Nuo redakcijos.Tą autorės O.G. rinkinio "Laiškai iš Sibiro" spausdiname vieną laišką. Autorė 1948 m. buvo išvežta į Sibirą. Jos vyras jau anksčiau buvo ištremtas į kalėjimą. Dvi mažos dukrelės pasilikusios Lietuvoje. Šio rinkinio laiškai rašyti vienam kunigui.
Mano Tėve,
Yra kūčių šventasis vakaras. Netrukus įsižiebs žvaigždės. Aš jų nematyčiau - langas yra apšalęs, ir bendrai nėra kada dairytis po žvaigždes. Ir jeigu giedotų angelai - jų neišgirsčiau, nes už sienos yra stalių dirbtuvės... O visgi - yra šventas vakaras, ir aš vagiu minutes tarp dviejų atliktų darbų, kad pagalvočiau apie tai.
Laukimo laikas... Dieve, kaip mes laukiame Tavęs, šventasis Kūdiki! Žinau, vieną dieną ateisi čia. Ir aš jau seniai dairausi, kur turėtumei apsigyventi čia atvykęs. Anas kalnas, už kurio leidžiasi saulė - aukštas ir sunkiai prieinamas. Arba kedras: jo viršūnė yra netoli dangaus - Tavęs nepasiektų nedraugiškos Erodo rankos, o mūsų akys ir širdys surastų Tavo pastogę. Yra dar čia maža sala viduryje upės. Bet šiandien man atrodo, kad Tu galėtumėi apsistoti ir čia. Kirvių taukšėjimas Tau primintų senąją Tavo tėviškę. Ir Tu gyventum čia tarp mūsų, kaip anuomet.
Dieve, kaip gera, kad atėjai ne į rūmus, kur reikia praeiti pro daug tarnų ir skambinti daug skambučių. O prakartė yra atvira visiems - net tiems, kurie tik minučių nuotrupomis, tik prabėgomis dirsteli į šiauduose paguldytą Mažąjį. Nakties tamsa, šaltis - Dieve, kaip gera, kad Tu panorėjai dalintis mūsų likimu!..
Tėve, nereikia su mumis kalbėtis kaip su nelaimingaisiais ar likimo nuskriaustais. Ir mums nėra ko laukti atbudimo valandos, kad suprastume savo dienų ir ilgesių prasmę. Ji yra aiški mums. Ir nežinau, kaip Jums išaiškinti šito nežinomo džiaugsmo srautus šia. Teisybė, aš su pavydu žiūriu į Šventąją Motiną - Jos rankose yra Kūdikis, o mano rankos yra beviltiškai tuščios... Bet aš juk, kad Betliejaus valandos nėra amžinos, ir septyni kalavijai jau laukia savo aukos. Ir netrukus šita Laimingoji verks po kryžiumi ir glostys akmenį, ant kurio kritęs Jos Sūnaus kraujas. Ir tada atrodys, kad ne septyni, o viso pasaulio kalavijai susmigo į Jos širdį, ir daugiau nebeliko skausmo, kuris pasiektų mūsų širdis.../ Teisybė, dienos išsemia. Kaskart jautiesi skurdesnis ir daugiau dulkėtas. Praeina dienos be maldos, be susikaupimo, be paklūpėjimo prieš altorių, ant kurio aukojate. Ir vistiek žinau: yra Namai, yra Tėvas,- ir kiekviena diena yra žingsnis ten. Ir kai pateksiu į šventės džiaugsmą, aš nebijosiu klausimo: „Kaip čia patekai?..“ Mane visados širdindavo tai, kad anas apdriskėlis tada tylėjo. O aš netylėčiau. Aš sakyčiau apie šitas dienas be poilsio, be sekmadienių. Kalbėsiu apie traktorių ūžimą ir kirvių poškėjimą, kurie neleido išgirsti angelų giesmės... Ir apie tai, kaip ilgėjomės, kaip skubėjome... Tėve, aš nebijau daugiau savo skurdo. Greičiau juo pasitikiu. Jeigu anie namų ir jaučių savininkai būtų buvę pakelės elgetos, jie greičiau būtų pamatę šventės džiaugsmą...
Kai rankose nėra nieko, ko gailėtumeis išmesti, jos greičiau tiesiasi į Tėvą. Aš išmokau dar kai ko: nieko nebijoti. Ir dar -džiaugsmo, kad daugiau nieko nustoti negali...
Tėve, jei mokėčiau įtikinti ką, kad čia galima būti laimingesniu, kad nakties ramybė išperka dienos nuovargį ir nedateklius, tikiu, kad būtų tokių, kurie atneštų Laukiamąjį... Anas Jūsų laiškas, kad viską reikia palikti Viešpaties valiai, - manęs neįtikino. Juk Krikštytojas taip negalvojo; juk Viešpats amžinai veikia per žmogų -vistiek, koks jis bebūtų. Ir esu įsitikinusi - šita žemė pribrendusi pjūčiai. Ateina mažytis ir sako: "Ir mane žada krikštyti... Ir aš noriu būti kaip reikiant,.. Ir aš noriu mylėti Dievą..." Ateina senelė: "Vistiek, koks Dievas - lietuvių, rusų ar vokiečių - vistiek kaip meldiesi -Dievas girdi..." Tėve, aš Jums galėčiau daug tokių dalykų pripasakoti, kurie bylojo apie šitos šalies Dievo ilgesį./.../
Gavau laišką iš vyro, iš vaikų. Atrodo, kad nei vieno nėra apleisto ir alkstančio. Bent jau apie save turiu pasakyti, kad turiu visko daugiau, negu man reikia. Gyvenu, kaip ir Lietuvoje – neskaičiuodama pinigų, netaupydama duonos, nedarydama atsargų... Ir niekada nepritrūksta.
Dabar gyvenu vienu mintimi - čia turi atvykti vyras. Parašiau tuo reikalu. Tėve, priminkite aną pažadą: "Prašykite..." Galbūt įstatymo nėra sunkesnė už kalnus, kuriuos tikėjimas pajėgia kilnoti... Ak, kai pagalvoju, kad galėtume laužti tą patį duonos gabalėlį, kad galėtume traukti tą patį pjūklą ir turėti mažyčius namus... Tėve, apie ką svajoja tie, kurie gyvena drauge?.../.../
1949.XII.24 O.G.