Pamokslas Šiluvoje. 1986.X.13.
Ekscelencija Arkivyskupe, brangieji broliai kunigai, kilnieji mūsų tikintieji!
Vėl iš įvairių Lietuvos vietovių susirinkome į brangią Šiluvos šventovę -baziliką pagerbti mūsų tautos mylimą Švč. Mergelę Mariją. Čia pasisemti naujų dvasinių jėgų.
Mes ruošiamės dviem didingom istorinėm iškilmėm: 600 metų krikšto jubiliejui ir garbingojo Dievo tarno arkiv. Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus beatifikacijai. Praėjusius metus mūsų ganytojai buvo paskelbę Gerosios naujienos metais. Jie buvo skirti pažinti katalikybės istoriją, kokiais keliais ir kokiomis aplinkybėmis katalikybė atėjo į Lietuvą ir ką ji davė lietuvių tautai. Šie, 1986-ji metai, -sąmoningo tikėjimo metai, skirti religiniam sąmoningumui ugdyti. Tai būtina sąlyga mūsų tikėjimui ne tik išsilaikyti, atremiant gyvenimo smūgius, bet ir sklisti su nauja jėga. Ateinantieji - gyvosios dvasios - metai turi jau nešti mūsų sąmoningo tikėjimo vaisius - padėti mums ir kitiems kilti į dvasinio gyvenimo aukštumas ir kelti kitus. Mūsų Tėvynė turi tapti dvasinio gyvenimo oaze, gaivinančia ne tik mus, bet ir plačius ateizmo ir dorinio smukimo sausros išdegintus plotus. Kiekvieni šio trimečio metai kelia visiems - ir tikintiesiems, ir netikintiesiems - gilias problemas; visiems, kam rūpi ne tik amžinoji mūsų tautiečių laimė, bet ir kultūrinis jų gyvenimas bei mūsų tautos ateitis.
Kokias svarbiausias mintis turėjo duoti Gerovės naujienos metai? Jie turėjo atskleisti, kokia nelaimė tautai neturėti krikščionybės, koks laimingas įvykis mūsų tautai buvo Lietuvos krikštas, su kuriuo prasidėjo aukščiausiojo įvairių kultūros sričių.
Su krikščionybe prasidėjo įvairaus lygio mokyklų steigimas. Pirmosios lietuviškos knygos buvo katekizmai, pamokslų rinkiniai, maldaknygės. Atsirado žavingo grožio architektūros statiniai. Lietuvos katalikų bažnyčios tapo neįkainojamos vertės meno kaupėjos. Joms negali prilygti ir gražiausi mūsų laikų kultūros namai. Kai karalių ir didikų rūmuose įsigalėjo lenkų kalba, bažnyčiose Dievo žodis ir giesmės skambėjo lietuviškai. Pirmąsias lietuviškas knygas spausdino vienuolynai - bazilijonų, jėzuitų kunigų misijonierių spaustuvėse. Pirmieji lietuviškos muzikos ugdytojai buvo bažnyčių vargonininkai: Lietuvos muzikų tėvas Juozas Naujalis buvo Kauno katedros vargonininkas, Česlovas Sasnauskas - Kapčiamiesčio vargonininkas, Kipras Petrauskas - Dusetų vargonininkas... Tikroji Lietuvos istorijos dokumentacija prasideda su krikščionybės priėmimu. Reikia manyti, kad mūsų bočiai buvo atlikę daugiau reikšmingų žygių, bet jie dingo nežinomybėje, nes nebuvo vienuolių, kurie būtų įamžinę rašydami kronikas.
Kyla klausimui: kiek žalos mūsų tautai padarė pavėluotas krikštas? Kokia didžiausia Lietuvos nelaimė istorijoje? Gal kryžiuočių antpuoliai per 200 metų? Ne! Jie paskatino lietuvių tautą vienytis. Gal Vytauto pralaimėjimas 1399 m. prie Vorkslos (tada žuvo daugiau kaip 40 Lietuvos kunigaikščių, ir Vytautas vos spėjo pabėgti)? Ne. Gal žiaurusis Chmelnickio vadovaujamas 1655 m. kazokų antpuolis, nusiaubęs Lietuvą, žemę nuklojęs lavonais? Ne. O gal maras 1710-1711 m. maras, nuo kurio išmirė ištisi kaimai ir apie ketvirtadalį Lietuvos gyventojų? Gal apie 120 metų trukusi Rusijos carų okupacija, su kariuomenės dvarų, spaudos draudimu ir trėmimais į Sibirą? Ne! Šiais laikais visi istorikai – tikintieji ir netikintieji – sutaria, kad didžiausia Lietuvos istorijoje nelaimė - Mindaugo nužudymas ir po to sekęs nusigręžimas nuo krikščionybės. Jei nuo Mindaugo laikų Lietuva būtų išlikusi katalikiška, jei, kaip buvo projektuota, Lietuvos aukštoji mokykla būtų įkurta 1270, o ne 300 metų vėliau, jei anksčiau būtų sukurta sava lietuviška krikščioniška kultūra, tai dideli Lietuvos plotai nebūtų surusėję, sulenkėję bei suvokietėję, bet priešingai - žemesnės kultūros tautos būtų pasidavusios lietuviškosios kultūros įtakai ir Lietuva šiandien nemažesnė už Angliją, Vokietiją bei Prancūziją su savais kultūriniais pasaulinės reikšmės laimėjimais.
Ir vėlesni istoriniai faktai kalba apie krikščionybės reikšmę mūsų tautos gyvenimui. Kai carė Kotryna II užėmė Lietuvą, pirmiausiai paklausė garsiojo prancūzų laisvamanio Voltero, kokios priemonės padėtų greičiau Lietuvą palaužti, jis atsakė trimis žodžiais: "decatoliser, demoraliser et depoloniser." Vadinasi, pirmiausia sugriauti katalikų tikėjimą, paskui suardyti tautos dorovę ir pagaliau sulenkinti. Kas sukliudė įvykdyti šį Lietuvos sunaikinimo planą? Labiausiai - didysis vyskupas Valančius, remiamas savo dvasininkijos ir giliai tikinčios bei aukštos doros lietuviškosios liaudies, išugdžiusios knygnešius, Kęstaičių ir Kražių didvyrius, pasiryžusius verčiau mirti, bet jokiu būdu neatiduoti bažnyčios priešams. Jie giedojo: "Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė, varge ištikimiausia pagalba..." Ar šie istoriniai faktai neverčia ir mus giliai susimąstyti ir padaryti atitinkamas išvadas asmeniniam ir tautos gyvenimui?! Ar pajėgia tai suprasti tie, kurie, įnirtingai kovodami su katalikų tikėjimu, tariasi tarnaujantys pažangai bei mūsų tautos gerovei? Ar jie supranta, kokia būtų žala lietuvių tautai, jei ji nusikreiptų nuo krikščionybės? Ar neverčia mūsų susimąstyti Niurnbergo nacistų vadeivų teisme propagandos ministro Gebelso pavaduotojo Fričė paskutiniame žodyje išreiškia mintį: "Niekad nesitikėjau, kad tokios baisios pasekmės bus Vokietijai dėl jos bandymo atsisakyti krikščionybės!"
Ar mūsų tautos inteligentijos, ypač mokytojų, neverstų susimąstyti garsiojo istoriosofo Arnoldo Toynby įspėjimas: "Šiandien Europa ir pasaulis yra atsidūrę kryžkelėje. Jiems tenka rinktis vieną iš dviejų - grįžimą prie krikščioniškos kultūros arba atominę mirtį.
Koki sąmoningo tikėjimo metų uždaviniai?
Šiais tikėjimui nelengvais laikais mūsų pareigą padaryti lietuvius sąmoningais katalikais, kiek tai įmanoma. Nesunku atlikti krikšto apeigas. Daug sunkiau tautą padaryti sąmoningų katalikų tauta. Tam reikia daug laiko ir didelių pastangų.
Dar ilgai pakrikštytieji mūsų bočiai laikėsi papročių: mirusius laidodavo grioviuose, tikėjo burtais, aitvarais, kerėjimais, užkalbėjimais. Dar ir šiandien yra užsilikusių pagoniškų prietarų.
Koks religinis sąmoningumas mūsų laikais? Kokį tikintįjį galima laikyti sąmoningu kataliku? Nedaug yra tokių, kurie pajėgtų ateistui paaiškinti, kodėl jis tiki Dievą. Nedaugelis pasiaiškintų, kodėl jie krikštija vaikus, kokias malones teikia krikštas; kas yra pašvenčiamoji malonė, kaip neapsakomai žmogus išaukštinamas, kai jis krikšto sakramentu gauna dievišką gyvybę!Daugelis tikinčiųjų nepajėgia pasiaiškinti, kas yra šventosios Mišios, todėl nenuostabu, kad jose retai dalyvauja. Šiandien mes turime daug tik "atlaidinių katalikų", t.y. tokių, kurie bažnyčioje pasirodo per Kalėdas, Velykas, artimųjų laidotuves ir per atlaidus. Jie dar šiek tiek tiki, bet melstis nejaučia reikalo. Bijodami menkiausio nemalonumo vengia pasirodyti bažnyčioje.
Silpną tikėjimą paprastai lydi žema dorovė. Dėlto išplitęs alkoholizmas, skyrybos, šeimų pakrikimas, masinis negimusių kūdikių naikinimas. Tauta, užuot ėjusi dorybių keliais, pasuko nuodėmių keliu. O Dievo žodis sako, kad nuodėmė pražudo tautas.
Kur išeitis? Reikia tautoje išugdyti gyvą, gilų, sąmoningą tikėjimą! Tai mūsų gyvenimo ir mirties klausimas.
Pirmiausia mūsų pareiga atkreipti dėmesį į pagrindines mūsų tikėjimo tiesas ir svarbiausias dvasinį mūsų gyvenimą ugdančias religines praktikas.
Religinis mūsų gyvenimas labai daug priklauso nuo to, kokią mes esame susidarę D i e v o s ą v o k ą. Jeigu ji klaidinga, religinis mūsų gyvenimas klaidingas. Jeigu ji paviršutiniška, ir religinis mūsų gyvenimas lėkštas. Jei ji gili, plati, ir religinis mūsų gyvenimas gilus. Ateistai, sakydami, jog nėra Dievo, tam tikra prasme gali būti teisūs. Gal tai skamba keistai? Bet tikrai nėra tokio dievo, kokį jie įsivaizduoja: dievo-aklos jėgos, dievo-stabo, dievo-kraugerio. Tokio dievo nėra. Jei stabmeldys kirviu sukapoja stabą, neišklausiusį jo maldos, tai nereiškia, kad nėra Dievo tai tik rodo, kad Dievas nėra medžio gabalas. Krikščionis Dievo didybę supranta iš Jo sukurto pasaulio didingumo, iš begalinės Jo meilės kilnumo, sklindančio iš gerai suprastų Šv. Rašto puslapių. Psalmininkas, susižavėjęs regimosios gamtos grožiu, šaukia: "Dangus skelbia Dievo garbę..." Mūsų poetas, susižavėjęs Dievo didybe, su nuostaba kalba:
"Garbė Tau, Viešpatie, už amžinąjį taką
Nuo žemės dulkių lig dangaus žvaigždžių,
Garbė už saulę, kuri kas rytą teka,
Ir už didybę mūsų mažų širdžių".
Kad mes pajėgtume giliai suprasti, koks gilus turinys glūdi šiuose poezijos žodžiuose, mums talkon turi ateiti šių dienų astronomijos mokslas. Jei Kristaus laikais astrologus žavėjo 6000 dangaus šviesulių, tai šių laikų radio teleskopai mūsų Paukščių kelio galaktikoje suranda apie 100 milijardų dangaus kūnų – tokių galaktikų priskaičiuoja irgi apie šimtą milijardų!.. Šviesos spindulys, skrisdamas per sekundę apie 300.000 km., kol perskrodžia šios visatos erdves, užtrunka 15 milijardų metų. Turėdamas šiuos duomenis prieš akis, su kokia pagarba sąmoningas krikščionis ištaria "Tikiu Dievą Tėvą, visagalį dangaus ir žemės Sutvėrėją". Kokia meile turi užsidegti jo širdis, kad šis be galo galingas Dievas yra ir be galo geras! Kilniausios, labiausiai savo vaikams pasiaukojusios motinos meilė, palyginus su begaline Dievo meile, yra tik menkutis šešėlis. Tikėjimas ir mokslas visą sąmoningą tikinčiojo gyvenimą nušviečia visai kita šviesa. Jis į asmeninį, tautos ir žmonijos gyvenimą pradeda žiūrėti ne žmogaus, lyg kurmio, akimis, bet begalinio Dievo akimis, amžinybės žvilgsniu. Tada visai kita šviesa nušvinta visas žmogaus gyvenimas. Naujos prasmės ir vertės įgyja kiekvienas religinio gyvenimo veiksmas.
Malda jam - ne vaikystėje išmoktų sausų formulių kartojimas, o žmogaus pokalbis su Būtybe, kurios negali aprėpti sunkiai įsivaizduojamos visatos erdvės, su be galo geru savo Tėvu, panorėjusiu mus gyventi, kad pasidalytų savąja laime, apie kurią sakoma, kad nei akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, ką Jis paruošė Jį mylintiems.
Sąmoningas katalikas ir į krikštą žiūrės ne kaip į įprastą apeigą, o kaip į atgimdančių Dievo malonių šaltinį, nesakys krikštijančiam kunigui, kad jie atnešė krikštyti kūdikį todėl, kad "taip radom, taip ir paliksim"... Sąmoningas katalikas žinos, kad per krikštą jų kūdikėlis gauna dieviškąją neįkainojamos vertės gyvybę, tampa dieviškosios prigimties dalininku.
Sąmoningas katalikas supras visą didelės nuodėmės tragizmą, žinos, kad tai maištas prieš Dievą, lyg Dievo žudymas, pareikalavęs įsikūnijusio Dievo Sūnaus mirties ant kryžiaus.
Sąmoningas katalikas supras, kad išpažintis nėra tik vaikystėje sakytų nuodėmių (tėvelių neklausiau, pykau, keikiau, nevisada kalbėjau poterius, nevisada ėjau į bažnyčią...) pakartojimas. Sąmoningo kataliko išpažintis yra rimta savikritika, nurodanti ir nuodėmės sunkumą, ir skaičių, ir priežastis, išreiškianti gilų gailestį su aiškiu, tvirtu, konkrečiu pasiryžimu taisytis (ypač tos nuodėmės, kuri labiausiai kenkia gyvenimui).
Šventosios Mišios jam nebus nuobodi apeiga, kurią reikia kantriai atstovėti. Sąmoningas katalikas supras nepaprastą tos paslaptingos apeigos gėrį - kad tai yra svarbiausių Kristaus gyvenimo įvykių, ypač mirties sudabartinimas, kad beribės vertės Kristaus auką reikia jungti su savo gyvenimo auka. Mišių metu jis bus ne pašalinis žiūrovas, o tos paslaptingos Golgotos dramos dalyvis, per žodžio liturgiją atsigaivinantis Kristaus Evangelija, o per Komuniją joje glūdinčia dieviškojo gyvenimo jėga. Tas tikėjimas sąmoningam katalikui duos jėgų pagal Kristaus mokslą tvarkyti asmeninį, šeimos ir visuomeninį gyvenimą.
Be sąmoningo tikėjimo neįmanomas gyvos dvasios gyvenimas, kuriam ugdyti ir turi būti skiriami sekantys metai.
Ką reiškia būti gyvos dvasios kataliku? Gyvoji dvasia - tai priešingybė atšalimui, neveiklumui, bodėjimuisi spręsti gilesnes gyvenimo prasmės, tautos gerovės, sielos amžinojo likimo problemas. Doroviniam dvasiniam mūsų gyvenimui labai kenkia ateizmas. Tačiau yra dar pražūtingesnis dorinio smukimo šaltinis - bodėjimasis religinio bei dorinio gyvenimo problemomis. Nuoširdus, tiesos ieškantis ateistas greičiau ras kelią į Dievą negu viskam abejingas buržujus, kuriam, Maironio žodžiais tariant,
"Kas man, jog jau pasileido
Kaltės kaip vanduo,
Jog ant žūstančiojo veido
Gelsta jau ruduo".
Mūsų jaunimo ir inteligentijos dalis, ir nemaža dalis, yra praradę gyvą savo bočių tikėjimą ir daugumai nepavyko įskiepyti naujo "materialistinio tikėjimo". Netikinčių materializmu, galime drąsiai sakyti, yra žymiai daugiau negu netikinčių Kristaus mokslu. Ir kokios to pasekmės? Ne vienas jų kalba J.Grušo romano "Meilė, džiazas, velnias" veikėjo žodžiais: Viskas čia, žemėje. Viskas tik šiandien. Nieko nėra ten ir nebus rytoj. Viską noriu pasiimti dabar, tuojau. Ir viską grynais. Aš priklausau prie tų, kurių jau nebegalima mulkinti. Gyvenimas prakeiktas, beprotiškai apkrautas melu, falšu, fantastika ir dar velnias žino kuo... Baisu viską matyti!.. Tai beprasmiška..." (Raštai, I t.,325 psl.). Toks žmogus yra siauras egoistas; jo dėmesio centre ilgas rublis, lengvoji mašina, kolektyvinis sodas, alkoholis... Ir kaip baisu, kad tokio tipo žmonių pilna mūsų miestuose ir kaimuose!
Kas gali mūsų tautą išgelbėti nuo to dvasios sustingimo ir pražūtingo apsvaigimo? Tik gyvos dvasios žmonės! Kuo jie turi pasižymėti? Ne tik teisinga pasaulėžiūra, bet ir degančia Dievo, Tėvynės ir artimo meile. Iš kur jiems semtis dvasinių jėgų? Iš gilaus vidinio krikščioniško gyvenimo. Kuo jis turi reikštis? Pirmiausia dažna, gilia, nuoširdžia malda, prašant dieviškos šviesos, ugnies. Gyvos dvasios žmogus turi persunkti maldos dvasia visą savo gyvenimą. Jam turėtų tikti tai, kas buvo sakoma apie šv. Zitą -"jos rankos prie darbo, širdis prie Dievo".
Gyvos dvasios katalikas turi ypatingai branginti sekmadienio šv. Mišias. Šv.Tėvas Paulius VI įspėjo, kad mūsų laikais svarbiausia priemonė tikėjimui išlaikyti yra sekmadienio Mišios. Ne tik Mišios, bet ir sekmadienio žodžio liturgija, nuoširdus pamokslų klausymasis, nes tai daugeliui mūsų krašto katalikų yra vienintelė galimybė gauti ir palaikyti tikėjimo žinias. Šv. Mišios duos gaivinančios jėgos, jei mes įsijungsime į jų liturgiją ir jų metu komunikuosimės. Mišios be komunijos yra lyg žiedas, iš kurio išluptas brangakmenis.
Mes turime pajėgti atlikti geras rekolekcijas, išklausyti kiek galima daugiau pamokslų ir atlikti gerą išpažintį. Kiek dar pas mus yra šventvagiškų išpažinčių! Metų metais slepiamos sunkios nuodėmės – tos jaunystės ar priešjungtuviės šventvagiškos išpažinties! Nedrįstame prisipažinti net sunaikinus negimusią gyvybę. Kiekviena - ir dažna - išpažintis turi būti naujas grįžimas prie Dievo. Kartais daug laiko skiriame suskaičiuoti savo nuodėmėms, o mažai galvojame apie savo gyvenimo reformą. Todėl ištisus metus tūpčiojame vietoje.
Svarbiausias gyvos dvasios pasireiškimas gyvenime gyventi be sunkios nuodėmės, nuolat stengiantis kilti ir kelti kitus. Negalima abejingai praeiti pro dvasinį savo brolių skurdą, turime būti tie Kristaus pagirti gailestingi samariečiai. Negalime būti išdidūs kreivos sąžinės fariziejai, smerkiantys visus, kas nešoka pagal mūsų muziką, tartum galingiausia kovos su ateizmu priemonė būtų klystančiųjų neapykanta, beatodairiškas jų smerkinimas, nepastebint juose nė šešėlio geros valios. Gerumas, nuoširdumas, atjautimas, žmoniškumas ir supratimas - tai dorybės, atveriančios kelią į Dievą ir Jį pamiršusiems. "Lašu medaus daugiau musių priviliosi negu statine acto", sakydavo šventasis Pranciškus Salezietis.
Jūs man pasakysite: gražūs pasiūlymai, bet ar jie įgyvendinami šiais bedievybės ir amoralumo laikais? Jei mums nepavyko pasiekti didelių laimėjimų, kada turėjom savo rankose spaudą, mokyklas, organizacijas, tai ką galim dabar?!
Taip, jei remtumės tik savo išmintimi ir jėga, nieko neišeitų. Bet kai Dievas su mumis, kas prieš mus? Ar yra jėga, kuri nugalėtų Dievą? Ir senovės bajorų viešpatavimo laikais Bažnyčia turėjo daug laisvių bei privilegijų; seimuose šalia karaliaus sėdėjo vyskupai... O kada Lietuva sulaukė didžiausio dvasinio atgimimo ir religinio sąmoningumo? Ar ne carui uždraudus spaudą, uždarinėjant katalikiškas mokyklas ir bažnyčias, kada katalikus vertė atsisakyti tikėjimo, su bizūnais varė į pravoslavų bažnyčią?! Tada motinos verpdamos prie ratelio mokė savo vaikelius melstis ir skaityti iš maldaknygių, mokė mylėti Dievą ir Tėvynę. Apie tuos laikus Maironis kalbėjo:
"Ten močiutė užlingavo
Raudomis mane,
Į krūtinę skausmą savo
Liejo nežinia.
..................
Ten užaugau, iškentėjau
Aš kančias visas
Ir pamėgau, pamylėjau
Vargdienių dūmas.
Laikai, užprogramuoti Lietuvos katalikų Bažnyčios sunaikinimui, tapo tautos dvasios atgimimo laikotarpiu. Taip gali būti ir dabar, jei mes panaudosime visas turimas galimybes ir vykdysime šv. Tėvo ir savo ganytojų nurodymus, kartais atspėdami ir nepasakytą jų mintį.
Esame dėkingi Švenčiajam Tėvui Jonui Pauliui II, kad mus paskatino branginti Šiluvos Marijos šventovę ir čia semtis dvasinės jėgos.
Būsimas palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius savo dvasios vaikus ragina: "Kiekvienas visuomet pirmoje vietoje tegul stato savo šventėjimą bei tobulėjimą, "nes tai Dievo valia, kad jūs būtumėte šventi".
Ir vyriausiasis dvasinio mūsų tautos gyvenimo vadovas -Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkiv. Liudvikas, dėl savų pareigų negalėjęs dalyvauti didžiuosiuose Šiluvos atlaiduose, šiandien atvyko kartu su jumis, pačiais sąmoningiausiais ir uoliausiais Lietuvos katalikais kartu pareikšti savo pagarbą Marijai, taip labai mylimai ir branginamai visų lietuvių katalikų, o ypač gyvos dvasios širdžių. Mes pasitikime Marijos globa, galingu Jos užtarimu. Ne veltui mes dažnai giedame "Marija, Marija", giesmę, virtusią tartum antruoju tautos himnu, kurioje sakoma: "Tu viską pas Dievą gali!"
Neapleidžia Dievas smilgos palaužtos
Ir benamio paukščio, išblokšto audros;
Neapleis ir mūsų tėviškės brangios, -
Mes Marijos žemė ir vaikai mes Jos.
X
Tik Tu, kurs gyventi pažadinsi leliją.
Kuris laukus šilku, o kalnus sidabru apdailini,
Kurio žodžiu numirę kelias ir ligoniai gyja,
Tik Tu, o Viešpatie, tark žodį iš tenai!..
X
Tamsoj uždusome.
Bet ne! Nežūsime! Tavy vėl būsime
Gyvi, gyvi!
Kun. Pr.R.