1986 m. gruodžio mėn. 2 d. sukanka 100 metų nuo įžymiojo Lietuvos mokslo ir katalikiškosios visuomenės veikėjo prof.dr. PRANO DOVYDAIČIO gimimo.
Galima tik įsivaizduoti, kaip būtų minimas šis garbingas jubiliejus laisvoje Lietuvoje...
Nors ir neilgą laisvės laikotarpi išgyveno Lietuva, tačiau sugebėjo išugdyti nemaža didžių, kilnių ir šventų asmenybių, sugebančių aukotis Dievui, tautai, tėvynei ir žmogui. Mūsų tauta šiandien ir ypač šiandien dėkinga šioms asmenybėms, raginusioms pamilti Aukščiausią Gėrį ir Grožį, savo pavyzdžiu įrodžiusioms kaip reikia "kilti ir kelti."
Nepamirštas šiandien ir prof. Pr. Dovydaitis. O juk kaip stengtasi ištrinti jo asmenybę iš mūsų atminties!.. Tiesa, tarybinėse enciklopedijose jis šiek tiek paminėtas: MLTE apie jį parašyta daugiau magu dvylikatomėje Lietuviškoje TE. (Kažkodėl keturis kartus platesnėje enciklopedijoje apie visus mūsų tautos veikėjus, kuriems , žinoma, čia atsirado vietos, žinios daug skurdesnės).
Šia proga ir surengta vienur kitur kuklūs jubiliejiniai Pr.Dovydaičio minėjimai.
Labiausiai įsimintinas lapkričio mėn. 23 dienos minėjimas Pilviškių bažnyčioje (Vilkaviškio raj.). Ši jubiliejinė Pr. Dovydaičio šventė labai simboliškai sutapo su Kristaus Karaliaus švente.
Minėjime dalyvavo dar likę gyvi Dovydaičių šeimos atstovai, giminės, artimieji, nemaža dalis tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos kampelių ir ypač daug jaunimo.
Parapijos klebonas pamokslo metu nušvietė kai kuriuos svarbesnius Pr.Dovydaičio biografijos ir jo turiningos veiklos momentus. Jis, deja, apgailestavo, kad šį minėjimą teko surengti kuklioje provincijos bažnytėlėje, pasinaudojant dar kuklesnėmis prelegento pastangomis ir žiniomis.
"Apie Pr.Dovydaitį,- pareiškė pamokslininkas , - šiandien reikėtų kalbėti ne šioje vargingoje bažnytėlėje, o visose garsiausiose mokslo įstaigose, universitetų katedrose, kultūros ir švietimo darbuotojų auditorijose, jaunino organizacijose ir visose Lietuvos bažnyčiose. Tai tokia asmenybė, kurios vardą ir darbus žino ne tik Lietuva, bet ir V. Europa."
Labai gaila, kad Pr.Dovydaičio vardą neblogiau žinojo ir tie, kurie l942.XI.4 viename iš daugelio Uralo kalėjimų nužudė jį, užkasdami bendrame bevardžiame kankinių kape. Tamsos pasaulis negalėjo pakęsti jo taurumo, ištikimo ^tarnavimo Aukščiausiai Tiesai, Gėriui ir Grožiui, to didžiojo visus vienijančio troškimo "Visa atnaujinti Kristuje!".
Pr.Dovydaitis nepripažino bet kokio neutralumo kovoje su netiesos skelbėjais, nedarė jokių nuolaidų religijos priešams. Kada l930m. lapkričio l d. VI-jame kultūros kongrese buvo reikalaujama atskirti bažnyčią nuo valstybės ir religiją nuo mokyklos, Pr. Dovydaitis atvirame laiške mokytojams ir kitiems inteligentais parašė pranašiškus žodžius, kurie ir šiandien nenustojo savo aktualumo:
"Jei mūsų šviesuomenės dalis šiandien pasisako prieš Kristaus
religijos tiesų mokymą mokykloje ir prieš tos religijos poveikį visuomenėj, norėčiau tai laikyti skaudžiu nesusipratimu. Juk be šito mūsų tauta ir valstybė tikrų tikriausiai išsinuodins tais pseudokultūros ir pseudocivilizacijos nuodais, kurie pro visus plyšius ir plyšelius šiandien skverbiasi į mūsų visuomeninio ir valstybinio gyvenimo organizmą.
... Šiandien pasauly yra tik viena galybė, galinti pasipriešinti bolševizmui - tai Katalikų Bažnyčia.
Kristaus pasekėjų kovoj su Antikristu kokio nors neutralumo nėra ir negali būti. Kristus, tiesa, "netolerantingai" pasakė: "Kas ne su manim, tas prieš mane." Bet ką padarysi, kad kiekviena teisinga logika netolerantinga. Todėl ir Lietuvos mokytojams ir veikėjams tenka pasirinkti arba Kristus, arba Antikristo - bolševizmo vėliavą.
... Tenka stipriai paabejoti, ar Kristui priešingi pedagogai nėra apsilenkę su savo pašaukimu. Jie gal būtų geri darbininkai kitoj vietoj, bet mokykloje jiems ne vieta: jie čia tik ardymo, o ne statymo darbą dirba, kurie sąmoningai ar nesąmoningai rengia dirvą bolševizmui Lietuvoje įsigalėti.
Štai kaip nuostabiai tiksliai prieš 56 metus Pr. Dovydaitis apibūdino dabartinę Lietuvos padėtį ir pragaištingą ateistų veiklą nuodijant ir žalojant jaunimo sąmonę. Tegu tad neįžeidinėja ir dabartiniai Lietuvos pedagogai, jeigu kas nors juos pavadina tautos duobkasiais.
Panašiai tuo metu pasisakė ir vyskupas K.Paltarokas: "Mokykla, kuri duoda mokiniams žinių, o rausia tikybos šaknis, auklėja gudrius banditus. Mokykla, užkrėsta netikėjimu, darbuojasi tautos pragaiščiai!..."
Tos pragaištingos veiklos vaisiai: alkoholizmas, amoralumas, įvairaus laipsnio nusikalstamumas, narkomanija, šeimų nesantaikos ir suirimai, negimusios gyvybės žudymas, neapykanta žmogaus žmogui ir visos kitos pragariškos blogybės, kaip piktas grybas šiandien ėda mūsų tautos kūną.
Todėl miela širdžiai matyti nemažą jaunimo būrį šiame ir kituose pasauliniuose susibūrimuose, religiniuose bei tautiniuose šventėse.
Čia ne tas nelaimingas, besiblaškantis, pasimetęs, kartais įtūžęs jaunimas, iš kurio valstybė ir mokykla atėmė Dievą, o pakišo seksą, džiazo ir socializmo propagandą. Šitas jaunimas, kurio dalį matėme Pilviškių bažnytėlėje, - tai kuriantis, mąstantis, tikintis jaunimas. Tai mūsų ateities jaunimas, tikrasis tautos pamatų statytojas, kuris vadovaujasi apaštalo Pauliaus žodžiu: "Kiekvienas težiūri, kaip jis stato. Nes nė vienas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris yra Jėzus Kristus."
Pats tikriausias atsakymas į šiuos tautų apaštalo žodžius Pilviškių bažnyčioje buvo įspūdinga bendroji Šv.Komunija ir bendroji malda prašant šventojo iš ateitininkų tarpo:
"Tiek daug mums žiburių, o Viešpatie, davei! Tiek kankinių ir tiesos išpažinėjų išaugino mūsų gretos. Argi neleisi, maloningas Dieve, nušviesti bent vienam iš Jų šventųjų garbėje? Mes meldžiam, ženklinki stebuklu bent vieną tų, kurie praėjo mūsų keliais pilni aukos, gyveno kaip šventi kariai ir Tavo vardą skelbė mūsų tautoje.
Maldaujam, siųsk šventąjį iš mūsų kraujo ir kovos draugų, kad šviestų mūsų keliams ir vestų mus iš sąmyšio, netikrumo ir baimės! Per Tave, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų."
Tikrų pavyzdžių ir švyturių netrūksta juk ir mūsų dienos. Vargu ar pamirš kas nors nuolatinį kun. A.Svarinsko raginimą ir kvietimą "Visa atnaujinti Kristuje!", kun.kankinio J.Zdebskio mąstymą ir susitelkimą po Kristaus kryžiumi, buvusio ištikimo ir uolaus ateitininko V.Petkaus trečiąją Gulago kalvariją ir daugelį kitų, kurie nurodė ryškias gaires Kristaus ir savos tautos tarnyboje.
Tikriausiai ne vieno, tą dieną Pilviškių bažnyčioje dalyvavusio, akyse nušvito džiaugsmo ir pasigėrėjimo ašara, kai tautiniais rūbais apsirengę vaikinai ir merginos, aidint "Lietuva brangi" giesmei, prie Kristaus Karaliaus altoriaus sudėjo po rūtų šakelę ir gyvų gėlių žiedą ir savo tyrą širdžių maldą:
"Viešpatie, mes žinome, kad tuo blogesnis pasaulis, tuo brangesnis kiekvienas geras žmogus. Tu davei mums šviesų žiburį - Praną Dovydaitį. Argi nebuvo jis arti Tavęs jau čia žemėje? Leisk šiai sielai veikti į mus ir toliau nuostabiu savo spindėjimo iš anapus".