejų klebonas Jokūbas Choinskis, lenkas nuo Lomžos. Nors 40 metų buvo Veisiejų klebonu, negalėjo lietuviškai nei išpažinčių klausyti, nei pamokslo sakyti. Iš Veisiejų ir vyskupiją valdė (nesikėlė į Seinus).

SEINŲ APYLINKĖS

Kaip buvo minėta, Suvalkų gubernija, įsteigta 1867 m., buvo padalinta į 7 pavietus (apskritis). Keturi iš jų buvo grynai lietuviški (Naumiesčio, Marijampolės, Vilkaviškio, Kalvarijos). Augustavo apskritis nelietuviška (gyvena daugiausia lenkiškai kalbančių). Suvalkų apskrities šiaurinė dalis buvo gyvenama lietuvių (Punsko miestelis ir aplinkiniai kaimai taip pat priklausė Suvalkų apskričiai), o likusioje dalyje gyveno lenkai ar sulenkėję lietuviai ir nedidelė dalis kitų tautybių.

Seinų apskritį caro laikais sudarė 12 ar 13 gminų (valsčių). Iš jų dauguma buvo lietuviški. Gibų ir Krasnapolio valsčiuose kalbėta daugiausia lenkiškai, Beržininko valsč. didesnė pusė buvo lietuviška. Grynai lietuviški valsčiai buvo Krasnavas, Kapčiamiestis, Veisiejai, Leipalingis, Lazdijai ir kt. Riba tarp lietuviškai ir lenkiškai kalbančių prieš pat I pas. karą (1914 m.) ėjo per Seinus. Bet seniau ši riba ėjo 4 km į pietus nuo Seinų. Lenkams 1920 m. užėmus Seinus ir juos valdant iki šios dienos, lietuviškai kalbančių riba pasistūmėjo 4 km į šiaurę nuo Seinų.

Beržininkoparapijos gyventojai gryni lietuviai 19 amžiuje daug sulenkėjo. Klebonai joje ilgai buvo vien tik kunigai lenkai. 19 amž. pab. buvo iš eilės du klebonai lenkai (Vasilevskis ir Stipulkovskis); jų laikais pamokslų lietuvių kalba nebuvo. Kilus lietuvių tautiniam judėjimui, parapijoj (kuri buvo labai didelė) pasirodė lietuvių daugiau kaip lenkų, nes 4 lenkiški sodžiai 1874 m. prisidėjo prie Seinų parapijos. Lenkai lietuvių į bažnyčią neleido. Vieną kartą sukėlė bažnyčioje triukšmą ir kelis lietuvius iki kraujų sužeidė. Bažnyčia buvo uždaryta. Lietuviai manė, kad po to atgaus savo teises. Bet lenkai pasiryžo geriau likti be bažnyčios, nekaip lietuvių kalbą į ją įsileisti. Tada lietuviai atsiskyrė ir sudarė Kučiūnuose 1907 m. naują parapiją. (J. Totoraitis, minėtas veik., p. 516-517).

"Muštynės Beržininko bažnyčioje. Dabar jau (1905 m.) prasidėjo tikra kova. Lenkai organizuojasi, prisikalbinę pataikūnų ir vieną pirmąjį mėnesio šventadienį, kuris turėjo būti lietuvių giedamas, pasikvietę jaunų vyrų iš Krasnapolio, Seinų, Studenos ir kitų parapijų, ruošiasi pulti. Lietuviams pradėjus giedoti rožančių, keletas lenkų ima saviškai giedoti priebažnytyje. Kyla ermideris, neramu. Paskambino sumai. Sumą laiko prof. T. Banaitis. Tuo tarpu lietuviai besimeldžia bažnyčioj, o lenkai su akmeningais kišeniais stovi priebažnytyje. Per procesiją staiga viena lenkė ūžt nuo vargonų langą tiesiog ant celebranso. Tik baldakimas sulaikė, kad nesužeistas kunigas su monstrancija. Tuoj ir akmens subyzgo. Tačiau suma šiaip taip praėjo, bet įlipus kunigui į sakyklą, lenkai neleido nė Evangelijos skaityti. Triukšmas: moterys ima šaukti, verkti, langai minutlaikiu ištaškėjo, o grindys paplūdo kraujais. Kėsintasi ir ant kunigų, tad jie užsidaro zakristijon, ir tik po mūšio grįžta į kleboniją žandarų lydimi. Viršų paėmė lenkai, nes jų būta ir daugiau, ir susiorganizavusių.

Lietuviai nuolaidūs - po šios audringos dienos jau nebeina į Beržininko bažnyčią, važiuoja kur kam arčiau. Dvasinė valdžia bažnyčią uždaro. Taip tęsėsi 3 metus. Kai įgriso po svetimas parapijas važinėti, lietuviai nutarė statyti bažnyčią kitur. Kučiūnų kaimas davė 6 margus bažnyčios aikštei ir tris kapinėms. Sutvarkyti parapiją valdytojas kun. Antanavičius 1907 m. pavedė kun. J. Galeckui, kuris atkeltas iš Jeleniavo. Į naują parapiją užsirašė 17 kaimų, apie 3000 gyventojų. 1907 m. išdygo nauja bažnyčia, rudenį pašventinta."(Imta iš knygos "Kun.M. Gustaitis "Kun. J. Galeckas Dzūkijos darbuotojas". Parašyta Lazdijuose 1924 m.).

Beržininke veikė trys lenkinimo židiniai: bažnyčia, dvaras ir mokykla. Nors 1907 m. Kučiūnuose sudaryta nauja parapija, bet dalis lietuviškų kaimų liko Beržininko parapijoje dėl teritorinių sąlygų. 1912.IV.10 d. Beržininko valsčiuje buvo vaito (viršaičio) rinkimai, išrinktas "geras lietuvis" Simonas Baniulis ("Šaltinis", 1912 m. Nr. 15). 1919 m. pravedus demarkacinę liniją, kai kurie lietuviški kaimai iš Kučiūnų parapijos liko Lenkijoje ir vėl priskirti Beržininko parapijai: Rakelija, Dvarčėnai, abieji Alnai, Morkiškė, Žileikiai, Vygrėnai, Būdvietis ir Beržalaukiai.

Tarpukariu (1920-1939 m.) lietuvių skaičius šiose gyvenvietėse sumažėjo, bet neišnyko ("Aušra", 1992 Nr. 12).

Lietuvių lenkų kovų metu Beržininkas virto kautynių zona. 1920.IX.22 lenkų kariuomenė puolė Beržininką. Kautynės vyko kiek į pietus nuo Beržininko. Lenkai skaičiumi ir ginklais buvo žymiai pranašesni. Įvyko įnirtingas mūšis, vienas iš didžiausių Seinų-Augustavo operacijose. Lenkai neteko 3 kuopos vadų ir daug kareivių. Iš lietuvių pusės žuvo leitenantas Saldukas ir nemaža kareivių. Lenkai Beržininką užėmė. Beržininko kapinėse buvo palaidota apie 10 lietuvių karių. Daugiau jų palaidota pačiame buvusio mūšio lauke: vietiniai lietuviai, radę kritusį karį čia pat ir palaidodavo. Tačiau kapai nebuvo užmiršti ir atitinkamai pažymėti. Beržininkiečiai jų nepamiršo nė po II pas. karo. Dar 1962 m. viena lietuvė iš Beržininko Broniui Kvikliui rašė, kad Visų Šventųjų šventės išvakarėse, Vėlinių dienos vakare, laukuose sužiba daugybė žiburių – geros valios lietuvių rankos papuošia žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės karių kapus degančiomis žvakutėmis (Br. Kviklys, Lietuvos bažnyčios II t..p.398).

Krasnapolioparapijoje 1919 m. buvo apie 3000 katalikų. Lenkai laiko ją grynai lenkiška, bet joje Ramoniškės, Miknonių ir kiti kaimai yra lietuvių gyvenami. Be to kituose kaimuose gyvena po keletą lietuviškų šeimų. Šios parapijos plote gyveno daug rusų kolonistų.

Apie 8 km. į pietus nuo Seinų yra vietovė Gibai. Dar po II pas. karo dauguma Gibų gyventojų lietuviškai suprato, nors šia kalba ir nekalbėjo. Pavardės ir vietovardžiai lietuviški. Gibai buvo lietuvių gyvenami, tačiau amžių bėgyje, ypač XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, sulenkėjo.

Karolinobažnytkaimis yra 9 km į pietvakarius nuo Seinų, 9 km į pietryčius nuo Krasnapolio. 1843 m. Karolino vietoje pradėtas kurti Pokrovskio kaimas rusams kolonizuoti. Pastatyta cerkvė. 1856 m. Pokrovskio apylinkėse jau buvo 462 rusai kolonistai, Pokrovskis tapo Seinų apskrities valsčiaus centru. Po II pas. karo į Rusiją repatrijavus rusus, cerkvė perdirbta į katalikų bažnyčią. Karolino apylinkėse tebegyvena nemaža lietuvių (B.Kviklys, ten pat, p.401).

Caro laikais Valstybės Dūmoje buvo sprendžiamas klausimas, kokią vietinę kalbą įvesti miestų savivaldybėse greta rusų kalbos. Suvalkų gubernijoje nutarta įvesti lietuvių kalbą 8 miestuose (iki tol buvo vartojama lenkų kalba), tarp jų Seimuose ("Šaltinis", 1912, Nr. 88). Lenkai pasiryžo kovoti, kad Valstybės Dūmos nutarimas įvesti lietuvių kalbą Seinų savivaldoje nepraeitų, ir kad liktų lenkų kalba. Ta proga "Šaltinis" rašė: "Seinų mieste lygiai skamba lietuvių kalba, kaip ir lenkų, daugelis lenkų, jei ne visi, kaip prasčiokų, taip ir inteligentų, moka lietuviškai /.../ Krasnavo gmina yra lietuviška, Beržininko - didesnė pusė lietuviai (ką rodo vaito rinkimai, išrinktas lietuvis S.Baniulis), Gibų gi ir Krasnapolio gminose, tiesą pasakius, lenkų daugiau, lietuvių mažiau. Toliau, Seinų parapijoje, pagal paskutines žinias, lietuvių nemažiau kaip pusė, o apie pačią Seinų apskritį, tai ir karščiausi endekai nenorės ginčytis, nes per rinkimus į V.Dūmą gubernijos rinkimuose visuomet labai lengvai pereidavo lietuviai (tik iš Seinų žydas), o lenkas nė per klaidą niekados nepateko./.../ Būtų labai didelė nuoskauda, jei miesto savivaldybę gautų lenkai. Dabar kaip dabar, bet kas būtų už 5-10 metų, kuomet laukiama, kad lenkų paliks menkas skaičius, nes Seinuose lietuvių skaičius tolydžio auga, lenkų vis eina mažyn" ("Šaltinis", 1912 Nr. 16).

Seinų parapijoj 1919 m. buvo 4146 gyventojai, iš jų 2131 lietuvis ir 2015 lenkų, iš jų mokančių, tik nenorinčių kalbėti lietuviškai yra apie 1050. Seinų mieste iš 1221 gyventojų 547 lietuviai, 674 lenkai, iš jų vos 100 nemoka gerai lietuviškai kalbėti, nors lietuviškai visi supranta. Be to, Seinų mieste yra apie 800 žydų ("Mūsų Vilnius", 1930, Nr.2.p.21-23).

Į Šiaurės vakarus nuo Seinų visu Lietuvos TSR pakraščiu iki Suvalkų-Kalvarijos plento 10-12 km pločio ruožu tęsiasi kaimai, kuriuose ir dabar kalbama lietuviškai.

Smalėnųbažnytkaimis yra pusiaukelėje tarp Seinų ir Punsko. Pusė Smalėnų parapijos gyventojų kalba lietuviškai. Smalėnuose ir dabar, po II pas. karo, būna lietuviškos pamaldos.

Beceilųbažnytkaimis yra 8 km į vakarus nuo Punsko. Gyventojai sulenkėję. Kun. Simokaitis jiems įsteigė atskirą parapiją.

1920 m. pravesta tarp Lietuvos ir Lenkijos demarkacinė linija Seinų ir Suvalkų apskritis padalijo. Seinų apskrities didesnė dalis liko Lietuvoje, o Suvalkų apskritis beveik visa teko Lenkijai (Lietuvoje liko dalis Punsko parapijos).

Jei nori sužinoti apie kurio nors krašto tautinę (kalbinę) sudėtį, nueik į kapines. Seinų parapijos kapinių paminkluose dauguma pavardžių lietuviškos, su lietuviškais užrašais, ir daug pavardžių su lenkiškais užrašais yra,pvz., tokios: Anna Palanis, Helena Žaladanis.

SEINAI - LIETUVIŲ KULTŪRINĖS CENTRAS

Seinai prieš I pas karą buvo svarbus ir labai reikšmingas lietuvių kultūros centras, švietęs Lietuvai nemažiau kaip Vilnius, Kaunas ar Marijampolė.

Tautinis susipratimas Suvalkijoje ėmė kilti po 1863 m., kai valstiečiai gavo žemės, buvo panaikinta baudžiava ir ūkininkai tapo nepriklausomi nuo dvarininkų, kai buvo atidaryta Marijampolės gimnazija su lietuvių kalbos pamokomis, įsteigti Veiverių mokytojų kursai. Dar prieš 1863 m. lietuvių tautinis atgimimas pradėjo reikštis Seinų kunigų seminarijoje.

Pietinės Suvalkijos lietuvių kultūrinio veikimo centru tapo ne gubernijos centras Suvalkai, bet Seinai. Lietuvių veikėjai pasirinko ne Suvalkus, o Seinus todėl, kad Seinų apylinkės buvo lietuviškos, prie Seinų priėjo lietuviški kaimai. O Suvalkų apylinkės buvo aplenkėjusios. Seinuose buvo kunigų seminarija, ir šalia daugelio lietuvių kunigų čia buvo įsikūrę ir lietuvių pasauliečių inteligentų. Seinuose buvo įkurta spaustuvė lietuviškoms knygoms ir laikraščiams leisti. Seinai tapo lietuviškos kultūros židiniu ir spinduliavo ne tik Suvalkijai, bet ir visai Lietuvai.

Seinai gavo vardą nuo Seinos upės. J. Totoraitis "Sūduvos Suvalkijos istorijoje" rašo: "Perelomo girios sienos (ribos) vakaruose siekė Prūsų sienos, rytuose jos paliai ponios Kapotienės girią, esančią apie Kapčiamiestį, ir tolyn į šiaurę paliai Beržininko laukus, paskui siena (riba) ėjo Pamario ežeru ir Seinos (jotvingiškai, lietuviškai būtų Sienos upė - aut. pastaba) upe /.../ Kunigaikštis Andrius Višneveckis paėmė Perelomo karališkos girios mylią ilgio ir pusę mylios pločio /.../ Toje paimtoje vietoje vėliau išaugo Seinai (p.33 ir 519). Perelomo giria buvo į šiaurę ar šiek tiek į vakarus nuo Perstūnio (Gardino) girios.

Galimas daiktas, kad Seina gavo vardą kaip upė, atribojanti dvi girias - Perelomo ir Perstūnio.

Apie Seinos upę yra žinia valakų matavimo 1558 m., kur Gardino apskrities valsčiai ir tarp jų Beržininko valsčius yra smulkiai aprašyti, ir kur Seina kelis kartus paminėta. Prie jos tada buvo 3 vietovės, pavadintos Seinais: Seinų kaimas Beržininko valsčiuje, antri Seinai tai Beržininko bajoro Striškos dvarelis (kiek į šiaurę nuo Seinų kaimo); treti Seinai dar toliau į šiaurę palei Seinos upę - tai Slucko kunigaikščio dvaras. Pirmųjų dviejų Seinų dabar nėra. Liko tik treti, tai Seinų miestas ir dvaras (ten pat, p. 519).

Per Seinus teka Marelė, arba Seina; išteka ji iš ežerų ir įteka į Juodosios Ančios upę, kuri pro Augustavo miškus pasiekia Nemuną.

Jurgis Grudzinskas nupirko iš Sapiegos Seinų dvarą 1593 m. Tas Grudzinskis, dviejų seniūnijų seniūnas ir Perelomo girios girininkas, 1602 m. įkūrė Seinuose dominikonų vienuolyną ir apdovanojo juos gausiai (du dvarelius, 20 ežerų). Kiti didikai dar pridėjo dominikonams ežerų ir žemės nuosavybės.

Pirmoji Seinų bažnyčia, statyta J. Grodzinskio, buvo medinė (statyta prieš 1602 m.). Kiek vėliau dominikonai pastatė mūrinę, joje buvo stebuklingas Dievo Motinos paveikslas (apie 1674 m.). 1760 m. bažnyčia buvo padidinta. Prie bažnyčios galo buvo pastatytas vienuolynas dviejų aukštų (bažnyčia ir vienuolynas sudaro vieną didelį gražų pastatą).

Seinai ilgą laiką priklausė Beržininko parapijai. 1744 m. įsteigta Seinuose parapija (prie dominikonų).

Nuo 1768 m. dominikonai laikė Seimuose aukštesniąją mokyklą. Jie stengėsi pakelti miestą. Kad pritrauktų daugiau gyventojų, pastatė rotušę ir žydams sinagogą.

Prūsų valdžia (po paskutinio Lietuvos-Lenkijos padalijimo) atėmė visus dominikonų turtus. Seinuose dominikonai dar gyveno iki 1805m. Apleidus jiems Seinus, užsidarė ir jų mokykla.

1803 m. vienuolyno rūmuose įkurtas licėjus, kuris 1817 m. perkeltas į Lomžą, o Seinuose įkurta 4 klasių mokykla, kuri buvo padidinta iki 6 klasių. Po 1831 m. sukilimo ji uždaryta ir kiek vėliau atidaryta 4 klasių mokykla, ji išaugo iki gimnazijos. 1839 m. joje buvo 8 klasės, bet tada perkelta į Suvalkus, o Seinuose palikta tik 4 klasių mokykla, kuri vėliau buvo nukelta į Marijampolę. (J.Totoraitis, ten pat,p.522).

Prie Prūsų valdžios (1795-1807) iš Vilniaus ir Žemaičių vyskupysčių dalių (Suvalkijos šiaurė priklausė Žemaičių, o pietūs - Vilniaus vyskupystei) buvo įkurta Vygrių vyskupystė, ji gyvavo 18 metų. 1818 m. vietoj Vygrių buvo įsteigta Seinų vyskupystė. Seinai tapo vyskupystės centru, o bažnyčia - katedra. Nustatant vyskupystės ribas, nepaisyta tautinių ar etnografinių motyvų, bet politinių. Seinų vyskupystė apėmė 120 parapijų, kurios buvo paskirstytos į 12 dekanatų. Pusė dekanatų buvo lietuvių gyvenami, kiti lenkų ir gudų (pietinė diecezijos dalis). 1910 m. Seinų vyskupystėje buvo per 600.000 katalikų.

Seinų vyskupai, būdami senatoriais (iki 1830 m.), daugiausia gyveno Varšuvoje, o vyskupystę valdydavo jų skirti oficiolai. 1822 m. įsteigta kapitula. Pirmoji kapitula buvo sudaryta iš 4 prelatų ir 6 kanauninkų (5 kapitulos nariai buvo lietuviai). Pradžioje jie negyveno Seinuose prie katedros, bet parapijose. 1823 m. dar nebuvo Seinuose vyskupo rūmų. Tais metais išrinktas administratorius sufragonas Augustinas Polikarpas (anksčiau Eizikas) Marcijevskis gyveno Rudaminoje. Vysk.M. Manugevičius per 8 vyskupavimo metus tik 3 kartus apsilankė Seimuose. Tik vysk. Strašinskis pastoviai gyveno Seinuose. Prie vysk. Lubienskio (1863-1869) rusų valdžia nusavino bažnytines žemes ir pertvarkė dvasininkų atlyginimą (mokėjo algas). (LE, 27 t.).

A.P. Marcijevskis, gimęs Kretingos žydų konvertitų šeimoje, 1818 m. tapo vyskupu sufraganu. Gyveno Rudaminoje ir valdė Seinų vyskupystę. Lankė parapijas ir sakė pamokslus ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai. Vysk. Golaševskiui 1820 m. mirus, jo vieton buvo paskirtas sufragonas J.Čiževskis, Marcijevskis apeitas. Vyskupiją ir toliau valdė Marcijevskis, gyvendamas Rudaminoje. Čiževskiui 1823 m mirus, Marcijevskis vėl aplenktas ir vėl toliau valdė vyskupystę. Marcijevskis buvo labai kuklus, dievobaimingas ir doras. Buvo aplenkiamas gal dėl kokių intrigų, ar civilinės valdžios įsikišimo. Mirė ir palaidotas Rudaminoje, šventoriuje, jo kapas nežinomas.

1826 m. įkurta Seinų kunigų seminarija.

Seinų kunigų seminarija turėjo didelės reikšmės lietuvių tautiniam atgimimui. Seminarijos įkūrimo metu nemaža buvo parapijų, ypač Dzūkijoje, kur klebonai nemokėjo lietuviškai. Iki tol seminarija buvo Tikocine (Tikocinas yra prie Narevo upės, į vakarus nuo Balstogės). Tikocino kun. seminarijoje mokėsi ir lietuvių, bet mažai, nes Ji buvo toli. 1820m. iš 18 ar 20 klierikų buvo 6 lietuviai. Dėl tokios padėties Suvalkijos lietuvių parapijose dirbo kunigai, nemokantys lietuviškai.

Šitą žalingą padėtį ištaisė Seinų seminarija. Joje klierikai beveik visi buvo lietuviai. Tikocino seminarija veikė iki 1863 m., kada rusų valdžia neleido į ją daugiau klierikų priimti. Seinų seminarija mokslo atžvilgiu buvo aukščiau pastatyta, negu Tikocino; klierikų skaičius taip pat buvo didesnis.

Seinų kunigų seminarijos dėka apie 19 amž. vidurį Seinų vyskupystėje didesnė kunigų dalis buvo lietuviai. Apie 1863 m., ar truputį vėliau, iš lietuviškų parapijų išnyko klebonai, nemokantys lietuviškai. Seinų vyskupystėje 1910 m. lietuvių kunigų buvo du trečdaliai ar gal ir daugiau, jie dirbo ir lenkiškose bei gudiškose parapijose (B.Kviklys, Lietuvos bažnyčios, II t.).

Išnykus Tikocino seminarijai,į Seinus ėmė vykti ir klierikų lenkų, bet jų būdavo nedidelis procentas.

Įšventinti kunigais seiniškiai pirmieji ėmė laužyti nenormalumus, esančius ypač dzūkų parapijose. Įvedė lietuviškus pamokslus. Dzūkus iki šiol mokydavo poterių lenkiškai. Tie jauni kunigai išmokė žmones lietuviškai poterių ir lietuviškai ėmė katekizuoti vaikus.

Minėti dalykai dėjosi dar prieš 1883 m. ("Aušra"). "Aušros" laiku nebuvo lietuviškų parapijų, kur kunigai būtų buvę lenkai, nemokantys lietuvių kalbos; pakraščiuose, kur lietuviai maišėsi su lenkais, kunigai taip pat buvo lietuviai. Seinų vyskupystės lenkiškoje dalyje parapijose taip pat buvo nemaža lietuvių klebonų ir vikarų.

"Apie tuos visus kunigus lietuvius reikia pripažinti, kad jie beveik visi, nedaug ką išskyrus, buvo grynai lenkiško nusistatymo. Visose klebonijose kunigai tarp savęs kalbėjo lenkiškai, tik su liaudimi lietuviškai; lenkų kalba, moderniškai sakant, jiems buvo kultūros kalba; jie, norėdami būti kultūringi, tą kultūros kalbą ir vartojo. "Aušros" laiku ir vėliau, kai ėmė reikštis tautiškas lietuvių susipratimas, daug kas jų pyko ir karščiavosi ant litvomanų. Bet per tai nei jų reikšmė, nei Seinų seminarijos reikšmė nė kiek nesumažėjo. Jie pasikarščiavo kartą, du ir tris, paskui nutilo ir pagaliau kai kurie jų patys virto litvomanais. Jei tuo laiku būtų buvusi tokia padėtis Seinų vyskupystėje, kaip prieš Seinų seminarijos įkūrimą, vargu būtų išdygęs Basanavičius, o jei ir būtų dygęs, tai jo "Aušros" vargu būtų kas klausęs. Kunigai lietuviai, ant jos kiek papykę, nutilo. Jei jų vietoje būtų buvę kunigai lenkai, nebūtų nutilę, "Aušrai" nebūtų davę nė žvilgtelėti" (J.Totoraitis, ten pat,p.526).

"Aušrai" pasirodžius, kai ėmė reikštis lietuvių susipratimas, Seinų seminarijos klierikai lietuviai greit virto tėvynės mylėtojais. Jaunose širdyse ta tėvynės meilė virte virė ir stengėsi reikštis darbais: griebėsi patys mokytis lietuvių kalbos, ėmė rūpintis įsigyti kuo daugiau mokslo, kad ateity galėtų ką gera padaryti ir parašyti (ten pat).

Tautiškas lietuvių judėjimas Seinų seminarijoje ėmė reikštis dar prieš "Aušros" pasirodymą. Jau prieš 1870 m. šios seminarijos klierikai būrėsi lietuviškam darbui. 1888 m. įsteigta slapta klierikų draugija. Jos nariai užsibrėžė geriau išmokti lietuvių kalbą, būdami seminarijoje ir iš jos išėję platinti lietuvišką spaudą ir palaikyti lietuvišką dvasią žmonėse. Draugijos nariai darydavo susirinkimus, skaitydavo savo sukurtus eilėraščius, diskutuodavo kalbos klausimais, rašydavo į "Ūkininką", "Apžvalgą", "Varpą." Už lietuvišką veiklą kai kurie klierikai ir nukentėjo,pvz., iš seminarijos buvo pašalintas Antanas Milukas, vėliau baigęs kunigo mokslus JAV, didelis Lietuvos veikėjas. Seinų klierikai lietuviai išgelbėjo "Varpą" nuo pražūties. V.Kudirka pranešė, kad "Varpas" turįs tik 125 prenumeratorius ir kad nėra lėšų toliau jį leisti. Klierikai sudėjo po 5 rublius, nusiuntė į Šakius Kudirkai, ir taip "Varpas" galėjo toliau eiti (J.Totoraitis, ten pat,p.527).

Po 1892 m. seminarijoje buvo sukurta lietuvių klierikų penkiukių organizacija, kurios branduolį sudarė 5 asmenys. Kiekvienas jų organizavo savo penkiukes. Tie nariai savo ruožtu vėl organizavo penkiukes. Visą veiklą organizavo centrinė penkiukė. 1904 m. žlugus penkiukių organizacijai, jos vieton buvo sukurta kita slapta klierikų organizacija. Jos nariais buvo tarp kitų V.Mykolaitis, M.Krupavičius, J.Reitelaitis ir kiti vėliau garsūs Lietuvos žmonės. Draugija palaikė ryšius su Maskvos ir Varšuvos universitetų lietuviais studentais, taip pat su Marijampolės gimnazijos mokiniais.

Seminarijos klierikai mėgo dainuoti lietuviškas dainas. Tos dainos buvo juo malonesnės, kad lenkai liaudies dainų neturėjo.

Iki 1905 m. santykiai tarp lenkų ir lietuvių klierikų buvo pakenčiami, oficialūs. 1908 m. pradėjus eiti vicerektoriaus pareigas R. Jalbžykovskiui, padėtis pasikeitė. Jis pasirūpino, kad į seminariją būtų priimama po lygiai lenkų ir lietuvių, į visus kursus įvedė lenkų kalbą, stengėsi sutelkti daugiau lenkų profesorių, trukdė lietuvių tautinį judėjimą, draudė klierikams skaityti lietuvišką spaudą. Jaunus kunigus lenkus Jalbžykovskis siųsdavo (ar savo įtaka tai padarydavo) į pakraštines parapijas, kur daug sulenkėjusių lietuvių.

Iš kun. Mykolo Krupavičiaus "Atsiminimų"

(1908-1913 m. jis mokėsi Seinų kunigų seminarijoje)

Lietuvius klierikus lietuviška spauda aprūpindavo seminarijos durininkas Mikas (periodinė spauda seminarijoje buvo draudžiama), dzūkas nuo Leipalingio. Jo pavardės turbūt niekas nežinojo. Žiemą ir vasarą buvo apsivilkęs ilgais kailiniais. Po savo erdvių kailinių išsitraukęs kaišiodavo žinomiems klierikams "Šaltinį" ir kitus laikraščius. Už spaudos platinimą jis jokio atlyginimo neėmė, dar rizikuodamas netekti savo menkai apmokamos vietos.

Lietuvybė seminarijoje.Nepaisant iš lenkų pusės daromų sunkumų, kliūčių ir bausmių, lietuvybė seminarijoje stovėjo nepajudinama. Seminarija rengė savo tautai ne tik ištikimų Kristui, bet ir Lietuvai darbininkų ir vadų. Lietuvybė sunkėsi į visą seminarijos lietuvių klierikų gyvenimą /.../. Bet prekyba buvo vedama lietuviškuoju keliu. Esant kooperatyvo vedėjui lietuviui, viskas buvo perkama iš lietuvių krautuvių. Tarp lietuvybės ir lenkybės buvo aiški tvora./.../ Net laisvalaikiai, skirti poilsiui ir prasiblaškymui, turėjo aiškią ribą tarp lietuvių ir lenkų (eidami pasivaikščioti lietuviai susiporuodavo su lietuviais). Klierikų laisvalaikiui buvo dvi salės: viena didelė, kita maža. Didžiąją vienuoliai okupuodavo lietuviai, nes jų skaičius buvo didesnis. Didžiojoje salėje galėdavo tilpti visi lietuviai ir lenkai, bet kai kelios dešimtys sveikų lietuvių užtraukdavo skambią lietuvišką dainą, lenkai patys pasitraukdavo į mažąją salę. Ir skambėdavo seminarijos rūmai lietuviška daina, kurios balsas aidėdavo toli už seminarijos ribų.

Ne tik seminarija, bet ir pats Seinų miestas gyveno stipriu lietuvišku gyvenimu. Savo spauda Seinai užėmė stiprią vietą lietuvių tautiniame gyvenime. Seinų kunigų seminarija ir pats miestas buvo toliausiai išsikišusi pietuose lietuvybės tvirtovė, nors priešas buvo įsikūręs čia pat prie jos sienų. Toji tvirtovė krito. Nepriklausomoji Lietuva jos neteko, o neteko tik todėl, kad per maža buvo skiriama budrumo ir dėmesio Seinams.

1900-1913 m. lietuvių klierikų seminarijoje buvo dauguma, bet lenkų skaičius vis didėjo dėka vicerektoriaus Jalbžykovskio. Silpnoji lietuvių vieta buvo neturėjimas seminarijos vadovybėje savo šalininkų. Bet už tai turėjome už savo nugaros beveik visus Seinų lietuvius kunigus (Staugaitį, Vailokaitį, Laukaitį...).

Vicerektorius Jalbžykovskis. Jo dėka ne vienas klierikas tik už lietuvybę (o kaltinamas būdavo kitu nepagrįstu "nusikaltimu") buvo iš seminarijos pašalintas. Patriotą klieriką Navicką pašalino iš seminarijos dėl tariamo gerklės silpnumo; labai gabų Petrą Gerulį pašalino dėl tariamo plaučių silpnumo. Jalbžykovskis turėjo planą ir lietuvišką Seinų vyskupystės dalį aprūpinti lenkais kunigais ir dėl to įkalbinėjo kunigus mokytis lietuvių kalbos.

/.../ Lietuviai klierikai keletą kartų buvo sugriebę Jalbžykovskį tamsiame koridoriuje, arba žiurkininke (kuriame klierikai pasidėdavo drabužius ir savo skrynias). Užvertę sutaną ant galvos, jam įpildavo "šalivarką" ir, palikę savo, nepastebėti ir neatpažinti išsilakstydavo. Nukentėjusysis nesiskundė dėl to. ("Šalivarku" bausdavo klierikus už nusikaltimus, tai seminarijos draugų teismas. Apkaltintas pats turėjo gultis; mušti buvo galima tik per sėdimąją ir tik rankos plaštakomis. Nenorintį patį atsigulti, buvo prievarta guldomas ir gaudavo daugiau. Ne tiek būdavo skausmo, kiek gėdos).

/.../ Blogiausias iš visų profesorių (kaip dėstytojas) buvo Jalbžykovskis. Gabumų jam netrūko, trūko laiko pasirengti lekcijoms. Paprastai turėjo kelis dėstomus dalykus. Be to, Seinuose nebuvo lenkiškos draugijos ar susirinkimo, kur jis nebūtų dalyvavęs. Daug laiko skirdavo ir bažnyčiai. Klausydavo išpažinčių, sakydavo pamokslus. Bet užtai kaip profesorius buvo arti nulio. Tyčiojosi iš jo ir lietuviai, ir lenkai. Jo dėstytas moralinės teologijos kursas mūsų žinojime paliko tuščią vietą.

Jalbžykovskis traukė į seminariją ne tik lenkus klierikus, bet ir profesorius. 1903 m. dauguma profesorių buvo lietuviai, o 1913 m. jau dauguma lenkai. /.../ Visuomet švelnus, niekad pasikalbėjime balso nepakeldavo. Kelis kartus mane pasišaukęs, šypsodamasis davė rimtų pamokymų, kad Dievo vynuogynui reikia rimtų, gerai pasirengusių vadų dangaus, bet ne lietuviškos karalystės šioje žemėje. /.../ Kiekvieną priimdavo mandagiai, su šypsena, pasodindavo į minkštą fotelį ir kantriai, net ir ilgesnio dėstymo, išklausydavo. Rektorius Blaževičius (Blažys) klierikų niekada nebausdavo.

/.../ Seinai stovi ant pačios etnografinės lietuvių ir sulenkėjusių lietuvių, pasivadinusių lenkais, ribos. Lenkiškoje Seinų dalyje ne tik kaimai ir miesteliai, bet ir pievos turėjo lietuviškus vardus (1908 m.). Sulenkintas elementas išlaikė lietuviškas pavardes ir kalboje daug žodžių pasiliko lietuviškų su lenkiškomis galūnėmis. Jie buvo savo naujo tikėjimo atkaklūs gynėjai ir visa širdimi nekentė tų, iš kurių buvo kilę ir kurių buvo atsižadėję. Kovų už Nepriklausomybę metais Seinų lenkiškoji apylinkė daugiausia davė partizanų, kurie išplėšė Seinus ir kitas lietuviškas vietoves iš lietuvių rankų. (Mykolas Krupavičius, "Atsiminimai", p.111-182. Užrašė Vl.Literskis, Išleido JAV.)

R. Jalbžykovskis 1926 m. tapo Vilniaus arkivyskupu. Dr. Grigas Valančius, vienas Lietuvos katalikų veikėjų, pateikia tokią Jalbžykovskio charakteristiką: "Romualdas Jalbžykovskis, Vilniaus arkivyskupas 1926-1942 m., Seinų kunigų seminariją (čia jis 16 metų "siautė") baigusių lietuvių kunigų ir Vilniaus lietuvių vienbalsiu liudijimu - kraštutinis lenkų fanatikas ir prisiekęs lietuvių naikintojas (nė trupučio neperdedant). Lenkino Seinus ir Vilnių mefistofelišku klastingumu, be skrupulų ir be jokios Dievo ir žmogaus baimės. Labai gabus, veiklus ir energingas. Puikiai mokėjo lietuviškai. Nekentė įpėdinio arkivyskupo M.Reinio ir nuolat jį Romai skundinėjo. "Polonia Restituta" ordino kavalierius. Mirė 1955 m. Balstogėje, 79 metų sulaukęs (G.Valančius, Žemaičių Didysis (vysk.M. Valančius), IId. 1978 m p.121. Autoriaus leidinys. Spaudė Pranciškonų spaustuvė).

(B.d.)