Prieš trisdešimt metų...
Metrikų knygose yra užrašyta, kad aš atsiradau šiame gražiame pasaulyje 1882 m. kovo mėn. 26 d. Užuožerių kaime (kaimo), Anykščių parapijoje, Ukmergės paviete (apskrity), iš tėvų ūkininkų Julijono ir Rozalijos Baranauskaitės Žukauskų. Pakrikštijęs mane Anykščių klebonas kun. Jagminas Unteniuku, vadinasi, Antanu. Krikštatėviais buvę Šeiminiškių kaimo Antanas Rožanas ir mūsų kaimynė Marijona Meškauskaitė. Abu dori, taurūs ir geraširdiški praščiokėliai.
Apie pirmąsias savo gyvenimo dienas ir metus aš, žinoma, neprisimenu, bet vėliau girdėjau, kad mane priėmusi Virvalienė bobutė mano motutei pasakiusi: "Tavo berniukas arba kunigu bus, arba visai negyvens". Tokia savo pranašyste Virvalienė mano motutės nenudžiuginusi ir neišgąsdinusi: ji pagalvojusi, atsidususi ir pasakiusi: "Tebūnie Jo valia šventa."
Kaip Tamstos matote, pirmoji Virvalienės pranašystė neišsipildė - kunigu aš neišėjau, antroji gi, kai Jūs skaitysite šitą mano raštą, jau bus įvykusi - manęs jau nebebus gyvųjų tarpe. Vadinasi, antroji Virbalienės bobutės pranašystė išsipildė...
Kada ir kur gimiau, šiame rašte atžymėjau pats savo ranka, mano gi mirties metriką surašysite Jūs patys, aš tik palieku Jums vieną neužpildytą eilutę. Mirė...
Parašykite kur ir kaip aš persiskyriau su šiuo gražiuoju pasauliu. Be to, biografijos tikslumo dėlei, prašysiu atžymėti ir kur aš palaidotas būsiu, ar ten, kur gyvas būdamas troškau ir svajojau, būtent, Anykščių (Liudiškių) piliakalnio šiaurės pusės papėdėje, Jono Biliūno kapo šone, ar kur kitur. Ir šiam įrašui palieku Jums vieną neužpildytą eilutę...
Savo amžino poilsio vietelę aš buvau nurodęs savo žmonai Leokadijai, sūnui Stasiui ir Kauno valstybinio dramos teatro aktoriui Antanui Mackevičiui. Bet žmona, jei mane pergyvens, ir be mano pakasynų turės daug rūpesčių, sūnų gali paveikti giminės laidoti ten, kur patogiau, o kol žinia apie mano mirtį pasieks Kaune Antaną Mackevičių, galbūt jau po kiek laiko, ir aš būsiu užbertas žemelėmis ten, kur ir nesitikėjau. O norėčiau Anykščių piliakalnio PAPĖDĖJE dėl to, kad aš gyvas būdamas praleidau ten tiek daug gražių, įkvėpimo pilnų valandų. Be to, aš ten, kalnuotų kalvų paslaptingumo ir ošiančių pušaičių ramybėje atsikvėpdavau ir tai, apie ką kadaise, savo jaunystės dienomis yra dūmoję-svajoję du anykštėnai poetai Antanas Baranauskas ir Klemensas Kairys, kurie "kits kitą broliais vadinę ir kitas kito tylėjimą mokėję suprasti ir pagerbti". Vienas jų "Anykščių šilelio" poemos kūrėjas, vėliau šventos kūrybos ugnį drungna teologijos scholastika pakeitęs ir dievota šventeiva palikęs, kitas gi, populiarios dainelės "Dienelė brėkšta" autorius, nemaža ir kitų eilėraščių bei piešinių sukūręs, pasak Biržiškos V. "devynių gabumų žmogus, kaip meteoras pralėkęs pro Lietuvos padangę ir jokio pėdsako nepalikęs taip gražiai savo tėvynėje pražydęs per metus Pauralio (Sibiro) taigoje nunykęs"... Juos prisimindamas ir jų svajas spėdamas, ir aš čia apgalvodavau savo užsibrėžtus kūrinius, apsvarstydavau savo vargus, bėdas ir pasisėmęs jėgų, pasiryždavau tolimesniems žingsniams ir žygiams.
Vidudienį, ypač šventadieniais, čia, Piliakalnio apylinkėse taip ramu, taip tylu, kad girdisi, kaip po šilų-viržynų-čiobrelių mėlynuojančius kilimus bitelės dūzgia, kaip medžių šakose paukšteliai čiulba ir kaip, melancholiškai nuteikdamos žmogų, dirvonuose kresnos pušaitės ošia. O kaip pažiūri į horizonte aprūkusias, padūmavusias tolumas, tai visa užmiršti ir pasijunti it mėnulyje ar kurioje nors neapgyventoje planetoje gyvenąs. Čia mokinių ekskursijos, lankydamos Jono Biliūno kapą, ir manęs neužmirštų. Vienas kitas gimtosios grožybių pagautas, gal ir savo kūrybai įkvėpimo pasisemtų, o aš, po velėna ilsėdamasis "klausyčiaus", kaip ant mano kapo atžalynas ošia, ir kaip manieji ir anykštėnų poetų jaunosiose sielose įdiegti atodūsiai pinasi ir į jųjų kūrybą...
Tik aš nenorėčiau, kad čia ant mano kapo būtų pastatytas koks nors paminklas. Man užtektų ir tokio monumento: didelio Anykščių laukų akmens, ant kurio būtų padėtas kryžius ir parašyti tik du žodžiai: "A. Vienuolis". Ir daugiau nieko. Kai tas parašas nubluks, aš iš kapo būsiu dėkingas tam, kas jį atnaujins. Bet jei toji epitafija išnyktų kartu su manęs užmiršimu, tai tegu ir mano kapas viržiais-šilais apauga, akmuo-paminklas šėmom samanomis apsidengia ir kapavietė su žeme susilygina! Juk viskas praeina ir užsimiršta. Kadaise visi Anykščiai verkė Klemenso Kairio, o kas jį ir jo liūdną dalią prisimena šiandien?! Nebeskamba po kaimus ir jo populiari dainelė "Dienelė brėkšta". Pradeda miršti žmonėms ir A. Baranausko giesmės. Visam kam savo laikas, viskas praeina: nauji lapai pakeičia senus ir niekas jų nebeprisimena, nebegaili. Tik dideli žmonės po savo mirties amžiams pėdsakus palieka...
Rašau šiuos savo atsiminimus 70-ųjų metų išvakarėse, galima sakyti jau senatvėje, o vienok dar nesijaučiu pasenęs esąs. Vieni sulaukę savo senatvės skundžiasi, kad jų gyvenimas buvęs neįdomus, nuobodus; kiti, kad jis prabėgęs jiems taip greit, taip greit, kad jie jo ir nepastebėję: čia regis tik pradėję gyventi, o jau ir suaugę, čia tik subrendę, o jau ir pasenę... Aš savo gyvenimu negaliu pasiskųsti: nebuvo jis man nei nuobodus, nei linksmas, nei taip jau įdomus ir žavus, ir negaliu pasakyti, kad jis taip greit būtų prabėgęs. Savo gyvenimo kely visuomet buvau vienų vienas: draugų neturėjau, artimieji man buvo svetimi, o giminės - ne visi savi: kiti man visą gyvenimą buvo kaip dyglys pašonėje.
Prisipažinsiu, kad mano gyvenimo ruduo man pačiam ne mažiau malonus, kaip kad buvo jaunystės pavasaris. Bet tai ir nieko nuostabaus: argi rudeniop visam kam ateina jau ir galas? Ar gi ne kiekvienam amžiui ir laikotarpiui savo! Ar gi rudenį nebeesti gražių saulėtų dienų ir žvaigždėtų nakčių! Ir saulė, kai leidžiasi už horizonto, ar ji negražesnė ir jos poveikis mūsų širdžiai ar nemalonus! Ir dangus rudenį žydresnėmis žvaigždėmis nusėtas... Tai ką jau bekalbėti apie samprotaujančio žmogaus senatvę! Kaip pavasaris žavus gėlėmis, taip ruduo turtingas vaisiais, o gėlių yra ir rudenį! Ir jos mums, gyvenimo pamokytiems, ar ne malonesnės kaip pavasarį - kada jų daug ir kada jos pačios prašosi skinamos, o kad rudenį keičiasi spalvos, vysta ir krinta pageltę lapai, tai juk toks gamtos dėsnis. Atgyvenusios savo ir žvaigždės nuo dangaus krinta, tai ko mums baimintis ir jaudintis artėjant prie rudens ribos, prie kurios visi mes tiek seni, tiek jauni diena po dienos artėjame. Tik prietaruose gyvenimą praleidęs žmogus senatvėje protu suglemba ir jausmai atbunka. Nors kūnu ir esu pavargęs ir jau nebe taip dažnai pasišaunu naujiems žingsniams, žygiams ir užmojams, bet nei protu sugurdęs, nei jausmais atbukęs nesijaučiu į septintą dešimtį baigdamas, ir gyvenu dar svajonėmis apie neišvystytas temas, neparašytas noveles, apysakas - knygas. Tik štai ko bijausi - senatvės marazmo, ilgos ligos, kam nors sunkenybe būti ar visų apleistam likti. Tokios būsenos geriau ir nesulaukti!
Kai atsigręžiu atgal ir pažiūriu į praeito gyvenimo kelią, tai darosi baugu, kad sąmoningu, darbingu, širdžiai maloniu gyvenimu gyvenau nedaugiau, kaip kokius 30-35 metus: trečdalį savo gyvenimo metų praleidau miegodamas-ilsėdamasis: 3-6 kūdikystės metai pėdsako nepaliko; 3-4 nuošimčius atėmė man įvairios ligos, negalavimai; o kiek sveikatos ir brangaus kūrybinio laiko nuėdė man toji pati, ne pagal pašaukimą primesta vaistininko profesija?.. Sudėjus visa tai į krūvą ir iš 70 atėmus, darbingai sąmoningo gyvenimo kūrybai nebeliks ir 30 metų! Tai ir visa mano gyvenimo buhalterija. Liūdna ir pilka, bet tai tiesa.
Dar pabrėšiu, kad mano gyvenimo metai nebuvo man nuobodūs ir ne taip greit jie man prabėgo. Per tą laiko tarpą aš daug ką išgyvenau ir patyriau: pergyvenau revoliuciją, dvejus karus pasaulinius, buvo man ir gera ir bloga, ir šilta ir šalta, patyriau ir džiaugsmo ir skausmo, ir laimės ir kančių, ir nusivylimą: buvau ir mylimas, ir nekenčiamas, ir gerbiamas ir niekinamas... Visa ko buvo. Atsiminimų ir prisiminimų tiek daug prisikrovė mano galvoje, kad dabar aš ar tai ilgą nemigo naktį, ligoje, kelionėje, paliūtyje ar vakaro varpams gaudžiant nenuobodžiauju ir vienatvės nejaučiu. Gyvais paveikslais prabėga mano akyse praeito gyvenimo vaizdai, nuotykiai, kada kur nors matyti gyvi ar jau mirę žmonės, jų bėdos, ydos, vargai, linksmybės; žavi mane kadaise mano atliktų kelionių įspūdžiai, kalnų reginiai, audringų jūrų marių akiai neaprėpiami plotai, žaliųjų girių paslaptys, tamsiųjų šilų klaika; mane paklupdo nusilenkti tik mintimi tepasiekiami stebuklingieji Galaktikos pasaulių toliai, kometų keliai, žvaigždynų-sietynų legijonai... Kitą sykį, kad išblaškyčiau nuobodulį arba nemigo naktį, reikia įsivaizduoti tik sau kitados iš Ventės Rago matytas Neringos balto smėlio kopas, kai jas apšviečia pilnaties mėnulis, klodamas nuo kopų ant vandens šešėlius ir tiesdamas per Kuršių marias žaižaruojantį vieškelį; arba mintimi persikelti į tolimojo Kaukazo kalnus, Gruzijos karo kelią su jo kas žingsnis, kas posūkis besikeičiančių kalnų panoramom./.../ Arba vėl, pakeliauti mintimi po savo tėviškės Užuožerių kaimo laukus, prisimenant kalnelių, miškelių, upelių, duburėlių pavadinimus ir palyginti jų dabartinį pasikeitimą su savo atsiminimais ir tėvo pasakojimais... Argi gali būti gyvenant nuobodu? Ne, gyventi man niekuomet nebuvo nuobodu ar ilgu, net ir kalėjime, jei tik galima buvo matyti mėlyno dangaus sklypelis ir juo plaukiant amžinai senus ir visuomet naujus debesis klajūnus.
Nebuvo nuobodu, nebuvo, bet nebuvo ir linksma, nes be savų ydų visuomet rūpėdavo dar ir artimo skriaudos, vargai, reikalai, kurių gyvenant daug teko matyti, bet, deja, nedaug kam teko padėti; o kas nežino, kad svetimos bėdos-bylos visuomet yra ar bent atrodo mums painesnės ir sunkesnės už savąsias.
Nors nė vienas žmogus, sulaukęs senatvės, nėra patenkintas savo nugyventu gyvenimu ir mirdamas nusineša (nebūtinai) neįgyvendintus jaunystės dienų neatsiektus užsimojimus, bet jei man galima būtų pradėti gyventi iš naujo, tai tik norėčiau išvengti visų tų savo ydų ir klaidų, kurios ir dabar graužia mano širdį, trumpina gyvenimą ir dažnai priverčia mane susimąstyti, apgailėti ir susikrimsti.
Tik vieną turiu apsiraminimui paguodą, tai, kad visi tų mano ydų, klaidų padariniai įvyko be mano blogos valios, be noro, be tikslo kam nors pakenkti, ką nors pažeminti, o save išaukštinti. Ne, tai atsitiko tik dėl to, kad aš gyvendamas vadovavausi daugiau jausmais ir įkvėpimais, negu protu ir viską taip dėjau į širdį. O, pasirodo, nevertėjo: nors ir niekas veltui nepraeina, bet praeina. Praėjo ir man. Gal ne tokį ir protą turėjau, bet savo jausmų suvaldyti nemokėjau. Jie daugiausiai mane ir įklampino į gyvenimo džiungles. Gyvųjų savo amžininkų, kurių nedaug beliko, ir kuriems aš per savo gyvenimą esu padaręs ką nors bloga, ar juos nuskriaudęs, ar sukompromitavęs, labai atsiprašau ir prašau atleisti ir dovanoti; su mirusiaisiais ir mano kadaise nuskriaustaisiais dabar visus mus bendras likimas jau sutaikė - mums jau viskas praėjo. Savo skolininkų prašau, jei galėsite, atsilygindami su manimi, sušelpkite tuos, kurie dabar yra, kaip Jūs buvote kadaise, artimo pagalbos reikalingi.
Dėl savo ydų-klaidų atvirai ir viešai apgailestauju ir prisipažįstu, kad visur buvau kaltas aš ir tik aš. Prisipažįstu ne dėl efekto, ne dėl gražaus mosto ar gesto, o pagal savo sąžinės balsą.
Aš buvau giliai tikintis ir nė karto savo gyvenime nebuvau susvyravęs tuo aukštuoju slėpininguoju Idealu, kuris yra suvokiamas tik mūsų sielai, bet ne protui, ir juo toliau, juo ilgiau aš gyvenau ir brendau, juo labiau ir giliau tikėjau ir pasitikėjau, kaip kadaise ir mano motutė, Tąja Paslaptingąja Visagale Ranka.
Nors aš "pamaldžiųjų" ir buvau apšauktas bedieviu, bet... Bet aš nutolau nuo savo tikslo - grįžtu prie savo autobiografijos... (Toliau seka jo paties ranka padarytas prierašas)
N.B. Savo prašymą palaidoti mane Piliakalnio papėdėje atšaukiu, kad chuliganai-piktadariai ir mano amžino atilsio vietelės neišniekintų taip, kaip jie padarė su rašytojo Jono Biliūno kapu ir Dariaus Girėno atvaizdais, įamžintais Puntuko akmenyje.
Prašau mane palaidoti mano sodyboje, pagal 1954 m.(?) rugpjūčio mėn. 22 d. Utenos notaro surašytą testamentą.
Anykščiai, 1955.VII.14.