K R O N I K A

Pirmoji dalis

 

 

KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS GYVENIMAS IR VEIKLA

Bronius Laurinavičius -Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis. 1937 m.


Bronius Laurinavičius - Lenkijos kariuomenės kareivis. Lodzė, 1938 m.


Jaunasis kunigas Bronius Laurinavičius. 1944-06-13


Kunigas Bronius Laurinavičius. 1976 m.

 

1. KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS VAIKYSTĖ IR JAUNYSTĖ

Jadvyga Laurinavičiutė-Pranskienė

Kunigas Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. .liepos 17 d. Gėliūnų kaime, Gervėčių parapijoje, Astravo rajone (Baltarusijos lietuvių saloje). Pakrikštytas liepos 21 d. Gervėčių bažnyčioje. Tėvai - Jurgis Laurinavičius (1879-1962 m.) ir Elena Laurinavičiūtė-Laurinavičienė (1880-1962 m.).

Tėveliai buvo žemdirbiai: turėjo 10 hektarų dirbamos žemės, pievų ir miško. Gyveno kaime ant labai gražios Ašmenos upės kranto. Abu tėveliai - labai darbštūs ir religingi lietuviai. Tėvui Jurgiui teko tarnauti caro kariuomenėje. Nors buvo okupuoti ir rusų, ir lenkų ir dešimtmečiais atskirti nuo Lietuvos, sugebėjo išsaugoti tvirtą tikėjimą, meilę savo kalbai, kultūrai, papročiams ir tėvynei Lietuvai. Šeimoje gimė 5 vaikai, bet du mirė maži. Iš likusiųjų vyriausia - duktė Julija. Po jos sekė sūnus Antanas (Jadvygos Laurinavičiūtės-Pranskienės tėvas) ir būsimasis kunigas Bronius Laurinavičius.

Kun. B. Laurinavičius gimė nedidelėje trobelėje. Nuo mažens buvo labai geros širdies: pastebėdavo kitų vargus, skausmus, negalias. Labai norėjo mokytis, todėl sulaukęs 7-8 metų pradėjo mokytis pas kaimo mokytoją. Dešimtmetis per atostogas ganydavo karves. Visada į ganyklas viename drobiniame maišelyje nešdavosi knygas, o į kitą maišelį mama įdėdavo sumuštinių, kitokio maisto lustą visai dienai. Kaime per Ašmenos upę nebuvo nei tilto, nei liepto. Vos saulei patekėjus reikėdavo keltis ir bristi į kitą upės pusę, į ganyklą, o jo kojos dažnai būdavo suskirdusios, raudonos, kraujuotos, kaip tame krašte sakydavo, ant kojų gaidžiai giedodavo. Kartais nuo skausmo negalėdavo paeiti, ir tėveliui tekdavo jį pernešti per upę. Nuo pačios vaikystės buvo rimtas: neidavo žaisti su vaikais, o daugiau laikydavosi prie suaugusiųjų, domėdavosi jų pasakojimais.

Gėliūnų kaime mažoje pirkelėje gyveno invalidė Paulina, žmonių vadinta Paulinka. Viena jos ranka buvo sudžiūvusi (sulenkta plaštaka), o kojos pėda išlinkusi - jokio bato negalėjo apsiauti. Ji pati šiaip taip pasisiūdavo pašiltintą maišelį, užmaudavo jį ant nesveikos kojos ir elgetaudavo po kaimus. Mažasis Broniukas, ganydamas karves, nupindavo krepšelį (kašiukaicį), pririnkdavo mėlynių ir nunešdavo Paulinkai. Jau būdamas kunigas, iš Švenčionėlių atvažiavęs į gimtąjį kaimą, visada ją aplankydavo: atveždavo cukraus, riestainių bei kitokių gardėsių.

Kai Broniukui 1927 m. sukako keturiolika, kaimo mokytojas Lelka jį įtaisė mokytis lietuvių liaudies „Ryto" mokykloje. Mokslas jam sekėsi gerai. Mokytojas apie Broniuką mamai sakydavo: „Iš jo bus žmogus".

Nuo 1929 m. Bronius mokėsi Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Mama pėsčiomis eidavo 75 kilometrus į Vilniaus Kalvarijas ir visada jį aplankydavo, atnešdavo maisto. Joje mokydamasis Bronius į Gėliūnus atvažiuodavo su savo geriausiu draugu Juozu. Su juo kaimo jaunimui rengdavo vaidinimus, vakarėlius, rinkdavo ir užrašinėdavo senoviškas to krašto lietuvių dainas ir pasakas. Mokydamasis Vilniuje savo draugui Vincui Kuolaičiui, gyvenusiam Gėliūnuose, nuolat siuntinėdavo lietuvišką spaudą ir knygas.

1937-1938 m. Bronius tarnavo lenkų kariuomenėje Lodzėje. Štai jo rašyti žodžiai: „Kai tarnavau Lenkijos armijoj, mane norėjo užverbuoti, kad skaldyčiau savo tautiečių vienybę. Už tai man daug žadėjo: lengvą duoną, net ponu padaryti, bet aš jokiu būdu nesutikau - lengva duona manęs neviliojo. Vieną kartą, pulkininkui atliekant pulko apžiūrą, aš, nesilaikydamas kariško reglamento, žengiau iš rikiuotės tris žingsnius į priekį ir pasakiau apie man pasiūlytą „lengvą duoną ir ponystę". Jis nepasiuntė manęs ir mano skundo tiems, kurie norėjo mane užverbuoti, bet pats reikalą išsiaiškino ir taip sutvarkė, kad niekas man nekerštavo, o ėmė atsiliepti su pagarba. Pulkininko žodžius, kuriuos jis man ir kuopos vadui kapitonui Grizeckiui pasakė, aš ir dabar prisimenu: „Bronius Laurinavičius yra lietuvis ir jį kalbinti, kad jis kenktų savo tautai, netinka ir neleistina".

Atitarnavęs kariuomenėje, 1938 m. Bronius Laurinavičius įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigė ir 1944 m. birželio 4 d. buvo įšventintas kunigu. Primicijos įvyko Gervėčių bažnyčioje 1944 m. birželio 18 d.

Kun. B. Laurinavičiaus tėvai: Elena ir Jurgis Laurinavičiai


Kun. B. Laurinavičiaus gimtasis namas Gėliūnuose. 2000 m.


Gervėčių bažnyčia. 1936 m.

 

2. KAS IŠAUGINO TOKĮ LIETUVOS ĄŽUOLĄ

Vidas Spengla

Kunigas Bronius Laurinavičius buvo vienas tų retų kunigų, kurie per visą sovietų okupacijos laikotarpį viešumoje pasirodydavo vilkėdami sutaną. Smulkmena, bet ji daug pasako apie jo charakterį: viena vertus, jis labai brangino dvasininko luomą, kurį visiems ir visur liudijo šis drabužis, kita vertus, jis turėjo savo požiūrį į tai (ir ne tik į tai) ir juo vadovavosi, nekreipdamas dėmesio į kitų jo luomo žmonių elgesį ar piktybiškų ateistų patyčias. Jis buvo įsitikinęs, kad kur tik galima savo elgesiu ir net drabužiu reikia byloti, jog Bažnyčia gyva. Drabužiu byloti, gyvenimu ją ginti.

Kun. Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 17 d. labai lietuviškoje dabartinės Gudijos salelėje - Gervėčių parapijos Gėliūnų kaime (Gardino srities Astravo rajone). Tuo metu šios žemės, kaip ir visa Lietuva, buvo valdomos Rusijos imperijos. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. jos buvo pripažintos Lietuvai, bet neilgam - 1921 m. jas okupavo Lenkija. Kaip visiems Vilnijos lietuviams, taip ir jam teko patirti brutalų lenkinimą. 1927 m. spalio 2 d. Vilniaus krašte buvo uždarytos 64 lietuviškos mokyklos. Jis tais metais įstojo į kaimiškąją lietuvių liaudies „Ryto" mokyklą. 1929 m. įstojo mokytis į vienintelę likusią lietuvišką Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Atsparumą lenkinimui ir rūpinimąsi lietuvybės išlaikymu gimtajame krašte būsimasis kunigas, matyt, jau buvo išsiugdęs prieš atvykdamas mokytis į Vilnių - apie tai pasakoja daug jo jaunystės draugų. Jis daugelį jų paskatino vykti į Vilnių mokytis, padėjo jiems pasirengti stojamiesiems egzaminams, pasirūpino jų apgyvendinimu ir pamaitinimu bent pirmosiomis dienomis nežinomame mieste. Ypač tuo rūpinosi, kai, 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Gervėčiai atiteko Gudijai, bei vokiečių okupacijos metais. Iš Gervėčių kilęs žurnalistas Vladas Jadzevičius gražiai aprašo, kaip tuometinis klierikas Bronius Laurinavičius jį ir jo brolį rengė stoti į lietuvių gimnaziją Vilniuje. Net keliaujant arkliuku į Vilnių Bronius juos „egzaminavo" iš lietuvių ir vokiečių kalbos. O ir Vilniuje pasirūpino, kad turėtų, kur apsistoti ir pavalgyti. Kai jie sėkmingai išlaikė egzaminus, Bronius juos apdovanojo automatiniais plunksnakočiais. V. Jadzevičius rašo, kad B. Laurinavičius „visą laiką norėjo, kad iš Gervėčių krašto išeitų į žmones kuo daugiau vaikinų ir merginų. Už šį jo rūpinimąsi gervėtiškiai jam buvo labai dėkingi".

B. Laurinavičius rūpinosi ir pasilikusiais Gervėčiuose jaunuoliais. Dar mokydamasis gimnazijoje ir vėliau - jau studijuodamas kunigų seminarijoje - per atostogas aktyviai dalyvavo vietos lietuvių kultūriniame gyvenime: padėdavo rengti vaidinimus, parūpindavo jaunimui lietuviškų knygų. Yra išlikęs gervėtiškio V. Kuolaičio 1936 m. vasario 9 d. jam rašytas laiškas, kuriame dėkojama už gautas lietuviškas knygas bei prašoma ir toliau parūpinti naujų, nes tik šios knygos užpildo „tuštumą ir klaikumą". V. Kuolaitis net savo eilėraštį jam dedikuoja:

Buvau bekrintąs nuo laimės sosto
Į gilią, juodą, tamsią bedugnę,
Mirtis jau glostė šaltuoju mostu,
Bet tu užkūrei krūtinėj ugnį.

Aplink Gervėčius buvo 15 lietuviškų kaimų. Tokių kaip B. Laurinavičius jaunuolių dėka lietuviškas gyvenimas ten virte virė. 1933 metais Gėliūnų kaimo jaunimas leido ranka rašytą žurnaliuką „Jaunimo balsas", o 1935 metais Lietuvių šv. Kazimiero draugijos gėliūniečiai leido taip pat ranka rašytą žurnalą „Saulėtekis". Juose ne tik pasakojama apie vietinio jaunimo gyvenimą ir veiklą, bet ir publikuojama jų poezija. Tai buvo jaunuolių pastangos išsaugoti lietuvišką žodį ir jį apginti. Galbūt jų kasdieninė kova už lietuvybę ir formavo to krašto lietuvių - tarp jų ir B. Laurinavičiaus - charakterio atkaklumą ginant brangias vertybes ir idealus. Matyt, kad Laurinavičių šeima toje kovoje užėmė ne paskutinę vietą. Minėtasis V. Kuolaitis (beje, 1935 m. jis buvo „Saulėtekio" redaktorius) laiške B. Laurinavičiui rašo: „jūsų šeima sveika kaip medžio šerdis"*.

    * Šie ir kiti duomenys paimti iš kun. B. Laurinavičiaus rašytinio palikimo, saugomo jo dukterėčios Jadvygos Pranskienės asmeniniame archyve (toliau - PA).

1936 m. vasario 9 d. V. Kuolaičio iš Gėliūnų kaimo rašytas laiškas B. Laurinavičiui. (PA)

1935 m. Gėliūnų kaimo jaunimo leistas rankraštinis žurnalas Saulėtekis (PA).



Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojo Vinco Martinkėno laiškas kun. B. Laurinavičiui. 1974 m. (PA)

Gervėčių žmonių gyvenimas kun. B. Laurinavičiui rūpėjo visą gyvenimą. Pora metų iki savo žūties, 1979 m. lapkričio 15 d., jis rašo atvirą laišką SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui ir Baltarusijos KP CK pirmajam sekretoriui P. Mašerovui. Jame išsako Gervėčių parapijos tikinčiųjų vargus 1978 m. mirus jų klebonui. Į daugkartinius Gervėčių parapijiečių kreipimusis Gardino srities Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui A. Liskou nereagavus, gervėtiškiai, surinkę 2067 tikinčiųjų parašus, kreipėsi į L. Brežnevą prašydami, kad į Gervėčių parapiją leistų paskirti kunigą iš Lietuvos, nes šioje parapijoje gyvena daugiausia lietuviai, o Baltarusijoje mokančio lietuviškai kunigo nėra. Buvo siūlomas kun. Mykolas Petravičius. Tačiau A. Liskou neleido. Tada sutiko į ten vykti kun. B. Laurinavičius, nes ten - jo tėviškė. A. Liskou atsakė, kad jeigu kun. B. Laurinavičių ir priimtų, tai „po pusės metų jį areštuotų, o bažnyčią uždarytų". Kun. B. Laurinavičius rašo nepretenduojąs į tą vietą, tik norįs, kad būtų paisoma vietinių gyventojų teisių ir jiems būtų paskirtas lietuvis kunigas. Baigdamas jis patikina, kad „kunigas iš Lietuvos nenuvers sovietų valdžios Baltarusijos SSR, bet priešingai - sustiprins, nes liaudis bus patenkinta".

Būsimasis kun. B. Laurinavičius į Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje mokytis atvyko 1929 metais. Bebaigiantį, iš paskutinės klasės, 1937 metais jį pašaukė tarnauti į Lenkijos kariuomenę. Tarnavo Lodzėje. Labai norėjo baigti gimnaziją. Kaip rašo 1973 m. rugsėjo 13 d. laiške vyskupui Julijonui Steponavičiui, kariuomenėje jis kelis kartus kreipėsi į savo tiesioginius vadus, kad leistų išlaikyti egzaminus ir baigti gimnaziją, tačiau leidimo negavo. Tada jis pulko rikiuotės metu ryžosi išeiti iš rikiuotės ir kreiptis tiesiai į pulko vadą. Ir... o stebukle! -pulko vadas leido. Šis jo žingsnis rodo, kad ryžto ir atkaklumo būsimasis kunigas nestokojo ir jaunystėje.

B. Laurinavičiaus dienas Vytauto Didžiojo gimnazijoje bei vėliau patirtą iš jo gerumą gražiai prisimena jo buvęs mokytojas Vincas Martinkėnas. 1974 m. lapkričio 1 d. laiške jam rašo: „Jaučiu malonią pareigą pranešti, kad per Jūsų pastangas ir triūsą jau turiu laikrodį, apie kurį svajojau. Tai didelė ir mano gyvenime pirmoji tokia dovana, kuri man saldina niūrokas senatvės dienas. Tiksliai eina, gražiai muša valandas, skamba tartum geri vargonai ir gražiai atrodo. Esu be galo dėkingas ir labai Jumis džiaugiuosi. Iki šiol mane pasiekdavo tolimi gražūs gandai apie buvusį mano Mokinį Bronislovą. Gėrėjausi klausydamasis, retkarčiais susitikdamas, o dabar ir pats visai netikėtai patyriau Jūsų paslaugumą. Savo amžiuje daug turėjau mokinių. Vieni, kurie kuo nors išsiskirdavo, išliko atmintyje ryškiai, kiti iš galvos išdulkėjo drauge su vardais ir pavardėmis. Mano Mokinys Bronislovas, kartu su nedaugeliu kitų, išliko atmintyje labai ryškiai. Ir dabar įsivaizduoju, kad, įėjęs į klasę, matau Jį sėdintį dešinėje suolų eilėje, maždaug apie vidurį, visada linksmai ir optimistiškai nusiteikusį, nors skurdžiau apsirengusį, gana judrų. Paklaustas ko, Jis stojasi kitaip negu Jo draugai: tik strykt kaip žiogelis, kaip paleista spyruoklėlė, ir jau stovi. Kiti būdavo kur kas lėtesni. Tas jaunuoliškas Jūsų lengvumas, matau, išliko iki šiolei, nors jau daug metelių praeityje". Laiško pabaigoje rašo, kad „buvęs Mokinys Bronislovas nuėjo nelengvu, erškėčiuotu, bet garbingu keliu ir, eidamas juo, išsižada savęs kitų labui, dirba sunkų dvasinio pedagogo darbą <...> Norėčiau pamatyt Jus dirbant ganytojo darbą bažnyčioje, nes kažkodėl man sunku įsivaizduoti Jus kitokį, kaip kad buvau pratęs matyti Vytauto Didžiojo gimnazijos suole".

Baigdamas tarnybą, 1938 m. gegužės 16 d., B. Laurinavičius rašo laišką savo gimnazijos kapelionui kun. Edmundui Basiui (jis po arkivysk. Mečislovo Reinio arešto iki 1949 m. valdė Vilniaus arkivyskupiją) ir prašo, kad Vilniaus kunigų seminarijai perduotų jo siunčiamą prašymą. Laiške rašo: „Į kunigų seminariją stoju ne dėl išrokavimo, ne dėl sumetimų, bet iš pašaukimo, kuris manyje jau ne šiandien pakilo, bet dar stojant gimnazijon. Man rodos, kad ir sunkiomis mūsų gyvenimo sąlygomis lietuvis kunigas labai daug gali padaryti Dievo garbei ir Tėvynei". Šiais žodžiais jis nusako viso savo būsimo (o, matyt, ir buvusio) gyvenimo esmę: tarnauti Dievui ir Tėvynei Lietuvai. Vėlesniais metais, jau kunigaudamas, jis ne kartą dar aiškiau ir įsakmiau tai išsakė žodžiais ir patvirtino savo darbais bei krauju Vilniaus gatvėje.

B. Laurinavičiaus laiško savo buvusiam kapelionui kun. Edmundui Basiui fragmentas. (PA)

Paveikslėlis kun. B. Laurinavičiaus kunigystės šventimams ir pirmosioms šv. Mišioms atminti. 1944 m. (PA)

    1938 metais B. Laurinavičius jau mokosi Vilniaus kunigų seminarijoje - Vilniaus Stepono Batoro universiteto Teologijos fakultete. Nors tuometėje Vilniaus kunigų seminarijoje vyravo lenkiška dvasia ir jo lietuviškas patriotizmas buvo žinomas seminarijos vadovybei (kun. B. Laurinavičius rašo, kad seminarijos rektorius ir gimtosios Gervėčių parapijos klebonas Cho-dyga jam yra sakę, jog seminarijoje jis buvo pravardžiuojamas červony litvin - „raudonuoju lietuviu"), tačiau iš seminarijos jo nepašalino. Matyt, per daug akivaizdus buvo jo pašaukimas ir nepriekaištingas rengimasis kunigiškajai misijai, kad be sąžinės graužaties prieš Dievą rektorius būtų galėjęs užkirsti jam tą kelią, į kurį neabejotinai šaukė Dievas. Ateinančiais metais prasidėjo karas.

1942 metais vokiečiai uždarė Vilniaus kunigų seminariją. Tik arkivysk. M. Reinio pastangomis atnaujinus jos veiklą jau kaip lietuviškos seminarijos (jai vadovavo rektorius kun. Ladas Tulaba), Bronius Laurinavičius tęsė mokslą. Į seminariją įsiliejo grupė klierikų idealistų iš kitų Lietuvos seminarijų. Jie buvo pasiryžę nešti ne tik tikėjimo šviesą, bet ir lietuvišką dvasią Vilniaus arkivyskupijos tikintiesiems. Nepaisant karo meto nepavydėtinų sąlygų, seminarija dirbo, ir 1944 m. birželio 4 d. Bronius Laurinavičius su grupe kitų auklėtinių iš arkivysk. M. Reinio rankų gavo kunigystės šventimus. Pirmąsias iškilmingas šventąsias Mišias gimtojoje Gervėčių parapijoje jis aukojo birželio 18 dieną. Jų intenciją, kaip dėkingas vaikas, įrašo šiai progai skirtuose paveikslėliuose, kur matome jo padėką Viešpačiui ir visiems padėjusiems jam prisiartinti prie svajonių ir troškimų šventovės - Altoriaus, maldavimus už kenčiančius dėl Tėvynės.

O pabūklų kanonada griaudėja čia pat. Jau liepos mėnesį raudonarmiečiai žygiavo Vilniaus gatvėmis. Kanonada vis tolo į Vakarus. Tačiau jo maldautos taikos ir ramybės dar ištisus 10 metų Lietuvoje nebuvo: liejosi geriausių Lietuvos sūnų ir dukterų kraujas, nuo kankinimų krūpčiojo visų Lietuvos miestų ir miestelių kalėjimų sienos, į Rytus bildėjo tremtinių prikimšti gyvuliniai vagonai. Ir vėliau ne ką buvo geriau: iškankintą tautos kūną užgriuvo jos dvasios alintojai. Kun. B. Laurinavičius negalėjo tylomis žiūrėti į tautos dvasios žudymą, ypač į jos tikėjimo ir doros naikinimą. Jis visą gyvenimą su įgimtu ar Vilnijos žemės išugdytu atkaklumu kovojo už Bažnyčios ir Tėvynės laisvę. Jo, kaip kunigo, kelias prasidėjo grįžus sovietų okupacijai ir buvo paženklintas ne tik atkaklia kova, bet ir nepalaužiamu tikėjimu, kad Tiesa nugalės. Kun. Bronius Laurinavičius savo kunigiškąją tarnystę vykdė sovietų okupacijos laikais, tad kad geriau suvoktume jo darbų ir kovos reikšmę, truputį nuodugniau žvilgtelėkime į to meto Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį, jos persekiojimus ir jai ištikimų sūnų kovą už ją. Tarp ištikimųjų Bažnyčios sūnų - ir kunigas Bronius Laurinavičius, paaukojęs už ją savo gyvybę. Jo vardas yra įrašytas į jubiliejinių dutūkstantųjų metų Bažnyčios Martirologą.

Gėliunų kaimo mokiniai. 1927 m


Gėliunų kaimo mokiniai. 1929 m


Gėliūnų kaimo vaikai. 1936-06-02


Gėliūnų kaimo maldininkai per Sekmines Vilniaus Kalvarijose. 1937-05-16

Bronius Laurinavičius - Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis

B. Laurinavičius (vidurinėje eilėje antras iš dešinės) su Vytauto Didžiojo gimnazijos klasės draugais. 1936-03-29


1939-11-16 Vilniaus kunigų seminarijos išduotas asmens pažymėjimas B. Laurinavičiui


Klierikas B. Laurinavičius su motina. 1938 m


B. Laurinavičiaus diakonato šventimai Vilniaus arkikatedroje


Diakonas B. Laurinavičius (pirmas dešinėje su dalmatiku). 1943-03-14


Pirmąją komuniją priėmę Gervėčių parapijos vaikai su klebonu Stanislovu Chodyga ir klieriku B. Laurinavičiumi. 1939-07-21


Kun. B. Laurinavičius (pirmas kairėje) po kunigystės šventimų su giminėmis. (Viduryje - motina, dešinėje - tėvas, tarp jų - dukterėčia Jadvyga Laurinavičiūtė). 1944-06-05

3. LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS PADĖTIS SOVIETMEČIU

Vidas Spengla

1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Vokietijai pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą, visa Europa, taip pat ir Lietuva, buvo padalyta į Sovietų Sąjungos ir Vokietijos įtakos sferas. Po poros pakoregavimų visa Lietuva buvo atiduota SSRS sferai ir 1940 m. birželio 15 d. okupuota. Tačiau SSRS nenorėjo, kad Lietuva oficialiai būtų laikoma okupuota valstybe, todėl 1940 m. liepos 14-15 d. buvo surengtas Liaudies seimo rinkimų farsas. „Išrinktasis" seimas savo pirmajame posėdyje liepos 21 d. paskelbė sovietų valdžią Lietuvoje ir nutarė prašyti, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą. Rugpjūčio 3 d. „išrinktojo" seimo delegacija iš SSRS Aukščiausiosios tarybos sesijos Maskvoje parvežė Lietuvai „Stalino saulę". Juridiniu farsu įforminę „savanorišką" Lietuvos įstojimą į SSRS, okupantai jau galėjo atviriau ir drąsiau imtis įgyvendinti savo politinius, ekonominius ir socialinius tikslus - kuo greičiau pagal SSRS modelį sovietizuoti visas Lietuvos gyvenimo sritis.

Dauguma Lietuvos gyventojų, ypač jos politiniai veikėjai ir intelektualai, iš karto suprato, kad tai Lietuvos okupacija ir su ja taikstytis negalima. Šią žmonių nuostatą žinojo ir okupantai. Kad būtų palaužtas kiekvienas organizuotas pasipriešinimas, 1940 m. liepos 7 d., prabėgus vos trims savaitėms po okupacijos, Saugumo departamento direktorius (vėliau - ilgametis Lietuvos kompartijos Centro komiteto sekretorius) Antanas Sniečkus pasirašė Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockistų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. likvidacijos planą. Jame buvo numatyta areštuoti visų Lietuvoje oficialiai veikusių partijų (kompartija buvo uždrausta) vadovus ir kitus sovietų santvarkai priešiškus žmones¹. Šis nutarimas buvo nedelsiant įvykdytas, ir du tūkstančiai politinių kalinių pradėjo penkiasdešimt metų trukusią Lietuvos kančių epopėją.

Šiame nutarime nėra paminėti Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai. Jų liesti dar nedrįsta - Lietuva buvo perdėm katalikiška šalis, ir toks žingsnis prieš rinkimus būtų sukėlęs valdžios nepageidautą tautos pasipiktinimą. Tačiau Bažnyčios teisių ir veiklos varžymai prasidėjo tuojau pat po okupacijos: jau 1940 m. birželio 25 d. paskelbtas dekretas dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos. Panaikintas tikybos dėstymas mokyklose, iš kariuomenės, mokyklų ir kalėjimų pašalinti kapelionai, uždarytas Teologijos-filosofijos fakultetas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, likviduotos katalikiškos mokymo ir slaugos įstaigos, uždrausta religinė spauda, įvesta privaloma civilinė metrikacija. Rugpjūčio 5 d. nacionalizuota visa Bažnyčiai priklausanti žemė, o spalio pabaigoje - ir pastatai. Nutrauktas konkordatas su Šventuoju Sostu ir pareikalauta, kad nuncijus L. Centozis iki rugpjūčio 25 d. paliktų Lietuvą².

Lietuvoje gyventojų dauguma akivaizdžiai nepritarė aneksijai: pogrindyje buvo kuriamos nesmurtinės (kilus karui ginkluotos) rezistencijos organizacijos. Okupacinė valdžia ir jos vietiniai kolaborantai ėmėsi visokių priemonių gyventojų priešiškumui palaužti: propagandinių, ekonominių, gyventojų tarpusavio priešinimo, bet daugiausia - Sovietų Sąjungoje įprastų represinių priemonių.

    Nors Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai ir ieškojo modus vivendi naujomis, okupacijos sąlygomis, tačiau Bažnyčios veiklos varžymai vis stiprėjo. Į Bažnyčios protestus nereaguojama. Vis aiškiau atsiskleidė komunistinės valdžios ir Bažnyčios nesutaikomumas. Dvasininkijai buvo aišku, kad nieko gero negalima tikėtis iš fanatiško ateizmo bei marksistinės-lenininės ideologijos persunktos santvarkos, kur valstybė valdoma represinėmis priemonėmis. Juolab Lietuvoje, kur režimui priešiškų gyventojų dauguma buvo katalikai. Komunistinę valdžią kovoti su Lietuvos Katalikų Bažnyčia vertė ne vien ideologinės, bet ir politinės priežastys: Bažnyčioje ji įžvelgė lietuvių tautos nesitaikstymo su okupacija ir aneksija pagrindinį ideologą bei vadovą.

Palaužti Bažnyčios įtaką gyventojams, kaip buvo įprasta Sovietų Sąjungoje, pirmiausia ėmėsi represinės struktūros. Jau 1940 m. spalio 2 d. LSSR NKVD* komisaras Piotras Gladkovas davė įsakymą apskričių skyrių viršininkams įtraukti į operatyvinę įskaitą visus dvasininkus, t. y. pradėti jų sekimo, vadinamąsias formuliaro, bylas. Pirmiausia reikalauta išsiaiškinti, kurie jų yra lojalūs sovietų valdžiai, o tada imti juos proteguoti. Visą dvasininkiją stengtasi skaldyti bei priešinti, nepaklūstančius - represuoti ir taip silpninti Bažnyčios įtaką visuomenei. 1941 m. Lietuvos SSR vidaus reikalų komisarui A. Guzevičiui atsiųstoje SSRS vidaus reikalų komisaro L. Berijos ir Valstybės saugumo vyriausiosios valdybos viršininko V. Merkulovo instrukcijoje nurodyta, kokiais metodais ir priemonėmis triuškinti Bažnyčią. Instrukcijoje rašoma, kad reikia „sunaikinti jos bazę, diskredituoti [ją] katalikų akyse, suskaldyti dvasininkijos vadovybę ir sumenkinti jos įtaką tikintiesiems". NKVD siūlo verbuoti kunigus (pasinaudojant visomis jų silpnybėmis), priešinti ir skaldyti Bažnyčios vadovus. „Užsiimančius aktyvia antisovietine veikla suimti", - baigiama instrukcija³.

 

 

Per pirmąją sovietų okupaciją (1940-1941 m.) nesuskubta represuoti daug kunigų, tačiau per metus NKVD sulaikė (paprastai slapčiomis - rus. neglasno) apie 150 kunigų, t. y. apie 10 procentų visų kunigų, juos tardė, baugino, kai kuriuos kankino ir verbavo tapti agentais. Per pirmąjį trėmimą į Sibirą 1941 m. birželio 14 d. iš Lietuvos buvo išvežta apie 17 000 gyventojų⁴, tarp jų - 9 kunigai. Per metus iki Vokietijos ir SSRS karo pradžios Lietuvoje (drauge su Vilniaus arkivyskupijos lietuviškąja dalimi) buvo areštuoti ir įkalinti 39 kunigai, o 21 nukankintas ar nužudytas traukiantis sovietų armijai iš Lietuvos⁵.

Fašistų okupacijos metais (1941-1944 m.) Bažnyčios veikla buvo ne taip varžoma, kaip sovietams valdant, tačiau Bažnyčios santykiai su valdžia visą laiką buvo įtempti. Bažnyčiai negrąžinta sovietų nacionalizuota žemė ir daug nekilnojamojo turto, o hierarchų protestai dėl žydų naikinimo, dvasininkų veikla juos gelbstint ir slapstant, atsisakymas palaikyti okupantų bandymą sukurti lietuvių SS legioną, pagaliau dvasininkijos dalyvavimas antinacinėje rezistencijoje šiuos santykius darė dar įtemptesnius. 1943 m. vokiečių valdžia internavo ar koncentracijos stovyklose įkalino keletą žinomų lietuvių kunigų: prel. Mykolą Krupavičių, Stasį Ylą, Alfonsą Lipniūną. Daug daugiau nukentėjo lenkų dvasininkija Vilniaus arkivyskupijoje (tuo metu nepriklausiusioje Lietuvos bažnytinei provincijai): arkivysk. Romualdas Jalbrzykowskis buvo internuotas marijonų vienuolyne Marijampolėje, 253 vienuoliai ir vienuolės iš pradžių įkalinti Lukiškių kalėjime, o paskui paleisti arba įdarbinti dvaruose⁶.

Vokietijai pralaimint karą ir sovietų armijai 1944 m. grįžtant į Lietuvą, dėl gresiančio teroro, karo sąlygų ar vokiečių kariuomenės verčiami, daug Lietuvos gyventojų repatrijavo į Lenkiją, Vokietiją ir kitas Vakarų šalis. Iki 1958 m. tokių žmonių buvo 490 tūkstančių⁷. Tarp jų - ir trys į Vakarus pasitraukę vyskupai: Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, jo padėjėjas vysk. Vincentas Brizgys ir Vilkaviškio vyskupo padėjėjas vysk. Vincentas Padolskis bei sovietų į Lenkiją 1945 m. deportuotas arkivysk. Romualdas Jalbrzy-kowskis. Į Vakarus pasitraukė ir apie 300 kunigų. 1940 m. Lietuvoje buvo 1579 kunigai⁸, o 1945 m. - 1232⁹. Taigi per penkerius pirmuosius okupacijos ir karo metus Lietuva neteko 347, t. y. apytikriai 22 procentų visų kunigų. Iki 1947 m. vidurio (iki arkivysk. M. Reinio arešto) iš Vilniaus arkivyskupijos į Lenkiją repatrijavo dar 110 kunigų. Taigi neįskaičiuojant represijų iki 1948 m. buvo prarasta apie 460 (29 procentus) 1940 m. dirbusių kunigų¹⁰. Dvasininkai pasitraukė į Vakarus ne ieškodami geresnio gyvenimo, o žinodami, kas jų laukia sugrįžus sovietų valdžiai: kai kurie jų buvo sukilimo prieš sovietus karo pradžioje (1941 m.) dalyviai, kiti - vokiečių okupacijos metais atvirai kalbėjo apie bolševikinių okupantų vykdytus žiaurumus ir terorą. Todėl kitos išeities jiems ir nebuvo - vis tiek būtų buvę represuoti.

Nors ir netekusi daugelio iniciatyvių bei veiklių dvasininkų, Lietuvos Katalikų Bažnyčia antrosios sovietų okupacijos pradžioje nestokojo vyskupų ir kunigų - išskyrus Kauno arkivyskupiją, visos kitos 5 vyskupijos turėjo vyskupus (Vilniaus ir Telšių net po du), o kunigų 1945 metų pradžioje, kaip minėta, buvo 1232.

Grįžus sovietų armijai, okupacinės valdžios svarbiausi uždaviniai liko tie patys, kaip ir pirmosios okupacijos (1940-1941) metais: kuo greičiau sovietizuoti visas gyvenimo sritis ir įtvirtinti savo režimą. Beveik visi Lietuvos gyventojai buvo nusistatę prieš grįžusius senuosius okupantus, todėl valdžia siekė kuo greičiau palaužti tautos priešinimąsi ir priversti paklusti. Juolab kad reikėjo nedelsiant sutelkti visas jėgas atkurti karo sugriautą ūkį. Tačiau Vokietijoje dar tebevykęs karas reikalavo sau duoklės - okupacinė valdžia paskelbė mobilizaciją. Kaip ir vokiečių okupacijos metais, Lietuvos vyrai nepakluso neteisėtiems okupantų reikalavimams — slapstėsi, traukėsi į miškus. Sovietų valdžia ėmėsi itin žiaurių represijų: NKVD kariuomenė ne tik „šukavo" miškus ir gaudė besislapstančius, bet ir juos, beginklius, šaudė. Okupantų žiaurumai paakino vyrus ginkluotis ir burtis į būrius. Jų nuostata: „Jeigu jau žūti, tai tėvynėje, kovojant su okupantu, o ne svetur ir už jį". Dar vykstant karui, 1944 m. pabaigoje, beveik visose Lietuvos apskrityse jau veikė partizanų būriai, o 1945 m. pavasarį miškuose buvo susitelkę apie 30 tūkstančių partizanų¹¹. Lietuvos Katalikų Bažnyčia niekaip negalėjo likti šios kovos nuošalyje. Nors hierarchai ir negalėjo atvirai jos palaikyti, tačiau beveik visi dvasininkai šią kovą rėmė ne tik morališkai, bet ir materialiai. Kai kurie kunigai - Juozas Stankūnas, Antanas Ylius, Justinas Lelešius, Zigmas Neciunskas, Liudas Puzonas, Steponas Rudžionis ir kiti - dalyvavo organizuojant ginkluotą pasipriešinimą, buvo junginių kapelionai, drauge su kitais partizanais žuvo ar kalėjo lageriuose.

Palaužti ginkluotą pasipriešinimą tapo svarbiausiu Lietuvos komunistinės valdžios uždaviniu. Tam Lietuvoje buvo dislokuotos kelios NKVD ir pasienio kariuomenės divizijos, prireikus pasitelkiami ir Lietuvoje esantys Raudonosios armijos daliniai. (1946 m. pradžioje Lietuvoje stovėjo ne mažiau kaip devynios Raudonosios armijos divizijos.) Prieš partizanus kovojo ir iš tautos atplaišų surinkti 8-10 tūkstančių stribų bei 4 tūkstančiai milicininkų¹². Tačiau pagrindinė jėga buvo NKVD kariuomenė - ji sudarė per 70 procentų visų kovotojų prieš partizanus. Ši kova, kaip ir komunistiniai režimai, buvo žiauri ir nežmoniška - žuvusių partizanų kūnai gulėdavo išniekinti miestelių gatvėse, o paskui būdavo pakasami sąšlavynuose, žvyrduobėse, skandinami šuliniuose ir išvietėse. Šioje nelygioje kovoje per pirmąjį pokario dešimtmetį Lietuvoje žuvo daugiau kaip 20 tūkstančių vyrų ir moterų partizanų, 40 tūkstančių buvo įkalinta gulaguose*, 132 tūkstančiai gyventojų ištremta į Sibirą ir kitus atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos rajonus. Dėl karo, pasitraukimo iš tėvynės, okupantų vykdyto teroro ir kitų okupacijos priežasčių 1941-1958 m. Lietuva neteko 1,06 milijono, t. y. daugiau kaip trečdalio visų gyventojų¹³.

 

 

Dar karo metais (1943-1944) Sovietų Sąjungoje buvo įkurta Religinių kultų reikalų taryba prie SSRS Liaudies komisarų tarybos (RKRT). Jos tikslas - įgyvendinti sovietų valdžios politiką religijų atžvilgiu. Nors oficialiai ji buvo skirta prižiūrėti ir reguliuoti visų SSRS egzistuojančių religinių institucijų ir valstybės santykius bei įstatymų dėl kultų laikymąsi, tačiau faktiškai ši taryba ir jos įgaliotiniai respublikose buvo valstybės kovos su konfesinėmis institucijomis, o kartais ir pasinaudojimo jomis koordinatoriai ir šios kovos metodų bei priemonių kūrėjai ir įgyvendintojai. Šioje kovoje jiems nenusileisdavo (glaudžiai bendradarbiaudavo, o kartais ir konkuruodavo) pagrindinė Sovietų Sąjungos represinė struktūra - KGB*. Antireliginės politikos strategas ir visų svarbesnių metodų bei priemonių aprobuotojas (kaip ir visų kitų „tarybinės liaudies kovų ir pergalių įkvėpėjas") buvo komunistų partija - jos centrinis, apimantis visą Sovietų Sąjungą, komitetas ir respublikų kompartijų Centro komitetai.

 

 

Per visą sovietų okupacijos laiką (1940-1990 m.) Lietuvos kompartija Bažnyčios atžvilgiu turėjo du tikslus: 1) ją sunaikinti; 2) kol ji egzistuoja, ten, kur naudinga SSRS vidaus ar užsienio politikai, ja pasinaudoti. Reikia pripažinti, kad šių tikslų visą laiką ji siekė nuosekliai ir nenukrypstamai, tik, atsižvelgdama į savo politinius interesus, kai kuriais laikotarpiais daugiau ar mažiau pabrėždavo antrąjį tikslą. Pavyzdžiui, pokario metais kompartija labai stengėsi pasinaudoti Bažnyčios įtaka kovoje prieš partizanus, nuo 6-ojo dešimtmečio bandė pasinaudoti Bažnyčia SSRS kovoje už taiką (iš tikrųjų tai buvo prieš demokratinius Vakarus nukreipta SSRS užsienio politika). M. Gorbačiovo perestroikos metais mėginta pasitelkti Bažnyčią slopinant ar bent prilaikant išsivaduojamąjį sąjūdį.

Vos praslinkus frontui (1944 m.), kovai su Bažnyčia koordinuoti greitai pasigesta RKRT įgaliotinio institucijos Lietuvoje. Šią spragą užpildydamas LSSR NKGB savo iniciatyva 1944 m. liepos mėnesį į šias pareigas paskyrė savo darbuotoją Vosylių ir jam pavedė iš vyskupų išreikalauti visų kunigų sąrašus bei išsamias jų charakteristikas¹⁴. (Beje, visi RKRT įgaliotiniai - arba buvę atsakingi partiniai, arba NKVD darbuotojai.) Oficialiai RKRT įgaliotinio institucija Lietuvoje įsteigta 1944 m. gruodžio 22 d. Per visą okupaciją ši institucija glaudžiai bendradarbiavo su KGB (NKGB, MGB) kovoje prieš Bažnyčią.

Tikybos mokymas

1944 m. vos grįžus sovietų valdžiai, iš mokyklų vėl buvo pašalinti kapelionai. Tai sukėlė didelį tikinčiųjų nepasitenkinimą, todėl iš pradžių buvo leidžiama moksleivius mokyti tikybos bažnyčiose, tačiau nuo 1946 m. imta tai drausti. Bažnyčiose vasaros atostogų metu buvo leidžiama tik katekizuoti (rengti Pirmajai išpažinčiai ir komunijai) vaikus. Nuo 1947 m. imta drausti ir katekizuoti. Maskva (RKRT pirmininkas I. Po-lianskis) įžvelgė, kad šis draudimas - lazdos perlenkimas ir patarė „dėl vaikų katekizacijos kol kas nesiimti griežtų priemonių ir palikti esančią praktiką"¹⁵. Tačiau respublikos valdžia: LKP(b)CK^*, Ministrų taryba ir MGB - 1948 m. draudimus vėl atnaujino ir teisę katekizuoti vaikus paliko tik tėvams. Kunigas galėjo tik individualiai patikrinti vaiko žinias. Nors kunigai šiam draudimui priešinosi visą okupacijos laikotarpį -daugelis jo nepaisė ir kolektyviai katekizavo, dėl to buvo baudžiami baudomis, iš jų atimami registracijos pažymėjimai (be jų nebuvo galima oficialiai eiti kunigo pareigų), teisiami ir kalinami, - valdžia šio draudimo nepanaikino. Už vaikų katekizaciją registracijos pažymėjimų neteko ir buvo nubausti kitomis bausmėmis kelios dešimtys Lietuvos kunigų, 1970-1971 m. kunigai Antanas Šeškevičius SJ, Prosperas Bubnys ir Juozas Zdebskis už tai įkalinti.

 

 

Spauda

Ir pirmosios okupacijos metais, ir grįžus sovietų valdžiai iš karto uždrausta spausdinti religinę literatūrą, o katalikiškos spaustuvės uždarytos. Ne tik iš visuomeninių, bet ir iš kunigų seminarijų bei bažnyčių bibliotekų atimama religinė literatūra, įvardijus ją nacionalistine ar fašistine, ir naikinama. Kai kurios knygos perduotos į valstybinių bibliotekų specialiuosius fondus. Praslinkus keleriems metams po karo, tikintieji ėmė stokoti katekizmų, maldynų, dvasininkai - liturginių knygų. Nelegaliai išleistų maldynų nepakako. Vėliau, 6-9 dešimtmečiais, buvo leidžiama spausdinti būtiniausius liturginius maldynus, tačiau per visą okupacijos laiką beveik visą religinę literatūrą tiekė pogrindžio leidėjai ir platintojai. Jie buvo sekami, persekiojami ir represuojami. Neskaitant kan. dr. J. Stankevičiaus nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio leidžiamo grynai kunigų liturginiams poreikiams skirto „Katalikų kalendoriaus" bei nuo 1982 m. Lietuvos vyskupų konferencijos leidžiamo panašaus pobūdžio „Katalikų kalendoriaus žinyno", per visus okupacijos metus nebuvo leidžiamas nė vienas visiems tikintiesiems skirtas oficialus religinis periodinis leidinys.

Religinės organizacijos

Itin įnirtingai dorotasi su religinėmis organizacijomis. Prieš karą Lietuvoje veikė kelios katalikiškos jaunimo organizacijos: ateitininkai vienijo moksleivius ir studentiją, pavasarininkai - kaimo jaunimą, vaikai stodavo į Angelo sargo organizaciją. Taip pat veikė daugybė maldos, labdaros ir kultūrinės veiklos organizacijų, kaip antai: gyvojo rožančiaus būreliai, tretininkai, Vincento Pauliečio ir Šv. Zitos draugijos, Katalikų veikimo centras ir kitos. Visos katalikiškos organizacijos sovietų valdžios uždraustos ir likviduotos. Pokario metais ateitininkai dar bandė slaptai veikti, tačiau susekus jie būdavo represuojami kaip fašistinės, nacionalistinės organizacijos nariai. Taip traktuota ir grynai religinių organizacijų bei maldos grupių - gyvojo rožančiaus, tretininkų ir net angelaičių - veikla. Iki 1950 m. buvo susidorota su visomis maldos grupėmis.

Vienuolynai

1939 m. Lietuvoje, įskaitant Vilniaus kraštą, veikė 42 vienuolijos, jose buvo per 1500 vienuolių¹⁶. Kaip minėta, daug Vilniaus arkivyskupijos lenkų vienuolių vokiečiai suėmė, išvežė į Vokietiją ar internavo į darbo stovyklas Lietuvoje. Atsinaujinus sovietų okupacijai, dauguma iki tol likusių lenkų vienuolių repatrijavo į Lenkiją. Iš 10 vyrų bei 16 moterų vienuolynų, veikusių Vilniuje, teliko po kelis vienuolijos narius.

Sovietų valdžia susidomėjo Lietuvos vienuolynais 1945 m., dar nesibaigus karui. 1946 m. RKRT įgaliotinis ir MGB ypač intensyviai rinko žinias apie vienuolynus. 1947 m. sausio 3 d. RKRT įgaliotinis pasiūlė LKP(b)CK ir Ministrų tarybai likviduoti kaip reakcingus jėzuitų, marijonų, pranciškonų ir saleziečių vienuolynus. Tais pačiais metais imtasi juos uždaryti. Pretekstus uždaryti vienuolynus sukurpdavo RKRT įgaliotinis arba MGB: atseit MGB ieškomi asmenys slapstosi vienuolynuose, atseit juose gyvena neprisiregistravę asmenys arba vienuolijos namai neįregistruoti RKRT įstaigoje ir kt. 1947-1948 m. buvo uždaryti visi vienuolynai. Uždarytos ir visos vienuolynams priklausiusios bažnyčios, o 1948-1949 mokslo metais iš Kauno kunigų seminarijos pašalinti visi vienuoliai dėstytojai ir klierikai - taip kunigai vienuoliai buvo išstumti iš pastoracinės veiklos. Vienuoliai kunigai turėjo rašyti pareiškimus vyskupijų valdytojams, kad gautų skyrimą oficialioms diecezinio kunigo pareigoms. Valdžia šią prievartą veidmainingai aiškino kaip savanorišką kunigų vienuolių pasitraukimą iš vienuolijų: atseit vienuolijoms netekus žemės ir turtų, jie nepanoro būti vienuoliai. Šį susidorojimą su vienuolynais RKRT įgaliotinis įvardijo kaip „savaiminį vienuolynų likvidavimąsi"¹⁷. Tai buvo eilinis sovietinis smurtas ir veidmainystė. Vienuolynai nesilikvidavo, bet perėjo į pogrindį. Per visą okupacijos laikotarpį pogrindyje veikę vienuolynai ne tik nesunyko, bet išplėtė misijų darbą po kitus Sovietų Sąjungos regionus. Taip pat įsisteigė keturios naujos moterų vienuolijos.

Kunigų seminarijos

Nuo pirmųjų okupacijos dienų ypatingas dėmesys buvo skiriamas kunigų seminarijoms. Per pirmąją okupaciją planai jas likviduoti buvo dar tik rengiami, o antrosios sovietinės okupacijos metais jie jau buvo įgyvendinami. 1940 m. Lietuvoje veikė keturios kunigų seminarijos: Vilniuje, Kaune, Telšiuose ir Vilkaviškyje. Vilkaviškio kunigų seminarija per karą buvo apgriauta, joje įsikūrė sovietų karininkai, ir ji negalėjo atnaujinti savo veiklos. LSSR Liaudies komisarų tarybos 1945 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 53 buvo palikta tik Kauno kunigų seminarija. Vilniaus ir Telšių uždarytos. Vienintelėje likusioje Kauno tarp-diecezinėje kunigų seminarijoje 1945-1946 mokslo metais mokėsi 318 klierikų¹⁸. Seminarijos pastatai buvo užimti karininkų, tad klierikams teko glaustis dar tebeveikusiuose jėzuitų bei marijonų vienuolynuose ir mieste. Hierarchai ne kartą reikalavo, kad valdžia grąžintų pastatus, bet valdžia rado kitą išeitį: nuo 1946-1947 mokslo metų seminarijoje leido mokytis tik 150 klierikų, kitus pašalino. 1949 m. Lietuvos kompartijos vadas - LKP(b)CK sekretorius Antanas Sniečkus - siūlė iš viso uždaryti paskutinę seminariją, tačiau buvo apsiribota dar sykį dvigubai sumažinant jos auklėtinių skaičių - iki 75. Paskutinį kartą seminaristų skaičius sumažintas 1961 metais - iki 30 klierikų. Nuo tada į pirmąjį kursą buvo priimami tik 5-6 jaunuoliai.

Valdžia ne tik nustatydavo, kiek klierikų gali mokytis seminarijoje, bet ir šiurkščiai kišdavosi juos parenkant, skiriant seminarijos vadovybę ir dėstytojus. Pokario metais (1945-1953) seminarijos rektorius, keli dėstytojai ir keliolika klierikų buvo suimti ir nuteisti, kai kurie ištremti į Sibirą. RKRT įgaliotinio (iš tikrųjų KGB) nepatvirtinti kandidatai negalėjo patekti į seminariją. Taip šantažuodamas KGB verbavo klierikus ir dėstytojus: vertė su juo bendradarbiauti, prievartavo jų sąžinę ir trukdė dvasiniam ugdymui. Pokario metais iš seminarijoje besimokančių klierikų užverbuotieji sudarė tik 1-3 procentus, o 9-ojo dešimtmečio pradžioje - 20 procentų. Priverstų bendradarbiauti su KGB dėstytojų tuo metu buvo iki 60 procentų. Anot kagėbistų, noriai su jais bendradarbiavo tik pusė užverbuotų klierikų: kiti vengė, išsisukinėjo, o kai kurie baigę seminariją griežtai atsisakė bendradarbiauti. Ilgainiui tai paakino LSSR KGB vadovybę 1988 m. balandžio 5 d. išleisti potvarkį Nr. 6s. Juo visų padalinių vadovai įpareigojami į kunigų seminariją siųsti mokytis „tarp netikinčio ir patriotiškai nusiteikusio jaunimo atrinktus patikrintus agentus". Laimė, prasidėjęs

Atgimimas sutrukdė jų planus ir Bažnyčia liko apsaugota nuo šio smūgio. RKRT įgaliotinio ir KGB kišimasis į klierikų atranką (kai kurie jaunuoliai bandydavo stoti į seminariją 7-10 kartų) paskatino 1971 metais pogrindinės kunigų seminarijos įsikūrimą Lietuvoje. Šioje seminarijoje kunigystės galėjo siekti KGB atmesti ar neturintys vilčių pro jos sietą pralįsti jaunuoliai. Pogrindinė seminarija Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai parengė per tris dešimtis kunigų. Kai kurie jų studijas baigė jau viešai veikusiose Kauno ar Rygos kunigų seminarijose. Pora jų įšvęsti į vyskupus - tai Kazachijos ir Vidurinės Azijos apaštališkasis administratorius Jonas Paulius Lenga ir Telšių vyskupas Jonas Boruta¹⁹.

Bažnyčių uždarymas

Fiziškai susidorojant su Bažnyčia imta vieną po kitos uždarinėti bažnyčias. 1940 m. pradžioje Lietuvoje buvo 732 katalikų bažnyčios. Pirmųjų okupacijų (sovietinės ir fašistinės) bei karo metais, sunaikinta 21 bažnyčia. 1945 m. jų tebuvo likę 711. Pretekstą uždaryti bažnyčias ir kunigus palikti „bedarbiais" davė iš RKRT prie SSRS LKT* (Maskvoje) 1945 m. vasario mėn. gauta itin slapta instrukcija Nr. 75. Apie ją buvo draudžiama prasitarti dvasininkams ar tikintiesiems. Joje reikalauta per 6 mėnesius suorganizuoti religinių bendruomenių vykdomuosius komitetus (rus. dvadcatkas - „dvidešimtukus") ir jiems perduoti visą vadovavimą bendruomenei (parapijai), kunigą paliekant tik samdomu kulto tarnu. Drauge reikalauta įvykdyti šių bendruomenių bei kunigų registraciją²⁰. Šis reikalavimas iš esmės prieštaravo Bažnyčios kanonų teisei (CIC), kur skelbiama, kad parapijos valdytojas yra vyskupas, darbui joje deleguojantis dvasininką. Remdamiesi šiuo CIC kanonu Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai trejus metus atkakliai priešinosi šiam valdžios reikalavimui. Tačiau LKP(b)CK potvarkiu jau 1945 m. kovo mėn. Kaune buvo uždaryta pirmoji bažnyčia - Šv. Kazimiero.

 

 

Negalėdama palaužti hierarchų pasipriešinimo, RKRT Maskvoje kūrė planus, kaip, sekant susidorojimo su Rytų apeigų katalikais (unitais) Ukrainoje pavyzdžiu, prie Rusijos pravoslavų Bažnyčios prijungti ir Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Bijodamas visuotinio tikinčiųjų pasipriešinimo ir galimo partizaninės kovos sustiprėjimo, tam paprieštaravo ne tik RKRT įgaliotinis Lietuvoje, bet ir pats Lietuvos kompartijos vadas A. Sniečkus. 1946-1947 m. hierarchai buvo verčiami registruoti bažnyčias ir kunigus, grasinama, kad neregistruotos bažnyčios bus uždaromos.

1946-1947 m. areštavus beveik visus vyskupus, 1948 m. pagaliau imta bažnyčias registruoti. Registracija buvo labai gera proga uždaryti bažnyčias ir atsikratyti valdžios nepageidaujamų („nelojalių") kunigų. Suradus įvairiausių priekabių, kai kurios bendruomenės būdavo neregistruojamos, tų parapijų bažnyčios uždaromos, kunigai likdavo be pareigų.

Pirmiausia buvo uždaromos likviduojamų vienuolynų bažnyčios ir koplyčios. 1948 m. Vilniuje palikta veikti tik 10 bažnyčių, o 30 uždaryta. Kaune palikta 12 bažnyčių²¹. 1948 m. antroje pusėje pradėta uždarinėti bažnyčias ir provincijoje. RKRT įgaliotinis vienu metu buvo pasišovęs palikti tik po vieną bažnyčią apskrityje, ir kartais jo įsismarkavimą tramdydavo net RKRT pirmininkas Maskvoje²². Bažnyčių uždarinėjimas vyko iki 1966 m., tik antrąjį pokario dešimtmetį jis nebuvo visuotinis. 1949 m., atseit kaip tikinčiųjų nelankoma, buvo uždaryta ir Lietuvos šventovė - Vilniaus arkikatedra. Bažnyčiai uždaryti būdavo surandama įvairiausių pretekstų: mažas tikinčiųjų lankomumas, pastato nepriežiūra, suėmus kunigą bažnyčia apšaukiama „banditų" (partizanų) landyne ir kt.

Statyti naujas bažnyčias buvo draudžiama. Nors per okupacijos laikus kai kurie miestai labai išsiplėtė, išaugo nauji -Elektrėnai, Visaginas, tačiau ten statyti naujas bažnyčias buvo neleidžiama. Per visą laiką buvo pastatytos tik dvi naujos bažnyčios - Klaipėdoje ir Švenčionėliuose. Pirmoji buvo atimta iš tikinčiųjų dar neatidaryta. Okupacijos metais neoficialiai buvo atstatytos kelios nedidelės medinės bažnytėlės. 1940 m. Lietuvoje (su Vilniaus arkivyskupijos dalimi) buvo per 870 bažnyčių ir koplyčių²³, o 1951 m. iš jų veikė tik 670 bažnyčių²⁴. Iki 1966 metų buvo uždaryta dar 40 bažnyčių, ir veikiančių liko tik 630²⁵. Toliau bažnyčios nebuvo uždarinėjamos. Taigi per visą okupacijos laikotarpį (1940-1990 m.) uždaryta 240 bažnyčių ir koplyčių, t. y. 27,6 procento visų buvusių. Uždarytos bažnyčios būdavo plėšiamos, niokojamos, paverčiamos sandėliais.

Gyvosios Bažnyčios naikinimas

Kaip minėta, sovietų valdžia turėjo minčių išvis panaikinti Lietuvos Katalikų Bažnyčią, prijungdama ją prie Rusijos pravoslavų Bažnyčios. Kitas kelias buvo ją atskirti nuo Visuotinės Katalikų Bažnyčios. Atskyrus Bažnyčią nuo Romos, būtų nutrauktas pagrindinis juridinis saitas, leidęs dvasininkijai, remiantis pareiga laikytis Bažnyčios teisės, priešintis valdžios reikalavimams, prieštaraujantiems kanonų teisės normoms. Todėl, kaip ir daugelyje kitų komunistinių šalių, Lietuvoje 1945-1951 m. ne kartą buvo bandoma atskirti Bažnyčią nuo Vatikano ir sukurti vadinamąją tautinę bažnyčią. Tam buvo pasitelkiami į MGB pinkles įkliuvę kunigai, turėję suorganizuoti grupės kunigų pareiškimą, paskui suvažiavimą ir paskelbti apie atsiskyrimą.

1949 m. popiežius Pijus XII pasmerkė komunizmą. Ta proga RKRT įgaliotinis parengė bei išsiuntinėjo į apskritis popiežiaus politiką smerkiantį laišką ir vertė kunigus jį pasirašyti. Palūžusių atsirado labai nedaug. Kai kuriuos į MGB pinkles įkliuvusius ir atsiskyrimui nuo popiežiaus naudotus kunigus (agentus „Pučini" ir „Kardas") ištiko tragiškas likimas: arba sušaudė partizanai, arba bijodama, kad jie patys išsiduos, sunaikino MGB. Lietuvoje sukurti tautinę bažnyčią nepavyko, nes tam priešinosi beveik visi Katalikų Bažnyčios kunigai²⁶.

Po Stalino mirties 1953 metais buvo atsisakyta minties sukurti tautinę bažnyčią ir visos pastangos nukreiptos ne juridiniam, bet faktiniam Bažnyčios atskyrimui nuo Vatikano, vis giliau įsiskverbiant į jos vidaus gyvenimą ir valdymą. Vadovavimas Katalikų Bažnyčiai yra grindžiamas hierarchiniu valdymu: visai Bažnyčiai vadovauja popiežius, o vietines Bažnyčias valdo jo skirti vyskupai. Lietuvoje visos vyskupijos turėjo vyskupus; tik Kauno arkivyskupiją valdė kapitulinis vikaras prel. Stanislovas Jokūbauskis. Sovietų valdžia, paprastai MGB, nuo pat antrosios okupacijos pradžios klasta ir smurtu bandė vyskupus priversti bendradarbiauti su ja, tapti MGB agentais ir Lietuvos katalikų dvasininkiją kreipti lojalumo sovietų valdžiai linkme. Tačiau įgyvendinti savo planus MGB galėjo imtis tik 1947 metais, kai liko nerepresuotas tik vienas vyskupas²⁷. (Ir to paskutinio nerepresuoto vyskupo MGB vis tiek nepavyko palaužti.)

Per visą okupacijos laikotarpį sovietai stengėsi į vyskupijų valdytojų postus susodinti savo žmones, t. y. susikompromitavusius, palaužtus ar karjeros siekiančius kunigus. Vyskupijų kapitulos galėjo valdytoju išrinkti tik RKRT įgaliotiniui ir KGB priimtiną kunigą. Teisėtiems vyskupijų administratoriams - iš kalėjimo grįžusiems vyskupams Teofiliui Matulioniui ir Pranciškui Ramanauskui bei valdžiai nenuolaidžiaujantiems vyskupams Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui - neleista valdyti teisėtų vyskupijų, jie net buvo iš jų ištremti. Tik 1982 m. leista valdyti vyskupiją vienam iš „raupsuotųjų" - vysk. V. Sladkevičiui. Nuo vysk. J. Steponavičiaus ištrėmimo 1961 metais du dešimtmečius, iki vysk. V. Sladkevičiaus grįžimo iš tremties, Lietuvos vyskupijas valdė tik sovietų valdžios laikomi lojaliais vyskupai ir valdytojai.

Visą laiką LKP CK, KGB ir RKRT įgaliotinis akylai stebėjo, kad ne tik į vyskupijų valdytojų, bet ir kanclerių, kunigų seminarijos vadovų ir dėstytojų, didmiesčių klebonų ir kitas atsakingesnes pareigas nepatektų valdžiai nelojalūs, o juo labiau „reakcingi" kunigai. Jeigu kartais toks ir praslysdavo, greitai juo atsikratydavo.

Siekdama silpninti Bažnyčios įtaką visuomenei, sovietų valdžia ypatingą dėmesį skyrė dvasininkų, pirmiausia hierarchų, skaldymui ir priešinimui. Šiuo darbu užsiėmė RKRT įgaliotinis ir KGB. Jau pirmąjį pokario dešimtmetį RKRT įgaliotinis visaip protegavo „lojaliuosius" - juos skyrė į didmiesčių ar šiaip dideles parapijas, jų remontuojamoms bažnyčioms skirdavo medžiagų ir t. t.²⁸ Vėlesniais dešimtmečiais tokie kunigai ir hierarchai būdavo išleidžiami į užsienio keliones, jie proteguojami į aukštesnes pareigas, kuriamas teigiamas jų įvaizdis, kad paskui būtų galima juos prastumti į dar atsakingesnes pareigas. Dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių kovojantys kunigai buvo visaip niekinami, šmeižiami, kiekviena proga baudžiami, grūdami į atkampias parapijėles. „Lojaliųjų", dažniausiai KGB užverbuotų, kunigų jie būdavo apšaukiami Bažnyčios skaldytojais, jos vienybės griovėjais, garbėtroškomis ir pan. Tarpusavyje buvo priešinami ir „lojalieji". Ypač buvo baiminamasi hierarchų vienybės. Iš lagerio grįžę vyskupai T. Matulionis ir R Ramanauskas bandė suvienyti tuomečius hierarchus. Už tai buvo ketinama juos vėl areštuoti ar ištremti iš Lietuvos. Okupantai buvo puikiai įvaldę nuo antikos laikų žinomą būdą: Divide et impera* ir juo veiksmingai naudojosi silpnindami Bažnyčią ir kovodami prieš ją.

 

 

Sovietų valdžios politiką šioje srityje iškalbingai apibūdina RKRT įgaliotinio Lietuvoje (1957-1973 m.) J. Rugienio žodžiai: „Kasdieniniame darbe su dvasininkija reikia tęsti kulto tarnų skaldymą ir priešinimą. Mūsų santvarkai lojalius dvasininkus stengtis skirti į vadovaujančias pareigas vyskupijose: valdytojais, kancleriais, dekanais, kitiems suteikti geriausias parapijas. Ir priešingai: reakcingai nusiteikusius dvasininkus, pažeidžiančius tarybinius įstatymus, vyskupijų valdytojų rankomis (autoriaus pabraukta) išsiųsti į atkampias mažas parapijas".

Tačiau čia pat J. Rugienis pažymi, kad „lojalius dvasininkus reikia palaikyti tik jų kovoje prieš reakcinguosius, 'tvirtos pozicijos' šalininkus", skiriant lojaliuosius į vadovaujančias pareigas, pasinaudojant jais „kovoje už taiką", bet jokiu būdu negalima padėti jiems stiprinti savo įtakos tikintiesiems²⁹.

Pastoracinė veikla

Silpnindama Bažnyčios įtaką visuomenei valdžia ypatingą dėmesį skyrė jos pastoracinės veiklos varžymams. Jau buvo kalbėta apie draudimą mokyti tikybos vaikus ir jaunimą. 1947 m. uždrausta be ligoninės vyr. gydytojo leidimo teikti sakramentus ligoninėse. 1949 m. oficialiai uždrausta be RKRT įgaliotinio leidimo organizuoti kunigų ir vyskupijų kapitulų susirinkimus. Uždraustos procesijos šventoriuje, tikinčiųjų lankymas (kalėdojimas), svetimų kunigų kvietimas į atlaidus ar iškilmes be vietos valdžios leidimo, chorų organizavimas ir jų repeticijos šalia bažnyčios. Buvo neleidžiama jaunesniems kaip 16 metų vaikams patarnauti Mišioms, mergaitėms - barstyti gėles ar dalyvauti procesijose, organizuoti tikinčiųjų maldingas keliones į Kryžių kalną, Šiluvą, Žemaičių Kalvariją ir kt. Kunigams drausta bendrauti su jaunimu, o ypač organizuoti jų sambūrius³⁰. Valdžia siekė kunigą kuo labiau izoliuoti nuo visuomenės ir paversti tik kulto tarnu.

Represijos

Kovodama prieš Bažnyčią sovietų valdžia daugiausia taikydavo įprastą savo priemonę - represijas. Ypač pokario metais, iki Stalino mirties. Tačiau jų neatsisakyta ir vėliau.

Daug žmonių, kuriems grėsė represijos, artėjant frontui pasitraukė į Vakarus. Apskritai Lietuvoje buvo mažai žmonių, kurių sovietai nebūtų galėję apkaltinti nacionalizmu ar antisovietizmu. Ypač tas pasakytina apie katalikų dvasininkus. Todėl jau nuo pirmųjų antrosios okupacijos dienų imtasi atnaujinti ar užvesti visų vyskupų ir kunigų operatyvinės įskaitos (sekimo) bylas - visi kunigai buvo laikomi potencialiais priešais.

Dainavos apygardos partizanų vadų pasitarimas. 1948 m.


Išniekinti žuvusių partizanų kūnai Lazdijų MGB kieme. 1951 m.


NKGB (MGB, KGB) kalėjimo kameros Vilniuje (Gedimino pr. 40)


Arkivysk. Mečislovas Reinys. (Fotografija iš KGB archyvo)


Vysk. Vincentas Borisevičius. (Fotografija iš KGB archyvo)


Vysk. Teofilius Matulionis. (Fotografija iš lagerio) 


Vysk. Pranciškus Ramanauskas.
(Fotografija iš lagerio)


Vorkutos lagerio gyvenamoji zona


Tremtinio lietuvio laidotuvės Irkutsko srityje. 1953 m.

    Pirmiausia stengtasi išsiaiškinti kunigų „lojalumą". Tam buvo naudojami dar iš pirmosios okupacijos metų ar naujai užverbuoti agentai. Apsimetęs sovietų armijos karininku, vyskupų politines nuotaikas „tirti" pas juos važiuodavo net pats Lietuvos SSR NKGB komisaras A. Guzevičius. Prikibus prie bet kurio dvasininko, pirmiausia jį buvo stengiamasi užverbuoti į agentus; jei nepavykdavo, dažniausiai areštuodavo. Arkivyskupą Mečislovą Reinį jau 1944 m. rugsėjo mėn. dvi paras laikė NKGB kalėjime (Vilniuje, Gedimino pr. 40) ir bandė verbuoti. 1945 m. gruodžio mėnesį NKGB rūsiuose visą savaitę laikytas ir bandytas užverbuoti Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius. Bandymų užverbuoti neišvengė ir vysk. Kazimieras Paltarokas. (Atrodo, kad tik 90 metų perkopęs Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas ir du kartus sovietinius kalėjimus ir lagerius perėjęs Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis nebuvo bandomi verbuoti.)

Nužiūrėtą auką NKGB (MGB) slaptai (paprastai einantį gatvėje ar kitoje vietoje, kur nėra pašalinių) sulaikydavo ir pristatydavo į savo būstinę. Ten pateikdavo vadinamąją kompromituojančią medžiagą - kokią nors antisovietinę mintį prieš kelerius metus sakytame pamoksle ar rašytame straipsnyje, veiklą ateitininkų ar kitoje organizacijoje, Krikščionių demokratų partijoje ar pan. - ir iškeldavo sąlygą: arba sutinka su jais bendradarbiauti, arba suimamas. Sutikę bendradarbiauti tuojau pat gaudavo užduotį sekti vieną ar kelis MGB numatytus kunigus. Nesutikę dažnai būdavo areštuojami. Kai kurie davę sutikimą paleisti imdavo slapstytis ir anksčiau ar vėliau vis tiek būdavo areštuojami. Nedaug kunigų agentų dirbo uoliai. Kai kurie ir įkliuvę į jų pinkles vėliau vis tiek buvo suimti ir nuteisti.

Iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų pirmasis buvo areštuotas vysk. V. Borisevičius - 1946 m. vasario 5 d. Tais pačiais metais jis buvo nuteistas mirti ir lapkričio 18 d. drauge su kun. Pranu Gustaičiu Vilniuje sušaudytas. Tikroji jo „kaltė" - atsisakymas bendradarbiauti su NKGB.

1946 m. gruodžio 18 d. buvo areštuoti vyskupai Teofilius Matulionis bei Pranciškus Ramanauskas ir ateinančiais metais nuteisti septyneriems, antrasis - dešimčiai metų kalėjimo. 1947 m. birželio 12 d. areštuotas arkivysk. Mečislovas Reinys ir nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo (mirė 1953 m. garsiajame Vladimiro kalėjime Rusijoje).

Vysk. A. Karosui 1947 m. mirus, Lietuvoje liko vienintelis vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Stipriausių represijų metai buvo valdant Stalinui. Per 1944-1953 m. laikotarpį represuoti 362 kunigai. Kiek kuriais pokario metais suimta kunigų matyti 1 lentelėje³¹:

1 lentelė

Metai 1944 1945 1946 1947 1948 1949 1950 1951 1952 Suimta kunigų 5 58 57 41 22 91 60 17 6

Dėl represijų Lietuva neteko 29 procentų 1945 metais turėtų kunigų. 1953 m. Lietuvoje liko tik 672 veikiančios bažnyčios ir 731 kunigas³².

Taigi per minėtą laikotarpį (1945-1953 m.) dėl represijų, repatriacijos ir mirčių Lietuva prarado 500 kunigų, t. y. 40 procentų 1945 m. dirbusių kunigų. Dar iškalbingesni šie skaičiai imant nuo okupacijų pradžios - 1940 metų: per 1940-1953 m. laikotarpį Lietuvos Katalikų Bažnyčia neteko 848 kunigų (iš 1579 liko tik 731), t. y. daugiau negu pusės (54 procentų) visų kunigų. Palyginti su netektimi tautos mastu - prarasta daugiau kaip trečdalis gyventojų, Lietuvos Katalikų Bažnyčios praradimai didesni - netekta daugiau kaip pusės visų kunigų.

Po Stalino mirties 1953 m. Sovietų Sąjungos režimas sušvelnėjo: iš lagerių ir tremčių ėmė grįžti gyvi likę kaliniai. Iki 1960 m. grįžo 247 kunigai bei 2 vyskupai³³. 1958 m. Lietuvoje jau buvo 924 kunigai³⁴. Pagal RKRT pirmininko pranešimą, 1960 m. iš lagerių grįžę kunigai Lietuvoje ir Latvijoje sudarė 30 procentų, Baltarusijoje - 45 procentus, o Ukrainoje -net 80 procentų³⁵.

2 lentelė

Lietuvos katalikų bažnyčių, kunigų^* ir klierikų skaičiaus kaita 1940-1988 m.

Metai	Bažnyčių	Kunigų	Klierikų	Pastabos
1940	732	1579	Apie 450	Vienuolių apie 1500
1945	711	1232	318
1948	711	1012
1951	670	750	63	129 parapijos neturėjo kunigo
1953	672	734	72
1955	663	772		Pradėjo grįžti iš lagerių kunigai
1957	663	929	76
1960	662	922	56	1959 m. klierikų limitas sumažintas iki 60
1963	638	884	31	1961 m. klierikų limitas sumažintas iki 30
1966	630	877	24
1970	630	815		1969 m. klierikų limitas padidintas iki 50
1975	630	756		61 parapija neturėjo kunigo
1980	630	704	81	105 parapijos neturėjo kunigo
1986	630	664	131	Šiais metais buvo likę mažiausiai kunigų
1988	632	678	142	160 parapijų neturėjo kunigo

 

 

Pasibaigus N. Chruščiovo politikos atšilimo laikotarpiui (1953-1956 m.), vėl imta stiprinti kovą su „nacionalizmu", taip pat ir su religija. 1957-ųjų antroje pusėje-1958 m. vėl kilo nauja kunigų areštų banga - apkaltinus antisovietine propaganda, nacionalizmo kurstymu arba antisovietinės literatūros laikymu, buvo represuota 13 kunigų. Daugiausia tai buvo iš lagerių grįžę, iniciatyvūs ir veiklūs dvasininkai.

7-8 dešimtmečiams būdinga režimo stiprinimas, įnirtinga antireliginė propaganda ir pastoracijos varžymų griežtinimas. Tačiau didelių represijų prieš kunigus Lietuvoje nesigriebta. Tuo laikotarpiu, neteisingai apkaltinus Klaipėdos bažnyčios statybos machinacijomis, buvo areštuoti 2 kunigai. Už vaikų katekizavimą vienus metus kalėti lageryje buvo nuteisti kunigai A. Šeškevičius SJ, P. Bubnys ir J. Zdebskis (du kartus).

Paskutinės represijos prieš kunigus buvo susijusios su pogrindžio spauda ir kova dėl visų žmonių ir tikinčiųjų teisių bei laisvių. 1983 m. už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" („LKB Kronika") leidybą bei Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) įkūrimą ir veiklą jame buvo suimti ir 10-čiai metų kalėjimo ir tremties nuteisti kunigai Alfonsas Svarinskas (trečią kartą) ir Sigitas Tamkevičius. Paskutinis suimtas dvasininkas - kun. Jonas Kastytis Matulionis, antrą kartą nuteistas 1985 m. atseit už Vėlinių procesijos organizavimą, o iš tikrųjų už „LKB Kronikos" leidybą bei kovą dėl tikinčiųjų teisių.

Už tikinčiųjų teisių gynimą, dalyvavimą religinėje veikloje, pogrindžio religinės literatūros leidybą, vaikų ir jaunimo religinį ugdymą sovietiniais metais, be kunigų, dar buvo represuota ir šimtai vienuolių bei pasauliečių. Ypač daug moksleivių ir studentų už tai buvo nuteista pokario metais.

Sovietų represinės institucijos naudojosi ir neteisinio susidorojimo su jiems nepriimtinais asmenimis priemonėmis. Tai buvo labai slepiama, todėl apie tokius veiksmus galima spręsti tik iš netiesioginių įrodymų: pokario metų MGB vestose operatyvinėse bylose išplėštų lapų, iškirptų vietų, kur pagal aprašomų įvykių seką turėjo būti kalbama apie tų asmenų mirtį ar likimą, iš KGB darbuotojų veiksmų, išlikusių slaptų klausy-mųsi aprašų, įvykių liudininkų ir tuo metu bei šiandien vyraujančios žmonių nuomonės. Dokumentiškai šiuos faktus sunku pagrįsti, nes visos 7-9 dešimtmečių sekimo bylos buvo KGB sunaikintos arba išvežtos į Rusiją. Vienintelėje iš to laikotarpio stebuklingai išlikusioje kun. Juozo Zdebskio sekimo byloje liudijama, kad tokios priemonės tikrai buvo naudojamos (KGB jas vadino „specpriemonėmis"). Panaudojus tokią priemonę, 1980 m. spalio 3 d. kun. J. Zdebskis buvo chemiškai nudegintas, vos liko gyvas³⁶. 1986 m. vasario 5 d. jis žuvo autoavarijoje, kurią, manoma, suorganizavo KGB. Tikėtina, kad 1947 m. vasario 2-3 d. naktį MGB nunuodytas mirė

    Kauno arkivyskupijos kapitulinis vikaras prel. Stanislovas Jokūbauskis. Mat jis tapo kliūtimi realizuojant MGB strateginį planą, kaip visos Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymą sutelkti į vieno jiems priimtino asmens - agento „Neris" rankas³⁷. (Iki galo tai padaryti jiems nepavyko - sutrukdė Vatikanas, nenominuodamas jo vyskupu, bei iš kalėjimo grįžęs vysk. T. Matulionis.)

Manytina, kad 1948 m. gruodžio mėn. Kaune, Laisvės alėjoje, MGB nušovė jiems tapusį pavojingą agentą „Kardą" -pranciškoną kun. Stasį Martušį³⁸. Jis, be kita ko, turėjo padėti Lietuvos Katalikų Bažnyčią atskirti nuo popiežiaus. Iš KGB slaptų klausymųsi suvestinių bei kagėbistų veiksmų galima įtarti, kad 1962 m. rugpjūčio 20 d. jų nunuodytas mirė vysk. T. Matulionis. Tikėtina, kad už bandymą išsinarplioti iš KGB voratinklio buvo nužudyti kunigai Leonas Šapoka (1980 m.) ir Leonas Mažeika (1981 m.). 1981 m. Vilniuje po sunkvežimio ratais, žmonių tvirtinimu, buvo pastumtas ir nužudytas žinomas kovotojas dėl tikinčiųjų teisių kun. Bronius Laurinavičius. Paskutinė auka buvo 1986 m. žuvęs kun. Juozas Zdebskis.

Demoralizavimas

Kunigai buvo ne tik represuojami, bet ir demoralizuojami. KGB pirminis tikslas nebuvo kunigų demoralizavimas; pirmiausia stengtasi dvasininkus pajungti sau, užverbuoti. Užverbuoti, palūžę kunigai greitai imdavo nepaisyti sąžinės balso. Tai galiausiai baigdavosi kunigiškos dvasios nuosmukiu, atveriančiu vartus girtavimui, lėbavimui, celibato laužymui ir t. t.

Daugiausia dėmesio KGB skyrė hierarchams ir kitiems atsakingas pareigas einantiems dvasininkams: pirmiausia buvo stengiamasi juos užverbuoti ar bent nepraleisti į šias pareigas „reakcingųjų". Be KGB dėmesio nebuvo paliktas nė vienas kunigas. Verbuojant būdavo pasitelkiamos įvairios priemonės, tačiau vyravo kompromituojanti medžiaga. Ja būdavo naudojamasi grasinant areštuoti arba, jei tai būdavo dorovinės srities medžiaga, bent bauginama „išvilkti į dienos šviesą". Kartais būdavo pasinaudojama ir karjerizmo motyvais. 7-9 dešimtmečiais prieš verbuodama KGB surinkdavo išsamią informaciją ne tik apie kunigo gyvenimą, bet ir apie jo pažiūras, charakterį, polinkius, būdo savybes ir verbuodama jomis manipuliuodavo.

Įvairiais laikotarpiais užverbuotų agentais kunigų skaičius įvairuodavo. Tai priklausydavo ne tik nuo kunigų atsparumo verbavimui, bet ir nuo KGB poreikių. Pavyzdžiui, 1945 m. rugpjūčio mėn. Kaune dirbo 77 kunigai. 1946 m. rugpjūčio mėn. Kaune buvo 6 kunigai agentai³⁹. 1985 m. Kaune ir rajone dirbo per 60 kunigų ir vyskupų. Iš jų 1989 m. gale, prieš nepriklausomybės atkūrimą, buvo 18 KGB agentų⁴⁰.

Žymiai blogesnė KGB padėtis buvo provincijoje: ten rajone iš 10-12 kunigų dažniausiai tebūdavo 1-2 agentai. Net 9-ame dešimtmetyje KGB konstatavo, kad kai kuriuose rajonuose nėra nė vieno kunigo agento. 1956 m. iš tuo metu dirbusių 899 kunigų buvo tik 60 agentų, t. y. 6,7 procento⁴¹. Tikėtina, kad vėlesniais dešimtmečiais šis skaičius šiek tiek padidėjo, tačiau žinant, kad kiekviename rajone buvo kagėbistas darbui su dvasininkija ir kad kiekvieną kunigą buvo bandoma užverbuoti, daugelį ne kartą, reikia pripažinti, kad Lietuvos kunigai šį bandymą išlaikė palyginti gerai.

NKGB (MGB, KGB) pastangos pasinaudoti Bažnyčia

Kol Bažnyčia gyva, kol ji turi įtaką gyventojams, sovietų valdžios tikslas buvo pasinaudoti ja savo politiniams tikslams įgyvendinti. Pokario metais Lietuvos sovietinės valdžios vienas pagrindinių uždavinių buvo susidoroti su ginkluotu pasipriešinimu - partizanais. Šiam tikslui pasiekti ji buvo numačiusi pajungti visuomenėje didžiausią įtaką turinčią instituciją - Katalikų Bažnyčią.

Jau 1944 m. gale NKGB ėmėsi žygių priversti hierarchus, kad kunigai pasmerktų partizaninę kovą. Jų nuomone, tam labiausiai galėjo pasitarnauti Kauno arkivyskupijos kapitulinis vikaras prelatas Stanislovas Jokūbauskis ir Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius arkivysk. Mečislovas Reinys. Dar rugsėjo mėn. NKGB dviem paroms buvo sulaikiusi arkivysk. M. Reinį ir bandė jį priversti bendradarbiauti, tačiau nesėkmingai. Pagal NKGB dokumentus, 1944 m. spalio mėn. prel. St. Jokūbauskis išsiuntinėjo kunigams laišką. Juo gyventojai buvo raginami nežudyti sovietinių pareigūnų ir kareivių. NKGB dokumentuose atvirai kalbama apie prel. St. Jokūbauskiui darytą spaudimą ir prievartą⁴².

1945 m. vasario 15 d. LSSR NKVD komisaras J. Bartašiū-nas paskelbė atsišaukimą į partizanus, žadėdamas pasiduodantiems laisvę ir nebaudžiamumą. Valdžiai labai magėjo, kad jos kreipimąsi paremtų ir dvasininkai, todėl 1945 m. spaudimas hierarchams dar sustiprėjo: vyskupai buvo kviečiami į NKGB ir verčiami rašyti kreipimusis į partizanus. 1945 m. birželio 19 d. arkivysk. M. Reinys po 5 valandas trukusio prievartavimo atsisakė tai daryti, motyvuodamas tuo, kad tai esanti politinė problema, o į politiką Bažnyčia nesikiša. Dėl partizaninės kovos išprovokavimo jis apkaltino pačią sovietų valdžią - 1941 m. trėmimus, dabartines represijas ir žiaurumus. (Vien iš arkivysk. M. Reinio artimų giminaičių buvo represuoti 9 žmonės.)

1945 m. liepos 9 d. į NKGB Vilniuje buvo iškviestas ir vysk. Kazimieras Paltarokas. Jis taip pat atsisakė rašyti kreipimąsi, motyvuodamas taip pat, kaip ir arkivysk. M. Reinys - kad tai esąs politinis klausimas. Be to, jis sakėsi negalįs garantuoti pasidavusiems partizanams neliečiamumo, nes tai yra valstybės rankose⁴³.

Vienintelis 1945 m. liepos 7 d. pasirašęs tokį, manoma, NKGB padiktuotą, kreipimąsi buvo prel. St. Jokūbauskis. Tačiau NKGB greitai nusivylė, nes iš agentų sužinojo, kad prel. St. Jokūbauskis už tai smerkiamas kitų hierarchų bei inteligentijos, gyventojai perprato NKGB prievartą, todėl kreipimasis neduosiąs geidžiamų rezultatų. NKGB suvokė tolesnį prel. St. Jokūbauskio neveiksnumą.

Dar kelis kartus į NKGB buvo kviečiamas ir verčiamas rašyti kreipimąsi arkivysk. M. Reinys. Pagaliau 1945 m. rugpjūčio 9 d. jis parašė ganytojišką laišką, apskritai smerkiantį smurtą ir žudynes. Deja, jis valdžios netenkino.

Nesulaukdama vyskupų paramos valdžia vertė bailesnius kunigus iš sakyklos skaityti prel. St. Jokūbauskio kreipimąsi, tačiau tam pakluso labai mažai kunigų, o vysk. T. Matulionis apskritai uždraudė savo vyskupijoje skaityti tą laišką - jo vyskupijoje skelbtini tik jo laiškai⁴⁴.

1946 m. vasario 5 d. pas LSSR LKT pirmininko pavaduotoją M. Šumauską buvo sukviesti visų vyskupijų valdytojai. Iš valdžios, be M. Šumausko, dalyvavo NKGB komisaras D. Je-fimovas, RKRT pirmininkas iš Maskvos, jo įgaliotinis Lietuvoje bei vienas LKP(b)CK sekretorius. Vyskupai buvo išbarti už partizaninės kovos rėmimą ir pareikalauta, kad parašytų bendrą kreipimąsi, raginantį nutraukti partizaninę kovą. Po 2 savaičių vyskupai įteikė tokį kreipimąsi, tačiau valdžia jį atmetė kaip antisovietinį. Per pusantrų metų visi vyskupai, išskyrus K. Paltaroką, buvo areštuoti.

Tačiau partizaninė kova tęsėsi ir sovietų valdžia toliau dėjo pastangas, kad priverstų Bažnyčią jai paklusti. 1947 m. gruodžio 12 d. LKP(b)CK biuro nutarime rašoma: „visokeriopai pasinaudoti lojaliai nusiteikusiais kunigais, kad jie pasisakytų prieš banditizmą ir banditus remiančius kunigus"⁴⁵.

Hierarchų aiškesnio atsiribojimo nuo partizaninės kovos valdžia sulaukė tik areštavusi vyskupus ir po prel. St. Jokūbauskio mirties Kauno arkivyskupijos valdytoju tapus kan. Juozapui Stankevičiui. Nuo tada prasidėjo valdžios geidžiamas, nors ir atsargus, „dvasininkijos orientavimas į valdžiai lojalias pozicijas".

MGB, RKRT įgaliotinis ir vietos valdžios institucijos versdavo kunigus paremti įvairias valdžios politines ir ekonomines kampanijas: „laisvus" rinkimus, duoklių valstybei pristatymą, kolūkių kūrimą ir kt. Vietinė valdžia čia labai savavaliaudavo, ir ne vienas jai neįtikęs kunigas dėl to pateko į kalėjimus ir tremtis. Tačiau ir čia kunigai priešindavosi. Paklusdavo tik bailiai ar „lojalieji" - patekę į NKGB (MGB) pinkles.

6-ojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjunga pradėjo tarptautinio masto „kovą už taiką", „kovą prieš karo kurstytojus". Iš tikrųjų tai buvo kova už Vakarų pozicijų pasaulyje silpninimą ir komunistinių stiprinimą.

Tarptautiniam palankumui įgyti irgi buvo nutarta pasinaudoti Bažnyčios parama. Bažnyčios atstovų dalyvavimas vadinamosiose taikos konferencijose Sovietų Sąjungai nešė dvigubą naudą: viena vertus, kai kuriuos demokratiškai mąstančius, bet nenuovokius vakariečius tai galėjo greičiau įtikinti Sovietų Sąjungos politikos taikingumu, kita vertus, tai buvo puiki proga parodyti pasauliui, kad „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra laisva ir remia sovietų politiką".

Iš pradžių šiose konferencijose dalyvavo kan. J. Stankevičius, vėliau buvo įtrauktas vysk. K. Paltarokas ir dar keli dvasininkai. Vysk. K. Paltarokas niekada nebuvo laikomas lojaliu, bet juo, vieninteliu likusiu vyskupu, naudojosi kaip autoritetu. Vyskupas tą suprato ir savo ruožtu naudojosi savo padėtimi Bažnyčios labui: 1953 m. jis pradėjo reikalauti sau įpėdinių tikėdamasis, kad paleis iš lagerių kalinčius vyskupus. Šiam planui nepavykus, išsirūpino Vatikano leidimą konsekruoti du naujus vyskupus - Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. Juos konsekravo 1955 m.

Vėlesniais dešimtmečiais, visų vyskupijų valdytojų pareigas jau einant „lojaliems" dvasininkams, valdžia Lietuvos Katalikų Bažnyčiai plačiau pravėrė duris į pasaulį ir Vatikaną. Tačiau šis pravėrimas buvo ne tiek Bažnyčios, kiek valdžios labui: į vadinamąsias Berlyno konferencijas vykstančių kunigų pagrindinė užduotis buvo „pademonstruoti Bažnyčios laisvę Lietuvoje" ir neutralizuoti priešiškumą Sovietų Sąjungai. Į Vatikaną vykstantys hierarchai ir jų palydovai ar siunčiami ten studijuoti kunigai turėjo ne tik rinkti valdžiai reikalingą informaciją, bet ir kiek galėdami daryti įtaką Vatikano politikai sovietams palankia linkme. Ypač šis uždavinys sustiprėjo 1978 m. popiežiumi tapus Jonui Pauliui II ir į SSRS KGB planų vykdymą įtraukus Lietuvos SSR KGB, kuri dėl to 1980 m. kovo 17 d. pradėjo specialią agentūrinę stebėjimo bylą „Capella"⁴⁶. Vykdant šioje byloje esančias SSRS KGB PGU^* užduotis, daugiausia dėmesio skiriama į Vatikaną ar kitur į Visuotinės Bažnyčios organizuojamus renginius vykstantiems dvasininkams - KGB agentams. Jų užduotis buvo slopinti an-tisovietines tendencijas, daryti įtaką Vatikanui, kad remtų ar bent neprieštarautų SSRS politikos iniciatyvoms. Ypač to buvo siekiama M. Gorbačiovo valdymo metais. 1988 m. Lietuvoje prasidėjus išsivadavimo sąjūdžiui, jų užduotis buvo paveikti Vatikaną neremti radikalių jėgų, prilaikyti dvasininkus nuo šio sąjūdžio, kad „nebūtų pakenkta M. Gorbačiovo vykdomai demokratizavimo politikai". Užduotys siedavosi ne tik su Lietuva. Per Vatikaną buvo bandoma paveikti net JAV prezidentą R. Reiganą, karo Afganistane likimą ir kt.

 

 

Per visą sovietų okupaciją valdžios tikslai Bažnyčios atžvilgiu nesikeitė: ją naikinti, eliminuoti iš gyvenimo, o kur galima - ja pasinaudoti. Laisvės jai būdavo suteikiama tiek, kiek tai buvo naudinga SSRS užsienio ar vidaus politikai. Todėl Visuotinei Bažnyčiai ištikimai dvasininkijai neliko kito kelio, kaip priešintis tikinčiųjų teisių ir laisvių varžymui.

¹ Lietuvos ypatingasis archyvas - buvęs LSSR KGB archyvas (toliau - LYA). F. K-l, ap. 10, b. 1, 1. 231-233.
² Arūnas Streikus. Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1940-1990 m.//LKMA metraštis. T. 12, p. 39-40.
³  D. Stancikas. Vyskupo Vincento Borisevičiaus tardymas ir žūtis//Laisvės kovų archyvas. Kaunas. 1994. Nr. 11, p. 136-137.
⁴  A. Anušauskas. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 m. Vilnius. 1996, p. 137.
⁵  Krikščionybė Lietuvoje / red. V. S. Vardys. Čikaga. 1997, p. 375.
⁶  A. Bubnys. Vokiečių politika Lietuvoje Bažnyčios ir religijos atžvilgiu (1941— 1944)//LKMA metraštis. T. 14, p. 217-218.
⁷  A. Anušauskas. Op. cit., p. 404.
⁸  Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau - LCVA). F. R-181, ap. 3, b. 66, 1. 135-137. Bažnytinių elenchų duomenimis, 1940 m. Lietuvos bažnytinėje provincijoje buvo 1339 kunigai, o Vilniaus arkivyskupijos lietuviškojoje dalyje (1939 m.) - 173 kunigai. Taigi 1940 m. turėjo būti ne mažiau kaip 1512 kunigų. Tikėtina, kad galėjo būti ir 1579.
⁹  LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 22, 1. 53-70.
¹⁰ Skaičiavimai atlikti remiantis LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 65, 1. 1-50; b. 22, 1. 53-70 ir LYA. Baudž. b. Nr. P-14999-LI, 1. 67-70 dokumentais.
¹¹ N. Gaškaitė. Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai. Vilnius: Aidai, 1997, p. 36-38.
¹²  J. Starkauskas. Frontų užnugario apsaugos NKVD kariuomenės veikla Lietuvoje (1944-1945)HGenocidas ir rezistencija, Vilnius, 1997, Nr. 1, p. 43.
¹³ A. Anušauskas. Op. cit., p. 403, 404.
¹⁴ LYA. F. K-l, ap. 10, b. 8, 1. 2-4.
¹⁵ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 10, 1. 40.
¹⁶ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 35, 1. 86, 87; R. Laukaitytė. Lietuvos vienuolijos: XX a. istorijos bruožai. Vilnius, 1997, p. 89.
¹⁷ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 18, 1. 14; b. 19, 1. 20-24.
¹⁸ Ten pat. B. 9, 1. 27-35.
¹⁹ Akad. vysk. J. Boruta, A. Katilius. Pogrindinė kunigų seminarija//L/CMA metraštis. T. XII, p. 217-219.
²⁰ LCVA. F. K-181, ap. 3, b. 4, 1, 4.
²¹ Ten pat. B. 13, 1. 29; B. 15, 1. 52.
²² Ten pat. B. 13, 1. 80.
²³ Paskaičiuota pagal Elenchus omnium ecclesiarum et universi cleri provin-ciae ecclesiasticae Lituanae pro anno Domini 1940 ir Catalogus ecclesiarum et cleri archidioecesis Vilnensis pro anno Domini 19391111 kun. V. Aliulio M/C asmeninio archyvo.
²⁴ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 25, 1. 133-135.
25 Ten pat. B. 116, 1. 1-15.
²⁶ Ten pat. B. 17, 1. 23, 24; b. 18, 1. 27, 28; b. 19, 1. 6; b. 21, 1. 16, 139-144. LYA. F. K-l, ap. 14, b. 73, 1. 1-16; b. 81, 1. 163, 164.
²⁷ LYA. F. K-l, ap. 14, 1. 59, 1. 17-19
²⁸ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 14, 1. 98-100. .
²⁹ LCVA. F. R-525, ap. 1, b. 45, 1. 26.
³⁰ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 14, 1. 35-38.
³¹ A. Streikus. Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1940-1990//LKMA metraštis. T. 12, p. 50.
³² LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 36, 1. 60-86.
³³ Ten pat. B. 58, 1. 27, 28.
³⁴ Ten pat. B. 50, 1. 35.
³⁵ Ten pat. B. 56, I. 103.
³⁶ LYA. F. K-l, ap. 45, b. 504, 1. 102.
³⁷ Ten pat. Ap. 14, b. 59, 1. 17-19 (bei išplėšti 1. 15, 16).
³⁸ Ten pat. B. 73, 1. 140-152; b. 81, I. 163, 164.
³⁹ Ten pat. B. 32, 1. 50; b. 56, 1. 14-31.
⁴⁰ Ten pat. B. 205, I. 19-21.
⁴¹ Ten pat. Ap. 3, b. 532, 1. 91.
⁴² Ten pat. Ap. 10, b. 9, 1. 185, 186, 316.
⁴³ Ten pat. Ap. 45, b. 1274, 1. 37, 38.
⁴⁴ Ten pat. B. 97, I. 43, 44.
⁴⁵ LYA Lietuvos komunistų partijos dokumentų saugykla (LYA LKP DS). F. 1771, ap. 190, b. 5, 1. 179-187.
⁴⁶ LYA. F. K-l, ap. 49, b. 232-233.

 

4. BAŽNYČIOS PASIPRIEŠINIMAS

Vidas Spengla

Bažnyčios veiklos varžymai, pradedant įvairiais draudimais ir baigiant represijomis, buvo tik bendros okupantų kovos prieš lietuvių tautos pastangas išsivaduoti dalis. Apie 1953 m. numalšinus ginkluotą pasipriešinimą, toliau kova prieš okupaciją buvo tęsiama stengiantis išlaikyti žmonių tautinį ir religinį tapatumą, nes tik taip buvo galima pasipriešinti vadinamajam „internacionalizavimui", t. y. patriotizmo, tautiškumo, religingumo ir išsivadavimo vilties naikinimui. Šis naikinimo procesas Sovietų Sąjungoje įgavo kazachų rašytojo Čingizo Aitmatovo sukurto literatūrinio personažo - mankurto - vardą. Jo galvą užkariautojai vaikystėje sukaustė geležiniu lanku, ir augdamas jis visiškai prarado savo praeities atmintį. Sumankurtinti tautą - išrauti tautinį ir religinį sąmoningumą - buvo vienas pagrindinių okupantų uždavinių per visą okupaciją.

Ginkluoto pasipriešinimo dešimtmečiu (1944-1953 m.) katalikų dvasininkai šią kovą rėmė ne tik morališkai ir materialiai, bet daugelis patys joje dalyvavo kaip kapelionai, žuvo ar ant Tėvynės aukuro sudėjo gulaguose praleistus metus. Okupantų valdžios pagrindinių institucijų - LKP CK, Ministrų tarybos, KGB - pokario metų dokumentuose mirgėte mirga Lietuvos Katalikų Bažnyčiai metami kaltinimai antisovietinės kovos organizavimu, „nacionalizmo" (suprask, tautiškumo) kurstymu, „banditizmo" (suprask, partizaninės kovos) palaikymu ir dalyvavimu joje ir apskritai tarnavimu „tarptautiniam imperializmui". Ir vėliau, jau numalšinus ginkluotą pasipriešinimą, išnyko tik kaltinimas „banditizmo" palaikymu - visi kiti liko. Negalima sakyti, kad jie buvo neteisingi ir nepagrįsti, tikroji jų prasmė tokia: Bažnyčia visą laiką liko religingumo ir tautiškumo saugotoja bei ugdytoja, kovotoja už tikinčiųjų ir visų žmonių teises bei laisves, taigi laisvės, teisingumo ir demokratijos gynėja, kartu kovotoja prieš okupaciją. Todėl suprantama, kodėl kelių dešimtmečių kovoje prieš dvasinį tautos genocidą Bažnyčia Lietuvoje tapo vadovaujančia jėga, prie kurios neretai glaudėsi ir su ja bendradarbiavo net jai abejingos, bet patriotinės jėgos. Sovietų okupacijos metais Bažnyčia liko vienintelė oficialiai egzistuojanti opozicinė (nors taip nei okupantų, nei pačios Bažnyčios garsiai neįvardyta) institucija, kuri, gindama tautos religines ir dorines vertybes, dėl susiklosčiusio istorinio, socialinio ir kultūrinio palikimo kartu kovojo dėl jos tautinio ir politinio išsivadavimo. Reikia pripažinti, kad pastarųjų vertybių išsaugojimui iki pat okupacijos galo aktyviau ar pasyviau pritarė dauguma Lietuvos gyventojų: didžiuma inteligentijos, kultūros veikėjų ir net Lietuvos kompartijos narių. Tai liudija visų gyventojų sluoksnių dalyvavimas 1987 m. gale prasidėjusiame visuotiniame išsivadavimo judėjime, peraugusiame į 1990 m. kovo 11 d. pergale vainikuotą Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą.

Visas kovos už laisvę apraiškas sovietų ideologai įvardijo kaip kovą prieš sovietų valdžią, kaip nacionalizmą, pastangas restauruoti buržuazinę santvarką ir pan.; įvardyti tikruoju vardu - kova už laisvę - nepajėgė. Bažnyčios priešinimąsi - kovą dėl teisės išpažinti savo tikėjimą ir juo gyventi - jie vadino religiniu fanatizmu, ekstremizmu ir reakcingumu. Todėl kova dėl tikinčiųjų teisių ir laisvių, dėl pastoracijos tapo mūšio lauku. Jame tiesiogiai susikirto Bažnyčios ir okupantų siekiai. Ši atkakli kova tęsėsi per visą okupaciją.

    Tačiau okupantai, nenorėdami įvardyti gyventojų priešinimosi primestai politinei, ekonominei santvarkai ir ideologijai tikrųjų priežasčių, neprisipažino patys jas sukūrę, bet skelbė jas esant primestas „imperialistinių Vakarų". Ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios priešinimosi pagrindiniu įkvėpėju laikė Vatikaną bei nuo okupantų į Vakarus pasitraukusius lietuvius, ypač dvasininkus. Atseit tik Vakarų paveikti kunigai pokario metais priešinosi „perorientuojami į sovietų valdžiai lojalias pozicijas", palaikė „buržuazinį nacionalistinį pogrindį", o vėlesniais dešimtmečiais tik 15-30 „reakcingų kunigų" grupelė kėlė triukšmą „dėl tariamo Bažnyčios persekiojimo ir tikinčiųjų teisių varžymų". Tačiau faktai liudija kitką: dvasininkijos protestus dėl Bažnyčios veiklos varžymų, tikinčiųjų persekiojimų ir kitų valdžios daromų nusikaltimų pasirašydavo iki 70 procentų visų kunigų. Savo slaptuose dokumentuose tai atviriau yra išsakęs KGB ir RKRT įgaliotinis: ten dažnai konstatuojama, kad „reakcionierių" įtakai pasiduoda daugelis kunigų ir net kai kurie vyskupijų administratoriai.

Okupacijos pradžioje (1940 m.) prieš Bažnyčios veikimo varžymus, kaip ir dera, pirmieji į kovą pakilo hierarchai. Iš pradžių buvo ieškoma modus vivendi su nauja „liaudies valdžia". Šie klausimai svarstyti vyskupų pasitarimuose 1940 m. liepos 2-3 bei rugpjūčio 28-29 d. Svarbiausias klausimas buvo vaikų ir jaunimo religinis švietimas. Norėdamas laimėti laisvių religinio švietimo, spaudos ir kitoms Bažnyčios veiklos sritims, 1940 m. rudenį prel. Mykolas Krupavičius LSSR Aukščiausiajai tarybai įteikė, manytina, su Bažnyčios hierarchais suderintą, memorandumą, kuriame išdėstė galimą Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą sprendžiant krašto socialines problemas. f memorandumą valdžia atsakė tyla ir tolesniais veiklos varžymais. Pagaliau 1941 m. balandžio 24 d. Vyskupų konferencija parengė memorandumą, jame nurodydama daug valdžios antikonstitucinių veiksmų bei pateikdama savo reikalavimus. Memorandumą valdžiai 1945 m. gegužės mėn. įteikė vyskupai Vincentas Borisevičius ir Juozapas Kukta. Tačiau ir toliau valdžia nedarė jokių pozityvių žingsnių.

1944 m. grįžus sovietų okupacijai, Lietuvos vyskupai, vysk. T. Matulionio iniciatyva, rugsėjo 5 d. Ukmergėje susirinko į slaptą pasitarimą apsvarstyti opiausias Bažnyčios problemas: religinio švietimo, kapelionų pareigybės įvedimo lietuviškuose sovietų armijos daliniuose, kunigų seminarijos darbo ir kitas. Tačiau NKGB, sužinojęs apie pasitarimą, kitą dieną jį nutraukė, ir visi klausimai nebuvo aptarti. Šiais klausimais į LSSR vyriausybę jau anksčiau, 1944 m. rugpjūčio 30 d., buvo kreipęsi Vilniaus vyskupai metropolitas Romualdas Jałbrzykowskis ir arkivysk. Mečislovas Reinys, tačiau jokio atsakymo negavo. Pasitarime nutarta dar kartą kreiptis visų vyskupų vardu, ir tai buvo padaryta 1944 m. rugsėjo 20 d., bet nė vienas reikalavimas nebuvo patenkintas.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupai gerai suprato vienybės reikšmę priešinantis varžymams ir su bažnytine teise ar praktika nesuderinamiems valdžios reikalavimams. Taip jiems pavyko pasipriešinti valdžios reikalavimams pasmerkti partizaninę kovą, įvesti parapijų ir kunigų registraciją, taip faktiškai atimant iš vyskupų parapijų ir kunigų valdymą, ilgą laiką priešintasi vaikų katekizacijos draudimams ir kt.

Valdžia, stengdamasi susilpninti hierarchų pasipriešinimą, griebėsi NKGB išbandyto metodo - skaldymo ir priešinimo, -tačiau jis buvo ne itin sėkmingas: iki 1947 m. valdžia neturėjo nė vieno jai „lojalaus" („lojalieji" dažniausiai būdavo sovietinio saugumo užverbuoti) vyskupijos valdytojo. Neliko kitos išeities, kaip suimti visus vyskupus, paliekant tik vieną, tuomet jiems atrodžiusį nuolaidesnį - vysk. Kazimierą Paltaroką, o vyskupų vietas leidžiant užimti kapituliniams vikarams. Tai valdžia padarė iki 1947 m. vidurio. Tačiau ir naujieji valdytojai pasirodė ne ką geresni, todėl 1949 m. buvo areštuota pusė visų vyskupijų valdytojų, o vienas ištremtas iš savo vyskupijos. RKRT įgaliotiniui tiesiogiai įsikišus, į jų vietas buvo susodinti ne visai „lojalūs", bet jau lojalesni valdytojai. Paskutinis „nelojalus" valdytojas - Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų apaštališkasis administratorius vysk. Julijonas Steponavičius - iš savo pareigų valdžios buvo pašalintas 1961 m.

1956 m. grįžę iš lagerių vyskupai T. Matulionis ir P. Ramanauskas, matydami kai kurių vyskupijų valdytojų minkšta-kūniškumą, bandė palaikyti vysk. K. Paltaroką ir apie jį suvienyti visus valdytojus, kad būtų tvirčiau priešinamasi valdžios prievartai. Tačiau valdžia, „lojalių" valdytojų padedama, šiems vyskupų bandymams pasipriešino, o juos pačius už tai ketino vėl areštuoti arba ištremti iš Lietuvos. Bet apsiribojo ištremdama juos į atkampias Lietuvos parapijėles ir izoliuodama nuo kitų valdytojų.

Nuo pokario metų draustas bet koks valdytojų, vyskupijų kapitulų ar dekanato kunigų susirinkimas be RKRT įgaliotinio leidimo. Po Vatikano II Susirinkimo pradėjus veikti ordinarų kolegijoms, į kurių posėdžius tekdavo susirinkti valdytojams ir bendrai spręsti kai kuriuos klausimus, šiek tiek sustiprėjo vyskupijų valdytojų vienybė. Tačiau čia hierarchai pasipriešinimo klausimų nekeldavo. Padėtis ėmė gerėti pravėrus duris į Vatikaną bei pradėjus eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai". Nors hierarchų kelionės į Vatikaną valdžios buvo labai kontroliuojamos ir iš jų siekta išpešti kuo daugiau naudos Sovietų Sąjungos politikai, tačiau hierarchai kai kuriems nekanoniškiems valdžios reikalavimams galėjo pasipriešinti sakydami: „O ką pasakys Vatikanas!" Tas pat pasakytina apie „LKB Kroniką", išviešindavusią Bažnyčiai kenksmingą kai kurių kunigų ar hierarchų veiklą, - prievartaujami jie galėjo atsikirsti: „O ką parašys „Kronika?"

Pasipriešinimo Bažnyčios veiklos varžymams ir kovos už tikinčiųjų teises ir laisves iniciatyvos paprastai kildavo iš tų po mažas parapijėles iškamšytų kunigų, kuriems „Dievo klausyti buvo svarbiau, negu žmonių" (šv. Petro žodžiai). KGB ir RKRT įgaliotinio dokumentuose jie įvardijami kaip „religiniai fanatikai", „ekstremistai" ar „reakcionieriai". Jų vadai 7-9 dešimtmečiais buvo tremtyje esantys vyskupai Julijonas Steponavičius ir 1988 m. pakeltas į kardinolus Vincentas Sladkevičius. Jau įsibėgėjant tautinio išsivadavimo sąjūdžiui, kardinolas V. Sladkevičius 1988 m. rugpjūčio 3 d. kunigų simpoziume Kaune sovietų valdžiai pareiškė ultimatumą: Bažnyčia atsisako paklusti varžymams ir toliau veiksianti nepriklausomai⁴⁷. Iki Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo dar buvo likę pusantrų metų.

Pasipriešinimo laikotarpiai, metodai ir priemonės

Stalino valdymo metais (iki 1953 m.) kovojant prieš Bažnyčią dominavo represinės priemonės. Tuometėje antibažnytinėje politikoje vyravo greito Bažnyčios sunaikinimo tendencijos. N. Chruščiovo valdymo laikais, pradedant 1953 m., imta atsisakyti minties greitai sunaikinti Bažnyčią ir pereita prie ilgai trunkančio jos marinimo ir palaipsnio išstūmimo iš gyvenimo. Brutalias represijas pakeitė demokratijos ir laisvės skraistėmis dangstomos Bažnyčios veikimo varžymų formos, o represijų buvo griebiamasi tada, kai nepavykdavo kitaip sutramdyti „ekstremistų". Tais laikais Bažnyčia buvo bandoma pasinaudoti Sovietų Sąjungos užsienio politikai paremti bei duodant atkirtį Vakarų „šmeižtams" dėl žmogaus teisių ir laisvių varžymų SSRS.

    Plečiantis ryšiams su Vakarų pasauliu ir, priešingai SSKP^* siekiams, 8-ąjį dešimtmetį ne slopstant, o aktyvėjant Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, antibažnytinė SSRS politika buvo priversta daugiau jėgų skirti ginantis nuo jai priešiškos pasaulio opinijos ir ieškoti dar slaptesnių bei rafinuotesnių būdų kovoti su Bažnyčia. Tačiau niekada nebuvo atsisakyta fanatizmui prilygstančio Sovietų Sąjungos kompartijos ideologinio tikslo „iš tarybinės liaudies sąmonės išrauti religinius prietarus", sunaikinant ir Bažnyčią. Taigi per visą okupaciją keitėsi tik šios politikos įgyvendinimo priemonės. Savo ruožtu keitėsi ir Bažnyčios priešinimosi būdai bei priemonės.

 

 

Kaip buvo minėta, pirmaisiais pokario metais šiam priešinimuisi vadovavo hierarchai. Per represijas netekus atkakliausių Bažnyčios vadovų ir kunigų, 6-ame dešimtmetyje Bažnyčia ne tiek priešinosi, kiek stengėsi išlaikyti tai, ką dar turi. Tam tikro atgimimo ir drąsos įkvėpė dešimtmečio viduryje iš kalėjimų ir tremčių ėmę grįžti gyvi išlikę kunigai bei vyskupai ir po Stalino mirties stiprėjančios išsivadavimo viltys ne tik Baltijos šalyse, bet ir Vidurio Europos komunistų valdomuose kraštuose. Tačiau 1957-1958 m. per Lietuvos Katalikų Bažnyčią nusirito nors ir ne tokia stipri kaip pokario metais represijų banga: jos metu buvo suimta 13 kunigų ir kelios dešimtys Lietuvos jaunuolių, daugiausia katalikų, dalyvavusių vadinamuosiuose Vėlinių įvykiuose.

Įsimintinesnis pasipriešinimas pradėjo reikštis 7-ame dešimtmetyje. Tuo metu naujų stipresnių Bažnyčios varžymų valdžia tarsi ir nesigriebė, tačiau manytina, kad pasipriešinimo suaktyvėjimą ir naujų jo formų atsiradimą dešimtmečio pabaigoje paskatino keli faktoriai. Subrendo nauja, jau pokario metais parengta dvasininkų karta. Ji savo kailiu nebuvo patyrusi represijų, todėl jautėsi drąsesnė. Ji greitai surado kalbą su iš lagerių grįžusiais nepalaužtos dvasios, drąsiais kunigais. Apie 1966 m. prasidėjo uoliųjų kunigų slapti sambūriai, juose būdavo aptariama Bažnyčios padėtis ir veiklos gairės. Buvo akivaizdu, kad hierarchams pravertos durys į Vatikaną ir jų valdymo aprobavimas ten daugiau tarnauja valdžiai negu Bažnyčiai. Bažnyčia ir toliau marinta: nuo 1961 m. į kunigų seminariją kasmet buvo priimami tik 5 jaunuoliai, o mirdavo per 20 kunigų. Visų šių faktų analizė vertė uoliuosius kunigus ieškoti išeities ir priešintis valdžios priespaudai. Tam turbūt turėjo įtakos ir kitų religijų veiklos suaktyvėjimas Sovietų Sąjungoje. Valdžiai daug rūpesčių kėlė dėl savo teisių kovojantys baptistai. Dėl pravoslavų cerkvės teisių ėmėsi kovoti SSRS įsikūręs „Komitetas Bažnyčios teisėms atkurti ir kovoti už jos kanoninį švarumą bei teisinę padėtį". Komitetas platino nuo valdymo valdžios nušalinto Kalugos arkivysk. Jermogeno, šventikų Ešlimano, Jakunino, Krasnovo, Levitino ir Talantovo raštus. Juose buvo reikalaujama teisių laisvai veikti cerkvei⁴⁸.

Lietuvos Katalikų Bažnyčioje ypač dideliu veiklumu pasižymėjo grupė Vilkaviškio vyskupijos kunigų: Sigitas Tamkevičius SJ, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Konstantinas Ambrasas, Vaclovas Degutis, Albinas Deltuva, Gvidonas Do-vidaitis, Petras Dumbliauskas SDB, Vincentas Jalinskas, Lionginas Kunevičius, Jonas Maksvytis, Ignas Plioraitis, Pranciškus Račiūnas MIC, Vaclovas Štakėnas, Juozas Žemaitis MIC. Tų slaptų sambūrių neoficialus vadovas buvo tuo metu kun. Sigitas Tamkevičus. Iš kitų vyskupijų paminėtini kunigai Karolis Garuckas SJ, Bronius Laurinavičius, Jonas Lauriūnas SJ, Algimantas Keina, Bronius Antanaitis, Jonas Buliauskas ir daug kitų. Veiklieji kunigai slaptuose sambūriuose nusprendė, kad reikia priešintis pastoracijos varžymams ir kitus raginti priešintis net rizikuojant būti baudžiamiems ar represuotiems. Šiuose sambūriuose gimė mintis rašyti kolektyvinius kunigų pareiškimus hierarchams ir valdžios institucijoms, reikalaujant Bažnyčiai veikimo laisvės bei ginant tikinčiųjų teises. Nuo 1968 m. šimtai tokių pareiškimų (vėliau į šią akciją įsitraukė ir tikintieji pasauliečiai) buvo pasiųsta ne tik Bažnyčios hierarchams, valdžios institucijoms, bet ir tarptautinėms organizacijoms.

Šiuose sambūriuose gimė mintis leisti pogrindinį žurnalą, tapusį ne tik kovojančios Bažnyčios, bet ir visos tautos balsu, -tai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" („LKB Kronika", arba „Kronika").

7-ojo dešimtmečio gale okupacinė valdžia konstatuoja Lietuvos Katalikų Bažnyčios veiklos suaktyvėjimą. Nepaisant to, kad 1976 m. liepos 28 d. LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumas patvirtino naujus „Religinių susivienijimų nuostatus", turėjusius labai apriboti kunigų teises ir veikimą, tai neįvyko. Protestą prieš šiuos nuostatus pasirašė 552 Lietuvos kunigai (tai sudarė apie 70 procentų visų kunigų). 1978 m. buvo paskirtas naujas RKRT įgaliotinis P. Anilionis, įpareigotas naujais metodais sutramdyti išsilaisvinančią Bažnyčios dvasią. Tačiau nepaisant visų valdžios pastangų - viena vertus, nuolatinio spaudimo hierarchams, kita vertus, nežymių nuolaidų darymo, - priešinimasis varžymams augo ir Bažnyčia pamažu laisvėjo. Po 23 metų tremties Lietuvoje 1982 m. valdžia leido vysk. V. Sladkevičiui grįžti į Kaišiadorių vyskupiją ir ją valdyti.

1978 m. lapkričio 13 d. įkurtas viešai veikiantis Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK) savo tikslais paskelbė: stebėti, kad SSRS įstatymai Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių klausimais neprieštarautų tarptautiniams SSRS susitarimams, aiškinti šias teises tikintiesiems ir jas ginti. „LKB Kronikos" leidyba, jos paplitimas pasaulyje ir TTGKK veikla žymėjo naują Bažnyčios pasipriešinimo sovietų režimui laikotarpį ir suteikė naują paskatą ne tik Bažnyčios, bet ir visos tautos išsivadavimo judėjimui. Jo sutramdyti jau nesugebėjo nei KGB slaptas karas prieš rezistentus, nei represijos prieš juos.

Trumpai peržvelgsime kelias Bažnyčios veiklos sritis, kurių varžymui buvo itin priešinamasi, ir to pasipriešinimo formas.

Jaunimo religinis švietimas

    Dar 1940 m. iš mokyklų pašalinus tikybos dėstymą, moksleiviams ji buvo dėstoma bažnyčiose. Dėstymas buvo organizuotas taip: pamokos vykdavo pagal grafiką, klasėmis, pasibaigus pamokoms, bažnyčiose. 1944 m. atsinaujinus sovietų okupacijai ir hierarchams patyrus, kad šio klausimo su valdžia sureguliuoti civilizuotomis priemonėmis (įteiktais memorandumais) nepavyks, prie šios praktikos buvo grįžta savarankiškai. Apie tai žinojo respublikos valdžia ir Maskva (RKR taryba), tačiau nusprendė, kad „dėl didelės bažnyčios įtakos visuomenei kol kas to drausti ir griebtis administracinių priemonių neverta"⁴⁹. Suprantama, žiemą mokyti šaltose bažnyčiose buvo vargas ir mokiniams, ir kunigams; mokyti savo butuose galėjo tik nedaugelis kunigų, nes klebonijos ir parapijų namai buvo atimti ir retas kunigas turėjo erdvesnes gyvenamąsias patalpas. Tačiau vis tiek mokyta.

Praslinkus dvejiems metams, 1946 m. lapkričio mėn. LSSR Ministrų taryba uždraudė vaikus ir jaunimą mokyti ir bažnyčiose. Šį nutarimą įgyvendinti buvo pavesta apskričių ir miestų vykdomiesiems komitetams, kiekvienam kunigui apie tai pareiškiant žodžiu (šiukštu ne raštu!) ir priverčiant jį paklusti. Tačiau hierarchai ir kunigai tam priešinosi, ir jau 1948 m. MGB ir RKRT įgaliotinis vargo prievartaudamas vysk. K. Paltaroką bei daugelį kunigų paklusti⁵⁰.

Vaikų katekizacija - rengimas Pirmajai išpažinčiai ir komunijai - buvo vedama taip, kaip ir iki okupacijos: pasibaigus mokslo metams, 3-4 savaites bažnyčiose kunigas mokydavo vaikus. 1947 m. respublikos valdžia susigriebė, kad reikia uždrausti ir šį mokymą. Nenorėdamas dar labiau didinti ir taip didelio gyventojų priešiškumo valdžiai, RKRT pirmininkas I. Polianskis Maskvoje patarė „dėl vaikų katekizacijos kol kas nesiimti griežtų priemonių ir palikti esančią praktiką". Tą pat Lietuvos kompartijos vadui A. Sniečkui ir Ministrų tarybos pirmininkui M. Gedvilui patarė ir I. Po-lianskio įgaliotinis Lietuvoje A. Gailevičius⁵¹. Nepaisant Maskvos patarimų, kolektyvinė vaikų katekizacija buvo uždrausta jau tais pačiais metais: teisė katekizuoti vaikus palikta tik tėvams ar jų paprašytam asmeniui ir ne daugiau kaip 2-3 vaikų grupę, o kunigui leistas tik griežtai individualus (nedalyvaujant kitiems vaikams) žinių patikrinimas. Oficialiose valdžios ataskaitose sakoma, kad kolektyvinis vaikų ir jaunimo mokymas bažnyčiose nutrauktas 1950 m.⁵², tačiau daug kunigų sąmoningai nepakluso tam ir vaikus katekizavo per visą okupaciją. Už kolektyvinę vaikų katekizaciją 1964-1971 m., kaip minėta, buvo nuteisti 3 kunigai, daugelis dėl to neteko valdžios išduotų registracijos pažymėjimų. Kiti kunigai ieškojo kitų mokymo formų: kelis kartus atvestus patikrinti tuos pačius vaikus grupelėmis egzaminuodavo drauge jiems aiškindami arba, iš anksto įspėję tėvus, kad atsivestų vaikus, katekizmą aiškindavo sekmadienio pamoksluose ir pan. Be galo daug šiame darbe padėjo pogrindyje veikusios vienuolės, mokiusios vaikus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Lietuvių vienuolių seselių ir kunigų apaštalavimo darbai siekė ne tik Baltarusiją, Ukrainą, Sibirą, bet ir Moldaviją, Armėniją, Gruziją, Kazachiją, Vidurinę Aziją.

Katekezės reikšmę Bažnyčios išlikimui labai gerai suvokė visi kunigai, todėl, nepaisant nuolatinių valdžios sekimų, draudimų ir baudimų, katekizacija nenutrūko per visą okupaciją. Apie grupinį vaikų mokymą pilna RKRT įgaliotinio ir kiekviename mieste bei rajone veikusių vadinamųjų Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijų pranešimų. Apie tai liudija ir RKRT įgaliotinio ataskaitose pateiktos žinios apie Pirmąją ko-muniją priėmusių vaikų skaičiaus didėjimą. Pavyzdžiui, 1975 m. Pirmąją komuniją priėmė 21 380, o 1978 m. - 25 034 vaikai, Sutvirtinimo sakramentą priėmė atitinkamai 18 690 ir 24 438 vaikai⁵³.

1981 m. RKRT įgaliotinis pranešime Maskvai, LKP CK ir Ministrų tarybai rašė, kad beveik visi kunigai reikalauja leisti katekizuoti vaikus, o vysk. J. Steponavičius ir toliau nesutinkąs su katekizacijos draudimu, kad vaikai katekizuojami per pamokslus, o kai kurie kunigai (J. Zdebskis, R. Černiauskas) net organizuoja jaunimui vasaros stovyklas. Katekizacijoje aktyviai talkinančios vienuolės. Jis tvirtina, kad „Katalikų Bažnyčia save laiko vienintele jaunimo tautinių ir dorinių tradicijų gynėja"⁵⁴.

Organizacijos

Jaunimo religiniu švietimu iki okupacijos rūpinosi keletas organizacijų: mokiniais ir studentais - ateitininkų, mažais vaikais - angelaičių, kaimo jaunimu - pavasarininkų organizacija. Prasidėjus okupacijai, jos visos uždarytos, o jų vadovai imti sekti ir represuoti. Dar pirmosios okupacijos metais pogrindyje veikė ateitininkai ir pusiau legaliai parapijose - angelaičiai. Antrosios okupacijos metais (nuo 1944 m.) imta persekioti ne tik ateitininkų vadovus, bet ir eilinius jų narius. Baudžiamosiose bylose jie kaltinami kaip „buržuazinių-nacio-nalistinių" organizacijų nariai. Tačiau 3-4 metus ateitininkai dar gana aktyviai veikė pogrindyje. Daugelyje gimnazijų, Kauno universitete ir kunigų seminarijoje, mokytojų seminarijose ir kitose aukštesniosiose mokyklose jie organizuodavo savo slaptus susirinkimus, pamaldas, rekolekcijas, adoracijas ir daugelis jų narių palaikė ryšius su partizanais. Daug ateitininkų įsiliejo į partizanų gretas ir žuvo ar iškeliavo gulagų keliais.

1949 m. MGB pavyko nustatyti Vilniuje veikusią pogrindinę religinę-patriotinę organizaciją „Aušros Vartų kolegija". Ją sudarė daugiausia Vilniaus pedagoginio instituto ir universiteto studentai. Jai vadovavo pedagoginio instituto studentas Algirdas Kavaliauskas (gyvenęs Aleksonio pavarde). Šios organizacijos tikslas buvo ugdyti studentus ateitininkijos dvasia, pasiryžusius tarnauti Dievui ir Tėvynei, kad, baigę aukštąsias mokyklas, mokyklose jaunimui toliau perteiktų tą dvasią. Šios organizacijos veikloje dalyvavo ir buvo represuoti kai kurie kunigai: Kazimieras Vaičionis, Romualdas Grucė, Bronius Bu-lika ir kiti.

Yra žinoma, kad Kauno kunigų seminarijoje veikė „Tomistų" būrelis, rūpinęsis katalikų intelektualų ugdymu kovai su valstybės propaguojama materialistine-ateistine pasaulėžiūra.

Per visą okupacijos laikotarpį pionierių ir komjaunimo organizacijos buvo pagrindiniai jaunimo sovietizacijos ir ateizaciįos įrankiai. Pokario metais ir vėliau į šias organizacijas dažnai buvo verste verčiama stoti. Tikinčių šeimų vaikai dėl to patirdavo patyčių ir brutalaus smurto. Į atsisakiusįjį stoti buvo žiūrima kaip į „antisovietiką" ar „religinį fanatiką".

Šią prievartą ir tikinčių vaikų prievartinę ateizaciją pokario metais atviriau ar atsargiau pasmerkė hierarchai ir daugelis kunigų. Protestuodamas prieš tikinčių vaikų vertimą stoti į bedieviškas pionierių ir komjaunimo organizacijas, 1945 m. balandžio 7 d. raštu į LSSR liaudies švietimo komisarą kreipėsi vysk. T. Matulionis⁵⁵. Po to, kai kunigai Stanislovas Kiškis ir Marijonas Petkevičius Kaišiadorių katedroje per pamokslą išaiškino, kad tikintiems vaikams nedera stoti į šias bedieviškas organizacijas, Kaišiadoryse iš komjaunimo išstojo daugelis, o iš pionierių beveik visi mokiniai⁵⁶. Šia veikla buvo kaltinami daugelis represuotų kunigų.

KGB dokumentuose yra išlikę žinių apie daugybę nedidelių pogrindinių patriotinių grupelių, įvairiais metais veikusių vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Jas atskleidęs, KGB su jų nariais negailestingai dorodavosi: pokario metais represuodavo, o vėlesniais - verbuodavo, vykdydavo jų „profilaktiką" ar šalindavo iš mokyklų. Dar 6-ajame dešimtmetyje tokių organizacijų nariai daugiausia būdavo represuojami.

Religinis-patriotinis jaunimo sąjūdis vėl ėmė intensyvėti 7-ojo dešimtmečio gale. Jam pradžią davė jėzuito kun. Pranciškaus Masilionio ypač populiarinamas Švč. Sakramento garbinimas, taip pat kartu su pirmąja kongregacijos vienuole Jone Juozapaityte 1947 m. pogrindyje įkurta Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija. Šios kongregacijos sesuo Gema Jadvyga Stanelytė, talkinama veiklių kunigų ir kitų seselių, 1969 m. ėmėsi burti uolesnius tikinčius jaunuolius į Eucharistijos bičiulių sąjūdį. Tai buvo tarsi ateitininkijos veiklos atnaujinimas, tik pogrindžio sąlygomis.

Eucharistijos bičiuliai praktikavo pamaldumą, pasiaukojimą, organizuodavo slaptus susirinkimus, rengdavo mažąsias rekolekcijas, konferencijas, išvykas į gamtą, savo draugams statydavo religinius ir patriotinius spektakliukus. Eucharistijos bičiulių grupės veikė daugelyje didžiųjų miestų ir visuose Lietuvos regionuose. Kunigai Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevi-čius ir daug kitų buvo šių grupių neoficialūs dvasios vadovai.

    Daugiausia šiam sąjūdžiui nusipelnė Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserys. Kai kurios Eucharistijos bičiulių grupės, kaip Kauno Petrašiūnų parapijos, Suvalkijos, Dzūkijos, Kelmės, buvo gana gausios ir labai veiklios. KGB šių grupių veiklą sekė, stengėsi jas įvardyti, jų narius, ypač vadovus, persekiojo ir rengėsi represuoti. Tačiau, nepaisant KGB pastangų, šių grupių veikla nenutrūko iki okupacijos galo ir jos Lietuvai davė ne vieną šiandien žinomą dvasininką ar visuomenės veikėją kataliką.

Prie religinio švietimo priskirtinas ir religinis-patriotinis inteligentijos sąjūdis. Daugiausia jis reiškėsi Kaune. Šiuose studentijos ir inteligentijos slaptuose sambūriuose vykdavo konferencijos, disputai, susitikimai su buvusiais politiniais kaliniais, kartais būdavo organizuojamos ir rekolekcijos. Organizuotos net turistinės kelionės į Sovietų Sąjungos kalnus, ten aukojamos Mišios, dalyvių žvilgsnis kreipiamas į Dievą. Ir vėl dvasios vadovai būdavo tie patys „reakcingieji" kunigai ir pogrindyje veikusios vienuolės. KGB sekė ir šiuos sambūrius, stengėsi juos išardyti, kai kuriuos inteligentus šalino iš darbo, pavyzdžiui, Algirdas Patackas buvo įkalintas, ketinta jį teisti, tačiau prasidėjęs Atgimimas sutrukdė.

Žiniasklaida

Religinis švietimas neįmanomas be žinių perteikimo. Apie jaunimo religinį švietimą jau buvo kalbėta. Be minėtų mokymo varžymų, dar viena didelė kliūtis buvo religinės spaudos stygius. Apie radiją, televiziją negalėjo būti ir kalbos - jie buvo valdžios valdomi ir naudojami tik antireliginei propagandai skleisti. Religinė spauda buvo uždrausta dar 1940 m., o visa kita griežtai cenzūruojama ir prižiūrima KGB. Kad suvaržytų religinį švietimą, kaip buvo minėta ankstesniame skyriuje, ne tik iš viešųjų, bet ir iš bažnyčių, kunigų seminarijos bibliotekų buvo išimta visa religinė literatūra ir atiduota į specialius valstybės bibliotekų fondus ar sunaikinta; teliko leidiniai privačiose žmonių bibliotekose. Tačiau ir namuose buvo nesaugu laikyti, juo labiau kam nors duoti skaityti, nes kaipmat galėjai būti apkaltintas, „buržuazinės ideologijos propagavimu", represuotas ar kitaip nubaustas. Todėl praslinkus keletui metų po karo pradėta stokoti elementariausios religiniam vaikų švietimui reikalingos literatūros, net katekizmų. Šią spragą ėmėsi užpildyti kai kurie veiklesni kunigai ir pasauliečiai: 5-6 dešimtmetį spaustuvėse slapta, nurodant prieškario leidybos metus, buvo spausdinami katekizmai, tačiau dėl stropios KGB priežiūros ne visada pavykdavo tai padaryti.

Trūko ne tik katekizmų, bet ir maldynų. Buvęs saleziečių auklėtinis Paulius Petronis 1963 m. pabandė suorganizuoti pogrindinę jų leidybą, bet nepavyko, tačiau gana intensyvi leidyba prasidėjo nuo 1969 m. Sovietų valdžia matydama, kad pogrindis ėmėsi tikinčiuosius aprūpinti katekizmais ir maldynais, 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje leido kan. J. Stankevičiui išleisti kelias jo parengto maldyno laidas. 1972-1973 m. buvo išleistas Naujasis Testamentas. Pagal Vatikano II Susirinkimo nutarimus vykdant liturginę reformą, Lietuvos hierarchams buvo duotas leidimas leisti liturgines knygas, kad jų neišleistų Vakaruose gyvenantys lietuviai kunigai. Nuo 8-ojo dešimtmečio kelis kartus buvo išleisti ir katekizmai. Kiekvienam religinės literatūros leidiniui reikėjo gauti iš Maskvos RKRT pirmininko ir LSSR Ministrų tarybos leidimą. Jame būdavo griežtai ribojamas tiražas, leidinio apimtis, o pats leidinys cenzūruojamas.

1959 m. spaudos kontrolės komitetas (vadinamasis Glavlitas), suderinęs su KGB, išleido slaptą instrukciją, kurioms religinėms organizacijoms ir veikėjams galima gauti religinę literatūrą (tik be antisovietinės medžiagos) ir kulto reikmenis iš užsienio. Šiame sąraše buvo pravoslavų, musulmonų, budistų, baptistų, liuteronų Bažnyčių atstovai, bet nebuvo nė vieno Katalikų Bažnyčios atstovo. Tik 1988 metais Lietuvos vyskupijų kurijoms leista gauti liturginę literatūrą⁵⁷.

    Per visą okupaciją legaliai buvo išleista tik keli maldynai, liturginės knygos, Naujasis Testamentas, Vatikano II Susirinkimo dokumentai, kelios katekizmų laidos, kalendoriai-žinynai ir vienas kitas proginis lankstinukas. Tiesa, du kartus - 6-ąjį ir 8-ąjį dešimtmetį buvo svarstomas katalikų žurnalo leidimo klausimas, tačiau hierarchai, suprasdami, kad žurnalas valdžios bus panaudotas sovietinei propagandai ir melui apie „Bažnyčios laisvę" skleisti, jį leisti atsisakė⁵⁸. Dėl propagandinių ir melo apie tariamą Bažnyčios laisvę tikslų valdžia savo iniciatyva sukūrė net dokumentinį filmą apie Lietuvos Katalikų Bažnyčią, skirtą demonstruoti tik užsienyje, ir 1982 m. nutarė išleisti albumą „Lietuvos Katalikų Bažnyčia", iš esmės taip pat skirtą užsieniui⁵⁹. Visas legaliai spausdintas religines knygas valdžia leido išleisti arba pati jas leido dėl dviejų tikslų: sumažinti Vatikano ir vadinamųjų „emigracinių centrų" įtaką Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir duoti atkirtį Lietuvos „reakcingųjų" kunigų per „LKB Kroniką", TTGKK ir kitais būdais „skleidžiamam šmeižtui" apie Bažnyčios ir tikinčiųjų varžymus bei persekiojimus⁶⁰.

Religinio švietimo, kunigijos ir pogrindyje veikiančių vienuolijų dvasinio gyvenimo ugdymo leidiniai, pamokslai ir kita teologinė bei filosofinė literatūra buvo leidžiama tik pogrindyje. Jau 6-ojo dešimtmečio antroje pusėje ėmė plisti rašomosiomis mašinėlėmis perspausdinti aktualūs prieškario leidiniai ir nežinomais keliais pro geležinę uždangą iš Vakarų prasiskverbę ten išleisti lietuvių katalikų intelektualų veikalai. Ėmė rastis ir labiau išprususių vietinių kunigų parašytų veikalų, jų pamokslų rinkinių ir užsienio teologų bei rašytojų verstinių leidinių. 1977 m. pradėjo eiti daugiausia kunigams skirtas pogrindinis leidinys „Tiesos kelias". 8-ąjį dešimtmetį šie veikalai buvo dauginami jau ne tik rašomosiomis mašinėlėmis, bet ir pogrindyje veikusiais elektrografiniais aparatais.

KGB pogrindžio leidybą sekė, o jos leidėjus represuodavo. Pogrindžio religinės literatūros leidyboje pasižymėjo Paulius Petronis, Petras Plumpa, Jonas Stašaitis ir kt. Šiame darbe dalyvavo tūkstančiai Lietuvos katalikų. Jie padėjo organizuojant ir finansuojant „LKB Kronikos" leidybą.

Kova už ištikimybę Visuotinei Bažnyčiai

Atskirti Lietuvos Katalikų Bažnyčią nuo popiežiaus Maskva (RKRT pirmininkas I. Polianskis) pareikalavo dar 1945 m. gegužės 8 d. raštu Nr. 134s. Jis siūlė sukurti vadinamąją autokefalinę Bažnyčią ir ją prijungti prie pravoslavų Bažnyčios. Tačiau tam pasipriešino net LKP(b)CK. Mat Lietuvoje, ne taip, kaip Vakarų Ukrainoje ar Baltarusijoje, katalikai ir pravoslavai buvo skirtingų tautybių: pirmieji - lietuviai, antrieji - rusai. Be to, katalikai sudarė 80 procentų gyventojų, o pravoslavų buvo tik 23 tūkstančiai. Kita vertus, toks žingsnis būtų vertinamas kaip lietuvių rusifikacija ir tam stipriai būtų pasipriešinę kunigai. LKP(b)CK siūlė skaldyti katalikų dvasininkiją ir, pasitelkiant „lojaliuosius" kunigus, organizuoti tautinę bažnyčią⁶¹ . RKRT pirmininkas 1946-1947 m. savo įgaliotiniui Lietuvoje ne kartą nurodė, kad jo pirmutinis uždavinys esąs atskirti Lietuvos Katalikų Bažnyčią nuo popiežiaus⁶².

Šiuo klausimu užsiėmė RKRT įgaliotinis ir MGB, o strateginius klausimus tvirtindavo LKP(b)CK. 1946-1949 m., pasitelkdami „lojaliuosius" kunigus - MGB agentus „Šimkų", „Kardą", „Jurijų", „Tupėną" ir kt. - ne kartą bandė organizuoti atsiskyrimą. 1948 m. spalio 6 d. RKRT įgaliotinis informuoja Maskvą, kad „susitarta su LKP(b)CK sekretoriumi Preikšu dėl tautinės bažnyčios kūrimo forsavimo. Su MGB šis klausimas jau anksčiau išspręstas. Bus taip veikiama: apie tautinę bažnyčią pareikš kun. Pilipaitis, po to - Bakšys, o šį palaikys dekanas Šilingas. Taip vienas po kito ir darys pareiškimus. Nuspręsta po to sušaukti tų kunigų pasitarimą <...>, o po to bus galima sušaukti ir suvažiavimą <...>. Šiuo klausimu šiandien drg. Sniečkus [LKP(b)CK sekretorius] kalbėsis Maskvoje [VKP(b)CK]"⁶³.

Tačiau šis ir kiti bandymai vis nepavykdavo: akivaizdu, kad nesusirinkdavo net minimalus branduolys kunigų, drįstančių viešai apie tai prabilti.

    Popiežiui Pijus XII 1949 m. liepos 13 d. paskelbus dekretą prieš komunizmą, RKRT įgaliotinis B. Pušinis parengė raštą „Mes griežtai smerkiame ir protestuojame" ir išsiuntinėjo apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkams, kad surinktų visų kunigų parašus po juo⁶⁴. Remiantis šiuo kunigų pasirašytu protestu būtų buvę skelbiama apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios atsiskyrimą nuo popiežiaus. Tačiau ir šis bandymas nepavyko. Nors nepasirašę kunigai buvo ne tik bauginami, bet ir keliami į mažas parapijėles, jiems uždrausta eiti pareigas, t. y. atimti vadinamieji registracijos pažymėjimai, ar jie net areštuoti, tačiau iš tuo metu dirbusių per 850 kunigų pasirašė tik apie dvidešimt. Šiaulių, Šilutės, Raseinių, Kėdainių, Kauno, Lazdijų, Plungės, Kupiškio, Mažeikių, Šakių, Prienų, Švenčionių ir daugelyje kitų apskričių nepasirašė nė vienas kunigas. RKRT įgaliotinis skundėsi, kad „progresyviuosius kunigus" (pasirašiusius) puola ir vyskupijų kurijos. „Prisipažįstame šiame darbe pralaimėję", - konstatuoja jis⁶⁵. Mintis sukurti tautinę bažnyčią, pasitelkiant kunigą agentą „Tupėną", dar buvo puoselėjama ir 1951 m.

Nors Lietuvos Katalikų Bažnyčia jokių oficialių ryšių su Šventuoju Sostu neturėjo, tačiau savo tvirta laikysena ir pasipriešinimu tautinės bažnyčios sukūrimui ne tik parodė ištikimybę Visuotinei Bažnyčiai, bet ir išsaugojo pagrindinį juridinės motyvacijos ginklą ateinančių okupacijos dešimtmečių dvasininkams priešintis valdžios antikanoniškiems reikalavimams. Kaip visos lietuvių tautos ištikimybės popiežiui ženklas yra Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio vyriausiojo kapeliono kun. Juozo Stankūno visos tautos vardu 1948 m. rašytas ir partizanų į Vakarus nugabentas kreipimasis į popiežių Pijų XII. Jame išsakytos tautą užgriuvusios negandos ir prašoma popiežiaus užtarimo.

KGB visuomet įtarė esant slaptus ryšius su Šv. Sostu ir bandė juos nustatyti. 1947 m. tokį kanalą užmezgė kun. Pranas Račiūnas MIC per Maskvos Šv. Liudviko bažnyčios kunigą prancūzą Laberžė, tačiau saugumas greitai šį ryšį nustatė ir kun. P. Račiūną areštavo. Jiems nepavyko atskleisti ir vysk. K. Paltaroko, ir vysk. T. Matulionio įtariamų ryšio kanalų. Vėlesniais metais įtarė, kad ryšiai palaikomi per Lenkijos dvasininkiją.

Po Stalino mirties politika ėmė švelnėti: atsisakyta minties sukurti tautinę bažnyčią ir nuspręsta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovybei užmegzti labai ribotus, griežtai valdžios kontroliuojamus ir jos interesams tarnaujančius ryšius su Vatikanu. Pirmasis toks ryšys leistas 1955 m., pateikiant naujų vyskupų kandidatūras. Valdžia čia siekė savo tikslo: gauti Vatikano skyrimą vyskupu vienam dvasininkui, į kurio rankas buvo numatę sutelkti visos Lietuvos Bažnyčios valdymą ir kuris būtų turėjęs ją orientuoti valdžios pageidaujama linkme. Bažnyčia, konkrečiai vysk. K. Paltarokas, siekė savo tikslų: kad būtų nominuoti kiti du kandidatai. Vatikanas pasielgė pagal vysk. K. Paltaroko troškimą. 8 metus KGB regztas planas žlugo. Po šios nesėkmės ištisą dešimtmetį nebuvo leidžiama teikti naujų vyskupų kandidatūrų, nes KGB neturėjo vilčių, kad Vatikanas paskirs jų pageidaujamus.

Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio iki Atgimimo (1988 m.) dėl vyskupų nominacijos tarp valdžios ir Vatikano didelių konfliktų nebuvo, nors Vatikanas daugelį kandidatų atmesdavo, tačiau valdžia Lietuvos Katalikų Bažnyčios ryšius su Vatikanu visuomet traktavo kaip neišvengiamą blogybę: Vatikaną visuomet laikė „Vakarų imperializmo citadele" ir kovojančios Lietuvos Katalikų Bažnyčios pasipriešinimo įkvėpėju. Vatikanas ir vadinamieji lietuvių emigraciniai centrai, ypač tenykščiai kunigai, buvo laikomi kovos dėl tikinčiųjų teisių Lietuvoje įkvėpėjais ir organizatoriais. Nors tai ir perdėtas šios įtakos vertinimas, matyt, norint sumenkinti šalies viduje vykstančią rezistenciją, tačiau iš esmės tai buvo ir tiesa: KGB duomenimis, Vakaruose (1984 m.) buvo per 630 lietuvių kunigų⁶⁶, o visoje Lietuvoje tuo metu tebuvo apie 680. Vatikane 9-ąjį dešimtmetį Viešųjų reikalų pasekretoriu dirbo mons. (dabar kardinolas) Audrys Juozas Bačkis. Suprantama, kad Vakarų lietuvių įtaka, nepaisant visų sovietų valdžios kontrapriemonių, Lietuvos Katalikų Bažnyčiai buvo didelė.

    Valdžios griežtai kontroliuojami Lietuvos Katalikų Bažnyčios ryšiai su Vatikanu ir laisvojo pasaulio Bažnyčia nuo 7-ojo dešimtmečio tolydžio plėtėsi. Tačiau visą laiką valdžia siekė savo tikslų. Iš jų paminėtini: 1) gauti Vatikano patvirtinimą valdžios norus atitinkančiai Lietuvos Katalikų Bažnyčios politikai bei valdžiai priimtinų vyskupų nominacijas; 2) rinkti žinias apie Vatikano politiką ir įtakingus tenykščius lietuvius dvasininkus; 3) paveikti Vatikaną ir Vakarų Katalikų Bažnyčią, kad nepalaikytų „reakcingųjų" Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkų ir jų kovos dėl tikinčiųjų teisių; 4) skleisti propagandą, kad Lietuvos kunigai ir tikintieji naudojasi visomis laisvėmis; 5) daryti įtaką Vatikano vadovybei, kad ne tik Vatikanas, bet ir kitos Vakarų pasaulio šalys vykdytų SSRS palankią užsienio politiką, įgyvendinant šiuos tikslus 6-ojo dešimtmečio gale į Vatikaną studijuoti išleisti pirmieji Lietuvos dvasininkai, valdžios parinktiems kunigams - vyskupijų valdytojams 7-ąjį dešimtmetį leista dalyvauti Vatikano II Susirinkimo sesijose (Vatikano kviesti, bet valdžiai nepriimtini vyskupai neišleisti). „Lojalieji" dalyvaudavo ne tik SSRS rengiamose taikos šalininkų konferencijose, bet ir būdavo išleidžiami į Bažnyčios renginius Vakaruose. Į Vatikaną vykstantys hierarchai ar kiti dvasininkai, be tiesioginių tikslų spręsti vieną ar kitą Bažnyčios vidaus gyvenimo klausimą (paprastai ilgai ir vargingai derintą su valdžia), turėdavo ir kitų minėtų užduočių. Todėl sovietinio laikotarpio Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų ryšiai su Vatikanu negali būti vertinami viena prasme. Tačiau, labai apibendrintai vertinant, tenka pripažinti juos buvus pozityvius: išsaugota Lietuvos Katalikų Bažnyčios ištikimybė Šventajam Sostui hierarchų rankose išlaikė galingą juridinės motyvacijos ginklą priešinantis valdžios spaudimui, remiantis būtinybe nenusižengti Bažnyčios teisei. Tartinas geras įvertinimo žodis ir valdžios prievartautiems hierarchams: net silpniausi, net labiausiai į okupantų pinkles įkliuvę hierarchai piktybiškai negriovė Bažnyčios. Didelės pagarbos verti kovojančios Bažnyčios vadovai - vyskupai J. Steponavičius, V. Sladkevičius, „LKB Kronikos" leidėjai ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Jie kartais drąsiai to meto hierarchams primindavo jų pareigas ir paragindavo jas vykdyti, patys iš pastarųjų patirdavo nepelnytas bausmes ir priekaištus, bet hierarchų viešai nesmerkė ir neteisė. Tai šiek tiek paaiškina, kodėl tarp kovojančios ir prisitaikėliškos Lietuvos Katalikų Bažnyčios dalies neįvyko skilimas ir kodėl šiandien tarp šių pusių atstovų nėra tokio susipriešinimo, kaip kai kuriose kitose buvusiose komunistinėse šalyse.

Kova už bažnyčių, vienuolijų ir kunigų išsaugojimą

Viena iš sovietų valdžios bandymo perimti į savo rankas Bažnyčios valdymą priemonių buvo religinių bendruomenių, kulto pastatų ir kunigų registracija. Kad būtų įregistruota parapija, bažnyčia ir kunigas, reikėjo suorganizuoti 20-ties žmonių vadinamąjį bažnyčios komitetą (rus. dvadcatka). Šis komitetas, o ne vyskupas ar jo paskirtas kunigas valdžios buvo pripažįstamas parapijos šeimininku, atsakingu ne tik už bažnyčios pastatą, inventorių, bet ir religinės bendruomenės gyvenimą - paklusimą valdžios reikalavimams; kunigas - tik religinės bendruomenės samdomas ar išlaikomas kulto tarnas.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai, suprasdami, kad valdžios reikalaujami komitetai ir registracija prieštarauja Bažnyčios teisei, parapijos šeimininku laikančiai vyskupą ar jo deleguotą kleboną, bei kelia pavojų, kad Bažnyčios vidaus gyvenimą ims reguliuoti sovietų valdžia ir nieko apie Bažnyčią nenutuokiantys žmonės, iš pat pradžių ėmė griežtai priešintis šiems reikalavimams. Nors pirmas Maskvos .(RKRT pirmininko) reikalavimas įdiegti registraciją buvo gautas 1945 m. vasarį, tačiau po 8 mėnesių (1945 m. spalio 15 d. raštu Nr. 305-s) ta pati RKRT pirmininko institucija atšaukė Romos ir Graikų katalikų (unitų) bendruomenių registraciją „iki ypatingo nurodymo". Tikriausiai sunki politinė situacija Lietuvoje ir Ukrainoje - ginkluotas pasipriešinimas ir visuotinis gyventojų priešiškumas - sovietų valdžią privertė kurį laiką susilaikyti nuo savo ketinimų, kad nebūtų dar labiau erzinami ir priešiškai nuteikiami gyventojai⁶⁷. Tokios pačios nuostatos tuo metu laikėsi ir LSSR LKT pirmininkas M. Gedvilas.

Tačiau šis atsitraukimas buvo trumpalaikis - jau 1946 m. vėl buvo pareikalauta surengti registraciją. Hierarchų pasipriešinimas buvo vieningas. Jie įdiegti registraciją buvo verčiami tik žodžiu, Maskva buvo uždraudusi rodyti 1945 m. atsiųstą instrukciją Nr. 75 bei pateikti raštiškus reikalavimus, todėl savo atsisakymą hierarchai pirmiausia motyvavo tuo: 1) kad jiems nepateikiamas įstatymas, reikalaujantis registracijos; 2) kad yra tik žodinis, o ne raštiškas reikalavimas; 3) kad nenurodoma, kokie pateiktini dokumentai ir t. t. Tik gavę šiuos nurodymus, hierarchai galėtų patys orientuotis ir duoti nurodymus dekanams ir klebonams⁶⁸. Šiuos reikalavimus RKRT įgaliotiniui A. Gailevičiui 1946 m. balandžio 6 d. pateikė arkivysk. M. Reinys. Tokios pačios nuostatos laikėsi ir kiti hierarchai.

Siekdama palaužti hierarchų pasipriešinimą, valdžia visaip prievartavo klebonus: bandė pasinaudoti „lojaliaisiais" ir pralaužti ledus, neleisdavo įsigyti jokių medžiagų karo nuniokotų bažnyčių remontui, spaudė finansiškai ir kitais būdais, tačiau kunigai vieningai priešinosi teisindamiesi, kad, kol nėra gautas hierarchų nurodymas, jie negali vykdyti registracijos. Hierarchų pasipriešinimo vadais buvo laikomi arkivysk. M. Reinys, vyskupai T. Matulionis ir K. Paltarokas. Juos rėmė kapituliniai vikarai prel. Bernardas Sužiedėlis ir kan. Vincentas Vizgirda. Viena iš itin stipraus hierarchų priešinimosi priežasčių RKRT įgaliotinis laikė tai, kad hierarchai nenori prarasti vienvaldystės skirstant kunigus į pareigas (po registracijos būtų reikėję ir RKRT įgaliotinio tvirtinimo)⁶⁹.

Registracijos klausimas 1947 m. buvo svarstytas ir SSRS MT (su K. Vorošilovu). Nutarta žūtbūt registraciją atlikti⁷⁰. Tačiau, matyt, dėl politinės situacijos Lietuvoje LSSR MT pirmininkas M. Gedvilas vis delsė ir tik 1947 m. kovo 22 d. leido pradėti⁷¹.

1947 m. kovo 24 d. pas RKRT įgaliotinį iškviestas arkivysk. M. Reinys pareikalavo, kad 1) jam parodytų įstatymą, pagal kurį reikalaujama registracijos; 2) duotų bažnytinio komiteto teisių ir pareigų nuostatus (jie turi neprieštarauti Bažnyčios teisei); o tada jis spręsiąs, vykdyti ar ne bažnyčių registraciją.

    Baigdamas pareiškė protestą: kodėl valstybė kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą, kai Bažnyčia atskirta nuo valstybės? Kaišiadorių vyskupijos kapitulinis vikaras prel. B. Sužiedėlis, valdęs vyskupiją po vysk. T. Matulionio arešto, taip pat atsisakė vykdyti registraciją, nes tai prieštarauja Bažnyčios teisei; ją būtų galima vykdyti tik pakeitus Bažnyčios teisės kodeksą (CIC) ir gavus Apaštalų Sosto leidimą. Tokios pat pozicijos laikėsi ir vysk. K. Paltarokas bei senatvės galuojamas vysk. A. Karosas (faktiškai kan. V. Vizgirda) bei Telšių vyskupijos valdytojas kan. Justinas Juodaitis. Naujasis Kauno arkivyskupijos kapitulinis vikaras (nuo 1947 m. vasario 3 d.) prašė valdžios jo nespausti, nes, jam pradėjus registraciją, kiti hierarchai jį palaikytų išdaviku⁷². 1947 m. Lietuvoje buvo užregistruotos tik 2 parapijos: Obelių (jų administratorius kun. J. Matulis buvo suspenduotas) ir Blindžiakupsčio (jo administratorius kun. J. Bielskus buvo abejotinos psichikos ir konfliktavo su vyskupu)⁷³.

Bažnyčių registracija prasidėjo tik 1948 m. viduryje, suėmus beveik visus hierarchų pasipriešinimo vadovus - vyskupus V. Borisevičių, T. Matulionį, P. Ramanauską ir M. Reinį. Valdžia griebėsi brutaliausių priemonių: Vilniaus arkivyskupijos ir Telšių vyskupijos kurijos per 24 val. buvo išmestos iš patalpų, bažnyčios užantspauduojamos, kunigai išmetami į gatvę skelbiant, kad jie neįsiregistravę ir veikia nelegaliai, be to, bauginami ir šantažuojami parapijiečiai⁷⁴. Tokiu politiniu, ekonominiu šantažu, grasinimais ir represijomis valdžiai pavyko palaužti pasipriešinimą ir prasidėjo bažnyčių registracija. Bažnyčios komiteto pirmininkas visada būdavo klebonas, ir valdžia tam neprieštaravo. 1949 m. sausio 1 d. iš 711 anksčiau veikusių bažnyčių jau buvo įregistruotos 677, o 34 uždarytos⁷⁵. Naujasis RKRT įgaliotinis B. Pušinis džiūgavo prieš Maskvą, kad kunigai jau žino, jog „skirstant juos kurija tik pateikia jų kandidatūras, o skiria įgaliotinis" (Maskva jį pabarė, kad jis apie tai garsiai kalba)⁷⁶.

Per visą sovietų okupacijos laikotarpį valdžia stengėsi stiprinti bažnyčios komitetų įtaką kunigo darbui, kad suvaržytų jo sielovadą ir vadovavimą parapijai. KGB stengėsi užverbuoti bent 1-2 komiteto narius, kurie juos informuotų ne tiek apie komiteto, kiek apie kunigo ar kovingesnių parapijiečių veiklą. Beje, okupacinė valdžia, suregistravusi bažnyčias ir kunigus, pasiekė tik vieną tikslą - įgijo galią kištis ir valdytojams diktuoti, kaip skirstyti pareigas kunigams, tačiau kunigai (kitaip negu kitose sovietinėse respublikose, kur daugelyje parapijų šeimininkaudavo valdžios ar KGB parinkti komitetų nariai) įstengė išlaikyti savo vadovaujamąjį vaidmenį ne tik pastoracinėje, bet ir ūkinėje parapijos veikloje. Valdžiai nepavyko ir bažnytinių komitetų paversti antibažnytinės politikos įrankiais: visi jie arba palaikydavo kleboną, arba nesikišdavo į jo veiklą. Bažnyčių ir kunigų registracija buvo ne tik priemonė, leidusi valdžiai kištis ir diktuoti Bažnyčios vidaus gyvenimui, bet ir puiki proga uždarinėti bažnyčias, o neįtinkantiems kunigams neleisti oficialiai eiti kunigo pareigų.

Pirmiausia imtasi uždaryti vienuolynų bažnyčias, koplyčias, filijas, ypač neturinčias nuolatinio kunigo. Vienuolynais, kaip Bažnyčios tvirtovėmis, Maskva ėmė domėtis jau 1945 m. gegužės mėn. RKRT pirmininkas pareikalavo žinių apie įtakingiausias Lietuvoje vienuolijas: jėzuitų, marijonų, saleziečių, pranciškonų, benediktinių, kazimieriečių, Švč. Jėzaus Širdies, kotryniečių ir elžbietiečių⁷⁷. Lietuvos komunistinė valdžia kūrė įvairius planus, kaip panaudoti vienuolynus ir vienuolius: vienuolynus paversti amatų mokyklomis, juose plėtoti įvairų primityvų verslą, skirtingas vienuolijas įkurdinti vienoje vietoje ir kt. Tačiau 1948 m. prasidėjus religinių bendruomenių registracijai, atsirado valdžiai gera proga susidoroti su vienuolijomis: jų paprasčiausiai neregistruodavo, iš gyvenamų patalpų išvarydavo, jų bažnyčias uždarydavo. Visi kunigai vienuoliai taip pat buvo neregistruojami, RKRT įgaliotinio laikomi bedarbiais ir pats reiškinys traktuojamas kaip kunigų perteklius Lietuvoje⁷⁸.

Pasipriešinti vienuolijų likvidavimui (žemės, pastatų, bažnyčių ir viso turto atėmimui) buvo neįmanoma. Tačiau RKRT įgaliotinio postringavimai apie vienuolijų „savilikvidaciją" -visiškas melas: vienuolijos nesilikvidavo, bet perėjo į pogrindį. Per okupacijos metus ne visos vienuolijos vienodai atlaikė persekiojimus ir priespaudą: kai kurios tik vegetavo, bet tokios kaip jėzuitai, marijonai, pranciškonai ir daugelis moterų vienuolijų ne tik nesunyko, bet išugdė daug šventų asmenybių ir išvarė gilią apaštalavimo vagą ne tik Lietuvoje, bet ir visos Sovietų Sąjungos platybėse. Dar vienuolynų legalios veiklos likvidavimo metais (1948-1949 m.) valdžiai kėlė nerimą, kad po Lietuvą pasklidęs kovingasis Bažnyčios būrys, ypač švietimo ir sveikatos apsaugos sistemoje dirbančios „užsikonspiravusios" vienuolės „gali pridaryti daug blogio": dirbdamos tarp žmonių jos galėsiančios lengviau skleisti „tikėjimo užkratą". Šie okupacinės valdžios nuogąstavimai visiškai pasitvirtino: seserys tapo didžiausiomis uolių kunigų talkininkėmis katekizacijos, jaunimo auklėjimo (Eucharistijos bičiulių sąjūdžio) veikloje, katalikiškos pogrindžio spaudos leidyboje, misijų darbe įvairiuose Sovietų Sąjungos regionuose bei kitose srityse. Tai joms leido atrasti ir naujų kandidačių į Dievui pašvęstąjį gyvenimą. KGB duomenimis, 9-ąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo 1300-1400 vienuolių. Vien Kaune 1985 m. buvo 350 moterų vienuolių ir 160 jų auklėjamų jaunuolių - Eucharistijos bičiulių. Tais metais 60 Kauno kunigų ir 117 kunigų seminarijos auklėtinių sekė ir „auklėjo" vienas KGB Kauno miesto skyriaus karininkas, o vienuoles ir eucharistiečius - trys⁷⁹.

Kunigai ir kunigų seminarija

    Dėl kunigų, kaip minėta, valdžia turėjo du tikslus: mažinti jų skaičių (represuojant, draudžiant atlikti pareigas ir neleidžiant parengti naujų) bei juos atskirti nuo aktyvaus gyvenimo (varžant jų veiklą, demoralizuojant, izoliuojant nuo visuomenės). Vykstant bažnyčių uždarymo vajui, ypač 1948-1949 m., RKRT įgaliotinis buvo pasišovęs kiekvienoje bažnyčioje palikti tik po 1 kunigą, o kitą kartą - apskrityje palikti tik vieną bažnyčią. Tačiau šie jo svaičiojimai nesulaukė paramos Maskvoje (būgštauta dėl gyventojų nepasitenkinimo).

Pokario metais kunigų skaičius daugiausia mažėjo dėl represijų: suėmimų ir trėmimų. Tam pasipriešinti hierarchai negalėjo. (Vysk. T. Matulionis 1945 m. bandė protestuoti, tačiau jokių rezultatų nebuvo.) Nemaža kunigų buvo represuojami už pasipriešinimo okupantams tikrą ar tariamą palaikymą. Nors ir brutaliai valdžios verčiami, hierarchai nepasmerkė ginkluoto pasipriešinimo, taip pat ir jį rėmusių kunigų. Kartu su visos tautos netektimis daugėjo ir dvasininkijos netekčių: nuo 1944 m. rugpjūčio iki 1947 m. sausio jau buvo suimti 103 dvasininkai (tarp jų 3 vyskupai). 1947 m. sausį RKRT įgaliotinis rašė: „Pastaraisiais metais katalikų dvasininkijos priešiška veikla įgavo tokius mastus, kad LSSR MGB organai buvo priversti prieš juos imtis pačių griežčiausių priemonių"⁸⁰.

1947 m. vasario 5 d. per gedulinius pietus Kauno arkivyskupijos valdytojo prel. S. Jokūbauskio laidotuvių proga vysk. K. Paltarokas į kitus hierarchus prakalbo apie reikalą tausoti kunigus: jis siūlė patarti, kad kunigai neremtų „miškinių" (nes suėmus, kai kurie išduoda rėmėjus), o tik teiktų jiems religinius patarnavimus. Tačiau ir tai MGB laikė dalyvavimu pogrindžio veikloje⁸¹. Vėliau hierarchai išsakė ir daugiau panašių raginimų, bet tai nesumažino represijų mastų prieš dvasininkiją.

1951 m. RKRT įgaliotinis B. Pušinis rašte RKRT pirmininkui I. Polianskiui konstatuoja, kad kunigų daugiausia sumažėja dėl areštų. Tačiau žmonių pamaldumo, anot jo, tai nemažina - gali atsitikti taip, kaip Vakarų Baltarusijoje, kur tikintieji į retai sutinkamą kunigą žiūri kaip į gelbėtoją. Jis sakosi kreipsiąsis į A. Sniečkų, kad liautųsi areštai⁸².

Kitas kunigų skaičiaus mažinimo būdas buvo į vienintelę Kauno kunigų seminariją priimamų jaunuolių limito mažinimas. 1945-1946 mokslo metais joje mokėsi 318 klierikų. 1946 m. limitas sumažintas iki 150, o 1949 m. dėl kunigų „pertekliaus ir bedarbystės" - iki 75. 1959 m. sumažinta iki 60, o nuo 1961-1962 mokslo metų į I kursą leista priimti ne daugiau kaip 5 jaunuolius. 1965 m. seminarijoje mokėsi tik 24 klierikai⁸³.

Nuo 1966 m. prasidėjo Lietuvos uoliųjų kunigų slapti sambūriai. Vienas iš opiausių sambūriuose svarstomų klausimų buvo valdžios vykdomas Bažnyčios marinimas. Kun. Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis ir kiti, surinkę Vilkaviškio vyskupijos kunigų parašus, 1968-1969 m. dėl kunigų seminarijos likimo kelis kartus kreipėsi į vyskupijų valdytojus bei sovietų valdžią. 1969 m. limitas buvo nežymiai padidintas - iki 50 -ir į I kursą leista priimti jau dešimt⁸⁴. Aišku, kad toks padidinimas buvo grynai politinė kosmetika ir, kai per metus mirdavo 20-30 kunigų, problemos negalėjo išspręsti.

1971 m. kun. Juozas Zdebskis organizavo pogrindinę kunigų seminariją. Joje galėjo mokytis tie, kuriems valdžia neleido įstoti į oficialią seminariją. Po kurio laiko pogrindinę kunigų seminariją į savo rankas perėmė Lietuvoje stipriausios jėzuitų ir marijonų vienuolijos. Joje mokėsi ne tik lietuviai, bet ir ukrainiečiai, baltarusiai bei iš kitų respublikų atvykstantys kandidatai. Nors valdžia ją baigusiems neleisdavo oficialiai eiti kunigo pareigų, tačiau baigusieji rasdavo būdų apaštalauti ne tik Lietuvoje, bet ir kituose Sovietų Sąjungos regionuose.

Pogrindinės seminarijos įkūrėjas (kun. J. Zdebskis) nuogąstaujantiems, kad KGB vis tiek suseks seminariją, atsakydavo, jog nesvarbu, kad suseks; svarbu, kad jie bus priversti suteikti daugiau laisvių oficialiajai seminarijai. Iš tiesų 1977 m. valdžia į oficialiąją seminariją jau leido priimti 20 jaunuolių ir bendrą limitą padvigubino iki 100. 1981 m. limitas padidintas iki 140, o 1988 m. iki 150⁸⁵.

    Nepaisant to, kad nuo 1969 m. buvo didinamas limitas, parengiami kunigai iki 1987 m. neįstengė kompensuoti išmirštančiųjų skaičiaus. 1945 m. Lietuvoje dirbo 1232 kunigai, o dėl repatriacijos į Lenkiją, represijų ir mirčių 1953 m. jų liko tik 734. Beje, iš 362 represuotų kunigų į Lietuvą 1955- 1957 m. gyvi grįžo tik 249, bet kunigų šiek tiek padaugėjo -1957 m. jų buvo 929. Tačiau vėliau jų skaičius tolydžio mažėjo ir 1986 m. liko tik 664. Nuo 1987 m. šis skaičius pradėjo nežymiai didėti. Taigi, lyginant su 1945 m., per 40 metų sovietų valdžia sugebėjo Lietuvos kunigų skaičių sumažinti beveik perpus. Jeigu ne uolių kunigų ir atsidavusių tikinčiųjų kova dėl Bažnyčios laisvės, šie nuostoliai būtų kur kas didesni.

Prie fizinio Bažnyčios naikinimo priskirtinas ir tikintiesiems šventų vietų griovimas. Iš tokių vietų minėtinos: Šiluva, Žemaičių, Vilniaus ir Veprių Kalvarijos, Aušros Vartai ir Kryžių kalnas. Sovietų valdžia į šias vietoves žiūrėjo kaip į „religinio fanatizmo židinius" ir buvo užsimojusi jas išnaikinti. RKRT įgaliotinis B. Pušinis jau 1948 m. buvo pasišovęs sunaikinti Vilniaus Kalvarijas, tačiau dėl galimo tikinčiųjų pasipiktinimo jį nuo to sulaikė Maskva⁸⁶.

1959 m. LKP CK biuras priėmė nutarimą „Dėl priemonių, kuriomis būtų nutrauktas tikinčiųjų masinis lankymasis taip vadinamose ,šventose vietose'". Be ateistinės propagandos, čia buvo numatyta dar labiau suvaržyti galimybes atvykti iš kitur kunigams talkininkams, uždrausti kolūkiams ir organizacijoms suteikti maldininkams transportą, uždrausti prekybą devocionalijomis, maistu ir kt.⁸⁷ Per visą okupacijos laiką įvairiausiais būdais - paskelbiant, kad toje vietoje siaučia gyvulių ligos, visus kelius apstojant kelių policijai ir neleidžiant privažiuoti -buvo trukdoma į atlaidus atvykti kunigams ir tikintiesiems. Tam priešindamiesi, tikintieji 8-9 dešimtmetį ėmė organizuoti kolektyvines maldininkų eitynes į Šiluvą. Už tai keli eitynių vadovai buvo nuteisti kalėti lageryje.

1960 m. imta planuoti sunaikinti Veprių ir Vilniaus Kalvarijas bei Kryžių kalną. Tai turėjo būti daroma slapčiomis -paprastai naktį - ir greitai, kad tikintieji nesuskubtų imtis ginti tų vietų. Veprių „Golgotos kalne" buvo numatyta pastatyti pionierių stovyklą, o išgriautų Vilniaus Kalvarijų vietose -profilaktoriumą ir turistinę bazę. Kryžių kalne buvo planuojama išgriauti kryžius, o patį kalną paskelbti 1861-1864 m. valstiečių kovos prieš baudžiavą paminklu ir pavadinti Jurgaičių piliakalniu⁸⁸. Kryžių kalnas pirmą kartą buvo išgriautas 1961 m. balandžio 5 d., tačiau žmonės vėl ten statydavo kryžius, ir ateistinė valdžia dar ne kartą jį griovė.

1962 m. Vepriuose buvo sunaikinta daug Kalvarijų koplyčių⁸⁹. Tais pačiais metais pagal LSSR MT nutarimą Nr. 889 visos Žemaičių Kalvarijos koplyčios uždarytos ir perduotos vietinei valdžiai, tačiau žmonės savavališkai jas atidarė ir atlaidų metu ėjo procesijos⁹⁰. 1962-1963 m. sunaikinta ir didžioji dalis Vilniaus Kalvarijų koplyčių. Visa tai neatgrasė tikinčiųjų, ir 1969 m. RKRT įgaliotinis konstatuoja, kad padaugėjo maldininkų Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje ir Vepriuose⁹¹.

1971 m. SSKP CK priėmė nutarimą „Apie gyventojų ateistinio auklėjimo stiprinimą", jame didelis dėmesys buvo skiriamas kovai su „šventų vietų" lankymu⁹².

Tačiau nei šis, nei kiti LKP CK ir MT slapti nutarimai, kaip užkirsti kelią šventų vietų lankymui, nepadėjo, priešingai - intensyvėjo: kaip minėta, buvo organizuojamos procesijos į Šiluvą ir kitas šventas vietas.

Prie fizinio šventovių naikinimo priskirtinas ir skulptūrų nuo Vilniaus Arkikatedros frontono (jas RKRT įgaliotinis B. Pušinis savo rašte pavadino „balvonais") nugriovimas bei Trijų kryžių išsprogdinimas Vilniuje 1950 metais. Taip miestas „apsišvarino" prieš sovietų valdžios įvedimo Lietuvoje dešimtmetį⁹³.

Tarsi atsakydami į šventovių, koplyčių, kryžių naikinimą 6-9 dešimtmečiais, tikintieji ėmė slapta statyti kryžius (tai buvo uždrausta) pakelėse, prie sodybų, pamiškėse ir kitur. Statant kryžius ir juos ginant nuo griovėjų aktyviai dalyvavo jaunieji Eucharistijos bičiuliai. Už tai daugeliui jų teko būti suimtiems, bauginamiems KGB ir milicijos, „auklėjamiems" mokyklose ir kitaip baudžiamiems.

Priešinimasis pastoracijos varžymams

Sovietų valdžia įvairiomis priemonėmis - pradedant draudimais ir varžymais, baigiant represijomis - siekė sumažinti dvasininkijos įtaką visuomenei. Atskyrusi Bažnyčią nuo mokyklos, ji jau galėjo visaip trukdyti kunigui bendrauti ir paveikti visuomenės ateitį - jaunimą. Bažnyčios priešinimasis draudimui katekizuoti vaikus po pokario metų hierarchų areštų buvo įvairiomis formomis tęsiamas pačių kunigų iniciatyva: nepaisant valdžios reikalavimų kolektyviai katekizuojant ar kitais įvairiais būdais juos mokant. Šiam kunigų darbui tyliai pritarė visi hierarchai, o vysk. J. Steponavičius, net svarstant galimybę jį paleisti iš tremties, jau 9-ąjį dešimtmetį valdžios atstovams pareiškė, kad vaikų katekizacijos draudimams nepritarė ir niekada nepritars.

Izoliuojant kunigą nuo visuomenės, valdžiai teko įvesti daugybę varžymų jo privalomai pastoracijai, kaip antai: buvo uždrausta nepilnamečiams vaikams aktyviai dalyvauti liturginėse apeigose - patarnauti Mišioms, dalyvauti procesijose ar jose barstyti gėles, giedoti bažnyčių choruose; kunigui buvo draudžiama organizuoti įvairią saviveiklą - sporto, chorų, vaidybos ir pan. 1949 m. uždraustos procesijos už bažnyčios sienų, išskyrus lydint mirusįjį (vėliau buvo leistos šventoriuje), taip pat neleista rengti Vėlinių procesijos į kapines, maldininkų eisenų į piligrimystės vietas - Šiluvą, Kalvarijas ir kt. Tais pačiais metais buvo uždrausti kunigų ar vyskupijų kapitulų susirinkimai be RKRT įgaliotinio leidimo⁹⁴. 1950 m. uždrausta kunigams be vykdomojo komiteto leidimo atlikti visas liturgines apeigas už savo parapijos ribų⁹⁵ Dar 1947 m. buvo uždrausta kunigui teikti sakramentus ligoninėse be vyr. gydytojo leidimo ir tai reikėdavo atlikti tik atskiroje patalpoje, o ne palatoje⁹⁶. Viskas priklausė nuo vyr. gydytojo geranoriškumo ir drąsos: pakako, kad partijos komitetas ar KGB jam žodžiu „patartų" neleisti, ir jis galėjo neleisti. Pagaliau atskiros patalpos visada galėjo „nebūti". Todėl kunigai ligonius sakramentais dažniausiai aprūpindavo konspiratyviai, dėl to patys ir mirtimi besivaduojantys ligoniai patirdavo didelius nepatogumus. Šiame darbe daug pasiaukojimo parodė ligoninėse medikėmis ir sanitarėmis dirbusios vienuolės. Tačiau ne vienas ligonis dėl to draudimo mirė neaprūpintas sakramentais. Apie tai dažnai rašydavo pogrindyje ėjusi „LKB Kronika".

Apie 1952-1953 m. pradėta drausti skambinti bažnyčių varpais. Atseit varpai trikdo mokyklų, įstaigų darbą. Manytina, kad tikroji priežastis buvo noras nutildyti net šį Bažnyčios garsą: teneprimena jis žmonėms Dievo ir Jo šventovės! RKRT įgaliotinis rašo, kad tai drausdavo vietos valdžia, bet mažai tikėtina, kad tai buvo daroma negavus bent žodinio jo pritarimo⁹⁷ . Oficialiai bažnyčių varpais skambinti uždrausta LSSR MT nutarimu Nr. 28 1967 m. sausio 10 d.⁹⁸

Kad dar labiau būtų prislopintas pamaldų poveikis tikintiesiems, imta varžyti bažnytinių chorų darbą: buvo uždrausta rengti chorų repeticijas už bažnyčios sienų (žiemą bažnyčiose buvo šalta repetuoti), taip pat chorams palikta teisė giedoti tik savo bažnyčioje, vykti į kitas parapijas ar kur nors koncertuoti taip pat buvo draudžiama. 1956 m. imta drausti organizuoti bažnytinius chorus ir orkestrus, radiofikuoti bažnyčias ir šventorius⁹⁹.

1958 m. RKRT pirmininkas slaptu raštu Nr. 4-69s savo įgaliotinį Lietuvoje J. Rugienį įpareigoja uždrausti kunigams kalėdoti: leisti lankyti tik tuos parapijiečius, kurie asmeniškai kviečia, o iš sakyklų neleisti skelbti apie kalėdojimą. Šio įpareigojimo įgyvendinimas dėl nežinomų priežasčių užsitęsė ir kalėdojimas LKP CK sprendimu buvo uždraustas tik 1961 m., o oficialus dokumentas „Dėl kalėdojimo draudimo LSSR" priimtas tik 1962 m. birželio 16 d.¹⁰⁰ Tačiau iš RKRT įgaliotinio dokumentų ir kitų šaltinių žinoma, kad daugelis Lietuvos kunigų surasdavo būdų aplankyti tikinčiuosius.

Po Stalino mirties 1953-1956 m. Sovietų Sąjungos antibažnytinė politika buvo sušvelnėjusi, tačiau vėliau vėl imta griežtinti draudimus katekizuoti vaikus, jiems aktyviai dalyvauti pamaldose, varžyti šventų vietų lankymą ir kt. 1961 m. kovo 16 d. SSRS MT priėmė nutarimą Nr. 263 „Dėl kultų įstatymų vykdymo kontrolės stiprinimo". LSSR MT antrindama 1961 m. birželio 22 d. priėmė analogišką nutarimą (Nr. 377). Konstatuojama, kad kunigai nesilaiko draudimo katekizuoti vaikus, jiems leidžia aktyviai dalyvauti pamaldose, sako antisovietinius pamokslus ir kt. Nutariama sustiprinti kontrolę ir nusikalstančius bausti. Kontrolę vykdyti pavesta vykdomiesiems komitetams¹⁰¹. Todėl prie vykdomųjų komitetų imta steigti Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijas, turėjusias ypač stebėti kunigo darbą su jaunimu (ar nekatekizuoja, ar neleidžia patarnauti Mišioms arba dalyvauti procesijose, ar neorganizuoja jaunimo sambūrių) bei klausytis jo pamokslų. Tokį pat darbą dirbdavo ir KGB, tik naudodamasi savo agentais. Taigi kontrolė iš tiesų buvo stipri ir dviguba!

Nepaisydami draudimų ir bauginimų, kunigai rizikavo ir dirbo pastoracinį darbą. Ypač buvo sekami ir baudžiami už vaikų katekizaciją ir darbą su jaunimu. Tais laikais dažniausiai taikoma bausmė buvo kunigo registracijos pažymėjimo atėmimas. Netekusieji pažymėjimo privalėjo įsidarbinti paprastais darbininkais. 1962 m. pažymėjimai buvo atimti iš 6 kunigų, o 1963 m. - jau iš 14, beje, tais pačiais metais kunigų seminariją baigė tik 13 naujų kunigų. Švelnesnė bausmė -perkelti tokį kunigą kur nors į užkampį, o „lojalieji" būdavo skiriami į aukštesnes pareigas¹⁰². Tais laikais už vaikų katekizaciją buvo nuteistas kalėti kunigas J. Zdebskis.

Registracijos pažymėjimų atėmimą iš kunigų RKRT įgaliotinis praktikavo nuo 1949 m., tačiau ši praktika labai padažnėjo 7-ąjį dešimtmetį. 1969-1970 m. buvo atimti pažymėjimai iš kunigų J. Zdebskio ir S. Tamkevičiaus. Dirbdami melioracijos statyboje darbininkais, jie išplėtojo tokią pogrindinę apaštalavimo veiklą, pasiekusią ir kitus SSRS regionus, kad RKRT įgaliotinis ir KGB, padedami agentų, ėmė bandyti juos paveikti, kad prašytųsi grąžinami į pareigas, tačiau teko be jų prašymo grąžinti pažymėjimus. Daug vargo ir nemalonumų RKRT įgaliotinis ir KGB patyrė dėl netekusio registracijos pažymėjimo ir misijose dirbusio kun. Albino Dumbliausko SJ (KGB jam buvo suteikęs pravardę „Gastrolior"): dėl jo veiklos buvo gaunama daug skundų iš Kazachijos ir Rusijos sričių KGB bei RKRT įgaliotinių¹⁰³. Matyt, visa tai paskatino KGB ir RKRT įgaliotinį keisti bausmes: vis mažiau atimama pažymėjimų ir vis daugiau „nusikaltėlių" perkeliama į mažas parapijėles arba skiriamos piniginės baudos. Niekaip nesutramdomi - įkalinami.

Paminėtini ir Sutvirtinimo sakramento teikimo varžymai. 1963 m. RKRT įgaliotinis J. Rugienis pasiūlė LKP CK sekretoriui A. Sniečkui, kad Sutvirtinimo sakramentą teikti būtų leidžiama tik vieną kartą per metus ir tik toje parapijoje, kur yra vyskupijos kurija¹⁰⁴. Vėliau šis varžymas sušvelnintas, nors kiekvieną kartą teikiant Sutvirtinimo sakramentą reikėjo gauti RKRT įgaliotinio leidimą.

1966 m. prasidėję slapti uoliųjų kunigų sambūriai iš naujo paskatino priešintis, net rizikuojant būti represuotiems, valdžios prievartai ir telkti tikinčiuosius bei kunigus kolektyviniam pasipriešinimui. 1968-1969 m. pasirodė pirmieji kolektyviniai kunigų pareiškimai. 1971 m. buvo parengtas Lietuvos katalikų memorandumas SSKP CK sekretoriui L. Brežnevui. Juo pareikštas protestas dėl tikinčiųjų teisių varžymų, persekiojimų, represijų bei valdžios savavaliavimų ir reikalaujama konstitucijos garantuojamų sąžinės, žodžio ir veikimo laisvės. Šį pareiškimą pasirašė per 17 000 Lietuvos tikinčiųjų (be tų, kurių parašai pateko į KGB rankas). Sovietinių lagerių užgrūdintas Petras Plumpa šiuos dokumentus nukopijavo ir nuvežė Maskvos disidentams, šie juos perdavė į Vakarus Jungtinėms Tautoms. Siunčiami tiesiog L. Brežnevui, jie būtų nukeliavę į KGB ir likę pasauliui nežinomi.

1975 m. Helsinkyje buvo pasirašytas Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamasis aktas. Juo visos pasirašiusios valstybės (tarp jų ir SSRS) įsipareigojo gerbti visas žmogaus teises. Tačiau Sovietų Sąjungoje šių pasižadėjimų nebuvo paisoma ir žmonių teisės toliau buvo varžomos bei laužomos. Akademiko Andrejaus Sacharovo iniciatyva 1976 m. gegužės 12 d. Maskvoje įsikūrė visuomeninė Helsinkio grupė, įsipareigojusi stebėti, kaip SSRS paisoma žmogaus teisių ir laisvių. Lapkričio 25 d. tokia grupė įsikūrė ir Lietuvoje. Jos tikslas buvo stebėti ir registruoti žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje ir apie tai informuoti pasaulį. Šis disidentinis judėjimas savo tikslais buvo artimas kovojančiai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, todėl Helsinkio grupės veikloje dalyvavo ir Lietuvos kunigai: iš pradžių kun. Karolis Garuckas SJ, po jo mirties (1979 m.) -kun. Bronius Laurinavičius.

Lietuvos kunigų pasipriešinimą pastoracijos varžymams ir, nepaisant rizikos ir pavojų, ištikimybę savo pareigoms atskleidžia daugybė vykdomųjų komitetų, RKRT įgaliotinio ir KGB dokumentų. Kunigai vadovavosi kun. J. Zdebskio teismo metu išsakytais apaštalo Petro žodžiais: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių".

Uolieji kunigai, pajutę, kad jų beldimasis į tuometinių hierarchų ar sovietinės valdžios duris yra tolygus tyruose šaukiančiojo balsui, išskyrus Vakarus pasiekdavusius dokumentus, padarė išvadą, kad reikia pogrindinio leidinio. Jame turėtų būtų išsakomos Lietuvos Katalikų Bažnyčios problemos - valdžios smurtavimas, prievarta, tikinčiųjų teisių ir laisvių varžymas, melas ir demagogija, kita vertus, tikinčiųjų ištikimybė Dievui ir Bažnyčiai, kova dėl savo ir vaikų teisių bei laisvių - ir šis leidinys būtinai turėtų pasiekti Vakarus, nes Sovietų Sąjungos politiką galėjo paveikti tik pasaulio opinija. Šiai minčiai pritarė Vilkaviškio vyskupijos uoliųjų kunigų sambūrių dalyviai, ypač kunigai J. Zdebskis ir P. Račiūnas MIC. Taigi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" pradėta leisti priešinantis Bažnyčios engimui ir varžymui. Laikydamasis didelės konspiracijos (tik patikimiausi kunigai ir bičiuliai žinojo, kas leidėjai), šią idėją realizavo kun. Sigitas Tamkevičius. Lietuvoje, Alytaus rajono Simno klebonijoje, 1972 m. kovo 19 d. išleistas pirmasis „Kronikos" numeris. „LKB Kronika" pradėjo naują pasipriešinimo etapą Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir visos su okupacija kovojančios Lietuvos gyvenime:

Kovojančios Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai

Vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius


Vyskupas tremtinys (nuo 1988 m. kardinolas) Vincentas Sladkevičius


TTGKK steigėjai: iš kairės - kunigai Vincentas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas. 1978 m.


LKB Kronikos redaktorius ir leidėjas 1983-1989 m. kun. Jonas Boruta SJ

LKB Kronikos steigėjas, redaktorius ir leidėjas 1972-1983 m. kun. Sigitas Tamkevičius SJ

Tarpdiecezinė kunigų seminarija Kaune. 1957 m

pasauliui išviešindama žmogaus teisių ir laisvių nepaisymą Lietuvoje, „Kronika" akino viso pasaulio dorus žmones stoti prieš komunizmą. Užsienio lietuviai buvo neįkainojami talkininkai, išvertę į kitas kalbas „Kroniką" ir taip ją paskleidę po visą pasaulį.

Pamažu, bet sunkiai Lietuvos Bažnyčia laisvėjo. Valdžia, darydama nuolaidų Bažnyčiai, siekė savo tikslų: be kita ko, padedant tuometiniams hierarchams, užčiaupti „Kroniką", ją diskredituoti Vatikano akyse ir toliau tyliai smaugti Bažnyčią. Todėl kova prieš „LKB Kroniką" tapo vienu iš svarbiausių LSSR KGB uždavinių. Tačiau tai sunkiai sekėsi. 1978 m. lapkričio 13 d. atsirado kitas ne mažiau pavojingas priešas -Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK). Jį įkūrė kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas ir Vincentas Vėlavičius. Komitetas pasiskelbė viešai veikiančia institucija, į kurią dėl varžomų tikėjimo laisvių gali kreiptis ne tik katalikai, bet visi Sovietų Sąjungos tikintieji. Valdžia spaudė hierarchus sutramdyti tiksliai jiems nežinomus „ekstremistus": „LKB Kronikos" leidėjus ir ypač TTGKK narius. Tačiau hierarchai atsikirsdavo, kad „ekstremistai" jų neklauso. 1980 m. valdžia priekaištavo valdytojams, kad „ekstremistai" ir TTGKK nariai, remdamiesi pretekstu, jog valdytojai „bendradarbiauja su valdžia ir atsisako ginti Bažnyčios interesus", 1979 m. ėmėsi prie vyskupijų kurijų kurti 10-12 žmonių kunigų tarybas. Pirmiausia ne vyskupų valdomose vyskupijose, t. y. Vilniaus, Telšių ir Kaišiadorių. Tai buvo daroma, remiantis Vatikano II Susirinkimo nutarimais. Be tarybos pritarimo valdytojai ten jau negalėjo ką nors svarbesnio nutarti: skirstyti kunigus, teikti RKRT įgaliotiniui statistines žinias ir kt. Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybą patvirtino tremtyje esantis vysk. J. Steponavičius, Kaišiadorių - taip pat tremtinys vysk. V. Sladkevičius, Telšiuose taip pat „taryba diktavo valdytojui savo nuomonę". Valdžia buvo įsitikinusi, kad per šias „ekstremistų tarybas" TTGKK nori į savo rankas perimti vyskupijų valdymą. Aiškiai juntamas valdžios nuogąstavimas, kad RKRT įgaliotinis ir KGB negalės diktuoti valdytojams ¹⁰ⁱ. Brendo reikalas kuo greičiau susidoroti su „LKB Kronika" ir TTGKK.

Ilgametis Bažnyčios priešinimasis okupacinės valdžios smurtui ir varžymams bei naujų veiksmingų, pasipriešinimo būdų ieškojimas pagimdė „LKB Kroniką" ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, nuo 8-ojo dešimtmečio tapusius šios kovos vadovais. Lietuvos Katalikų Bažnyčia, nepaisant per okupacijos metus patirtų didelių fizinių ir moralinių netekčių, tautos kovoje prieš okupaciją išlaikė tas pačias pozicijas. Jas LKP(b)CK biuras 1948 m. liepos 15 d. visiškai slaptame nutarime taip nusakė: „LKP(b)CK Biuras pažymi, kad reakcingoji katalikų dvasininkijos dalis yra įnirtingo pasipriešinimo socializmo statybai įkvėpėja, o neretai ir organizatorė"¹⁰⁶. Reakcingaisiais vadinti visi kunigai, ištikimi Bažnyčiai, o ne valdžiai.

Kun. B. Laurinavičiaus statytos, remontuotos, puoštos bažnyčios, kuriose jis ugdė gyvąją Bažnyčią

Ceikinių (1946-1948)


Švenčionėlių (1956-1968)


Kalesninkų (1948-1956)


Adutiškio (1968-1981)

⁴⁷ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 135, 1. 5.
⁴⁸ LCVA. F. R.-181, ap. 3, b. 82, 1. 48-52.
⁴⁹ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 2, I. 2.
⁵⁰ LYA. F. K-l, ap. 45, b. 1272, 1. 88-91.
⁵¹ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 10, 1. 14-16, 40.
⁵² Ten pat. B. 35, 1. 18-29.
⁵³ Ten pat. B. 103, 1. 33-36.
⁵⁴ Ten pat. B. 108, I. 276-282.
⁵⁵ Ten pat. B. 4. 1. 20-21.
⁵⁶ LYA. F. K-l, ap. 45, b. 97, 1. 86-90.
⁵⁷ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 53, 1. 60-63; b. 137, 1. 89.
⁵⁸ Ten pat. B. 44, 1. 12, 16; b. 97, 1. 4.
⁵⁹ Ten pat. B. 110, I. 99; Bažnyčia Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1989. II leid. 160 p.
⁶⁰ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 105, 1. 2-9.
⁶¹ Ten pat. B. 4, 1. 23, 24.
⁶² Ten pat. B. 10, 1. 4-7.
⁶³ Ten pat. B. 17, I. 23.
⁶⁴ Ten pat. B. 19, 1. 4, 6.
⁶⁵ Ten pat. B. 19, 1. 13-15; B. 21, 1. 40-144.
⁶⁶ LYA. F. K-l, ap. 49, b. 499, 1. 10.
⁶⁷ LCVA. F. R-181, ap. 3,b. 4, I. 40.
⁶⁸ Ten pat. B. 9, 1. 17-20.
⁶⁹ Ten pat. B. 9, 1. 53-59.
⁷⁰ Ten pat. B. 10, 1. 8-10.
⁷¹ Ten pat. B. 12, 1. 7-22.
⁷² Ten pat. B. 12, 1. 7-22.
⁷³ Ten pat. B. 12, 1. 29-43.
⁷⁴ Ten pat. B. 13, 1. 53.
⁷⁵ Ten pat. B. 17, I. 5.
⁷⁶ Ten pat. B. 14, I. 35-38, 98-100.
⁷⁷ Ten pat. B. 4, 1. 19.
⁷⁸ Ten pat. B. 19, 1. 20-24.
⁷⁹ LCVA. F. K-l, ap. 14, b. 205, 1. 19-36.
⁸⁰ LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 9, 1. 57.
⁸¹ LYA. F. K-l, ap. 14, b. 59, I. 17-19.
⁸² LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 27, 1. 5.
⁸³ Ten pat. B. 70, 1. 30.
⁸⁴ Ten pat. B. 79, 1. 152.
⁸⁵ Ten pat. B. 108, I. 259.
⁸⁶ Ten pat. B. 14, 1. 78.
⁸⁷ Ten pat. B. 56, 1. 104-112.
⁸⁸ Ten pat. B. 56, 1. 193-199; B. 59, 1. 29-31.
⁸⁹ Ten pat. B. 84, 1. 68-72.
⁹⁰ Ten pat. B. 64, I. 47, 48.
⁹¹ Ten pat. B. 79, 1. 110.
⁹² Ten pat. B. 84, 1. 54.
⁹³ Ten pat. B. 21, I. 147; B. 24, I. 28.
⁹⁴ Ten pat. B. 18, I. 10.
⁹⁵ Ten pat. B. 24, 1. 16.
⁹⁶ Ten pat. B. 11, 1. 30.
⁹⁷ Ten pat. B. 38, 1. 10.
⁹⁸ Ten pat. B. 136, 1. 12-16.
⁹⁹ Ten pat. B. 44, I. 68; B. 59, I. 3.
¹⁰⁰ Ten pat. B. 50, 1. 48, 49; B. 59, I. 114, 115; B. 66, 1. 135-137.
¹⁰¹ Ten pat. B. 64, I. 160-162.
¹⁰² Ten pat. B. 66, 1. 135-137.
¹⁰³ Ten pat. F. R-181, ap. 7, b. 1, I. 1-19.
¹⁰⁴ Ten pat. Ap. 3, b. 66, I. 87, 88.
¹⁰⁵ Ten pat. B. 105, 1. 159-163. 106 Ten pat. B. 15, 1. 66.



 

5. KUNIGAS BRONIUS LAURINAVIČIUS PASTORACIJOJE IR JO KOVA UŽ TIESĄ IR LAISVĘ^*

Vidas Spengla

 

 

1944 m. birželio 30 d. arkivysk. M. Reinys kun. B. Laurinavičių paskyrė ŠVENČIONIŲ vikaru. Rugpjūčio 16 d. jis pradėjo eiti pareigas. Smulkesnių žinių apie jo pirmuosius kunigiško darbo metus neišlikę. Tačiau iš Broniaus Karklelio, vienintelio tuos laikus menančio žmogaus, atsiminimų sužinome, kad jau tuomet jis labai mylėjo vaikus, stengėsi juos patraukti prie bažnyčios, rūpinosi jų ateitimi. Prisimenamas ir jo geraširdiškumas: kalėdodamas, ką gaudavo, išdalydavo vargingiems gyventojams; anot prisiminimų autoriaus, sau nieko nepasilikdavo. Suprantama, jam teko išgyventi viską, ką patyrė ir kiti pokario metų kunigai: vietinės valdžios savavaliavimus, grasinimus, būtinybę teikti sakramentus „miško broliams" ir iš to kylančius pavojus, matyti niekinamus lavonus miestelių gatvėse, girdėti tremiamų žmonių raudas, išgyventi dėl areštuotų draugų kunigų ir gyventi nežinioje, kada NKVD pasibels ir į tavo duris.

1946 m. sausio 15 d. Švenčionių dekanas kun. Vladas Gimžauskas parašė raštą arkivyskupui M. Reiniui, kad kun. Juozas Karaliukas nori pasikeisti su kun. Laurinavičiumi vietomis ir kad jis tam neprieštaraująs. Matyt, iniciatyva keistis buvo iš kun. J. Karaliuko pusės. Pokario metais kilotis kunigams iš vienos parapijos ir net iš vienos vyskupijos į kitą buvo įprastas dalykas. Kai pajusdavo, kad NKVD ima juo domėtis - ar už kokį nors seną, prieškarinį antisovietinį pamokslą ar rašinį laikraštyje, ar už patarnavimų teikimą partizanams - kunigui nieko kito nelikdavo, kaip kreiptis į vyskupą, kad perkeltų kur nors toliau. Taip būdavo bandoma išvengti arešto. Anksčiau ar vėliau NKVD vis tiek surasdavo ir suimdavo: arešto ar verbavimo išvengė tik vienas kitas kunigas. Gal ir kun. J. Karaliukas tūrėjo

Arkivysk. Mečislovo Reinio skyrimo raštas kun. B. Laurinavičiui į Švenčionis vikaru. (MAB RS. F. 318-979, 1. 1)


Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčia

    bėgti iš senosios savo darbo vietos, ir kun. B. Laurinavičius negalėjo nesutikti jam padėti. Kun. V. Gimžauskas rašo, kad „kun. Laurinavičius naudingiausias būtų ten, kur reikėtų ką nors taisyti, statyti, pvz., Linkmenyse. Bet jis pats daugiau pasisako už Ceikinius"¹⁰⁷. Taigi jau tais laikais, matyt, buvo pastebėtas kun. B. Laurinavičiaus ne tik pastoracinis uolumas ir geraširdiškumas, bet ir ūkiniai bei organizaciniai gabumai. Arkivyskupas jį paskyrė į Ceikinius parapijos administratoriumi.

1946 m. sausio 23 d. jis jau CEIKINIUOSE. Nors Ceikinių medinė bažnytėlė nuo karo nebuvo nukentėjusi, tačiau jis vis tiek ją aptvarkė, šiek tiek praplėtė, pagražino. Jo rūpesčiu buvo įsigyta nauja, su tautiniais simboliais bažnytinė vėliava, procesijos dalyvėms pasiūti tautiniai drabužiai. Kad bažnyčioje pamaldos būtų iškilmingesnės, pats mokė jaunimą giedoti. Žmonės įsidėmėjo jo meilę vaikams, nuoširdumą, atjautą visiems, mielą šypseną, su kuria sutikdavo kiekvieną. Į parapijiečius žiūrėjo kaip į savo šeimos narius: po pamaldų iš kaimų atėjusius vaikus pavaišindavo net lašinukais. O pokario metais ne kiekvienas savo namuose turėjo tokių skanėstų... Žmonės įsiminė jo griežtą nusistatymą prieš svaigalus: ne tik ragino jų nevartoti, bet ir pabardavo neklausančius. Pastebėjo žmonės ir jo principingumą, reiklumą.

Ceikiniuose kun. B. Laurinavičius išbuvo pustrečių metų. Po arkivysk. M. Reinio arešto (1947 m. birželio 12 d.) arkivyskupiją valdęs kun. E. Basys 1948 m. jį paskyrė Kalesninkų parapijos klebonu.

Nuo 1948 m. rugpjūčio 9 d. kun. B. Laurinavičius jau KALESNINKUOSE. Kalesninkuose, priešingai negu Švenčionių krašte, žmonės buvo labai sulenkėję, ten net pamaldų lietuvių kalba nebuvo. Nežinia, kodėl kurija paskyrė jį klebonu į šią parapiją. Gal dėl to, kad pagaliau būtų atsiliepta į ilgus metus vietinių lietuvių kartotą prašymą įvesti lietuviškas pamaldas (iki tol jų neįvedė lenkas klebonas), o gal dėl to, kad bažnyčia buvo nebaigta įrengti ir apleista. Kurijai buvo žinomas ir kun. B. Laurinavičiaus patriotizmas (kun. E. Basys buvo jo kapelionas gimnazijoje), ir jo ūkiniai gebėjimai bei uolumas remontuojant ir puošiant bažnyčias. Galėjo būti ir kitų motyvų: daugelio dvasininkų areštai vertė dažnai perkėlinėti kunigus iš parapijos į parapiją, juolab kad 1948-1949 m. buvo suimta labai daug kunigų (iš jų 1949-1950 m. buvo nuteista 151 kunigas).

Atvykęs į Kalesninkus (tuometinį Eišiškių rajoną), kun. B. Laurinavičius iš karto įvedė lietuviškas pamaldas. Lietuviai labai apsidžiaugė, o lenkai, šiek tiek paniurnėję, greitai su tuo susitaikė. Tik kartą per pamokslą lenkams parapijiečiams papriekaištavo, kad jį „žadėję su akmenimis pasitikti", ir paaiškino, jog „ne savo noru į čia atvykęs, ne savo noru iš čia ir išvyks". Kun. B. Laurinavičius labai taktiškai mokėjo vienodai vertinti lietuvius ir lenkus parapijiečius: visus lygiai atjautė, visais vienodai rūpinosi. Jis greitai subūrė lietuvišką jaunimo chorelį, ir bažnyčioje suskambo lietuviškos giesmės. Senesni žmonės iš džiaugsmo verkė.

Kalesninkuose, kaip ir kitur, kun. Bronius rūpinosi ir gyvąja, ir mūrine bažnyčia. Bažnyčia buvo nebaigta įrengti, tad jis kibo į darbą. Per aštuonerius sunkius pokario metus spėjo bažnyčioje sudėti naujas grindis, padirbdinti suolus (kad būtų iš kaimų atpėdinusiems žmonėms - tais laikais autobusai dar nevažinėjo - per pamaldas kur prisėsti ir pailsėti), įrengė tris labai gražius altorius, Kryžiaus kelio stotis, sutvarkė vargonus. Prieš bažnyčią pastatė Kristaus skulptūrą - ištiestomis rankomis Kristus tarsi pasitinka visus ateinančius. Pradėjo tverti šventorių... Kaip ir Ceikiniuose, pats mokė vaikučius eiti procesijoje, barstyti gėles, giedoti, pasiūdino naują vėliavą. Naujovė buvo ir gražus kalėdinis Betliejukas... Bažnyčia iš nebaigtos ir apleistos tapo gražiausia apylinkėse. Ir žmonių prisirinko. Kleboną gerbė ir lenkai, ir lietuviai. Ir jis dėmesio nestokojo nei vieniems, nei kitiems. Žmones patraukdavo jo paprastumas - dažnai jie matydavo jį su darbininkais betriūsiantį bažnyčioje... O kas kaimo žmogų galėjo labiau žavėti, kaip kunigas, išmanantis tuos pačius darbus, kaip ir jis?! Tikriausiai ir kun. Broniui buvo mieli tie darbai. Gal priminė jaunystės darbus, vargus, taip pažįstamą prakaito skonį... Juk jis visa savo dvasia buvo toks tikras dar nesugadinto lietuviško (nors ir lenkų okupuoto, bet lietuviškes-nio už Lietuvos), krikščioniško kaimo grynuolis! Jo kartos žmonės dar šventai tikėjo, kad „tik varguose gimsta galiūnai". Jis buvo ir liko kūdikis to kaimo, kurio pirkių durys nebūdavo nei dieną, nei naktį rakinamos, o išeinant iš namų pastatoma šluota prie durų - ženklas, kad namuose nieko nėra - nevalia atėjusiam įžengti į svetimą trobą.

Ne mažiau jis rūpinosi gyvąja Bažnyčia. Jau Kalesninkuose būriai vaikų apspisdavo altorių per pamaldas. Išgyvendino alkoholio vartojimą laidotuvių metu. Visaip ragino jo nevartoti ir vestuvėse bei krikštynose: žadančius nevartoti tuokdavo ir krikštydavo ne tik veltui, bet dargi pats jūos apdovanodavo kokia nors dovanėle. Net per pamokslą pagirdavo blaivias vestuves keliančius jaunavedžius. Per pamokslus dažnai aiškindavo apie alkoholio žalą, dėl jo kylančias nelaimes ir ragino jo nevartoti. Bažnyčioje buvo įrengęs vietą, kur buvo galima įmesti savo pasižadėjimą. Yra išlikęs jo ranka rašytas tokio pasižadėjimo tekstas:

„Prisiekiu Dievui Vienam Triasmeniui ir Švč. M. Marijai, kad per priėmimą visų, kurie man padeda laidoti a. a. X, nedaviau ir neduosiu degtinės - samag...kos, nei vyno, sumaišyto su degtine, ir niekas kitas su mano žinia nedavė ir neduos". Yra ir gražus pasižadėjimo laikytis blaivybės tekstas:

„Dieve, iš kurio kyla šventi troškimai, geri sumanymai ir dori darbai, įkvėpk mums blaivaus gyvenimo troškimą, sustiprink mūsų valią atsisakyti girtavimo pomėgio, vesk tiesos, teisingumo ir meilės keliu į Amžinąją Tėvynę. Mylėdami savo kraštą ir trokšdami jį matyti blaivų, skaistų ir šventą, atsiprašydami už savo brolius ir seseris, einančius nuodėmės keliu mes ryžtamės svaigalų visai nevartoti (arba vartoti labai saikingai). (Čia, tyliai pamąstęs, kiekvienas tenusprendžia, kuriam laikui jis gali pasiryžti).

Viešpatie, priimk mano auką, stiprink mane ir atnaujink Tėvynės veidą.

Švenčiausioji Mergele Marija, Aušros Vartų Gailestingoji Motina, remk mane savo užtarimu".

Kun. B. Laurinavičiaus ranka rašytas parapijiečių pasižadėjimo per laidotuves nevartoti svaigalų tekstas. (PA)

Kun. B. Laurinavičiaus naudotas blaivybę (ar abstinenciją) prisiekiančiųjų parapijiečių įžado tekstas. (PA)

Žmonės mena kun. B. Laurinavičiaus paprastumą ir jautrumą kitų nelaimei: jis domėdavosi palikusiais našlaičiais, seneliais - ar jie aprūpinti, ar neskriaudžiami? Pas senelius ir ligonius į kaimus važiuodavo dviračiu. Juos lankydavo ne tik dėl to, kad sakramentais aprūpintų, bet ir šiaip - paguosti, sužinoti, ar ko netrūksta. Kad geriau suprastų, kiek žmonėms vargo atsieina ateiti į bažnyčią, kartą pats užpustytais keliais klampojo 8 kilometrus.)

Kita vertus, žmonės mena ir jo reiklumą. Be galo reiklus buvo sau: net didžiausiame darbų karštymetyje, net slegiamas gniuždančio nuovargio neapleisdavo kunigiškos maldos. Prireikus būdavo reiklus ir griežtas ir kitiems. Anot a. a. mons. Kazimiero Vasiliausko, prireikus jis galėjo „su visa pranašų rūstybe apibarti nedorėlius ir apgavikus". Jis mini atvejį, kai Kalesninkų bažnyčioje privertė per sumą kryžiumi gulėti vieno kaimo mergaites už tai, kad jos tuo metu, kai jų draugas kitų sumuštas negyvas gulėjo kraujo klane, visą vakarą šoko. Ir vėlesniais metais jis išdrįsdavo kaip Kristus šventykloje pasišvaistyti rūstybės žodžio rimbu ne tik prieš Bažnyčią persekiojančius ateistus, bet ir prieš aukštus postus Bažnyčioje užimančius kunigus, jo nuomone, tapusius prekeiviais.

Kaip visi kunigai, taip ir jis buvo valdžios akylai stebimas. Dar 1947 m. MGB Švenčionių apskrities skyrius jam pradėjo operatyvinės įskaitos stebėjimo bylą. Jau dirbant Kalesninkuose, MGB Eišiškių rajono įgaliotinis pagal šią bylą 1952 m. jam užvedė formuliaro bylą¹⁰⁸. Jis apibūdinamas kaip „priešiškai nusistatęs prieš sovietų valdžią", sakantis antisovietinius pamokslus ir nepritariantis kolchozams. Be to, jis susirašinėja su daugeliu įkalintų kunigų, juos remia siuntiniais bei pinigais ir žadina jų viltį, kad greitai išeis į laisvę. Jo sekimas tolydžio stiprėjo ir 1974 m. jam jau buvo užvesta operatyvinio tyrimo byla - DOR Nr. 94. 1978 m. birželio 29 d. ji perkelta į šiek tiek žemesnio sekimo - operatyvinio stebėjimo bylą - DON Nr. 1429, tačiau neilgam: 1980 m. sausio 17 d. vėl pradėta DOR Nr.180. Ši byla 1982 m. (po jo žūties) perduota į KGB archyvą ir įregistruota kaip archyvinė byla Nr. 43947.

Kalesninkų bažnyčios vidus. 1949 m.


Kun. B. Laurinavičiaus įrengtas Kalesninkų bažnyčios vidus. 1956 m.

     Iš gausaus kun. B. Laurinavičiaus rašytinio palikimo matyti, kad jam dirbant Kalesninkuose prasidėjo ir pirmieji vietos valdžios priekabiavimai prie jo. Matydama, kad bažnyčioje tikinčiųjų gausėja, vietos valdžia (gal gavusi nurodymą iš Vilniaus), matyt, nutarė pabandyti klebono veiklą bent kiek suvaržyti. Iš 1953 m. rugpjūčio 29 d. jo rašyto laiško LKP Eišiškių rajono komiteto pirmajam sekretoriui matyti, kad kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas pas sekretorių ir pareikalauta, kad jis nerengtų bažnyčioje pamaldų, nes siaučianti karvių liga. Rašte klebonas informuoja sekretorių, kad tikinčiuosius įspės apie siaučiančią ligą ir kad jos reikia saugotis, bet pamaldos vyks, nes turgūs vyksta, mokyklos dirba, kino ir pasilinksminimų vakarėliai rengiami; kodėl pamaldos turėtų būti uždraustos?.. Šie priekabiavimai vėliau dar sustiprėjo.

Tarp to laikotarpio jo rašytinio palikimo yra išlikęs Vilniaus arkivyskupijos 1954 m. spalio 15 d. raštas Nr. 1950, kuriuo kunigai informuojami apie valdžios keliamus reikalavimus ir draudimus. Tai reikalavimas, kad klebonai pateiktų žinias apie parapijos tikinčiųjų, per metus pakrikštytų, sutuoktų, palaidotų žmonių skaičių. Reikalaujama, kad grįžę iš lagerių kunigai pristatytų autobiografijas, užpildytas specialios formos anketas ir nuotraukas. Nurodoma, kad varpais būtų skambinama „ne per ilgai", kad šalia bažnyčių nebūtų įrengiami garsiakalbiai, kad chorai repetuotų tik bažnyčioje, o kunigai Mišias aukotų tik savo bažnyčioje. Prie altoriaus negali būti daugiau patarnautojų kaip 1-2. Jokiu būdu jiems negalima atsilyginti pinigais. Procesijose gėles barstyti gali tik kukliais drabužiais apsirengusios paauglės. Primenama, kad vaikus katekizuoti gali tik tėvai, o kunigas tegali tik patikrinti jų žinias. Tarsi desertui gale pridedamas kurijos raginimas kovoti su girtavimu. Rašto gale kun. B. Laurinavičius įrašo: „Leiskite mažutėliams eiti pas mane..., nes tokių Dievo karalystė" (Mk 10 sk). Tuo jis viską pasako -kad Kristaus nurodymai jam svarbesni negu valdžios (nors ir kurijos persakyti) ir kad jis klausys Kristaus, o ne valdžios.

Jau prieš perkeliant į Švenčionėlius 1956 m. valdžiai užkliuvo, kad bažnyčioje darbo dieną buvo švenčiama Švč. M. Marijos Škaplierinės šventė (liepos 16 d.). Rašte Religinių

Kun. B. Laurinavičiaus motina Kalesninkuose. Apie 1955 m.

Kun. B. Laurinavičius su tėvais (pirmoje eilėje) Kalesninkuose. 1951 m.


Kun. B. Laurinavičiaus įrengtos Kryžiaus kelio stotys Kalesninkų bažnyčioje


Visa kun. B. Laurinavičiaus manta išvykstant iš Kalesninkų. 1956 m.

kultų reikalų tarybos įgaliotiniui kun. B. Laurinavičius paaiškina, kad žmonėms iš anksto buvo skelbta, jog tai darbo diena, bet atėjusius į bažnyčią jis privalėjo aptarnauti...

Ten, kur būdavo pažeidžiamos žmogaus teisės, jis pažeidėjams būdavo negailestingas ir net dėl smulkmenų principingas. Minėtose KGB bylose kun. B. Laurinavičius apibūdinamas kaip lietuvybės gynėjas. Tikriausiai šią kovos už lietuvybę ugnelę jis atsinešė širdyje dar iš Gervėčių laikų, iš nuolatinių pastangų nepasiduoti nutautinimui. Kokia jautri jam buvo ši sritis, parodo kad ir tokia smulkmena: kai jis buvo keliamas į Švenčionėlius, jam reikėjo pasiųsti kažkokią telegramą į Švenčionis. Eišiškių pašte telegramos iš jo nepriėmė, nes ji buvo parašyta lietuviškai. Tada jis parašė skundą LSSR Ministrų tarybai ir Ryšių ministerijai. Ministerija pranešė, kad Eišiškių ryšių kontora už tai buvo įspėta. Nors Kalesninkų parapijos žmonės labai gailėjo klebono, bet vysk. K. Paltarokas nutarė jį perkelti į Švenčionėlius, kur jo laukė dar sunkesni veiklos barai. Ten ant pradėtos statyti bažnyčios sienų jau augo berželiai...

1956 m. rugsėjo 23 d. kun. B. Laurinavičius pradeda dirbti ŠVENČIONĖLIŲ parapijos klebonu. Pirmasis jam kilęs klausimas - kur melstis? Yra maža (8 m pločio ir 16 m ilgio) 1905 m. statyta medinė bažnytėlė. Šalia - 1928 m. pradėta statyti mūrinė. Vietomis iki langų, kitur beveik iki stogo išmūrytas jos sienas naikino saulė ir vėjas. Ant nepridengto mūro per 17 metų (statyba sustojo 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui) jau augo išlakūs medeliai. Keista, bet nebaigtos bažnyčios statyba politiškai neapdairiai susirūpino Švenčionėlių miesto vykdomasis komitetas: 1956 m. balandžio 4 d. įvyko bendras jo posėdis su bažnyčios komitetu ir buvo nutarta kreiptis į Lietuvos SSR Ministrų tarybą, kad leistų užbaigti bažnyčios statybą. (Mat nebaigta statyti bažnyčia gadino miesto vaizdą.) Birželio mėnesį kreiptasi, tačiau jokio atsakymo negauta. Deja, nei klebonas, nei iš bažnyčios komiteto niekas tuo nepasidomėjo. Rugsėjo mėnesį klebonu jau buvo paskirtas kun. B. Laurinavičius.

Jis iš karto sukruto rūpintis bažnyčios statyba. Buvo perrinktas bažnyčios komitetas: jis pats tapo komiteto pirmininku, pagal sovietų įstatymus taip įgydamas teisę tiesiogiai rūpintis statybos reikalais. Iš RKRT įgaliotinio ir pokalbių su vietos valdžia sužinojo, kad neleidžiama tęsti statybos, o siūloma remontuoti senąją medinę. Kun. B. Laurinavičius rankų nenuleido. Bažnyčios komiteto delegacija jau spalio mėn. įteikė pareiškimus aukščiausiai Lietuvos sovietinei valdžiai - LKP CK sekretoriui A. Sniečkui, Ministrų tarybos pirmininkui M. Šumauskui ir Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui J. Paleckiui. Pareiškimuose įrodinėta, kad būtų nelogiška remontuoti senąją bažnytėlę, o statomą nugriauti. Atsakymo ir vėl nebuvo. Bažnyčios komiteto delegacija kas dvi savaites beldėsi į valdžios duris, reikalaudama atsakymo. Pagaliau buvo gautas šiurkštus atsakymas: pagal LSSR MT 1956 m. gruodžio mėn. 18 d. posėdžio nutarimą „Veikianti Švenčionėliuose bažnyčia visiškai patenkina tikinčiųjų poreikius".

Kun. B. Laurinavičius ir jo skatinamas bažnyčios komitetas nenuleido rankų ir šį kartą: 1957 m. vasario 3 d. su nauju pareiškimu vėl kreipėsi į respublikos valdžią. Tačiau ir šį kartą žodžiu gautas neigiamas atsakymas. Tada ryžtasi kreiptis į Sovietų Sąjungos Ministrų tarybą, į SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumą ir į RKRT prie SSRS MT pirmininką. Prašymai motyvuoti: prašoma leisti statyti ne naują bažnyčią, o tik užbaigti pradėtąją, nes remontuoti senąją nėra prasmės -ji visiškai supuvusi. Pareiškimus delegacija nuvežė į Maskvą 1957 m. vasario 21 d. Rytojaus dieną telefonu gavo atsakymą, kad jų pareiškimai bus persiųsti į Lietuvą, nes jie „negali kištis į respublikos vidaus reikalus".

Nieko nelaimėję Maskvoje, kovo 17 d. kreipėsi į RKRT įgaliotinį Lietuvoje J.Rugienį bei su nuorašais į A. Sniečkų, M. Šumauską, J. Paleckį ir į Švenčionėlių vykdomojo komiteto pirmininką bei partijos komiteto sekretorių. Tik Aukščiausiosios tarybos prezidiumas pranešė kun. B. Laurinavičiui, kad pareiškimas persiųstas RKRT įgaliotiniui, visi kiti nieko neatsakė. 1957 m. balandžio 5 d. susipažinti su padėtimi į Švenčionėlius atvyko pats RKRT įgaliotinis J. Rugienis. Jis su statybos specialistais apžiūrėjo seną ir nebaigtą statyti bažnyčias. Ir vėl tyla...

1957 m. balandžio 26 d. bažnyčios komitetas su pareiškimais vėl kreipėsi į J. Paleckį, A. Sniečkų, M. Šumauską, RKRT įgaliotinį J. Rugienį ir rajono valdžią. Balandžio 29 d. bažnyčios komiteto delegacija iš Vilniaus grįžo viltingai nusiteikusi: girdėjusi, kad reikalai krypsta gera linkme. Pagaliau - o, stebukle! - gegužės 12 d. iš RKRT įgaliotinio gaunamas pranešimas, kad 1957 m. balandžio 27 d. Ministrų tarybos komisijos nutarimu leidžiama baigti Švenčionėlių bažnyčios statybą. (Plačiau apie visa tai žr. šios knygos d. II, sk. 3.1.)

Skaitant šiuos kun. B. Laurinavičiaus pareiškimus ir vėlesnių metų jo ilgas peticijas bei memorandumus sovietų valdžiai, stebina jo atkaklumas siekiant teisybės, kai, išvytas pro vienas duris, jis beldžiasi į antras, trečias. Iš kur jis turėjo tiek tikėjimo tiesos pergale ir atkaklumo jos siekdamas? Atmintinas vysk. Teofiliaus Matulionio sekimo byloje KGB užrašytas jo raginimas jaunesniems kolegoms vyskupams, vyskupijų valdytojams ir kunigams nenuleisti rankų reikalaujant iš sovietų valdžios teisių ir laisvių Bažnyčiai: jis ragino „nekreipti dėmesio, jeigu ko nors reikalauja Rugienis [RKRT įgaliotinis] ar kitokie valdininkai. Labai negerai, kada kunigai ir valdytojai nuolaidžiauja ir talkininkauja"¹⁰⁹. Suprantama, iš kur vyskupas turėjo tiek ryžto ir atkaklumo: tris kartus grūdintas sovietiniuose gulaguose, jis žinojo, kad, anot J. Janonio, iš valdžios „geruoju negausim mes nieko". Bet iš kur šią patirtį ir charakterio atkaklumą įgavo kun. Bronius Laurinavičius?.. Ir vėl peršasi mintis, kad jaunystės kova už lietuvišką žodį, už lietuvybės išsaugojimą išugdė tokį jo charakterį. Beje, atrodo, kad jis gindamas Bažnyčią savo dvasia buvo labai artimas kitam tokiu pačiu atkaklumu pasižymėjusiam Vilnijos sūnui arkivyskupui Julijonui Steponavičiui: apie jų tarpusavio pagarbą ir draugystę liudija išlikę jų laiškai.

Gavus leidimą tęsti bažnyčios statybą, iš karto kibta į darbą. Sunku buvo gauti statybinių medžiagų, rasti reikalingų specialistų, tačiau iš pradžių didžiausi sunkumai buvo dėl lėšų stygiaus - arkivyskupijos kurija klebonui pagalbos nesuteikė. Pirmasis rengti rinkliavas Švenčionėlių bažnyčios statybai leido Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojas kan. Juozapas Stankevičius, ir tik 1958 m. tokį leidimą išdrįso duoti Vilniaus arkivyskupijos ir Telšių vyskupijos kurijos. Kun. B. Laurinavičius itin kruopščiai vedė visų pajamų ir išlaidų, medžiagų ir atliktų darbų apskaitą, ir iš jo išlikusių raštų matyti ne tik, kiek kurioje parapijoje surinkta lėšų, bet ir kiek paaukojo individualūs aukotojai. (Čia pažymėta ne tik skyrę tūkstančius, bet ir paaukoję 10 rublių.)

Į statybos darbus įsitraukė visi parapijos tikintieji. Kaip parapijiečiai rėmė šią statybą, liudija kad ir tokie skaičiai: 1957-1959 m. bažnyčios statybai iš viso buvo surinkta 829 tūkst. rublių; iš jų 292 tūkstančiai, t. y. 35 procentai visų aukų, surinkta Švenčionėliuose. Statybos darbuose triūsė šimtai miestelio gyventojų. Kun. B. Laurinavičiaus apskaičiavimais, per visą statybos laikotarpį talkino per 3 tūkstančius žmonių. Visada tarp dirbančių sukiodavosi ir klebonas: jis savanoriškai prisiėmė ne tik darbų organizatoriaus, prižiūrėtojo, bet ir... eilinio darbininko pareigas - daugelis mena jį su dviračiu vežiojantį cemento maišus iš geležinkelio stoties... Pats neturėdavo laiko nei pavalgyti, nei pailsėti, išskyrus pastoracijai skirtą laiką, bet talkininkams padėkoti ir dar kuo nors pavaišinti niekada neužmiršdavo. Neabejotina, kad statyba suvienijo įvairiatautę parapiją, ir kun. B. Laurinavičius džiaugėsi ne tik mūrinės, bet ir gyvosios Bažnyčios augimu.

Suprantama ir arkivyskupijos kurijos dėmesio stoka statybos reikalams (dėl dėmesio stygiaus randame nusiskundimų kun. B. Laurinavičiaus rašytoje statybos istorijoje): 1957 m. vysk. K. Paltarokas jau buvo labai pasiligojęs, 1958 m. sausio 3 d. jis mirė, o kai kurie jo bendradarbiai gal dėl valdžios baimės, o gal vykdydami jos nurodymus, šiuos klausimus spręsti vengė. Vysk. J. Steponavičius dar neturėjo jokios realios galios - ją įgijo tik mirus vysk. K. Paltarokui. Nepaisant visų sunkumų, statyba vyko spėriai, ir 1959 m. liepos 22 d. valstybinė komisija pastatą priėmė. Bažnyčios pašventinimas buvo numatytas rugpjūčio 9 d. Vietos valdžia bandė trukdyti, kad iškilmės neįvyktų, tačiau kun. B. Laurinavičiaus nepavyko įbauginti: 1959 m. rugpjūčio 9 d. Švenčionėlių bažnyčią pašventino vysk. Julijonas Steponavičius. Iškilmėse dalyvavo 25 kunigai, 9 klierikai ir tūkstantinės tikinčiųjų minios - buvo šventinama pirmoji po karo pastatyta nauja didelė bažnyčia.

Šiandien galima tvirtinti, kad Švenčionėlių bažnyčia tikrai buvo pastatyta tik per kun. B. Laurinavičiaus atkaklumą išsirūpinus leidimą ir jo nepaprastos energijos tomis sąlygomis per taip trumpą laiką ją pastatyti dėka. Jeigu būtų nudelsta bent 1-2 metus, Švenčionėlių bažnyčią būtų ištikęs Klaipėdos bažnyčios likimas - jau pastatyta 1961 m. ji buvo iš tikinčiųjų atimta. Kun. B. Laurinavičius suspėjo „chruščiovinio atšilimo" metais išsirūpinti leidimą ir iki naujos ateistinio siautėjimo bangos, kai Sovietų Sąjungoje buvo uždaryta tūkstančiai cerkvių, pastatyti naują bažnyčią.

Kun. B. Laurinavičius ne tik pastatė bažnyčią, bet ir pasirūpino, kad turėtų kur gyventi ir po jo dirbsiantys kunigai. Dar nebaigus bažnyčios statybos, 1959 m. sausio 28 d. jis įteikė pareiškimą Švenčionių rajono vykdomajam komitetui, kad Švenčionėliuose šalia bažnyčios išskirtų žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Prašymas buvo patenkintas. Sukauptas statybinių medžiagų perteklius buvo panaudotas namo statybai. Kun. B. Laurinavičiaus, matyt, būta apdairaus: jis žinojo, kad dėl namo statybos prie jo bet kada gali prikibti, todėl iš anksto ėmė tvarkyti reikalingus dokumentus. Visi žinojo, kad jis vadovavo visiems bažnyčios statybos darbams, už tai negaudamas jokio atlyginimo, todėl 1960 m. gegužės 21 d. bažnyčios komitetas patvarkė, kad už darbą jam bus atsilyginama atlikusiomis statybinėmis medžiagomis. Namą kun. B. Laurinavičius statė savo vardu, tačiau 1961 m. balandžio 17 d. pas notarą surašė testamentą, kad tame name po jo turėsią teisę gyventi Švenčionėliuose dirbsiantys kunigai. Vietinė valdžia tikriausiai per vėlai apsižiūrėjo be reikalo davusi leidimą namo statybai, o gal gavo pylos iš Vilniaus, ir 1963 m. prasidėjo kun. B. Laurinavičiaus šantažavimas dėl namo. 1963 m. satyriniame „Šluotos" žurnale apie šį namą pasirodė straipsnis „Abejotina dovana". Tų pačių metų birželio 24 d. RKRT įgaliotinis J. Rugienis jį išsikvietė ir pareikalavo pasiaiškinti. Įgaliotinis jam pareiškė, kad bažnyčios komitetas neturėjo teisės jam atsilyginti statybinėmis medžiagomis. Tuomet kun. B. Laurinavičius kitą dieną namą perdavė bažnyčios komitetui, pasilikęs sau teisę susigrąžinti į statybas įdėtas savo, pas jį gyvenusių tėvų ir iš kitų skolintas lėšas - iš viso 5600 rublių. Nepaisant to, 1964 m. vasario mėn. Švenčionių rajono vykdomasis komitetas kreipėsi į rajono teismą, kad namą iš kun. B. Laurinavičiaus atimtų. Suprantama, teismas ieškinį 1964 m. kovo 17 d. patenkino ir nutarė namą, „kaip pastatytą ne iš darbo pajamų", neatlygintinai nusavinti ir perduoti Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto komunaliniam ūkiui, o kun. B. Laurinavičių iškeldinti į 31 kvadratinio metro butą špitolėje.

Kun. B. Laurinavičius neketino pasiduoti. Apskundus teismo sprendimą, šis klausimas buvo svarstytas Ignalinos rajono teisme. Be abejo, kad buvo padiktuota iš aukščiau, kokį reikia priimti sprendimą, ir 1964 m. rugpjūčio 18 d. šis teismas priėmė tokį pat nutarimą. Kun. B. Laurinavičius kovojo toliau. Kartais ir sovietų sistemos valdžios grandyse pasitaikydavo nesusipratimų. Taip atsitiko ir su vienu iš kun. B. Laurinavičiaus skundų: LSSR prokuroro pavaduotojas A. Kirijenko rajono teismo sprendimą užprotestavo, nes suabejojo, kad pajamos buvo ne darbu įgytos (jis manė, kad statybinėmis medžiagomis buvo galima atsilyginti, be to, neįrodyta, kad į statybą neįdėta savo ir tėvų santaupų) ir bylą perdavė Aukščiausiajam teismui. Aukščiausiasis teismas 1965 m. birželio 3 d. Švenčionių rajono teismo sprendimą panaikino ir bylą grąžino spręsti... tam pačiam Ignalinos teismui. Šis 1965 m. liepos 18 d. namo atėmimą vėl pripažino teisėtu ir kun. B. Laurinavičių įpareigojo išsikelti į špitolę. Kun. B. Laurinavičius dėl šio namo pasiuntė 180 raštų įvairioms LSSR ir SSRS valdžios instancijoms, pradedant rajono valdžia ir baigiant SSRS Generaline prokuratūra, Aukščiausiuoju teismu, SSKP CK ir Ministrų taryba. Tačiau net tas pats LSSR Aukščiausiasis teismas, vieną kartą tokį sprendimą palaikęs neteisingu, nieko nekomentuodamas toliau bet kokius protestus atmesdavo. Daug pareiškimų rašyta bažnyčios komiteto bei parapijiečių (yra pareiškimų net su 1150 parašų) vardu, tačiau viskas atsimušdavo kaip į sieną. 1964 m. gruodžio 24 d. teismo vykdytojas kun. B. Laurinavičių prievarta iškeldino iš namo ir perkėlė į Švenčionėlių špitolę (Kolektyvo g. 57). Tačiau kun. B. Laurinavičiaus kova dėl šio namo tuo nesibaigė: jis ir toliau kovojo dėl šio namo susigrąžinimo (aišku, ne sau, bet parapijai). Paskutiniai šiuo klausimu rašyti pareiškimai siekia 1976 metus. Tik po nepriklausomybės atkūrimo namas buvo grąžintas parapijai. (Būtų labai gražu, jeigu jame atsirastų kun. B. Laurinavičiaus memorialinis kambarėlis. Jame būtų galima susipažinti su šio iškilaus kunigo ir kovotojo už tiesą ir žmogaus teises gyvenimu.)

Švenčionėliuose jam teko pakariauti ir dėl mokesčių. Tuo metu kunigams galiojo juos labai diskriminuojanti pajamų mokesčių sistema: jeigu šiaip „tarybiniai piliečiai" mokėjo tik 11-13 procentų pajamų mokesčio, tai kunigų pajamų mokestis siekė iki 50 procentų. (Kunigai buvo diskriminuojami ir kitose srityse, pavyzdžiui, buto nuomos mokestis buvo kelis kartus didesnis, už 1 kilovatvalandę elektros energijos bažnyčios mokėjo net 25 kapeikas, kai visi gyventojai ir įstaigos mokėjo tik po 4 kapeikas, o kolchozai tik 1 kapeiką.) Mokesčių inspektoriai buvo verčiami tuos mokesčius kunigams nuolat didinti. Kai 1962 m. pajamų mokestį kun. B. Laurinavičiui padidino pusantro karto, jis kreipėsi į RKRT įgaliotinį reikalaudamas, kad inspektoriai būtų sudrausminti. Matyt, tai buvo užsipuolimų prieš jį ir būsimų persekiojimų pradžia. Čia jis kovojo ne dėl savo rublio, o dėl po jo dirbsiančių kunigų, nes kartą nepavykus apsiginti, paskui jau būdavo sunku įrodyti, kad pajamos mažėja. Kun. B. Laurinavičiui per 12 Švenčionėliuose praleistų metų pavyko ne tik išvengti mokesčių padidinimo, bet netgi šiek tiek juos sumažinti.

    Kaip iš visko matyti, 1963 metais prasidėjo įnirtingi jo užsipuolimai: dėl pastatytos klebonijos, dėl uolaus pastoracinio darbo ir kt. 1963 m. gruodžio 16 d. jis rašo raštą RKRT įgaliotiniui ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai (vysk. J. Steponavičius nuo 1961 m. jau buvo ištremtas į Žagarę), kad liepos 13 d. jį buvo iškvietęs Švenčionėlių vykdomojo komiteto pirmininkas ir davęs nurodymą, kaip laidoti mirusiuosius: uždraudė lydint nešti gedulingas bažnytines vėliavas, o kunigui leista eiti ne karsto priekyje, o tik už jo ir nevilkint kunigo drabužių. Tais metais visoje Sovietų Sąjungoje labai sustiprėjo antireliginė kova, todėl visų lygių valdžiai buvo gera proga parodyti savo galią. Tame pačiame rašte kun. B. Laurinavičius rašo, kad lapkričio mėn. jam buvo neleista ligoninėje sakramentais aprūpinti Antaną Jasj (jis mirė) ir Oną Gurskienę, ir prašo jį apginti nuo vykdomojo komiteto pirmininko savivalės. Kun. B. Laurinavičius nežinojo, kad šie varžymai ir draudimai ateina ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Maskvos, nes visi tie nutarimai buvo slapti ir viešai neskelbiami, o jau vietoje valdininkėliai juos taikė, kaip kas sugebėjo: žmoniškesni stengėsi kunigo nepastebėti, o uolūs - dar ir nuo savęs pridėdavo.

Kun. B. Laurinavičius gyvosios Bažnyčios statyba rūpinosi ne mažiau kaip mūrinės. Švenčionėliuose, kaip ir ankstesnėse parapijose, ypač daug dėmesio skyrė vaikams: jie visuomet per pamaldas būdavo prie altoriaus. Jiems padirbdino mažas kėdutes, kad atėję galėtų ne tik pasimelsti, bet ir pailsėti. Žmonės mena, kad būdavo gražu žiūrėti į tuos altorių apspitusius mažutėlius.

    Vieniems būdavo gražu žiūrėti, kitiems pikta: klebonas šuniui ant uodegos nunešė visas pionierių, komjaunimo vadovų ir „uoliųjų" mokytojų pastangas atitraukti vaikus nuo bažnyčios. Ypač pradėjus veikti naujai bažnyčiai, procesijos tapo labai iškilmingos, su daugybe gėlių barstytojų, Mišių patarnautojų, su šimtais vaikišku džiaugsmu spindinčių akučių. Į visa tai negalėjo abejingai žiūrėti atsakingi už ateistinį auklėjimą bei KGB į bažnyčią pasiųsti agentai. 1965 m. rugsėjo 23 d. kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas pas RKRT įgaliotinį pasiaiškinti už birželio 24 d. bažnyčioje surengtą „vaikų valandėlę". įgaliotiniui jis paaiškino, kad specialių vaikų pamaldų nebuvo, o kas atėjo, meldėsi kaip kam patinka - kas stovėdami, kas sėdėdami, kas klūpodami. Paprastai RKRT įgaliotinis J. Rugienis nelabai leisdavo kalbėti, ir kun. B. Laurinavičius spalio 13 d. jam ir arkivyskupijos kurijai rašo paaiškinimą: „Birželio 24 d. buvo paskutinieji Dievo Kūno (Devintinių) mišparai, o po jų, kaip ir visoje Katalikų Bažnyčioje visame pasaulyje, Švenčionėlių bažnyčioje buvo vaikelių palaiminimas. Laiminti - tai mano, kaip klebono, pareiga. Laiminu Bažnyčios vardu. Ji man įsako". Rašte retoriškai klausiama: „Kas galima?" Jei kalėdoti negalima, laiminti negalima, laidoti su procesija negalima, ligonius aprūpinti sakramentais ligoninėje negalima, tai kas galima?.. Aišku, kad valdžiai tokie kun. B. Laurinavičiaus raštai nepatiko, bet dar labiau nepatiko jo drąsa - jis ir toliau viską darė kaip daręs.

1968 m. sausio 22 d. jis vėl sėdi J. Rugienio kabinete. Įgaliotinis vėl jį bara už Mišioms patarnaujančius ir adoruojančius vaikus. Kun. B. Laurinavičiaus paaiškinimai šiurkščiai nutraukiami: „Užteks sofistikos!" Grįžęs po savaitės kun. B. Laurinavičius vėl atsako raštu. Jame komentuoja buvusį pokalbį. Jis primena J. Rugienio žodžius, kad nepilnamečiams draudžiama bažnyčioje patarnauti. Tad kodėl jo, kunigo, apie tokį įstatymą niekas neinformavo ir kodėl tokio įstatymo niekas nepaskelbė? Į įgaliotinio aiškinimą, kad iki 18 metų niekas negali pamaldose aktyviai dalyvauti, kun. B. Laurinavičius atsako, jog „kiekvienas pakrikštytas žmogus yra lygiateisis Bažnyčios narys". Štai čia ir visa kun. B. Laurinavičiaus kolizijos su ateistine valdžia esmė - jis paiso ne jų Bažnyčią varžančių įsakymų, bet Bažnyčios įstatymų ir vykdo savo kaip kunigo pareigą. Jo apsisprendimas aiškus ir nedviprasmiškas: „Jei aš besimeldžiančius prie altoriaus tikinčiuosius nuvaryčiau, tuomet nustočiau būti kunigas <...>, o jei mane kas, naudodamas jėgą, nuvarys, tuomet aš vis tiek liksiu kunigas. Aš ne iš tų, kurie pasiduoda vilionėms ar pabūgsta gąsdinimų! <...> Leiskite mažutėliams ateiti pas mane, nedrauskite jiems! Taip pasakė gerasis Kristus-Dievas, tapęs žmogumi. Tai ne žmogaus, tai Dievo žodžiai. Taigi Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių". Tuo jis pasakė viską.

Tąkart įgaliotinis jį įspėjo, kad ne tokius sutvarkė... Tai buvo tiesa. J. Rugienis, būdamas NKVD kapitonu, buvo vienas iš trijų karo tribunolo teisėjų, 1946 m. nuteisusių vysk. Vincentą Borisevičių mirčiai. Tačiau tąsyk jis tuo nepasigyrė. O jeigu kun. B. Laurinavičius apie tai ir būtų žinojęs, tai jo nebūtų išgąsdinę ir kitaip jis nebūtų elgęsis, nes... jam Dievo klausyti buvo svarbiau negu žmonių.

1967 m. Vilniaus arkivyskupijos kurijai pateiktos kun. B. Laurinavičiaus autobiografinės žinios apie save.
 (Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyvas)


Švenčionėlių bažnyčios procesijos dalyvės. 1966 m.


Švenčionėlių bažnyčios procesijos gėlių barstytojos. Apie 1965 m.


Švenčionėlių bažnyčios procesija. 1965 m


Pietūs Švenčionėlių parapijos perdavimo naujam klebonui proga. Už stalo (iš kairės):
Bernardas Gerojimas, kun. B. Laurinavičius, dekanas kun. Jonas Kukta SJ ir naujasis klebonas kun. Julius Baltušis. 1968-03-17

Kun. B. Laurinavičius aukoja šv. Mišias savo statytoje Švenčionėlių bažnyčioje

    Bausmės ilgai laukti neteko: 1968 m. vasario 8 d. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Česlovas Krivaitis (į kurį, beje, kun. B. Laurinavičius niekada tokiu titulu nesikreipė: raštuose į jį kreipdavosi „kunige" arba „pilieti") jam pareiškė, kad jis iš Švenčionėlių iškeliamas. Kun. B. Laurinavičius raštiškai pareikalavo, kad nurodytų priežastis, dėl kurių iškeliamas. Po 4 dienų mons. Č. Krivaitis atsiuntė skyrimo raštą į Adutiškį (tame pačiame Švenčionių rajone), jame diplomatiškai padėkojo už darbą Švenčionėliuose ir lakoniškai nurodė perkėlimo priežastį: „Susidarius neišvengiamoms aplinkybėms". Kiekvienam - ir kun. B. Laurinavičiui - buvo aišku, kokios tos „aplinkybės". Tačiau jis dar kartą rašo valdytojui, reikalaudamas nurodyti tikrąsias priežastis, nes žodžiu jam sakęs, kad jokių kanoninių (Bažnyčios teisės nurodomų) priežasčių nėra, o tuomet jis savo ruožtu „neturi jokio noro ir pagrindo iš Švenčionėlių išsikelti". Kaip jis rašo, vieno pokalbio metu mons. Č. Krivaitis jam pareiškęs, kad jeigu neišsikels, parapija gali netekti kunigo (davė suprasti, kad RKRT įgaliotinis gali iš jo atimti registracijos pažymėjimą). Vėlesniuose raštuose kun. B. Laurinavičius, kalbėdamas apie šį iškeldinimą iš Švenčionėlių, visada pabrėždavo patirtą neteisybę ir mons. Č. Krivaičiui negailėdavo rūsčių epitetų: kad jis esąs ne „valdytojas",.o tik „vykdytojas", „įsibrovėlis į valdytojo postą" ir pan. Kyla klausimas: ar kun. B. Laurinavičius jautėsi tik asmeniškai įskaudintas dėl šio Bažnyčios teise nepagrįsto iškeldinimo, ar turėjo ir kitokio skausmo? Be abejo, Švenčionėliai jam buvo tapę Lietuvos Jeruzale, juk jis ten pastatė tada Lietuvoje vienintelę tokią šventovę! Ir suburta, išauginta gyvosios Bažnyčios bendruomenė buvo ne mažiau brangi! Tačiau visa tai laikyti tik asmenine nuoskauda būtų neteisinga, tai prieštarautų jo kunigiškiems principams - eiti ten, kur Bažnyčia siunčia. Esmė ta, kad čia jis įžiūrėjo ne Bažnyčios, o ateistinės valdžios siuntimą (RKRT įgaliotinio nurodymą), juolab įvykdytą Bažnyčios hie-rarcho. Iš valdytojo jis reikalavo nurodyti priežastis ne dėl to, kad jos jam būtų neaiškios, bet kad priverstų hierarchą išdrįsti pasakyti tiesą - tiesą, kad Bažnyčia nėra laisva, bet engiama ir prievartaujama. Suprantama, tą išdrįsęs padaryti valdytojas tuojau pat būtų netekęs savo posto ir gal dar daugiau... Tačiau kun. B. Laurinavičius negalėjo taikstytis su jokiu melu, veidmainyste ir nuolaidžiavimu Bažnyčios persekiotojams. Tikriausiai dėl šito jam širdį skaudėjo labiau negu dėl asmeninės nuoskaudos. Čia buvo ir pagrindinė kovojančios ir prisitaikėliškos Bažnyčios takoskyra. Šiandien vienaprasmiškai nesmerkiama buvusi prisitaikėliškoji Bažnyčios dalis - ji irgi atliko tam tikrą vaidmenį išlaikant legalų Bažnyčios veikimą, tačiau anądien kovojančios Bažnyčios akimis tokie veiksmai buvo egoistiški ir išdavikiški. Prisimintini vysk. T. Matulionio įspėjimai hierarchams „nenuolaidžiauti ir nepataikauti". Ne visi išdrįso eiti vyskupų V. Borisevičiaus, M. Reinio, T. Matulionio, P. Ramanausko, J. Steponavičiaus, V. Sladkevičiaus, pagaliau K. Paltaroko pėdomis... O kun. B. Laurinavičius buvo reiklus.

Kun. B. Laurinavičiaus iškėlimas ne mažiau skaudus buvo ir Švenčionėlių parapijiečiams: jie buvo apstulbinti klebono uolumo, meilės vaikams, seneliams, kiekvienam vargą patyrusiam žmogui. Jis jiems buvo neturto ir savęs išsižadėjimo pavyzdys. Net visas jam skirtas dovanas jis atiduodavo bažnyčiai, tik padovanotos medinės lovos (iki tol turėjo tik seną geležinę) jau negalėjo nunešti į bažnyčią. Kai reikėjo drabužius vežti .į Adutiškį, parapijiečiai apsižiūrėjo, kad klebonas net drabužinės neturi - sutana kabo ant vinies. Tada jam nežinant nupirko ir nuvežė į Adutiškį...

Kun. B. Laurinavičius suprato padėtį ir pusiau juokais, pusiau rimtai pareiškė, kad jau geriau atsisakys Švenčionėlių negu kunigo pareigų... 1968 m. kovo 17 d. jis pasako atsisveikinimo pamokslą. Čia jį su trumpomis kupiūromis pateikiame visą, šiek tiek pataisę kalbą.

I

„Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, - neįeis į ją ". Ir jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas" (Šv. Morkus 10, 13-16).

„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite". Taip pasakė gerasis Kristus-Dievas, tapęs žmogumi. Tai ne žmogaus, o Dievo žodžiai. Taigi Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių. 

1956 m. rugpjūčio 21 d. Jo Ekscelencija vyskupas Kazimieras Paltarokas, gerajam Dievui norint, paskyrė mane Švenčionėlių parapijos klebonu. Pabuvau čia pas jus 11 metų, 5 mėnesius ir 17 dienų. Tiek laiko žmogaus, gyvenime gana ilgas laikotarpis, tačiau jis man prabėgo it sapnas. Per 11 metų man čia esant jūs daug ką padarėte. Savo mylimus Švenčionėlius papuolėte gražia bažnyčia. Tai didelis ir sunkus darbas. Mažai kas gali įsivaizduoti, kiek važinėta, kad būtų gautas leidimas bažnyčiai statyti! Bet Gerasis Dievulis buvo su mumis: suminkštino kad ir labiausiai užkietėjusias širdis - jus suprato, jums pritarė ir leidimas buvo gautas. Sunku įsivaizduoti, kiek visokių rūpesčių kilo gavus leidimą! Bet mačiau, kad statybos metu jums nieko netrūko! Nei ryžto, nei energijos. Jūs labai gražiai, uoliai, su didžiausiu užsidegimu dirbote. Atrodė, kad jūs nenorite rytojaus dienai palikti darbo... Sunkiai dirbote! Pasiaukodami ir save užmiršdami...Palikę nenudirbtus savo darbus... Jūs bažnyčios statybai aukodavote poilsiui skirtą savo laiką... Skiedinį atskiesdavote ne tiek vandeniu, kiek savo prakaitu... Malonu buvo žiūrėti į jus! Aš tik žiūrėjau, it tas bitininkas į darbščiąsias bitutes, ir stebėjausi. Jei aš būčiau poetas, parašyčiau apie jus gražiausią poemą: apie jūsų darbštumą ir uolumą, pasiaukojimą ir kitas jūsų dorybes.

Tenka išgirsti, kad jūs reiškiate padėką ir man. Apie savo indėlį nekalbėsiu, kad nebūčiau palaikytas plepiu. Bet aš esu priverstas atsakyti tam, kuris Vilniuje kai kam iš jūsų pasakė: „Bažnyčią Švenčionėlių liaudis pasistatė!" Taip! Tai tiesa! Bet... buvo Švenčionėliuose liaudies, buvo ir kunigų iki man atvažiuojant į Švenčionėlius, bet bažnyčia nebuvo statoma. Net pastatytas mūras nuo gedimo nebuvo apsaugotas! Atleiskite, kad tai jums sakau: aš esu verčiamas gintis...

Brangieji! Jūs daug dirbote! Sunkiai dirbote! Dirbote labai energingai! Galima įsivaizduoti, kaip dirbote, jeigu per trumpiausią rudens dieną (lapkričio mėnesį) be technikos, be mecbanizmų bažnyčios perdengimui (lubų betonavimui) per dieną jūs užkėlėte dvi tonas cemento! O kur skalda, vanduo, žvyras?! Ir visa tai ten reikėjo sumaišyti!.. Kas gali visa tai įsivaizduoti?! Bažnyčios statyboje dirbo 3000 talkininkų. Tik už ačiū! Ir ačiū ne visada išgirsdavote... O išgirdę, atsakydavote: „Nereikia dėkoti: mes sau dirbame".

Daug dirbote ir daug aukojote! Aukojote, patys nedaug turėdami. O suaukojote labai daug: per trejus metus - 1957, 1958, 1959 - suaukojote 246 094 (du šimtus keturiasdešimt šešis tūkstančius devyniasdešimt keturis) rublius. Ne kartą girdėjote, kad prašiau jūsų, jog melstumėtės už bažnyčios geradarius. Malonėkite melstis ir toliau: kaip už gyvus, taip ir už mirusius. Tikrai prisimintini visi geradariai: savi ir svetimi, nes parapija vien savo jėgomis per tokį trumpą laiką nebūtų pajėgusi tiek padaryti Kiek suaukojo parapija, jau sakiau. Kitų parapijų geradariai suaukojo 537 047 (penkis šimtus trisdešimt septynis tūkstančius keturiasdešimt septynis) rublius. Taigi Švenčionėlių parapija turi būti dėkinga ir kitiems geradariams. Yra už ką dėkoti: parapija suaukojo ketvirtį milijono, o kiti geradariai - pusę milijono! Ačiū Jums, ačiū visiems Geradariams! Aš buvau nusiteikęs čia su jumis melstis už geradarius, bet, deja, negalėsiu: esu nušalinamas, išmetamas... Taigi melskitės ir... melskitės jūs: prašykite gyviesiems palaimos, mirusiems ramybės.

II

Atsisveikindamas su jumis, parapija, dar turiu jums paaiškinti vieną labai svarbų faktą, kad žinotumėte tiesą, nebūtumėte suklaidinti, o aš apjuodintas.

Po kiekvienos statybos lieka statybinių medžiagų. Liko ir pastačius bažnyčią. Kur ir kam jas buvo galima panaudoti? Parduoti? Nebuvo galima: būtų palaikyta spekuliacija ir būtume buvę apkaltinti kaip Klaipėdos bažnyčios statytojai [kunigai Liudvikas Povilonis ir Bronius Burneikis buvo už tai nuteisti]. Sukraut ir supūdyt ar sukūrent - buvo gaila. Pastatyt namą prie bažnyčios buvo reikalinga, bet nebuvo galima, nes šioks toks medinis (34 kvadratinių metrų) namelis buvo. [Mat buvo draudžiama statyti bet kokius parapijos namus; kunigas galėjo statyti tik savo vardu.] Taigi bažnyčios komitetas, pripažinęs, kad prie statomos bažnyčios aš tikrai pasidarbavau, nutarė bent iš dalies man atsilyginti ir kaip premiją padovanoti likusias statybines medžiagas. Iš tų medžiagų aš ir pastačiau jums žinomą namą. Pastačiau ne kur kitur - Palangoj, Vilniuj, ar dar kur nors, - bet čia, prie Švenčionėlių bažnyčios, kad turėčiau kur gyventi pats ir po manęs Švenčionėliuose dirbsiantys kunigai. Vos tik pradėjęs statyti, pas Švenčionių rajono notarą parašiau testamentą, kad tame name turės teisę gyventi Švenčionėlių bažnyčioje dirbsiantys kunigai. Po namu buvo didžiulis rūsys, kuriame turėjo būti įrengtas bažnyčios centrinis šildymas. (Projektas jau buvo padarytas.)

Pastačius namą, mane apkaltino, kad jis pastatytas iš valstybei priklausančių medžiagų. Kai namą nusavino, daug kur rašiau. <...> Negrąžino! Buvau išvytas iš namo. Dėl padarytos skriaudos nesijaudinau, nes man buvo kai kas brangiau už namą. <...> Jei aš būčiau kai kam paklusęs, ir šiandien būčiau jame gyvenęs. [Kun. B. Laurinavičius, matyt, minty turi RKRT įgaliotinio reikalavimą pašalinti iš bažnyčios vaikus arba KGB nesėkmingą bandymą jį užverbuoti.] Bet aš, kaip kunigas, negalėjau tam paklusti!

Mane Dievulis nubaudė, nes aš visus mokinu, kad tėvelių klausytų, o pats ne tik kad nepaklausiau, bet dargi kvailiu pavadinau, kai mane perspėjo: „Nestatyk! Atims!"

Ką dariau, ne sau dariau, o Dievo ir Bažnyčios garbei bei jūsų naudai. Pastačiau namą bažnyčios darbininkams, nes jiems, kaip ir visiems žmonėms, reikalingas stogas. Reikalingas ir jums, nes žiemą būtinas šiltas kampelis, kur būtų galima kūdikius krikštyti. Taigi, ką dariau, dariau visų gerovei! Tiesa, išėjo kitaip, bet aš nesijaučiu prasikaltęs nei Dievui, nei jums. Aš būčiau palikęs latras, jei būčiau privedęs bažnyčią prie bankroto, bet, ačiū Dievui, kaip jums žinoma, bažnyčios statybą pradėjome laimingai ir laimingai užbaigėme!

...Tiesa ir jėga. Dažnai laimi stipresnis. Bet tai nėra joks laimėjimas!

<...>

Kaip minėjau, čia pas jus pragyvenau 11 metų, 5 mėnesius ir 17 dienų. Gera man čia buvo. Nieko netrūko. Patyriau daug jūsų meilės, gerumo ir nuoširdumo. Trūko tik vieno -laiko. Norėjau dar šį tą padaryt, bet... man liepta Švenčionėlius palikt. Gražiai čia gyvenau. Tepagyvena kiti! Nepavydžiu, tik... skaudu, kad esu išmetamas, nušalinamas be jokios kaltės. Jei Švenčionėlius palikti būtų įsakiusi Motina Bažnyčia, širdies neskaudėtų. Kaip kiekvienas kunigas, taip ir aš esu karys: kur Motina Bažnyčia siunčia, ten ir turiu vykt, nežiūrėdamas, ar tai paaukštinimas, ar pažeminimas - esu pažadėjęs klusnumą. Bet skaudu, kai esi nušalinamas it koks nusikaltėlis, nors jokio nusikaltimo neįvykdžiau! Neprasikaltau nei Dievui, nei Motinai Bažnyčiai, nei tikinčiai liaudžiai.

Neprasikaltau Dievui, nes Jį mylėjau ir kitus mokiau, kaip jie turi Dievą ir artimą mylėti. Ką dariau, Jo garbei dariau. Mylėjau Dievą ir jus meilės mokiau.

Neprasikaltau Motinai Bažnyčiai, nes kaip šia mūrine, taip ir gyvąja rūpinausi. Rūpinausi, kad būtų gyva, graži, jauna.

Neprasikaltau jums kaip klebonas. Rodos, dėl mano nerangumo niekas nenumirė neaprūpintas šventais sakramentais. Atrodo, niekuomet neteko jums manęs laukti, o aš visuomet jūsų laukdavau. Mokiau jus, kaip mylėti Dievą, žmones, ir ne tik jums gera darančius, bet ir jūsų nekenčiančius. Viena, kas man nerimą kelia, tai kad kartais neįdomiai jums kalbėdavau (pamokslus sakydavau), tačiau jums suprantama, kad ir kanarėlė neįdomiai čiulba, jei ji užkimusi... Dažnai ką norėjau jums pasakyt - negalėjau... Kita priežastis: ne visuomet turėdavau laiko deramai pasirengt. Nesigirdamas turiu pasakyti, kad mano darbo diena dažnai trukdavo 24 valandas tikrąja to žodžio prasme. Taigi, kaip sakiau, nei prieš Dievą, nei prieš Bažnyčią, nei prieš jus neprasikaltau!

Daug kas klausia: „Kodėl kleboną iškelia? Už ką jį iškelia? Klebonas turėjo teisę čia gyvent! Klebonas turėjo teisę čia pasilikt!" Taip! Jūs teisūs: aš turėjau teisę čia ir toliau dirbti, nes neprasikaltau! Kai kas sako, kad mane kelia į gerą parapiją <...>, bet šiandien nei gera parapija, nei kurijos pagyrimai manęs neguodžia ir neramina, nes... esu baudžiamas be jokios priežasties. Jei vaikeliai prisiartino prie altoriaus, tai joks mano prasikaltimas! <...> Ir koks mano prasikaltimas, kad aš vaikelių nuo altoriaus nenuvariau?! Kuo aš būčiau tapęs, jei būčiau juos nušalinęs? Ne kuo kitu, kaip tik peniukšliu! Juk Kristus aiškiai pasakė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane!" Koks gali būti prasikaltimas, jeigu vaikelis prisiartina prie altoriaus?! Ar aš juos kuo nors papiktinau? Ar ko nors pikto mokiau? Ne! Temato ir tepažįsta kunigą ir Dievą, o tuomet nebereikės niekam nei baidyt, nei varyt. Žmogus turi teisę viską pažinti! Kiekvienas draudimas - tai noras nuslėpti tiesą!

Tai kokia gi mano iškeldinimo priežastis? Skaudu girdėti, kai sakoma: „Bobos kaltos!" Ne! Motinų kaltint niekas neturi teisės - jos nekaltos! Jos gynė savo vaikučių teises! Nes vaikas priklauso motinai: jis - iš jos kaulo ir kraujo! Ir už vaiko išauklėjimą ji atsako prieš Dievą ir prieš visuomenę! Jei ji vaikeliui parodė kelią į Dievą, į bažnyčią, prie altoriaus - tai pasielgė gerai ir išmintingai. Tai joks nusikaltimas! Garbė ir nevystantis joms vainikas! Motin, Tau, Jums visoms garbė! Neliūdėkit! Jei tavo vaikelis įlįs į svetimą kišenę, valkiosis patvoriais, tada tau bus gėda, o jei tavo vaikelis eina, veržiasi į bažnyčią, tai tu laiminga, nes jis protingas: mokyčiausi, išmintingiausi mokslo vyrai garbino Dievą. Garbė jums, sugebėjusioms taip gražiai išauklėti savo vaikelius! <...> Esu tikras, kad jūsų vaikelių tikėjimas dar labiau sustiprės ir jų širdyse kils noras dar uoliau veržtis prie Dievo!

Atleiskite, kad porą žodžių pasakysiu apie save. Aš iš mažens mylėjau gerąjį Dievulį, o tapti kunigu pasiryžau 1927 metais. Tais metais Vilniaus krašto lietuvius ištiko didelė nelaimė: 1927 m. spalio 4 d. buvo uždarytos 64 lietuvių mokyklos. Susipratę Vilniaus krašto lietuviai, kunigai buvo įkalinti Lukiškių kalėjime. Tarp jų ir mūsų, Gervėčių parapijos, klebonas kun. Ambroziejus Jakovanis (jis ir šiai bažnyčiai pamatus padėjo). Apie mūsų mylimo klebono areštą paskelbė varpai. Tada aš, dar tik vaikas būdamas, vos 13 metų, širdy pasakiau: „Aš turiu būt kunigu! Aš turiu dirbti tą patį darbą, kurį dirbo mūsų klebonas!" Pažadą ištesėjau: visas kliūtis gyvenime nugalėjau - o jų tikrai buvo daug - ir tapau kunigu.

Kai kas apie mane sako: „Kvailas kunigas: kam jis leido vaikams rinktis prie altoriaus!" Ačiū Dievui, aš dar nekvailas. Jei vaikeliams neleisčiau, tada būčiau kvailys. „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane", - sakė Kristus. Kuo aš būčiau palikęs, jei nebūčiau leidęs?!

Žmogų nutolinti nuo Dievo, nuo Jo atskirti - tai didžiausias nusikaltimas! Išplėšti Dievą - tai reiškia iš žmogaus viską išplėšti. Žmogus, neturintis širdy meilės Dievui, neturi meilės ir žmogui: jis praranda teisingumą, švelnumą, skaistumą, visa tai, kas žmogų daro žmogumi. Dievas, Bažnyčia reikalingi ne tik seneliams, bet visiems žmonėms. Kiekvienas pakrikštytasis yra lygiateisis Bažnyčios narys ir negali būti (be pagrindo) iš jos pašalinamas. Kai kas aiškina [kun. B. Laurinavičius turi mintyje RKRT įgaliotinį], kad jaunuoliai iki 18 metų neturi teisės Bažnyčios gyvenime aktyviai reikštis. Nesąmonė! Nu-laužk, atskirk šakelę nuo kamieno: ar ji išsprogs, pražydės, duos vaisių?! Ne, ir dar kartą ne!!!

Tie, kurie eina į bažnyčią, prie altoriaus, patiria daug nemalonumų. Jeigu jie, paklausti: „Kas buvote bažnyčioje? Kas meldžiatės?", išdrįsta atsistoti ir pareikšti: „Aš", jie yra tikri didvyriai. Juk jie žino, kad susilauks ne pagyrimo... Garbė jiems ir nevystantis vainikas! Garbė jų motinoms ir tėvams! <...>

Teko pagirsti: „Aš keiksiu, kol prakeiksiu tuos asilus ir avinus!" Ne! Netinka ir neleistina keikti! Argi aš jus per 11 metų mokiau keikti? Ne, aš mokiau melstis net už priešus! Taigi melskitės! Prašykite Šventosios Dvasios, kad Ji jiems protą apšviestų, kad ir jie Tiesą pažintų ir ją pamiltų!

IV

Kai tėvas kur nors išvyksta ar jaučia, kad jėgos senka, jis pareiškia savo paskutinę valią - testamentą. Taigi ir aš noriu jums pareikšti savo paskutinę valią, nes daugiau kaip tėvas klebonas jau jums nekalbėsiu.

Pirmiausia noriu jums pareikšt nuoširdžiausią padėką už viską visiems. O turiu už ką dėkoti: už jūsų maldas, paklusnumą ir kitas gražiąsias jūsų būdo savybes.

Dėkoju mylimiems choristams ir choristėms už didžiulį uolumą ir pasiaukojimą. Jei turėčiau brangiausių laurų, Kupinčiau vainiką ir apvainikuočiau juo jus...

Dėkoju visiems, kurie statė šią gražiąją bažnyčią. Bet dar labiau dėkoju tiems Tėvams ir Motinoms, kurie statė GYVĄJĄ BAŽNYČIĄ: išmokė savo vaikus mylėti tai, kas yra brangiausia - Dievą, įskiepijo jiems drąsą viešai išpažinti savo tikėjimą ir meilę Dievui. Garbė jiems ir jų vaikeliams! Garbė, garbė!

Neverkite! Aš dar lieku gyvas Motinai Bažnyčiai. Aš galėjau čia, pas jus pasilikti, bet... kaip sakoma, dėl patogios, šiltos gūžtos aš negalėjau sutikti...

Padėkojęs noriu paprašyti. Ir ateity būkite geri ir geros. Mylėkite Dievą ir Bažnyčią ir tos meilės mokykite ir kitus!

Gerieji choristai! Giedokite dar skambiau, dalyvaukite dar uoliau! Giedokite taip, kad tada, kai aš, ieškodamas giesmėje paguodos, užniūniuosiu: „Papūsk, vėjeli, iš tos šalelės, iš tos šalelės, kur lakštutės ir sakalėliai čiulba...", jus pagirsčiau!..

Brangiosios Mamytės ir Tėveliai, auklėkite savo vaikelius dar uoliau, įskiepykite dar daugiau drąsos išpažinti visa tai, kas gražu, kas kilnu! Nenustokite statę Gyvąją Bažnyčią!

O jūs, Gerieji Angelėliai, reikškite meilę gerajam Jėzui dar balsingiau, dar karščiau. Su geruoju Jėzumi, kuris mažutėlius taip mylėjo, pasilikite visuomet ir visur.

Ir kas man šiandien palieka? Nieko daugiau, kaip tik tarti: „Viešpatie, jei aš, čia būdamas, ką nors ne pagal Tavo valią dariau, atleisk! Atleisk.., nes norėjau Tavo garbei ir žmonių naudai padaryt, bet nesugebėjau".

Atsiprašęs Gerąjį Dievulį, atsiprašau ir jūsų, mylimieji: atleiskite ir dovanokite, jei kas buvo ne taip...

Telaimina jus Aukščiausiasis ir tegloboja jus Švenčiausioji Mergelė Marija! Garbė Jėzui Kristui!

[Švenčionėliai, 1968 m. kovo 17 d.]

Viskuo pasidžiaugta, visiems padėkota, o sielvartas ir sopulys tik vienas - dėl GYVOSIOS BAŽNYČIOS: kad ji skriaudžiama, kad ji neginama nuo skriaudikų net tų, kurių pirmųjų pareiga ją ginti... Taip kaip gynė vyskupai V. Borisevičius, M. Reinys ir kiti... Iš čia ir ta didžiulė padėka paprastoms kaimo Motinoms ir Tėvams, auginantiems naujus Bažnyčios ąžuoliukus... Ne asmeninė nuoskauda dėl patirtos neteisybės buvo skaudžiausia kun. B. Laurinavičiui, o kad pardavinėjama Bažnyčios laisvė - gal iš baimės, gal iš karjerizmo, gal iš paprasčiausio žmogiško silpnumo tų, kurie pirmieji privalėjo ją ginti. Taip, jis buvo reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Ypač ten, kur buvo Bažnyčios ar Tėvynės reikalai.

Jau būdamas Adutiškyje, 1968 m. balandžio 18 d. jis parašo 4 lapų raportą (taip pavadintas raštas) arkivyskupijos valdytojui mons. Česlovui Krivaičiui ir kancleriui kun. Jonui Deksniui. Čia jis dar kartą pareiškia, kad iš Švenčionėlių klebono pareigų nušalintas neteisėtai. Priekaištauja mons. Č. Krivaičiui, kad jis kalba taip pat, kaip ir RKRT įgaliotinis. Nepagaili jam ir rūsčių žodžių: pareiškia, kad jis (Č. Krivaitis) nėra nei ordinaras, nei valdytojas, nes nieko nei tvarko, nei valdo, o yra tik vykdytojas. (Beje, tą suprato ir žinojo visi kunigai: nė vienas valdytojas be RKRT įgaliotinio — verta pridurti, kad ir be KGB - „palaiminimo" negalėjo nė vieno kunigo paskirti eiti pareigas.) „Geriausiai Tamstai tiktų egzekutoriaus titulas", -rašo laiške. Jį apkaltina „šiltos gūžtos" branginimu, patogumų mėgimu ir dykinėjimu, pavadina Pilotu, kabliu, ant kurio tik kabinama sutana violetinėmis sagomis. Jis sako, kad ši veidmainystė jam skaudi dėl to, kad jeigu jį baustų RKRT įgaliotinis, būtų suprantama, dabar gi... skaudu. „Mane istorija reabilituos, - rašo jis. - Aš prašau Šventos, Dvasios, kad ji Tamstai protą apšviestų, prašau Dievą, kad staigiai nepajustum pasibjaurėjimo savo šilta gūžta, kaip tas iš Dvylikos sidabriniais. Tesaugo Tave Viešpats!" - rūstų laišką baigia tokiu linkėjimu. Sunku pasakyti, ką jautė mons. Č. Krivaitis perskaitęs šį laišką - viskas priklausė nuo jo sąžinės... Šią bylą palikime istorijos teismui. Juolab kad tai tik vienas kovojančios ir prisitaikėliškos Bažnyčios santykių sovietmečiu epizodų.

1968 m kovo 18 d. kun. B. Laurinavičius, dalyvaujant Švenčionių dekanui kun. Jonui Kuktai, Švenčionėlių parapiją perdavė kun. Juliui Baltušiui, o 21 d. iš -kun. Juozo Juodagalvio perėmė Adutiškio parapiją.

ADUTIŠKYJE jis parapijai prisistatė per Šv. Juozapo šventę (kovo 19 d.). Žmonės mena, kad iš pirmo pamokslo suprato, jog gavo gerą kleboną. Pirmasis pamokslas - tai tarsi programinė kalba. Jame kun. B. Laurinavičius nepamiršo paraginti parapijiečius mylėti Dievą ir Bažnyčią, krikščioniškai gyventi patiems ir mokyti taip gyventi savo vaikus. Dėl vaikų teko su Švenčionėliais atsisveikinti, o čia savo darbą vėl pradėjo nuo vaikų. Taip kun. B. Laurinavičius pareiškė, kad jis.nesileis būti įbauginamas, nesitrauks, klausys Dievo, o ne ateistų. Jis pirmiausia susipažino su bažnyčios komitetu ir choristais.

Gyvenimo sąlygos Adutiškyje buvo geresnės negu Švenčionėliuose: čia stovėjo gana erdvi dviejų aukštų klebonija, o ir bažnyčia buvo neblogos būklės. Atrodo, galėjo sau leisti atsikvėpti ir pailsėti bent nuo mūrinės bažnyčios rūpesčių. Tačiau kun. B. Laurinavičius, ūkišku žvilgsniu apžiūrėjęs bažnyčią, pamatė, kad ir čia darbų gausybė. Per 13 metų jis pakeitė visas bažnyčios duris, sienų apatinę dalį iškalė lentutėmis ir jas nulakavo, o visą bažnyčią išdažė ir išdekoravo, pakeitė supuvusias medines grindis ir po jomis įrengė ventiliaciją, prie altoriaus languose sudėjo vitražus, įtaisė meniškas iš medžio drožtas Kryžiaus kelio stotis, padirbdino naujus suolus ir daugybę kėdučių vaikams, galiausiai nauja skarda perdengė bažnyčios stogą. Tačiau didžiausias jo padarytas parapijiečiams patogumas buvo centrinis šildymas: juo jis pats taip džiaugėsi, kad net laiške vysk. J. Steponavičiui 1976 m. sausio 16 d. smulkiai aprašė per kiek laiko ir keliais laipsniais pakyla temperatūra bažnyčioje. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad sovietų laikais visiems tiems darbams nuveikti buvo sunku gauti ne tik medžiagų, bet ir leidimą ar parengti projektus. Kun. B. Laurinavičius šioje srityje sovietų pareigūnams buvo „neįkandamas": visus projektus, leidimus sugebėdavo gauti, visuomet turėdavo visus reikalingus medžiagų įsigijimo dokumentus, kad niekaip negalėdavo prie jo prikibti. Be abejo, prie jo norėta prikibti daug labiau negu prie kito kunigo. Pažymėtina, kad šiuose darbuose jam talkino ne tik adutiškiečiai, bet ir buvę jo mylimi parapijiečiai iš Švenčionėlių: jie vežė grindų lentas iš ten, apšildymo vamzdžius ir kitas medžiagas. Neužmiršdavo jo aplankyti ir per vardadienį, pasveikinti, į jį kreiptis prireikus. Visada kun. B. Laurinavičius sutikdavo ir išleisdavo juos, apdovanodamas padėka ir meile.

Sutvarkęs bažnyčios vidų, kibo tvarkyti šventorių: betono plokštėmis išgrindė taką į bažnyčią, šventorių papuošė didžiulėmis gėlių vazomis. Jo suorganizuoti parapijiečiai ėmė tvarkyti apleistas kapines. Suspėjo suremontuoti ir kleboniją. Joje ne tik pats glaudėsi, čia rasdavo kampelį sušilti ir užkąsti kelias dešimtis kilometrų iš Gudijos atvykę tikintieji. Vartant šimtus jo sukurtų pareiškimų, memorandumų, protestų ir kitų raštų sovietinei ir oficialiajai Bažnyčios valdžiai, sunku įsivaizduoti, kaip jis sugebėjo nuveikti ir tiek ūkinių darbų. Juo labiau kad gyvoji Bažnyčia buvo jam svarbesnė negu mūrinė. Atrodo, kad ir 24 valandų per parą negalėjo užtekti...

Pastoracijoje jis buvo ir liko toks pats uolus, kaip ir pirmosiomis kunigystės dienomis, tik darbo čia buvo kur kas daugiau negu kitur: mat jo parapija neapsiribojo Lietuvos ir Gudijos siena, o apėmė ir didžiulę Gudijos teritoriją, kur nebuvo nė vieno kunigo. Tekdavo pas ligonį važiuoti ir už 100 kilometrų. Prireikdavo į ten vykti ir mirusių laidoti. Ypač darbo padaugėdavo švenčių dienomis: tada į Adutiškį suplūsdavo šimtai Gudijos tikinčiųjų - daugelis jų norėdavo atlikti išpažintį, kreipdavosi kitais reikalais.

Adutiškyje, kaip ir kitose vietose, kun. B. Laurinavičius kovojo prieš girtavimą, lankė senelius ir ligonius, niekada neužmiršo vaikų. Vos atsikėlęs, greitai su vargonininku subūrė vaikų chorelį. Kaip Švenčionėliuose, taip ir Adutiškyje vaikai stovėdavo pirmose eilėse prie altoriaus. Vaikai buvo ta sritis, dėl kurios labiausiai kirtosi valdžios ir kun. B. Laurinavičiaus interesai: pirmoji dėjo visas pastangas, kad vaikus atitrauktų nuo Bažnyčios, o kunigas - kad patrauktų. Dėl vaikų ir čia kilo pirmieji konfliktai su valdžia. (Švenčionėliai ir Adutiškis priklausė tam

Kun. B. Laurinavičius su mažaisiais savo parapijiečiais. Adutiškis, 1976-07-18


Adutiškio bažnyčios vidus


Nešamas statyti kryžius Adutiškio bažnyčios šventoriuje. 1971-09-12


Kryžius stovi

Kun. B. Laurinavičius su Pirmąją komuniją priėmusiais vaikais

Švenčionyse. 1945 m


Ceikiniuose. 1947-07-06


Švenčionėliuose. Apie 1965-1967 m.


Adutiškyje. 1979-07-08


Pirmąją komuniją priėmę vaikai su tėvais. Adutiškis, 1979-07-08

pačiam Švenčionių rajonui, tad rajono valdžia bei KGB žinojo, koks „reakcionierius" tas Laurinavičius.) Jau 1971 m. gruodžio 24 d. jis rašo pareiškimą SSKP CK sekretoriui, SSRS MT pirmininkui ir kitiems, kur, be kitų klausimų, protestuoja ir dėl vaikų religinio auklėjimo varžymų, o 1972 m. balandžio 20 d. 18 Adutiškio parapijiečių pasiunčia pareiškimą SSKP CK sekretoriui L. Brežnevui, SSRS kultūros ministrei J. Furcevai ir RKRT pirmininkui V. Kurojedovui dėl jų vaikų šantažavimo vidurinėje mokykloje už bažnyčios lankymą.

Valdžia, matyt, nutarė savaip sutramdyti „reakcionierių": 1972 m. lapkričio 25 d. vėlų vakarą paaugliai išdaužė klebonijos langus. Tačiau tai negalėjo kun. B. Laurinavičiaus „sutramdyti": tokie dalykai jam suteikdavo naujų argumentų ginti tikinčius vaikus. Jis sakydavo ir rašydavo: „Jūs rūpinkitės tais, kurie užpuldinėja, plėšia, žudo žmones, o ne tikinčiais vaikais: šitie neina po tiltais ir akmenimis langų nedaužo".

Adutiškyje prie altoriaus visada būdavo per 20 patarnautojų, o aplinkui sėdėdavo kelios dešimtys savo „sostuose" - ant specialių kėdučių. Procesijoje irgi vaikai. Chore - vaikai... O kai ateidavo vaikų katekizacijos metas (vasarą, per vaikų atostogas), besirengiantys Pirmajai komunijai sėdėdavo su mamomis pirmose suolų eilėse. Kun. B. Laurinavičius per Mišias perskaitydavo Evangeliją ir eidavo į bažnyčią, prie vaikų: jiems aiškindavo viską, kas žinotina besirengiantiems šiam sakramentui. Lengva įsivaizduoti, kaip rajono valdžia „auklėjo" apylinkės valdžią ir mokyklos vadovybę už tai, kad vaikus atiduoda klebonui! Tie savo ruožtu gąsdino vaikus, jiems mažindavo elgesio pažymį, juos palikdavo po pamokų ir kt. Tai ir privertė vaikų tėvus skųstis SSRS aukščiausioms valdžios instancijoms.

1978 m. gruodžio 21 d. Adutiškio bažnyčioje vyko advento rekolekcijos. Kun. B. Laurinavičius bažnyčioje klausė išpažinčių. Tuo metu vargonininkas klebonijoje repetavo su vaikų choreliu. Staiga pas repetuojančius įsiveržė apylinkės pirmininkas, vidurinės mokyklos direktorius ir jo pavaduotojas ir ėmė vaikus gąsdinti, tardyti. Vaikai puolė į ašaras. Apie įsiveržėlius buvo pranešta kun. B. Laurinavičiui. Atsiprašęs laukiančių išpažinties, atskubėjo į kleboniją. Nekviesti svečiai ėmė plūstis, kodėl jų moksleiviai čia gieda. Kun. B. Laurinavičius atsakė: „Čia ne jūsų, o tėvų vaikai. Ir mano, nes aš juo pakrikštijau". Atsakydamas į tolesnes „svečių" priekabes, jis atvėrė duris ir sušuko: „Lauk! Lauk!" Tie išeidami pasakė: „Mums tik šito ir reikėjo"... Po šio grasinimo nieko gero nebuvo galima laukti. Ateinantį sekmadienį apie įvykį kun. B. Laurinavičius papasakojo per pamokslą, o 1979 m. sausio 30 d. šiuo ir kitais klausimais kreipėsi į Švenčionių rajono prokuratūrą, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą bei vyskupijų valdytojus. Reikalo išviešinimas ir išgarsinimas, matyt, tąsyk sulaikė valdžią nuo griežtesnių priemonių.

Visi su juo bendravę vaikų tėvai mini, kad vaikams jis buvo labai dėmesingas: kiekvieną užkalbindavo, pasisveikindavo, o mokydamas būdavo išradingas ir reiklus. Yra išlikusi vasarą pas jį atostogaudavusiems "dukterėčios vaikams jo sudaryta dienotvarkė: kada keltis, kada ir ką daryti ir kada gulti. Užbaigiama punktu: „TYLA! TYLA!" Visai kaip kunigų seminarijoje... Aišku, kad ir pats nemokėjo dykinėti, ir visus vaikus norėjo išauklėti darbščius bei gerus. 1979 m. liepos 28 d. rašytame laiškelyje iš Adutiškio rašo: „Garbė Jėzui Kristui. Jūrate, siunčiu Tau skaitymėlį, kad žinotum, kaip reikia rašyti laiškus. O nuo savęs patariu, kad kiekvieną dieną perskaitytum bent penkis puslapius kokios nors knygutės. Tą patį patarimą perduok ir Algiukui. Siunčiu Tau, Tavo Tėveliams ir Broliukui gražiausius linkėjimus. Visur ir visuomet elkitės gražiai, pavyzdingai, o tuomet jus mylės Dievulis, Tėveliai, aš ir visi. Trumpai sakant, būkite meilūs Dievui ir visiems. Telaimina jus Dievulis". Jiems rašytuose laiškuose neužmiršdavo pridurti: „Jūrate, Algiuk, tik netingėkite!" Net, ko gero, paskutiniame laiškelyje dukterėčiai, rašytame 1981 m. liepos 2 d., pabaigoje neužmiršta pridurti savo įprasto raginimo jos vaikams: „Tik nebūkite tinginiukai!" Vaikai jam buvo didžiausias rūpestis.

Jo pastoracija, kaip minėjome, apėmė ne tik Lietuvą, bet ir dalį Gudijos. Savo parapijiečius stengėsi pažinti ir žinoti visus jų rūpesčius bei vargus. Nors kalėdojimas buvo uždraustas, tačiau jis, apžergęs dviratį, apvažiuodavo ne tik savo parapijos katalikus, bet aplankydavo ir kitatikius. Įsidėmėdavo ligonius ir vargšus: paskui pas juos dažnai nuvažiuodavo ne tik su dvasiniu penu, bet dažnai ir su materialine parama. Kai ištikdavo kokį parapijietį nelaimė, jeigu tik sužinodavo, kuo galėdamas padėdavo. Kai sudegė Kavaltiškės kaimo gyventojo namai, jis atvažiavo dviračiu ir įteikė voką su pinigais... Daug tokių atsitikimų mena žmonės. Labai rūpindavosi ir remdavo politinius kalinius ir pasilikusias jų šeimas: apie tai liudija savo atsiminimuose A. Terlecko ir R. Ragaišio žmonos. Atrodo, iš kur jis imdavo tiek lėšų, kad paremtų tiek žmonių? Gal iš tos didelės meilės alkstantiems, kaip Kristus prie Genezareto ežero duoną ir žuvį, taip jis savo lobius galėjo padauginti?.. Gal.., nes jo atjauta žmogui iš tiesų buvo didelė. Už tai sau, pasaulio vaikai pasakytų, buvo šykštus: kaip rašo jo ilgametė šeimininkė, nevalgė nei torto, nei saldainių, net kisieliaus negerdavo. Advento ir Gavėnios metu laikydavosi labai griežto pasninko... Šiandieniam malonumų išlepintam žmogui tai sunkiai suprantama. O svečiui būdavo dosnus ir vaišingas. Tiesa, kaip rašo prisiminimų autoriai, kartais tos vaišės galėjo susidėti tik iš bulvės ir ridiko - tik tiek tąsyk turėdavo, - bet viską atpirkdavo jo gerumas ir nuoširdumas. Atrodo, kad kiek jis buvo reiklus ir griežtas savo luomo žmonėms, tiek buvo atlaidus ir, pasakytume, mielaširdingas paprastam kaimo žmogui. Gal todėl, kad ten glūdėjo jo šaknys?.. Nors idealistams kunigams jis irgi buvo labai mielas ir draugiškas...

Matyt, labai brangino savo idėjos brolius ir bendražygius. Yra žinoma, kad per atlaidus, išlydėjęs talkinusius kunigus, vėl dengdavo stalus ir prie jų sėsdavo atvykę disidentai: Butkevičių šeima iš Kauno, Viktoro Petkaus namiškiai ir kiti.

Jau kalbėjome, kad Gudijos lietuvių reikalai jam visada rūpėjo: rūpinosi, kad, 1978 m. mirus kun. Stanislovui Chodygai, gervėtiškiai gautų lietuvį kunigą; net pats buvo sutikęs ten vykti, jeigu neatsiras kito. Po ilgų vargų valdžia leido atvykti... nelietuviui kunigui, ir tik 1982 m. buvo paskirtas iš Gudijos kilęs ir Kauno kunigų seminariją baigęs, taigi lietuviškai mokantis, naujai įšvęstas kunigas. Kun. B. Laurinavičius visą laiką rūpinosi ir kitų Gudijoje gyvenančių lietuvių reikalais: padėjo Pelesos parapijos žmonėms kovoti už bažnyčios susi

grąžinimą, organizavo pareiškimų rašymą ir pats rašė, reikalaudamas lietuviškų mokyklų.

Kun. B. Laurinavičius parašė kelis šimtus įvairių pareiškimų, protestų, memorandumų ir kitų raštų sovietų valdžios atstovams ir oficialiai Bažnyčios vadovybei. Be minėtų, rašytų Švenčionėliuose, itin gausus Adutiškio laikotarpio jo rašytinis palikimas. Ir raštų turinys keitėsi: problemos apėmė vis didesnį interesų pluoštą - nuo asmeniškai patirtų neteisybių iki visos Sovietų Sąjungos mastu vykdomos antibažnytinės politikos ir žmogaus teisių pažeidimų. Kaip prisimena jo artimieji, naktys buvo tinkamiausias laikas kurti šiems raštams: girdėdavosi, kaip per naktį pyška rašomoji mašinėlė. Kartais prie jos ir užmigdavo... Šio laikotarpio rašytinį palikimą atskirai panagrinėsime toliau.

1975 m. rugpjūčio 1 d. 35 valstybės - tarp jų JAV, SSRS, Šventasis Sostas, Anglija, Federatyvinė ir Demokratinė Vokietijos bei daug kitų šalių - Helsinkyje pasirašė Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamąjį Aktą. Viename jo punktų numatyta, kad Europos šalyse būtų fiksuojami žmogaus teisių pažeidimo faktai ir su jais kovojama. Akademiko Andrejaus Sacharovo aplinkoje gimė mintis kurti visuomeninę instituciją šiam darbui atlikti. Taip 1976 m. gegužės 12 d. įsikūrė Helsinkio susitarimų vykdymui stebėti Maskvos grupė. Jų pavyzdžiu 1976 m. lapkričio 9 d. tokia grupė įkuriama ir Ukrainoje, o lapkričio 25 d. - ir Lietuvoje. Nors šios grupės oficialaus vadovo ir nebuvo, tačiau faktiškas jos įkūrimo iniciatorius ir vadovas buvo Viktoras Petkus. Jos nariai buvo Tomas Venclova, Eitanas Finkelšteinas, kun. Karolis Garuckas SJ ir buvusi politinė kalinė, rašytoja Ona Lukauskaitė-Poškienė. 1979 m. balandžio 6 d. mirus kun. K. Garuckui, į šią grupę buvo kooptuotas kun. B. Laurinavičius. 1978 m. nuteisus V. Petkų, 1981 m. dar kitus du šios Helsinkio grupės narius - Mečislovą Jurevičių ir Vytautą Vaičiūną, o T. Venclovai dar anksčiau emigravus į Vakarus, kun. B. Laurinavičius 1981 m. grupėje liko vienintelis pajėgus dirbti. Jo įstojimas į Helsinkio grupę, be abejo, dar labiau sustiprino KGB dėmesį jam. 1980 m. vasario 6 d. Adutiškio klebonijoje buvo atlikta beveik 8 valandas trukusi krata. Kratos tikslas: „Surasti ir paimti antitarybinius leidinius ir dokumentus bei jų technines gaminimo priemones, taip pat kitokius daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės baudžiamajai bylai". Kratos metu buvo paimtos 2 rašomosios mašinėlės (lietuviško ir rusiško šrifto), daug jo rašytų ir išsiųstų dokumentų, kalendorėlis, trys fotoalbumai ir kitų spaudinių. (Beje, 1980 m. pradžioje KGB atliko kratas pas daugelį įtariamų pogrindinės religinės spaudos darbuotojų. Prie jų, kaip „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" korespondentas, priklausė ir kun. B. Laurinavičius.) Be abejo, jis KGB domino ir kaip Helsinkio grupės narys.

Praslinkus vos 5 dienoms po kratos, vasario 11 d. pas jį atvyko Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Mačionis, Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius bei „Tiesos" laikraščio spec. korespondentė Danguolė Repšienė. Suprantama, kad eilinis korespondentas, vykdydamas paprastą užduotį, nevaikšto su tokia palyda. Papriekaištavusi dėl ateistų užsipuolimų, D. Repšienė ėmė kamantinėti kleboną apie buvusio vargonininko žmonos sukeltą kažkieno pakurstytą skandalą. Tada kun. B. Laurinavičius pareiškė, kad jis apkalbų nekomentuoja, ir tuo „vizitas" baigėsi. Korespondentė su mokytojomis Juršėniene ir Baužiene lankėsi pas adutiškiečius ir bandė rinkti apie kleboną kompromituojančią medžiagą. Iš paskelbto straipsnio matyti, kad nelabai joms sekėsi: neturėjo ką blogo pasakyti žmonės apie savo kleboną. 1980 m. vasario 17 d. kun. B. Laurinavičius, aprašydamas šį „vizitą" savo atmintinėje, tvirtina, kad „korespondentė Repšienė, prieštaraudama Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo nutarimo turiniui, parašė net du straipsnius į dienraštį „Tiesa" apie kunigą Šapoką, kurį vėliau piktadariai labai žiauriai nukankino". Tai buvo pranašingi žodžiai apie korespondentę D. Repšienę kaip apie juodąjį angelą: kur ji pasirodydavo, ateidavo mirtis.

Tiesa, D. Repšienės straipsnis apie kun. B. Laurinavičių pasirodė tik beveik po dvejų metų: tikriausiai tiek reikėjo laiko kai kam suplanuoti piktadarybę ir palaukti tinkamo momento. Straipsnis „Į gyvenimą - ne per šventorių" „Tiesoje (Nr.267/11786) pasirodė tik 1981 m. lapkričio 21 d. Pagrindinis kaltinimas - ir vėl vaikai - kad klebonas juos traukia į bažnyčią, neleidžia mokytojams juos ateistiškai auklėti. Mirties pranašas prabilo... Lyg nujausdamas blogą lemtį, kun. B. Laurinavičius buvo liūdnokas. Jam buvo likę gyventi trys dienos...

KGB sekimo intensyvėjimą kun. B. Laurinavičius jautė seniai, kiek įmanydamas stengėsi nuo to apsisaugoti. Yra žinoma, kad traukiniui bilietą ne pats pirkdavo, o paprašydavo, kad kas nors kitas jam nupirktų. Yra sakęs, kad niekada nevažiuojąs į Vilnių tiesioginiu autobusu iš Adutiškio, o kad sumėtytų pėdas, Švenčionyse persėdąs į kitą. Kun. Kazimierui Žemėnui yra pasakojęs, kaip jam yra prisipažinęs pats pas jį KGB siųstas provokatorius, kad paskutiniaisiais metais ne vienam bičiuliui buvo užsiminęs, jog du kartus norėta jį suvažinėti. Jis jautė, kad KGB kilpa veržiasi ir su juo rengiamasi vienaip ar kitaip susidoroti. Arešto atvejui jis numatė žmones iš Ceikinių, Kalesninkų, Švenčionėlių ir Adutiškio parapijų, kurie galėtų jį ginti teismo metu ar po jo. Ne tik numatė, bet ir surašė argumentus, kuriais remiantis jis turėtų būti ginamas. Numatė, kad valdžia gali prieš jį griebtis ir kitų priemonių. Juolab kad tais metais KGB buvo pamėgusi neteisinius susidorojimus: 1980 m. chemiškai apdegino kun. Juozą Zdebskį ir jeigu ne draugų ir bičiulių pasiaukojantis gydymas, viskas galėjo baigtis mirtimi. Tais metais neaiškiomis aplinkybėmis -manoma, kad tai KGB darbas, - buvo nužudytas kun. Leonas Šapoka, o 1981 m. - kun. Leonas Mažeika. Visa tai turėdamas galvoje, kun. B. Laurinavičius per pamokslą Adutiškyje parapijiečiams pareiškė: „Jeigu rasit pasikorusį, žinokite - ne aš pats. Jeigu rasit nusinuodijusį, žinokit - ne aš pats. Jeigu rasit partrenktą mašinos ar po traukiniu (kaip 1975 m. atsitiko su Mindaugu Tomoniu), žinokit - ne aš pats". Tais metais savo artimam bičiuliui, buvusiam Švenčionėlių parapijiečiui Gerojimui, sakė: „Bernardai, tave įpareigoju mane palaidoti Švenčionėliuose. Galbūt negausi transporto, bet tai ne bėda. Jeigu žiemą, tai nuvežkit ant rogučių, o jei vasarą, tai du dviračius sustatę atgabenkit". Šiuos žodžius girdėjusi Bernardo žmona paklausė: „Gal blogai jaučiatės, tėveli?" „Ne, aš stiprus kaip liūtas, - atsakė kunigas, - bet gali prisiliesti pikta ranka. Jaučiu kėslus..."

Tikriausiai tos pačios nuojautos vedamas 1981 m. birželio 4 d. jis parašo TESTAMENTĄ. Ne turtus paskirsto - jų niekada neturėjo, - bet pareiškia savo paskutinę valią. Jame rašoma:

Metai kaskart vis greityn, o tuo pačiu amžinybė artyn. Keliaudamas savo kelionės 68 kilometrą - metus ir dirbdamas Viešpaties Vynuogyne trisdešimt septintus, pareiškiu paskutinę savo valią, kurią įvykdyti įgalioju sesutę Julę, o jei Ji būtų nepajėgi - Reginutę Girdauskienę ir Jadzytę Pranskienę. Maloniai prašau joms padėti kunigą Kazimierą Žemėną ir kunigą Algimantą Keiną........................................................................

............ Gyvenime niekuomet iš kitų nereikalavau, o visuomet turtingas buvau..........................................Neužmiršdamas ir nenuvertindamas savo Tėvelių gerumo, kad Jie leido mane taip sunkiais laikais į mokslą ir rūpinosi manimi, kaip reti tėvai rūpinosi ir rūpinasi savo vaikais, noriu priminti, kad daug gerumo patyriau ir iš Visuomenės, kuri man padėjo per „LIETUVIŲ LABDARYBĖS DRAUGIJĄ" - taigi palieku bent simbolinį atpildą 800 (aštuonis šimtus) rublių, kuriuos prašau įteikti kunigui Kazimierui Žemėnui, o jei jis būtų nepajėgus - kunigui Algimantui Keinai. Norėčiau, kad jie būtų panaudoti labdarybei arba katalikiškai spaudai, o dar geriau būtų, kad juos perduotumėt į Katalikiškosios Lietuvos fondą. Esu tikras, kad Lietuvos visuomenė atsisakys ateizmo, kuris veda ŽMONIJĄ PRIE VISUOTINIO KRACHO.......................................................

....................................................................... Mano knygas, kurios jiems patiks, tepaima kunigas Kazimieras Žemėnas arba kunigas Algimantas Keina, o likusias teišdalina tikintiesiems..........

.........................................................................................Namas, kurį aš pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios, priklauso Švenčionėlių parapijai. Esu tikras, kad ateis laikas, ir namas bus denacionalizuotas..................Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose, bet, jei atsirastų sunkumų, priglauskite ten, kur Jums patogiau..........................................................................

Norėjau nuoširdžiai garbinti Viešpatį Dievą, ginti MOTINĄ BAŽNYČIĄ ir skriaudžiamuosius. Norėjau reikalingiems padėti - juos pamokyti, bet jei nesugebėjau, prašau gerąjį Dievą, kad Jis man atleistų, o taip pat ir visų prašau man atleisti ir dovanoti, jei kam palikau skolingas ar kuomi neįtikau.

Kun. B. Laurinavičius (parašas)

Adutiškis, 1981 m. birželio 4 d.

Nuojauta neapgavo. 1981 m. lapkričio mėn. jis pametė pasą. Greitai gavo pranešimą, kad pasas rastas ir yra Kaune. Lapkričio 24 d. išsiruošė į Kauną. (Niekas nerašo ir turbūt nežinoma, pas ką jis vyko į Kauną.) Iš Kauno jis grįžo į Vilnių ir rengėsi čia nakvoti. Eidamas pas giminaičius, buvo užsukęs pas savo bičiulį kun. Kazimierą Vasiliauską, tuomet gyvenusį virs Šv. Rapolo bažnyčios zakristijos, bet jo nerado. Užsuko ir pas kitą bendramokslį, kurį taip pat, kaip ir kun. K.Vasiliauską, lageryje rėmė, kun. Antaną Dilį, bet ir šio namuose nerado. Prie savęs turėjo 1000 rublių, juos turėjo perduoti politiniams kaliniams remti. Taigi ir paskutinė kelionė buvo skirta ne tik saviems reikalams tvarkyti, bet ir krikščioniškai meilei nešti. Einantį per Kalvarijų ir Žalgirio gatvių sankryžą apie 20 val. 15 min. jį partrenkė 2-osios Vilniaus autotransporto įmonės vairuotojo Grigorijaus Lazukino vairuojamas automobilis MAZ-503, vežęs plytas į karinį dalinį vadinamajame Šiaurės miestelyje. Smūgis buvo mirtinas. Žodį „einantį" turbūt reikia rašyti kabutėse, nes pats vairuotojas sakė, kad pėsčiasis gatvėje atsirado staiga, ir jam susidarė įspūdis, jog žmogus tiesiog įbėgo. Ėjo gandai ir „LKB Kronika" rašė, kad buvo žmonių, regėjusių, kaip jį prie sankryžos stumdė du vyriškiai ir išstūmė į gatvę. Tačiau šie žmonės neišdrįso viešai paliudyti šio fakto, nes... greitai pasklido kalbos, kad tai KGB darbas. O kas yra KGB, žinojo kiekvienas „tarybinis pilietis"... Skandalu kvepiančią bylą lapkričio 30 d. iš Vilniaus miesto milicijos valdybos pasiėmė tirti Vidaus reikalų ministerijos Tardymo valdybos ypatingai svarbių bylų vyresnysis tardytojas milicijos kapitonas B. Vaitiekūnas. (Be abejo, tas buvo padaryta KGB nurodymu, nes ne milicija, o KGB žinojo, kas yra žuvusysis.) Visi byloje minimi apklausti liudytojai (A. Tarvydas, S. Žvi-bas, V. Ševeliovas ir A. Osteris) nurodo, kad pėsčiasis „ėjo ramiu žingsniu" ir nuo šaligatvio buvo nuėjęs 3-4 metrus. Tai prieštarauja vairuotojo pasakojimui, kad žmogus prieš sunkvežimį išdygo staiga: „lėtu žingsniu" spėjusį nueiti 3-4 metrus žmogų jis būtų pastebėjęs... Tiesa, tardytojas rašo, kad liudytojų parodymus, jog „pėsčiasis judėjo ramiu žingsniu", reikia vertinti kritiškai, nes šis jų susidarytas įspūdis yra „subjektyvaus pobūdžio"... Matyt, tardytojui buvo žinomi ir kitokie liudijimai, nes jis šį faktą traktuoja išskirtinai, tarsi apsidrausdamas prieš galinčius iškilti viešumon priešingus faktus. Viena aišku, kad tarp mačiusiųjų neatsirado su žuvusiojo drąsa galinčių ginti tiesą ir išdrįstančių pasakyti savo vardą ir pavardę: likę tik anoniminiai liudijimai - bijojo KGB... Bet nuo pat pradžių žmonės buvo įsitikinę, kad tai KGB darbas - neįvardijant liudytojų, buvo kalbama apie mačiusius ir pasakojusius, kaip žuvusysis buvo pastumtas į gatvę. Vėliau ne vienam tardomajam įbauginti kagėbistai naudojo užuominas, kad „kai kas ir po ratais pakliūna". Tokie dalykai dar labiau stiprino įsitikinimą, kad tai KGB darbas. 1982 m. kovo 26 d. baudžiamoji byla Nr. 02-1-088-81 buvo nutraukta ir perduota saugoti LSSR prokuratūrai. Bylos nutraukimo nutarties kopiją pasiėmė ir KGB tardymo skyrius¹¹⁰.

Kaip ir pridera, po žūties testamentas pirmiausia pakliuvo į tuometinio Švenčionių dekano kun. Alberto Ulicko rankas. Jam mirusiojo valia tapo žinoma. Tačiau jis šią valią - kad norėjo būti palaidotas Švenčionėliuose ir kad testamento vykdytojais, be kitų, paskirti ir kunigai K. Žemėnas bei A. Keina -paskelbė nenoriai ir uždelsęs. Sužinoję mirusiojo valią, testamento vykdytojai ėmė rūpintis, kad būtų palaidotas Švenčionėliuose, tačiau valdžia neleido. Teko laidoti Adutiškio bažnyčios šventoriuje. Laidotuvėse dalyvavo kovojančios Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasiniai vadovai vyskupai tremtiniai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius. Tik 1988 metais, prasidėjus Atgimimui, Švenčionių rajono Sąjūdžio iniciatyvinės grupės spalio 8 d. prie Belio ežero surengtame pirmajame mitinge, dalyvaujant apie 5 tūkstančiams žmonių, buvo priimta rezoliucija. Ja reikalauta, kad rajono valdžia saugotų ir atstatytų nugriautus paminklus, pastatytų paminklą stalinizmo aukoms, netrukdytų kurtis Sąjūdžio rėmimo grupėms ir kt. Antrajame priimtos rezoliucijos punkte buvo reikalaujama įvykdyti žuvusio Adutiškio klebono B. Laurinavičiaus testamentą, t. y. perkelti jo palaikus į Švenčionėlių bažnyčios šventorių. Dabar jau rajono valdžia nedrįso prieštarauti. Perlaidojimą organizavo testamento vykdytojai kunigai Kazimieras Žemėnas ir Algimantas Keina bei Švenčionių rajono Sąjūdžio taryba. 1988 m. lapkričio 25-26 d. įvykdyta kun. Broniaus Laurinavičiaus valia - jo palaikai iškilmingai pervežti iš Adutiškio ir palaidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje. Tais metais parapijai buvo grąžinta ir jo statyta klebonija. Nors kun. B. Laurinavičiaus palaikai iškelti iš Adutiškio, adutiškiečiai ir toliau labai gerbia tą žemės lopinėlį, kur septynerius metus gulėjo kunigo palaikai, ant jo dažnai padeda gėlių. Deja, kun. B. Laurinavičius nesulaukė komunizmo saulėlydžio ir Laisvės patekėjimo. Bet liko jo darbai ir daug jo rašytų dokumentų.

1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu Nr.152 Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus „Už narsą, pasiaukojimą ir ištvermę, kovojant dėl Tautos laisvės bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje, Rugpjūčio 23-osios - Juodojo kaspino dienos proga" Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu po mirties apdovanojo Bronių Laurinavičių^*.

 

 

 

Kun. B. Laurinavičiaus apdovanojimo 2-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu dekretas. (PA)

¹⁰⁷ Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius. F. 318-979, 1. 3
¹⁰⁸ LYA. F. K-l, ap. 15, b. 609, 1.71.
¹⁰⁹ LYA. F. K-l, ap. 45, b. 98, 1. 55.
¹¹⁰ LYA. F. K-l, baudž. byla Nr.108 (arch.Nr. 16577-LI), t. 18, I. 273-275.
 

 

6. KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS VEIKLA GINANT ŽMOGAUS BEI TIKINČIŲJŲ TEISES IR KGB KOVA PRIEŠ JĮ

Sandra Lengvinienė

Veikla Lietuvos Helsinkio grupėje 1979-1981 m.

1975 m. Helsinkyje buvo pasirašytas Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamasis Aktas - 35 valstybės, tarp jų ir Sovietų Sąjunga, pasižadėjo gerbti visas žmogaus teises. Tačiau tikrovė buvo kitokia: Sovietų Sąjungoje žmogaus teisės buvo ignoruojamos, tikintieji persekiojami už savo religinius įsitikinimus. Disidentinio judėjimo Sovietų Sąjungoje vadovas akademikas Andrejus Sacharovas pasiūlė steigti grupes, tiriančias Helsinkio Baigiamojo Akto pažeidimus ir informuojančias apie juos pasaulio visuomenę. 1976 m. gegužės 12 d. Maskvoje įsikūrė Helsinkio grupė¹¹¹. Jos pavyzdžiu tokios grupės susikūrė Ukrainoje, Gruzijoje, Armėnijoje ir Lietuvoje¹¹².

1976 m. lapkričio 25 d. susikūrusios Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės (toliau - Lietuvos Helsinkio grupė) tikslas buvo rinkti ir fiksuoti žinias, susijusias su žmogaus ir tautų teisių bei laisvių pažeidimais ir perduoti jas į užsienį¹¹³. Lietuvos Helsinkio grupė greitai pasidarė žmogaus teisių gynimo simboliu. Jos kūrimo iniciatorius - buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus. Į grupę įsijungė jėzuitas kunigas Karolis Garuckas, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, poetė, rašytoja, pedagogė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė, poetas, vertėjas Tomas Venclova¹¹⁴.

Pažymėtina, kad nuo 8-ojo dešimtmečio komunistų valdžia represijas naudojo nuosaikiau, siekdama išvengti kaltinimų ir priekaištų tarptautinėje spaudoje. Saugumas pirmiausia grasinimais ir gundymais mėgino užkirsti kelią disidentų veiklai.

Po 1972 m. tik trys kunigai (S. Tamkevičius, A. Svarinskas ir J. K. Matulionis) ir ne daugiau kaip keturiasdešimt pasauliečių buvo nuteisti už savo religinius įsitikinimus¹¹⁵.

Lietuvos Helsinkio grupės veikla nepažeidė oficialiųjų sovietinės teisės normų, tačiau valdžia nuolat persekiojo jos narius. 1977 m. suimtas ir nuteistas grupės įkūrėjas ir neoficialus vadovas V. Petkus. Kitų grupės narių veikla taip pat buvo suvaržyta ir priblėso.

1979 m. mirus kun. K. Garuckui SJ, į jo vietą stojo kun. Bronius Laurinavičius¹¹⁶. Jo įstojimas į Lietuvos Helsinkio grupę buvo neatsitiktinis. Dirbdamas įvairiose parapijose kunigas aktyviai kovojo už žmogaus ir tikinčiųjų teises, bendradarbiavo su pogrindinės „LKB Kronikos" leidėjais. Kaip teigia K. K. Girnius, kun. B. Laurinavičius suvaidino svarbiausią vaidmenį išjudinant Helsinkio grupę iš savotiško sustingimo¹¹⁷. Kartu su kun. B. Laurinavičiumi į Lietuvos Helsinkio grupę įstojo gydytojas Algirdas Statkevičius, darbininkas Mečislovas Jurevičius, šiek tiek vėliau - inžinierius Vytautas Vaičiūnas. Išvykus E. Finkelšteinui ir T. Venclovai į užsienį bei mirus kun. K. Garuckui SJ, iš senųjų grupės narių buvo likusi vienintelė O. Lukauskaitė-Poškienė, todėl kun. B. Laurinavičiaus įsitraukimas į grupę ją išgelbėjo nuo sunykimo.

    Lietuvos Helsinkio grupės nariai rinko ir skelbė dokumentus, įrodančius civilinių teisių pažeidimus, religinių bendruomenių veiklos ribojimus, teisės emigruoti pažeidimus, politinių kalinių diskriminaciją, represijas prieš disidentus. Informacija buvo kruopščiai tikrinama. Dauguma Lietuvos Helsinkio grupės paskelbtų dokumentų paviešino Sovietų Sąjungoje vykstantį disidentų persekiojimą. Prasidėjus disidentų areštams Lietuvoje, buvo nedelsiant parengiami protestai. Pareiškimuose Lietuvos SSR Ministrų tarybai, Aukščiausiosios tarybos prezidiumui buvo protestuojama prieš žinomų Lietuvos disidentų Viktoro Petkaus, Romualdo Ragaišio, Balio Gajausko, Antano Terlecko, Juliaus Sasnausko suėmimus: jų areštai laikomi neteisėtais, kaltinimai nepagrįstais. Atvirame laiške „Tiesos" redaktoriui A. Laurinčiukui Lietuvos Helsinkio grupės narys kun. K. Garuckas SJ ir jo įpėdinis kun. B. Laurinavičius pasmerkė beprasmiškus kaltinimus (straipsnis „Tiesoje"¹¹⁸), mestus B. Gajauskui¹¹⁹. 1979 m. lapkričio 2 d. buvo pareikštas protestas dėl A. Terlecko suėmimo¹²⁰: jo suėmimas laikomas pasikėsinimu į asmens garbę ir orumą, sveikatą ir laisvę. Kun. B. Laurinavičius dalyvavo A. Terlecko teisme, kur pasakė ginamąją kalbą.

1979 m. gruodžio 13 d. pareiškime, adresuotame SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui L. Brežnevui, Lietuvos Helsinkio grupės nariai (kun. B. Laurinavičius, O. Lukauskaitė-Poškienė, M. Jurevičius ir A. Statkevičius) rašė apie neteisėtą J. Sasnausko suėmimą¹²¹. Suimtasis buvo prisidėjęs prie kreipimosi į Sovietų Sąjungos vyriausybę ir Jungtinių Tautų organizaciją. Kreipimesi buvo reikalaujama paskelbti negaliojančiu Ribentropo-Molotovo paktą¹²². Pareiškimo autoriai teigė, kad J. Sasnauskas yra žinomas kaip išsilavinęs, mandagus, doras jaunuolis. Jo suėmimas prieštarauja SSRS Konstitucijai.

1980 m. Lietuvos Helsinkio grupės nariai protestavo prieš Vytauto Skuodžio areštą ir reikalavo jį paleisti¹²³. Tais pačiais metais L. Brežnevui adresuotame pareiškime reiškiamas protestas dėl Lietuvos Helsinkio grupės narių V. Skuodžio ir A. Statkevičiaus arešto - pažymima, kad savo veikla jie nenusižengė Helsinkio pasitarimo Baigiamajam Aktui ir Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, todėl represijos prieš juos vykdomos neteisėtai¹²⁴. 1981 m. vasario 11d. pareiškime buvo protestuojama prieš V. Skuodžio, Gintauto Iešmanto ir Povilo Pečeliūno nuteisimą¹²⁵. Šiame pareiškime Lietuvos Helsinkio grupės nariai minėjo ir nuteistuosius Estijos žmogaus teisių gynėjus M. Nikius ir J. Kuko.

Lietuvos Helsinkio grupės nariai protestavo ne tik dėl lietuvių disidentų areštų ir teismų. 1979 m. lapkričio 10 d. buvo parašytas protestas dėl neteisėto Maskvos Helsinkio grupės narės Tatjanos Velikanovos suėmimo¹²⁶, o 1980 m. sausio 23 d. parengtas dokumentas dėl žmogaus teisių gynėjo Sovietų Sąjungoje, Nobelio taikos premijos laureato, akademiko Andrejaus Sacharovo ištrėmimo į Gorkį¹²⁷.

Kun. B. Laurinavičius kartu su O. Lukauskaite-Poškiene 1979 m. liepos 22 d. pareiškime Lietuvos SSR Ministrų tarybai išreiškė protestą dėl atlikusių bausmę ir grįžusių politinių kalinių diskriminavimo¹²⁸. Autoriai nurodė, kad buvusiems politiniams kaliniams neleidžiama prisiregistruoti ir apsigyventi savo šeimose, reikalaujama išvažiuoti už Lietuvos ribų.

Lietuvos Helsinkio grupės nariai neliko nuošalyje stebėdami įvykius Afganistane: kreipimesi į Sovietų Sąjungos vyriausybę buvo griežtai reikalaujama išvesti SSRS kariuomenę iš Afganistano¹²⁹. Pareiškime teigiama, kad Sovietų Sąjungos kariuomenės įvedimas į Afganistaną pažeidžia tautų teisę pačioms tvarkyti savo likimą. Šio kreipimosi nuorašai buvo išsiųsti Suvienytųjų Nacijų Organizacijai, žurnalo „Laikas ir įvykiai" redakcijai, Kinijos, Pakistano ir Irano vyriausybėms. 1979 m. lapkričio 17 d. pareiškime buvo kreiptasi ir į Čekoslovakijos vyriausybę dėl šios šalies piliečių, ginančių pagrindines žmogaus teises, persekiojimo ir nuteisimo¹³⁰.

Būdamas Lietuvos Helsinkio grupės narys kun. B. Laurinavičius drąsiai kėlė klausimą dėl Lietuvos okupacijos neteisėtumo, Lietuvos piliečių deportacijų bei dėl lietuvių tautos rusinimo: pareiškime SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui išdėstė, kad jau vaikų lopšeliuose-darželiuose lietuvių vaikams brukama rusų kalba¹³¹. 1979 m. lapkričio mėn. kunigas pasiuntė pareiškimą SSRS generaliniam prokurorui reikalaudamas, kad būtų išteisinta Angelė Ramanauskaitė, nes, mokydama vaikus apie Dievą, nenusikalto nei tarybiniams, nei tarptautiniams įstatymams¹³³. Rūpinosi ir Gervėčių parapijos, kur nebebuvo lietuviškai kalbančio kunigo, reikalais: kun. B. Laurinavičius pats pareiškė norą persikelti į šią parapiją. Nepatenkinus prašymo, rūpinosi lietuvių kalbos teisių Gervėčių bažnyčioje atkūrimu¹³².

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos Helsinkio grupės interesų sfera buvo labai plati. Jos nariai surinko ir paskelbė nemažai dokumentų, įrodančių žmogaus teisių pažeidimus. Nuo 1979 m. (kada į Lietuvos Helsinkio grupę įstojo kun. B. Laurinavičius ir dar keli nauji žmonės) prasideda antrasis intensyvesnis veiklos etapas. Nors 1981-ųjų metų pabaigoje grupės veikla sovietų valdžios praktiškai buvo nutraukta (likvidavus ar areštavus vieną po kito jos narius), tautinio pasipriešinimo, religijos ir žmogaus teisių sąjūdžio dalyviai galėjo jaustis atlikę didelį darbą: pasaulio visuomenė buvo informuota apie tikrąją žmogaus teisių ir laisvių padėtį Sovietų Sąjungoje, ir sovietų vyriausybė negalėjo visiškai beatodairiškai jų pažeidinėti - Sovietų Sąjungos tarptautinio prestižo saugojimas ją vertė švelninti vidaus politiką ar ieškoti naujų, rafinuotesnių priespaudos formų. Iki Michailo Gorbačiovo perestroikos vyravo antrasis -naujų priespaudos formų paieškos - kelias, ir tik tarptautinė ir ekonominė Sovietų Sąjungos padėtis bei 9-ojo dešimtmečio gale prasidėjęs išsivaduojamasis sąjūdis privertė ją švelninti savo vidaus politiką. Taip buvo bandoma išgelbėti SSRS nuo artėjančio kracho, tačiau jau niekas negalėjo padėti - imperija subyrėjo. Helsinkio susitarimų vykdymui remti grupių - tarp jų ir Lietuvos grupės veikla įnešė svarų indėlį į SSRS tautų kalėjimo -paskutinės pasaulyje imperijos žlugimą.

KGB kova prieš kun. B. Laurinavičių

Lietuvos Katalikų Bažnyčia, priešindamasi visuotinei ateiza-cijai ir tautos demoralizavimui, per visą sovietų okupaciją ne tik palaikė ir stiprino tautiečių tikėjimą, bet ir stojo ginti jų teisių. Negalėdami veikti atvirai, kunigai ir pasauliečiai jungėsi į kata-

Po Angelės Ramanauskaitės (centre su gėlėmis) teismo Astrave (Baltarusijoje) 1979-09-18. (Iš dešinės antras - kun. Juozas Zdebskis, trečias - kun. Algimantas Keina, ketvirtas - kun. Bronius Laurinavičius)

likiškąjį pogrindį. Valstybės saugumo komitetui (KGB) ir Religijų reikalų tarybai (RRT) nedavė ramybės „ekstremistai kunigai", susiorganizavę į dvi grupes - Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTGKK), taip pat pogrindinė spauda.

Katalikiškojo pogrindžio aktyvistai, nepaisydami varžymų ir persekiojimų, drąsiai kreipdavosi į sovietų vyriausybę, nurodydami žmogaus ir tikinčiųjų teisių pažeidimų faktus. Rizikuodami savo laisve ir gyvybe, stengėsi atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į padėtį Lietuvoje. Vienas iš drąsių, energingų kunigų, kovojusių už religijos laisvę, žmogaus ir tikinčiųjų teises - kun. B. Laurinavičius. Jis buvo ne tik Lietuvos Helsinkio grupės narys, bet ir aktyvus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" rėmėjas, kovotojas už Lietuvos laisvę, politinių kalinių ir tremtinių rėmėjas, blaivybės skleidėjas. „LKB Kronikoje" - pogrindiniame leidinyje, fiksavusiame įvykius, susijusius su Katalikų Bažnyčios persekiojimu, nuolat buvo spausdinami kun. B. Laurinavičiaus pareiškimai, skundai dėl žmogaus ir tikinčiųjų teisių pažeidimų, pastoracinio darbo varžymų.

    Lietuvos ypatingajame archyve esantys KGB dokumentai liudija, kad kun. B. Laurinavičius saugumo buvo stropiai „globojamas". Kunigo veiklos ir sovietinių įstatymų nepaisymo faktai kruopščiai užfiksuoti Eišiškių, Švenčionėlių ir Švenčionių rajonų KGB skyrių ataskaitose, raportuose, tarnybiniuose pranešimuose, agentūrinio ir operatyvinio darbo planuose¹³⁴. Kun. B. Laurinavičius linksniuojamas už religinių apeigų „tvarkos pažeidimus", skundus dėl tikinčiųjų ir paties persekiojimo, darbą su vaikais ir jaunimu. Dokumentuose pažymima, kad kunigui užvedamos operatyvinio tyrimo (DOR) ir stebėjimo (DON) bylos, nurodomi jų numeriai. Agentūrinio ir operatyvinio darbo ataskaitose bei planuose nuolat pabrėžiama, kad būtina stiprinti agentūros darbą, įtraukti daugiau agentų kun. B. Laurinavičiui stebėti, rinkti medžiagą jo kompromitacijai. Paskutiniuose pranešimuose agentų ir informatorių vardai iškirpti.

Kun. B. Laurinavičiui, kaip ir visiems pokario metų kunigams, jau 1947 m. buvo pradėta įskaitinė stebėjimo byla, kuri 1952 m. tampa formuliaro byla Nr. 3199¹³⁵. Sovietinis saugumas apie jį stengėsi sužinoti viską: kas lankėsi pas kunigą, kiek ilgai užtruko, apie ką kalbėjo. Kadangi kunigas susirašinėjo su katalikų dvasininkais, esančiais tremtyje, rėmė juos pinigais ir siuntiniais, buvo tikrinama jo korespondencija. Iki 1950-ųjų metų pabaigos Kalesninkuose (Eišiškių r.) nebuvo agentūros, todėl nuspręsta kuo skubiausiai užverbuoti 2 žmones kunigui sekti¹³⁶. Jį „prižiūrėjo" agentai „Jan" ir „Vasilij" („Jan" gyveno viename name su kunigu). 1953 m. buvo numatyta užverbuoti daugiau agentų, nes kunigas savo parapijoje ne tik aktyviai dirbo su tikinčiaisiais, ypač jaunimu, bet ir sakydavo „antisovietinius pamokslus, smerkė kolūkinę santvarką, šmeižė sovietinę tikrovę"¹³⁷.

Kun. B. Laurinavičius jautė esąs sekamas - įtartinas kaimynas (agentas „Jan") nekėlė pasitikėjimo - todėl elgėsi atsargiai: stengėsi vengti pokalbių politinėmis temomis, atvirai prieš sovietų valdžią nekalbėjo. Nei „Janui", nei pasiųstam naujam agentui „Dunoj" nepavyko suartėti su sekamuoju, todėl jie buvo siunčiami į bažnyčią klausytis kunigo pamokslų¹³⁸.

1955 m. kovo mėn. Eišiškių rajono teritorijoje pasirodė religinio turinio lapeliai lietuvių ir lenkų kalbomis. Daug lapelių pakliuvo į mokinių rankas. Tuo metu pas kun. B. Laurinavičių svečiavosi keturi kunigai, padėję patarnauti bažnyčioje. Kaip pranešė agentas „Jan", kunigai vakarais, aklinai užsidangstę langus, klausėsi Amerikos balso radijo¹³⁹. Religinio turinio lapelių pasirodymą KGB bandė susieti su kunigų viešnage, tačiau nepavyko. Kaip matyti iš KGB Eišiškių rajono poskyrio ataskaitų, kun. B. Laurinavičius buvo nuolat atidžiai stebimas, žymimas kiekvienas jo veiksmas ar žodis.

1956 m. kunigui išvykus į Švenčionėlius, iš paskos iškeliavo ir jo byla¹⁴⁰. Taigi į naująją parapiją jis atvyko su „kraičiu". Rajono saugumiečiai jau žinojo, koks „reakcionierius" atvyksta, ir apie tai informavo vietos valdžią. Tik atvykus į Švenčionėlius, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas K. Dudlauskas iš karto kun. B. Laurinavičių perspėjo: „Jei nori Švenčionėliuose pasilikti, tai sėdėk ramiai!"¹⁴¹ Kun. B. Laurinavičius perspėjimo nepaisė.

    Kunigams buvo draudžiama lankyti tikinčiuosius jų namuose, t. y. kalėdoti, taip pat draustos rekolekcijos pasauliečiams ir dvasininkams. Reikėjo gauti rajono vykdomojo komiteto leidimą, kad svetimos parapijos kunigas galėtų atvykti į talką religinių švenčių metu. Drąsieji kunigai tokių draudimų nepaisydavo. Nepaisė jų ir kun. B. Laurinavičius. Jis protestavo, kad negali prideramai atlikti savo, kaip klebono, pareigų: laiminti šeimų, kalėdoti, laidoti pagal Bažnyčios apeigas, net mirštančių aprūpinti Šv. Sakramentais negali, nes dvasininkai į ligoninę neįleidžiami! Skųsdamasis dėl neteisėtų sovietų valdžios varžymų kun. B. Laurinavičius rašė pareiškimus religinių kultų įgaliotiniui¹⁴². Kunigo atkaklumas įveikiant sovietinę biurokratiją, sėkminga Švenčionėlių bažnyčios statyba ir aktyvus pastoracinis darbas privertė saugumą sukrusti - nuspręsta, kad jis vertas didesnio operatyvinio dėmesio¹⁴³. 1963 m. pavasarį pas kun. B. Laurinavičių apsilankė du vyrai (kaip paaiškėjo, saugumiečiai): jie klausinėjo apie tremtyje esantį vysk. J. Steponavičių, jo pažįstamus kunigus, siūlė „nuvažiuoti ir padėt išsiaiškint kai kuriuos klausimus"¹⁴⁴. Tai buvo bandymas užverbuoti. Kunigas griežtai atsisakė.

Sovietinės valdžios pareigūnai ir religinių kultų įgaliotinis puikiai žinojo, kad kun. B. Laurinavičius nesileidžia įbauginamas ir nebijo atviros kovos. Todėl 1968 m. jis buvo tiesiog nušalintas nuo Švenčionėlių parapijos klebono pareigų ir perkeltas į Adutiškį (Švenčionių r.). Patirta neteisybė dar labiau paakino kovoti už tikinčiųjų ir savo paties teises.

    Klebonaujantį Adutiškyje kun. B. Laurinavičių ir toliau akylai stebėjo saugumas. KGB rajono poskyrio operatyvinio darbo ataskaitose pažymima, kad Adutiškio klebonas ne kartą pažeidė religinių apeigų leistiną tvarką¹⁴⁵. Už tai buvo įspėtas¹⁴⁶. Nemaloni pažintis buvo ir su Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju Vaclovu Sauliūnu, 1971 m. sausio 5 d. kunigą įspėjusiu, kad jam žinomi kunigo pamokslai, „kuriuos galįs visuomet atidengti", ir kaltinusiu, kad be leidimo rekolekcijose dalyvavo svetimi kunigai, kad laidoja ne pagal tarybinius įstatymus¹⁴⁷. Kun. B. Laurinavičius atsakė: „Tarybų Sąjungoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet turbūt nėra pasaulyje kitos valstybės, kuri taip kištųsi į Bažnyčios gyvenimą"¹⁴⁸. Tuoj po to kunigas buvo vėl iškviestas į vykdomąjį komitetą pokalbiui su saugumo darbuotoju Čepuliu. Šis klausinėjo apie darbą, požiūrį į valdžią, konfliktus su pirmininko pavaduotoju V. Sauliūnu¹⁴⁹. Pokalbio tikslas kunigui liko nežinomas.

Netrukus kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį J. Rugienį. Įgaliotinis įvardijo kunigą kaip vieną iš iniciatorių Vilniaus arkivyskupijos kunigų pareiškimo dėl valdžios melagingai skelbiamos tikėjimo laisvės ir vykdomo tikėjimo persekiojimo. Kun. B. Laurinavičius buvo apkaltintas įžūlumu, antitarybiškumu. Įgaliotinis jam patarė „daugiau užsiimti pastoracija"¹⁵⁰. Tinkamai pasiaiškinti nebuvo leista, todėl kunigas nusiuntė raštišką atsakymą: „Jūsų žinioje įstatymai ir teismai, potvarkiai ir slaptos instrukcijos, jėga, kalėjimo raktai, o mano pusėje tik nesenstanti tiesa, su kuria jūs nesiskaitote"¹⁵¹.

Daug rūpesčių sovietiniam saugumui sukėlė pogrindinės „LKB Kronikos" pasirodymas. Nuo pirmųjų numerių į ją pakliuvo kun. B. Laurinavičiaus pareiškimai, skundai dėl religijos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo. Straipsnius „LKB Kronikai" kunigas duodavo drąsiai, nebijodamas pasirašyti. Pagal LSSR KGB 5-ojo skyriaus pranešimą Švenčionių rajono saugumas sužinojo, kad kun. B. Laurinavičius yra pogrindinio leidinio korespondentas ir bendradarbiauja su leidėjais. Kaip matyti iš operatyvinės veiklos ataskaitos, KGB suaktyvino jo stebėjimą ir 1974 m. rugpjūčio 5 d. pradėjo operatyvinio tyrimo bylą -DOR Nr. 94¹⁵². Nors byla neišliko, iš vėlesnių operatyvinio darbo ataskaitų ir raportų matyti, kad kunigas buvo rimtai sekamas. Iš pradžių jį sekė agentai „Julius" ir „Marytė", vėliau įsitraukė agentas „Žemaitis"¹⁵³. Sekamasis gavo „Intriganto" pravardę. Saugumas visais būdais bandė pasiekti kunigą - į agentus verbavo artimai su juo bendravusius ir jo pasitikėjimą įgijusius žmones. Taip buvo užverbuoti agentai „Tichonovas", priklausęs bažnyčios komitetui, ir „Viktoras", dažnai pavėžėdavęs kunigą savo mašina. Pastarajam padedant tikėtasi nustatyti vietas, kur dažniausiai lankydavosi kunigas. Tačiau iš agentų pranešimų susidaro įspūdis, jog jie tik formaliai dirbo saugumui. Patikrinus agento „Viktoro" nurodytas kun. B. Laurinavičiaus lankomas vietas Vilniuje, Švenčionėliuose ir Ignalinos r., nepavyko nustatyti jokių ryšių su „LKB Kronikos" leidėjais. Agentas „Tichonovas" pranešė, kad 1976-aisiais metais kunigas aktyviai remontavo bažnyčią, jokių skundų rašyti nesiūlė, prieš valdžią nukreiptų pamokslų nesakė¹⁵⁴. Tačiau saugumas toliau stiprino sekimą: 1977 m. buvo užverbuotas agentas „Maželis"¹⁵⁵.

Pagal SSRS KGB bendrą to meto tendenciją mažinti operatyvinių bylų skaičių kun. B. Laurinavičiui - „Intrigantui" operatyvinio tyrimo (DOR Nr. 94) byla 1978 m. buvo nutraukta, bet užvesta operatyvinio stebėjimo (DON Nr. 1429) byla¹⁵⁶. Taigi kun. B. Laurinavičiaus sekimas tik formaliai susilpnintas, jis ir toliau buvo sekamas, pasitelkiant vis naujus agentus.

Kaip matyti iš KGB operatyvinio darbo planų ir ataskaitų, kun. B. Laurinavičius buvo sekamas dėl kelių jo veiklos sričių: pirmiausia dėl bendradarbiavimo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidyboje ir Helsinkio grupės veikloje. Ne mažiau KGB buvo svarbūs jo raštai įvairioms valdžios institucijoms apie tikinčiųjų teisių ir laisvių varžymus, nes dauguma tų raštų pasiekdavo Vakarus ir faktai būdavo pagarsinami visam pasauliui. Nelikdavo nepastebėtas ir jo kunigiškas uolumas bei darbo rezultatai: vaikų katekizacija, jų gausa bažnyčioje - vaikai patarnaudavo šv. Mišioms, dalyvaudavo procesijose, giedodavo chore. Neužmiršta ir kun. B. Laurinavičiaus įtaka žmonėms ir netgi bažnyčių statyba, remontas bei puošyba. Buvo siunčiami agentai klausytis jo pamokslų. Pamokslai „dokumentuojami": įrašomi magnetofonais ir paimami agentų paaiškinimai. Visa ši medžiaga buvo kaupiama operatyvinėse (DOR ir DON) bylose, kad sukaupus faktų būtų galima sukurpti baudžiamąją bylą ar panaudoti kitoms jo tramdymo priemonėms. KGB Švenčionių rajono poskyris 1976 m. operatyvinio darbo ataskaitoje rašo, kad kun. B. Laurinavičius savo pamoksluose „atvirų išpuolių prieš vietinę valdžią nedaro", tačiau „pamoksluose tikintiesiems pateikia iš tarybinės periodinės spaudos faktus apie atskirų tarybinių žmonių blogą elgesį - girtavimą, moralinį nuosmukį, vagystes bei kitus atvejus, duodamas suprasti, kad tai būdinga socialistinei visuomenei"¹⁵⁷.

1977 m. jie fiksuoja, kad kun. B. Laurinavičius suorganizavo kunigų Tunaičio, Černiausko ir Simonaičio susitikimą su Druskininkuose atostogavusiu vyskupu tremtiniu J. Steponavičiumi¹⁵⁸.

Nors iš slaptų klausymųsi (priemonė „T") vysk. J. Steponavičiaus bute Žagarėje KGB žinojo, kad kun. B. Laurinavičius tiesiogiai „LKB Kronikos" leidyboje nedalyvauja, tačiau KGB ne mažiau domino, kaip jo pareiškimai ir skundai patenka į „Kroniką": atsekę šiuos kanalus, jie būtų sužinoję ir kas redaguoja „Kroniką"¹⁵⁹.

Kun. B. Laurinavičiui sekti 1977 m. KGB pasitelkė ir LSSR KGB 5-ajam skyriui priklausančius kunigus agentus „Gladijo-lę", „Daugirdą" beį „Gediminą". Ir toliau KGB labiausiai domino, ar kun. B. Laurinavičius nedalyvauja „Kronikos" leidyboje, tačiau naudodami „T" priemonę vėl įsitikino, kad tiesiogiai jis nedalyvauja¹⁶⁰. Ši informacija nulėmė, kad jo sekimo byla 1978 m. birželio 29 d. būtų perkelta į žemesnio sekimo laipsnio - operatyvinio stebėjimo (DON) bylų kategoriją. Tačiau dėl to KGB dėmesys jam nesumažėjo. Jų pažymoje rašoma: „Jo tyrimui suaktyvinti 1979 m. buvo užverbuota agentė „Lena", kuri gyvena Adutiškyje, pagal tarnybą palaiko ryšius su kunigu ir jo šeimininke bei žino jo ryšius Adutiškyje"¹⁶¹. Ten pat rašoma, kad, remiantis LSSR KGB 5-osios tarnybos pranešimu, 1979 m. kun. B. Laurinavičius įsijungė į Helsinkio grupę ir suaktyvino savo priešišką veiklą, todėl „jo operatyvinio stebėjimo byla (DON) bus perkelta į operatyvinio tyrimo bylą (DOR)", kas iš tiesų ir buvo padaryta: 1980 m. sausio 17 d. jam vėl pradėta operatyvinio tyrimo, t. y. aukščiausio sekimo laipsnio, byla DOR Nr. 180.

KGB Švenčionių rajono poskyrio 1980 m. agentūrinių-operatyvinių priemonių plane numatoma ne tik kaip sekti kun. B. Laurinavičių, bet ir kaip su juo kovoti: numatoma ne tik užverbuoti dar vieną agentą, bet ir su LSSR KGB 5-ąja tarnyba „parengti priemones jam kompromituoti"¹⁶². LSSR KGB 1980 m. pažymoje apie Švenčionių rajono poskyrio (RP) kontražvalgy-binį darbą rašoma, kad dėl „Intriganto" „numatytos priemonės įgyvendinamos bendradarbiaujant su LSSR KGB 5 tarnybos 3 skyriaus operatyviniais darbuotojais ir jiems tiesiogiai dalyvaujant. Iš byloje dirbančių agentų „Gladijolės", „Juozo", „Aukštaičio" [visi KGB 5 tarnybos 3 skyriui priklausę kunigai agentai] bei iš agentų „Tichonovo", „Lenos", „Franco" [priklausiusių KGB Švenčionių RP], „Pušinio" ir „Jono" [priklausiusių KGB Ignalinos RP] pastoviai gaunama informacija apie objekto [kun. B. Laurinavičiaus] elgesį ir, remiantis šia informacija, vykdomas jo kompromitavimas". Norint sukompromituoti B. Laurinavičių buvo apklausinėjami mokiniai, mokytojai - renkami faktai, kaip kunigas neva neigiamai veikia jaunimą¹⁶³. Sekimas ypač suaktyvėjo 1979 m., kada kun. B. Laurinavičius įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. Prie sekimo prisidėjo ir Baltarusijos Vitebsko srities Pastovių saugumo skyrius¹⁶⁴.

    Kun. B. Laurinavičiui ir toliau aktyviai bendradarbiaujant „LKB Kronikoje" ir veikiant kaip Lietuvos Helsinkio grupės nariui, saugumas įvykdė atvirą akciją: 1980 m. vasario 6 d. kunigo bute buvo padaryta beveik 8 valandas trukusi krata¹⁶⁵. (Pažymėtina, kad 1980-ųjų metų žiemą ir pavasarį buvo atliekamos masinės kratos įtariamųjų pogrindinės spaudos darbuotojų namuose ir darbovietėse.) Kratos protokole nurodomas tikslas: „Surasti ir paimti antitarybinius leidinius ir dokumentus bei jų technikos gaminimo priemones, turinčius reikšmės baudžiamajai bylai". Kratos metu buvo paimtos 2 spausdinimo mašinėlės, vienas „Tiesos kelio" numeris, iš viso 37 vnt. įvairaus turinio mašinraščių, dokumentų, laiškų, net nuotraukų albumai¹⁶⁶.

KGB Švenčionių RP viršininkas M. Nikolajevas rašte LSSR KGB 5-os tarnybos viršininkui pulkininkui E. Baltinui 1980 m. liepos 3 d. rašo, kad, ieškant „LKB Kronikos" autorių ir platintojų, suaktyvinta agentų „Tichonovo", „Lenos", „Viktoro", „Franco", „Galios", „Cvirkos" ir „Guolio" veikla, o DOR objektas „Intrigantas" sukompromituotas¹⁶⁷. Neaišku, kas čia turima mintyje: ar prieš kun. B. Laurinavičiaus žūtį „Tiesoje" aprašytas vargonininko žmonos sukeltas skandaliukas (jis neabejotinai buvo KGB inspiruotas - tam jie panaudodavo anoniminius intriguojančius laiškus, per agentus skleidžiamus gandus, šmeižtus ir kitas priemones), ar koks kitas įvykis, tačiau viena aišku, kad susidorojimo su kun. B. Laurinavičiumi parengiamoji mašina - kompromitavimas - buvo paleista. 1980 m. operatyvinio darbo ataskaitoje Švenčionių kagėbistai rašo, kad jo kompromitavimas prieš tikinčiuosius ir dvasininkiją buvo vykdomas pasitelkus Vilkaviškio KGB ir net Baltarusijos KGB Ašmenos rajono poskyrius¹⁶⁸.

1981 m. agentūrinių-operatyvinių priemonių plane rašoma, kad, nepaisant įvykdytų kompromitavimo priemonių, „Intrigantas" savo antisovietinių nuostatų neatsisako: dalyvauja Helsinkio grupės veikloje, rašo įvairioms instancijoms „šmeižtiškus skundus". Jam „sutramdyti" numatoma pasinaudoti adutiškiečiu Malčiumi bei LSSR KGB 5-os tarnybos pagalba¹⁶⁹. Tačiau 1981 m. ataskaitoje rašoma, kad pasinaudoti Malčiumi nepavyko, nes jis nepateikė kompromitacijai reikalingų žinių. Pažymima, kad kun. B. Laurinavičiaus priešiška veikla dokumentuojama¹⁷⁰. Taigi iš tikrųjų buvo rengiamasi jį suimti.

Nuolat saugumo „globojamas" kun. B. Laurinavičius puikiai žinojo, kuo visa tai gali baigtis. Matydamas, kaip, sufabrikavus kaltinimus, suimami ir nuteisiami disidentinio judėjimo dalyviai, ir pats tikėjosi arešto. Jau iš anksto buvo surašęs nurodymus, kur kreiptis jo gynėjams, ką kalbėti teismuose¹⁷¹.

Kun. B. Laurinavičius, nuo pat kunigavimo pradžios patekęs sovietų valdžios ir saugumo akiratin, buvo nuolat kontroliuojamas, sekamas ir persekiojamas. Nekreipdamas dėmesio į sovietinių pareigūnų įspėjimus, grasinimus ir bauginimus, jis ir toliau sąžiningai ėjo savo pareigas tikintiesiems ir Bažnyčiai.

Netikėta mirtis: „Tai KGB darbas"

Saugumas ypač aktyviai pradėjo sekti kun. B. Laurinavičių 1979 metais, kai šis įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. Kunigo bute buvo padaryta krata, pasitelkus agentus renkama medžiaga kompromitacijai. Artimiems bičiuliams kunigas buvo prasitaręs, jog jau du kartus jį bandyta suvažinėti¹⁷². Lyg nujausdamas (likus keliems mėnesiams iki žūties) parašė testamentą, paskirdamas jo vykdytojus ir išreikšdamas paskutinę savo valią¹⁷³.

Kaip matyti iš paskutiniųjų įrašų KGB operatyvinėse bylose, toliau buvo renkama medžiaga kompromitavimui, nes kunigas „ne tik neatsisakė antitarybinės veiklos, bet ir aktyviai reiškėsi Lietuvos Helsinkio grupėje"¹⁷⁴. Nuteisus M. Jurevičių ir V. Vaičiūną (A. Statkevičius buvo uždarytas psichiatrinėn ligoninėn)¹⁷⁵, kun. B. Laurinavičius liko vienintelis, galintis laisvai dirbti. KGB ėmėsi veikti aktyviau. 1981 m. lapkričio 21 d. „Tiesoje" pasirodė kun. B. Laurinavičiui priešiškas straipsnis¹⁷⁶.

    1981 m. lapkričio 24 d. kun. B. Laurinavičius su reikalais atvyko į Vilnių. Apie 20 val. 20 min. jis buvo mirtinai sužalotas autoavarijoje. Išgirdę apie tragišką įvykį Lietuvos tikintieji ir kunigai vieningai tvirtino - tai KGB darbas. Pogrindžio spauda¹⁷⁷ kruopščiai aprašė kun. B. Laurinavičiaus žuvimo aplinkybes - milicijos veiksmus po avarijos, įgėrusios moters svaičiojimus, sunkvežimio vairuotojo pasakojimą, medikų išvadas. Straipsnyje pateikiami ir dviejų mačiusių įvykį liudininkų „N" - moters ir moksleivio - pasakojimai: jie matę, kaip senyvą vyriškį (kun. B. Laurinavičių) keli vaikinai pastūmę po sunkvežimiu... Sunkvežimio vairuotojas taip pat pasakojosi bendradarbiams, kad nebūsiąs baudžiamas, nes žmogų po mašina pastūmę kažkokie vyrai. Tokie faktai buvo surinkti ir užrašyti pogrindžio spaudoje. Lyginant su oficialiuoju eismo įvykio tyrimu faktai nesutampa.

Kadangi autoavarijoje žuvo žmogus, 1981 m. lapkričio 25 d. buvo iškelta baudžiamoji byla¹⁷⁸. 1981 m. lapkričio 30 d. bylą parengtiniam tardymui priėmė (be abejo, KGB reikalaujant) Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Tardymo valdybos ypatingai svarbių bylų vyr. tardytojas milicijos kapitonas B. Vaitiekūnas¹⁷⁹. Buvo kreiptasi į mačiusius įvykį asmenis, kviečiant užeiti ar tiesiog paskambinti į Lietuvos SSR VRM¹⁸⁰. „LKB Kronikoje" teigiama, kad lapkričio 25 d. į miliciją kreipėsi moteris „N" ir papasakojo mačiusi, kaip ant šaligatvio stovėjusį vyriškį keli vaikinai pastūmė po sunkvežimiu¹⁸¹. Oficialioje tardymo byloje tokių duomenų nėra. Visi byloje minimi liudininkai teigė, kad pėsčiasis (kun. B. Laurinavičius) ramiu žingsniu ėjo per gatvę ir artėjančio sunkvežimio net nematė¹⁸². Apklausiamas vairuotojas tepaminėjo pėsčiąjį pamatęs paskutinę akimirką¹⁸³. 1982 m. kovo 26 d. byla buvo nutraukta¹⁸⁴. Po 10 metų ji vėl buvo iškelta - tyrimas 1992 m. balandžio 23 d. atnaujintas, nes nustatyta, kad ankstesnysis atliktas nenuodugniai, liudininkų parodymuose rasta netikslumų¹⁸⁵. Byla pasiųsta VRM Tardymo departamentui papildomam tyrimui organizuoti. Tikėtasi, kad istorijoje pagaliau bus sudėlioti visi taškai (tyrimas atnaujintas jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos Respublikoje). Tardymo departamentas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo tarnybą, prašydamas patikrinti, ar apie kun. B. Laurinavičių buvo renkama medžiaga¹⁸⁶. Deja, atsakymo į užklausimą baudžiamojoje byloje nėra: neaišku, ar jis išvis buvo gautas. Apklausus tuos pačius liudininkus ir remiantis jų parodymais, sutampančiais su ankstesniaisiais, byla dar kartą buvo nutraukta (1992 m. gegužės 5 d.)¹⁸⁷.

Grįžtant atgal į 1981-uosius metus, iškyla dar keli keisti faktai. Kaip pažymi „LKB Kronika"¹⁸⁸, kun. B. Laurinavičiaus laidotuvėse visą laiką jautėsi „valdiška ranka": keistai elgėsi Švenčionių dekanas kun. Albertas Ulickas, ilgai slėpęs, kur kunigas norėjęs būti palaidotas. Paskutinė kun. B. Laurinavičiaus valia - ilsėtis Švenčionėliuose prie pastatytos bažnyčios nebuvo įvykdyta (neleido rajono valdžia) ir kunigas buvo palaidotas paskutinėje klebonavimo vietoje - Adutiškyje. Kai 1983 m. lapkričio mėn. Švenčionėlių bažnyčioje turėjo vykti pamaldos už parapijos mirusiuosius ir kun. B. Laurinavičių (antrųjų jo mirties metinių proga), rajono valdžia iš anksto įspėjo, kad kunigo mirties metinės nebūtų minimos¹⁸⁹. „LKB Kronika" užfiksavo, kad 1982 m. rugpjūčio 26 d. Saugumo komitete tardomam V. Smolkinui (buvo kaltinamas politinių kalinių šeimų šelpimu) saugumietis prasitaręs: „Vieni tavo draugai užsienyje, kiti - lageriuose, o būna, kad ir po mašina pakliūva"¹⁹⁰. Buvo galima suprasti, apie ką kalbama... Apie panašų grasinimą rašo ir ses. Nijolė Sadūnaitė. 1988 m. vasario 16 d. ją sulaikius ir atgabenus į KGB rūmus, majoras V. Baumila jai pareiškė: „Tu nebijai, kad baigsi gyvenimą po mašinos ratais kaip kunigas Laurinavičius?!"¹⁹¹

Tik prasidėjus Atgimimui, 1988 m. valdžia leido išpildyti testamentinį kun. B. Laurinavičiaus prašymą ir jo palaikus perlaidoti Švenčionėliuose¹⁹².

Pogrindinė spauda, remdamasi faktais ir neįvardytų liudininkų parodymais, atsakomybę už netikėtą kun. B. Laurinavičiaus mirtį be išlygų priskyrė KGB. Taip manyti skatina ir tai, kad dėl šio eismo įvykio iškeltos baudžiamosios bylos medžiaga neatitinka pogrindinės spaudos pateiktų duomenų. Be to, išlikusiuose KGB operatyvinio ir agentūrinio darbo planuose, raportuose ir ataskaitose aiškiai pažymėta, jog kunigas buvo sekamas, jo kompromitacijai ir areštui renkama medžiaga. Atsižvelgiant į tai, jog sovietinis režimas, imituodamas kriminalinius nusikaltimus, savižudybes ar nelaimingus atsitikimus, vykdė ir toleravo teroro aktus, galima manyti, kad ir kun. B. Laurinavičiaus mirtis buvo neatsitiktinė. Tačiau, neturėdami konkrečių dokumentų, tai patvirtinančių liudininkų parodymų, neabejotinai to teigti negalime. Ir antrasis eismo įvykio bylos tyrimas (1992 m.), atrodo, nebuvo nuodugnus, todėl kun. B. Laurinavičiaus "žūties klausimas lieka atviras. Tuomet ir versija, jog tai - KGB darbas, lieka tikėtiniausią: tai liudija visas pluoštas netiesioginių įrodymų.

MVD majoro Jemelino 1953-12-15 pažymos apie katalikų dvasininkų veiklą Eišiškių rajone faksimilė. (LYA. F. K-l, ap.15, b.609, 1.70,71)

 

 

Vertimas iš rusų k.

5. Kalesninkų parapija

Kalesninkų parapijos klebonas yra

7) Laurinavičius Bronius, s. Jurgio, gim. 1913 m. Gėliūnų kaime, Rimdžiūnų apyl., Astravo r., Molodečno srityje, BSSR. 1944 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją.

Į Eišiškių rajono Kalesninkų miestelį atvyko 1948 m.

LAURINAVIČIUS yra tiriamas formuliaro byloje Nr. 3199. MGB Švenčionių apskrities skyrius 1947 m. LAURINAVIČIUI pradėjo operatyvinės įskaitos-stebėjimo bylą, kuri 1952 m. perkelta į formuliaro bylą.

Iš bylos žinoma, kad LAURINAVIČIUS baigęs kunigų seminariją dirbo kunigu Švenčionių mieste, Ceikinių miestelyje, o nuo 1948 m. -Kalesninkų miestelyje. Būdamas priešiškas sovietų valdžiai, tikintiesiems sakė antisovietinius pamokslus. Savo aplinkoje reiškia antisovietinius samprotavimus apie kolūkinę santvarką, šmeižia sovietinę tikrovę.

Kalesninkų parapijai priklauso keli Varėnos rajono kaimai, juose daugiausia gyvena lietuviai. Tarp jų Laurinavičius sau ieško bendraminčių.

Į lenkus žiūri su nepasitikėjimu ir jų nėra palaikomas, kadangi pirmenybę teikia lietuvių tautybės žmonėms.

LAURINAVIČIUS susirašinėja su daugeliu katalikų dvasininkų Lietuvoje ir tremtyje. Pastaruosius remia siuntiniais ir piniginėmis perlaidomis.

Laiškuose tremtiniams užmaskuota forma rašo apie savo nacionalistinius įsitikinimus, ragina juos būti kantrius ir reiškia viltį, kad jie greitai grįš į Lietuvą. 8) t-l

VRM Eišiškių rajono skyriaus viršininko pavaduotojas majoras /Jemelin/ (parašas)

KGB Švenčionių rajono poskyrio 1974 m. operatyvinės veiklos ataskaitos faksimilė. (LYA. F. K-l, ap.15, b.4365, 1.56,57)

 Vertimas iš rusų k.

5 skyriaus reikalais

<...>

Iš Komiteto [t. y. iš LSSR KGB] 5-ojo skyriaus pranešimo paaiškėjo, kad kunigas LAURINAVIČIUS yra nelegalaus antisovietinio žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" korespondentas.

Patikrinus paaiškėjo, kad LAURINAVIČIUS anksčiau buvo tiriamas operatyvinio tyrimo byloje Nr. 39903. Pastaruoju metu tikinčiųjų vardu į vyriausybines instancijas siuntinėja pareiškimus apie tariamą tikinčiųjų ir jo paties persekiojimą. Tie pareiškimai buvo paskelbti kai kuriuose vadinamosios „Kronikos" numeriuose, ir LAURINAVIČIUS gali turėti ryšius su šio leidinio leidėjais. Dėl to 1974 m. rugpjūčio 5 d. LAURINAVIČIUI užvesta operatyvinio tyrimo byla Nr. 94, suteikiant pravardę „Intrigantas". Jį tirti paskirti agentai „Julis", „Marytė" iš jo gyvenamosios vietovės.

Iš Adutiškio bažnyčios komiteto narių 1974 m. užverbuotas agentas „Žemaitis". Jis teiks informaciją apie galimus kunigo priešiškus veiksmus ir jo turimus ryšius bažnyčioje.

Tiriant L[aurinavičių] sužinota, kad jis išvykoms už rajono ribų naudojasi Adutiškio mokyklos mokytojo P., turinčio nuosavą automobilį „Volga", paslaugomis. Patikrinus P. paaiškėjo, kad jis anksčiau buvo KGB agentas „Viktoro" pravarde. Jis gali žinoti LAURINAVIČIAUS ryšių respublikoje adresus, todėl su „Viktoru" užmegztas kontaktas ir jis tiriamas, kad būtų galima jį panaudoti L[aurinavičiaus] tyrimui.

Tikrinant L[aurinavičiaus] ryšius bažnyčioje sužinota, kad jis pasitiki buvusiu valstybės saugumo organų agentu „Tichonovu". Užmezgant ryšį su „Tichonovu", pastarasis operatyviniam darbuotojui papasakojo, kad jis prašomas L[aurinavičiaus] ne kartą rašė laiškus vyriausybinėms instancijoms. Patikrinus „Tichonovą", su juo bus atnaujintas ryšys ir jis kaip agentas panaudotas „Intrigantui" tirti.

Pagal priemonių planą šių metų rugsėjo mėn. Komiteto 5 skyriaus iniciatyva objektams „Intrigantas" ir „Fariziejus" [vysk. J. Steponavičius] buvo panaudotos raidinės „T" priemonės [slaptas klausymasis vysk. J. Steponavičiaus bute]. Iš jų pokalbio paaiškėjo, kad „Intrigantas" vadinamosios „Kronikos" leidyboje tiesiogiai nedalyvauja. Tačiau jo korespondencija - skundai ir pareiškimai - į „Kroniką" patenka.

Kad būtų nustatyti kanalai, kuriais „Intriganto" korespondencija į „Kroniką" patenka, reikia jį toliau tirti.

KGB Švenčionių rajono poskyrio 1981 m. agentūrinio-operatyvinio darbo ataskaitos faksimilė. (LYA. F. K-l, ap.15, b.4380, 1.46)

Vertimas iš rusų k.

5-os tarnybos reikalais

KGB rajono poskyris tyrė 3 operatyvinės įskaitos bylas, susijusias su 5-os tarnybos darbu.

Atsiskaitomuoju laikotarpiu [1981 m.] buvo tiriamas DOR Nr. 180 objektas „Intrigantas" - Adutiškio bažnyčios klebonas LAURINAVIČIUS. Dėl to buvo parengtas planas, kaip dokumentuoti „Intriganto" priešišką veiklą ir kaip jį kompromituoti.

Plane buvo numatyta „Intrigantą" kompromituoti padedant Adutiškio gyventojui MALČIUI, bet šiam tikslui tinkamos medžiagos iš jo gauti nepavyko.

LAURINAVIČIUI tirti buvo aktyviai naudojami rajono poskyrio agentai „Tichonov", „Lena", „Viktoras", taip pat Ignalinos RP agentai „Jonas" ir „Pušinis" bei LSSR KGB 5-os tarnybos 3-ojo skyriaus agentai „Aukštaitis" ir „Juozas".

DOR objekto pamokslams klausytis ir juos dokumentuoti buvo siunčiami sąžiningi tarybiniai piliečiai ir patikėtiniai [pusagenčiai].

„Tiesos" laikraštyje buvo išspausdintas LAURINAVIČIŲ kompromituojantis straipsnis.

1980 m. vasario 6 d. Adutiškyje pas kun. B. Laurinavičių KGB atliktos kratos protokolo faksimilė. (PA)

¹¹¹ Ž. Račkauskaitė. Lietuvos Helsinkio grupė. Susikūrimas ir veikla 1976-1981 m J/Tautos atmintis, p. 14.
¹¹² Ten pat, p. 14.
¹¹³ Ten pat, p. 13.
¹¹⁴ Ten pat, p. 14.
¹¹⁵ Krikščionybė Lietuvoje.., p. 519.
¹¹⁶ KGB Švenčionių r. poskyrio planai ir ataskaitos. 1979-12-16//LYA. F.K-1, ap. 15, b. 4375, 1.9.
¹¹⁷ Krikščionybė Lietuvoje.., p. 541.
¹¹⁸ B. Bendorius, P. Keneckas. Veidas be kaukės/ZTiesa, 1978 04 16, Nr. 89 (10708), p. 3.
¹¹⁹ Nenugalėtoji Lietuva/Red. A. Liekis, t. 2, p. 129-132.
¹²⁰ Ten pat, p. 225-227.
¹²¹ Ten pat, p. 249-251.
¹²² Aušra. Čikaga, 1981, t. 4, Nr. 18 (58), p. 119-123.
¹²³ Nenugalėtoji Lietuva.., t. 2, p. 261-263.
¹²⁴ Ten pat, p. 273-274.
¹²⁵ Ten pat, p. 342-344.
¹²⁶ Ten pat, p. 230.
¹²⁷ Ten pat, p. 257-258.
¹²⁸ Ten pat, p. 168-169.
¹²⁹ Ten pat, p. 252-253.
¹³⁰ Ten pat, p. 230-231.
¹³¹ Kun. B. Laurinavičiaus pareiškimas SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui. 1979 m. liepos 25 d., Adutiškis. (PA)
¹³² Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (LKBK). Chicago, t. 6, p. 184.
¹³³ B. Kviklys. Lietuvos bažnyčios, t. 5, d. 2, p. 468.
¹³⁴ LYA. F. K-l, ap. 15, b. 609; b. 613; b. 617; b. 618; b. 4352; b. 4363; b. 4365; b. 4367; b. 4370; b. 4376; b. 4377; b. 4378; b. 4446.
¹³⁵ 1953 m. gruodžio 15 d. KGB majoro Jemelino pažyma apie katalikų dvasininkų padėtį Eišiškių rajone/ILYA. F. K-l, ap. 15, 1. 609, 1. 71.
¹³⁶ Ataskaita apie operatyvinį-agentūrinį darbą Eišiškių rajone. 1950 m. spalio 3 d .//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 609, 1. 8.
¹³⁷ Agentūrinės-operatyvinės veiklos planas Eišiškių rajone 1953 m. spalio min.//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 609, I. 98.
¹³⁸ Agentūrinės-operatyvinės veiklos Eišiškių rajone 1953 m. ataskaita//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 613, 1. 122, 133.
¹³⁹ Agentūrinio-operatyvinio darbo Eišiškių rajone 1954 m. liepos 1 d. -1955 m. birželio 15 d. ataskaita//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 617, 1. 109.
¹⁴⁰ Agentūrinio-operatyvinio darbo Eišiškių rajone 1956 m. ataskaitaJ/LYA-F. K-l, ap. 15, b. 618, 1. 93.
¹⁴¹ Kun. B. Laurinavičiaus dienoraštis. Šis tas apie Švenčionėlių bažnyčią//PA, 1. 107.
¹⁴² Kun. B. Laurinavičiaus pareiškimas religinių kultų įgaliotiniui. 1965 m. spalio 13 d., Švenčionėliai//PA.
¹⁴³ Agentūrinės-operatyvinės veiklos ataskaita Švenčionėlių rajone. 1959 m. balandžio 6 d.//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4352, 1. 8.
¹⁴⁴ LKBK, t. 1, p. 184.
¹⁴⁵ Ataskaita apie antisovierinę veiklą Švenčionių rajone. 1970 m.//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4363, 1. 30, 31.
¹⁴⁶ Administracinės bylos nutarimas. 1974 m. kovo 25 d., Švenčionių r.//PA.
¹⁴⁷ Kun. B. Laurinavičiaus paaiškinimas V. Sauliūnui. 1971 m. sausio 11 d., Adutiškis//PA.
¹⁴⁸ LKBK, t. 2, p. 30, 31.
¹⁴⁹ Kun. B. Laurinavičiaus dienoraštis. (Be pavadinimo)//PA, 1. 6-9.
¹⁵⁰ LKBK, t. 1, p. 65-68, 176.
¹⁵¹ Ten pat, p. 183.
¹⁵² Operatyvinės veiklos Švenčionių rajone 1974 m. ataskaital/LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4365, 1. 56, 57.
¹⁵³ Ten pat, I. 56.
¹⁵⁴ KGB Švenčionių r. poskyrio raportai, tarnybiniai pranešimai ir kita informacinė medžiaga. 1976 m.//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4367, 1. 14.
¹⁵⁵ LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4368, 1. 100.
¹⁵⁶ KGB Švenčionių r. poskyrio tarnybiniai pranešimai, spec. pranešimai ir kita informacinė medžiaga. 1978 m .//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4370, i. 31.
¹⁵⁷ LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4367, 1. 17.
¹⁵⁸ Ten pat. B. 4368, 1. 100.
¹⁵⁹ Ten pat. B. 4365, 1. 57.
¹⁶⁰ Ten pat. B. 4370, 1. 31.
¹⁶¹ Ten pat. B. 4373, I. 26.
¹⁶² Ten pat. B. 4376, 1. 10.
¹⁶³ KGB Švenčionių r. poskyrio tarnybiniai pranešimai, spec. pranešimai ir kita informacinė medžiaga. 1980 m.HLYA. F. K-l, ap. 15, b. 4377, I. 35.
¹⁶⁴ Ten pat, 1. 34.
¹⁶⁵ LKBK, t. 6, p. 165.
¹⁶⁶ Kratos protokolas. 1980 m. vasario 6 d .//PA.
¹⁶⁷ LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4377, 1. 14.
¹⁶⁸ Ten pat, 1. 35.
¹⁶⁹ Ten pat, b. 4378, 1. 7.
¹⁷⁰ Ten pat, b. 4380, I. 46.
¹⁷¹ Kun. B. Laurinavičiaus rankraštis - nurodymai arešto atveju. Be datos//PA.
¹⁷² A. Patackas. Kunigas Bronislovas Laurinavičius//Voruta, p. 5.
¹⁷³ Kun. B. Laurinavičiaus testamentas. 1981 m. birželio 4 d., Adutiškis//PA.
¹⁷⁴ KGB Švenčionių r. poskyrio veiklos planai ir ataskaitos. 1980 m. gruodžio 15 d.-1981 m. spalio 29 d .//LYA. F. K-l, ap. 15, b. 4378, 1. 7, 8.
¹⁷⁵ Iškilmingai palaidotas kun. B. Laurinavičius//Draugas. Chicago, 1981-12-08, Nr. 285, p. 1.
¹⁷⁶ D. Repšienė. Į gyvenimą - ne per šventorių//Tiesa, 1981 11 21, Nr. 267 (11786), p. 2.
¹⁷⁷ LKBK, t. 7, p. 24-29.
¹⁷⁸ Baudžiamoji byla Nr. 02-1-088-81/10-1-412-81//LYA. VRM dokumentai, arch. Nr. 63057/3, 1. 1.
¹⁷⁹ Ten pat, I. 170.
¹⁸⁰ Vakarinės naujienos, 1981-12-02, Nr. 275 (7285), p. 4.
¹⁸¹ LKBK, t. 7, p. 25.
¹⁸² Baudžiamoji byla Nr. 02-1-088-81/10-1-412-81//LYA. VRM dokumentai, arch. Nr. 63057/3, 1. 47, 52, 76, 77.
¹⁸³ Ten pat, I. 56, 57.
¹⁸⁴ Ten pat, I. 166-168.
¹⁸⁵ Ten pat, 1. 172.
¹⁸⁶ Ten pat, I. 183.
¹⁸⁷ Ten pat, I. 185-187.
¹⁸⁸ LKBK, t. 7, p. 26.
¹⁸⁹ LKBK, t. 8, p. 101-102.
¹⁹⁰ LKBK, t. 7, p. 344.
¹⁹¹ N. Sadūnaitė. Skubėkime daryti gera. Vilnius, 1998, p. 219.
¹⁹² LKBK, t. 10, p. 294.


 

7. „INTRIGANTO" MIRTIES PASLAPTIS

(Sutrumpinta iš žurnalo „Ekstra", 2000-11-20 , Nr. 45) Artūras Jančys

„Ekstrai" pavyko beveik tiksliai atkurti žymaus dvasininko disidento paskutinę gyvenimo dieną - 1981 m. lapkričio 24-ąją.

Aštuntą valandą ryto B. Laurinavičius paprašė šeimininkės, kad ji per trečią asmenį nupirktų jam traukinio bilietą į Vilnių. Klebonas žinojo, kad KGB buvo prisakiusi Adutiškio geležinkelio stoties darbuotojai nedelsiant pranešti apie tai, kur ir kada traukiniu vyksta sekamasis. Iš sostinės B. Laurinavičius važiavo į Kauną atsiimti ten surasto paso, kurį prieš kiek laiko buvo pametęs. Kaune jis aplankė keletą konspiracinių butų, kur surinko pinigų, 1000 rublių (įspūdingą sumą anais laikais), tremtyje esantiems disidentams paremti. Į Vilnių B. Laurinavičius grįžo apie 18 valandą. Pinigus ketino įteikti, regis, monsinjorui K. Vasiliauskui. Tačiau, atėjęs į Šv. Rapolo bažnyčią, jo nerado. Nerado ir savo bičiulio kunigo Antano Dilio.

B. Laurinavičius pasuko pas savo dukterėčią Jadvygą Prans-kienę, gyvenusią Žirmūnų gatvės gale. Buvo 20 valandų 20 minučių. Staiga ties Kalvarijų (tuomet F. Dzeržinskio) ir Žalgirio gatvės sankryža prie „Tėvynės" kino teatro sucypė stabdžiai ir 22 metų Vilniaus 2-osios autotransporto valdybos vairuotojo Grigorijaus Lazukino vairuojamas KamAZ (MAZ-503), vežęs plytas į Šiaurės karinį miestelį, partrenkė nežinia kaip vidury gatvės atsidūrusį kunigą. <...> Iš tiesų nėra konkrečių ir nenuginčijamų įrodymų, kad avarija prie „Tėvynės" kino teatro būtų buvusi sovietų slaptųjų tarnybų surežisuota. Faktai, aplinkybės liudija ir už, ir prieš tokią versiją. Iki šiol Lietuvoje nėra atskleistas nė vienas „nelaimingas atsitikimas", pasibaigęs disidentų žūtimi. KGB dirbdavo profesionaliai, nepalikdavo pėdsakų ir įrodymų. Tačiau kai kurios įvykio detalės verčia suklusti ir suabejoti - ar tikrai kunigas disidentas tapo atsitiktinės eismo nelaimės auka?

1979-1981 m. buvo ypač intensyvaus KGB puolimo prieš disidentinį pogrindį laikotarpis. Suimti Helsinkio grupės nariai V. Skuodis, A. Statkevičius, M. Jurevičius, V. Vaičiūnas. (V. Petkus buvo suimtas dar 1977 m.). B. Laurinavičius liko beveik vienas mūšio lauke ir vis atviriau ignoravo ateistinę švietimo sistemą, perduodavo į Vakarus vis daugiau informacijos apie religinį ir tautinį persekiojimą sovietų Lietuvoje, ypač Rytų Lietuvos regione. Disidentinio judėjimo bendražygiai sutartinai pabrėžia tokią B. Laurinavičiaus ypatybę: jis kovojo atvirai, bet kartu mokėjo veikti taip, kad sovietinė teisėsauga nesugebėjo surinkti pakankamai įkalčių ir įrodymų iškelti jam baudžiamąją bylą.

Atidžiau pažvelgus į Helsinkio grupės persekiojimo istoriją matyti, kad sovietų jėgos struktūros siekė šią užsienyje labai palaikomą organizaciją suskaldyti iš vidaus, sukompromituoti. <...> Nuo 1980 m. KGB pradėjo naują persekiojimo etapą - ėmėsi B. Laurinavičiaus kompromitavimo kampanijos. Kompromitavimo akcijos viršūnė buvo žurnalistės Danguolės Repšienės straipsnis LKP oficioze „Tiesoje", pasirodęs 1981 m. lapkričio 21 d., likus vos trims dienoms iki B. Laurinavičiaus mirties (!). <...> „Tiesa" per visą puslapį kočiojo „kulto tarną" už tai, kad jis neva daręs moralinį spaudimą tėvams, ka-tekizuodamas vaikus, iš sakyklos aukštinęs „kruvinąjį buržuazinį režimą", „juodinęs šviesią tarybinę tikrovę".

Anais laikais tokių straipsnių niekas šiaip sau nespausdindavo. Atsitiktinumas ar ne, tačiau lygiai po trijų dienų didžiules lėšas kunigo persekiojimui veltui švaisčiusi KGB mašinerija lengviau atsipūtė: nepričiumpamasis „Intrigantas" žuvo po sunkvežimio ratais.

Tik po savaitės, gruodžio 2 d., „Vakarinėse naujienose" pasirodė skelbimas, kviečiantis ateiti į miliciją liudininkus, mačiusius įvykį prie „Tėvynės" kino teatro. Pagal oficialius protokolus, parodymus davė du [iš tikrųjų keturi] vyriškiai, teigę, jog senyvo amžiaus žmogus ėjo per gatvę, įsižiebus geltonai šviesoforo šviesai (iš raudonos į žalią), ir į staiga priartėjusį sunkvežimį nesureagavo. Gatvės apšvietimas toje vietoje buvęs prastas. Buvo iškelta baudžiamoji byla: iš pažiūros „paprastą

Dėl kun. B. Laurinavičiaus žūties baudžiamosios bylos nutraukimo 1982 m. kovo 26 d. nutarties kopija. (LYA. F. K-l, baudž. b. Nr. P-16577-LI, t.8, 1.273-275)

avariją tirti ėmėsi VRM ypač svarbių bylų tardytojas B. Vaitiekūnas. 1982 m. kovo mėnesį byla buvo nutraukta.

Tačiau pogrindinėje katalikiškoje spaudoje atkakliai tvirtinta, jog avarija - KGB darbas. „LKB Kronikoje" rašoma, kad lapkričio 25 d. į miliciją atėjo moteris ir pareiškė mačiusi, kaip du jauni vyrai pastūmė kunigą po Žalgirio ir Kalvarijų gatvės sankryžą kirtusiu sunkvežimiu, tačiau tardytojai moters nesiklausė ir išgujo lauk. <...> Dabar Kavarske klebonaujantis kunigas A. Keina anuomet surado vairuotoją, suvažinėjusį jo kolegą kunigą. A. Keina sako, kad iš pokalbio su vairuotoju jam susidarė pakankamai aiškus įspūdis, jog B. Laurinavičių kažkas tyčia pastūmė po ratais. „Vaikinas sakė, kad praeivis jam išdygo prieš pat nosį", - prisimena A. Keina.

Pogrindinėje spaudoje buvo minimas ir moksleivio pasakojimas. Jis teigė tą vakarą matęs, kaip šaligatviu ėjusį senyvą žmogų pastūmė du jaunuoliai. Mįslingomis kunigo žūties aplinkybėmis domėjosi ir anuomet Švenčionių rajone gyvenusi Birutė Rainienė, kuri buvo tarsi neoficiali B. Laurinavičiaus sekretorė. Jos tėvui Bernardui Gerojimui B. Laurinavičius, likus gal savaitei iki tragiškos žūties, pasakė: „Jeigu mane aptiks kilpoje arba suvažinėtą, netikėkit, kad tai atsitiktinumas". B. Rainienei teko pasikalbėti su medicinos eksperte, apžiūrėjusia žuvusiojo kūną. Ji sakiusi, kad sužalojimai buvę labai netipiški: nuo smūgio virsdamas B. Laurinavičius turėjo smarkiai susižaloti pakaušį, tačiau jis buvo sutrenktas nežymiai, bet priekinė veido dalis - smarkiai sumaitota. Oficialioje medicinos ekspertizės išvadoje tai neatsispindi.

Nelabai aišku, kam Šiaurės miestelyje staiga prireikė plytų tokiu vėlyvu, tamsiu paros laiku. Tačiau labiausiai suklusti verčia faktas, kad oficialiuose tardymo protokoluose surašyti netikslūs liudininkų parodymai.

Pavyko pasikalbėti su svarbia šios miglotos istorijos figūra -kunigą partrenkusiu sunkvežimio vairuotoju G. Lazukinu. Jis tvirtina, kad praeivį jam po ratais stumte pastūmė du vyriškiai, kurių veidų jis neįžiūrėjęs.

„Aš negaliu tvirtinti aiškiai matęs momentą, kaip jį pastumia, - pasakojo vairuotojas, - bet man susidarė pakankamai aiškus įspūdis, kad senyvas žmogus bėgo nuo jį besivejančių dviejų jaunų vyrų ir staiga atsidūrė man po ratais". G. Lazu-kinas teigia visa tai papasakojęs milicijos pareigūnams per apklausą. Jis taip pat tvirtina girdėjęs, kaip vienas jaunuolis dar įvykio vietoje milicininkams pasakojo matęs, kaip nukentėjusįjį vijosi du vyrai ir pastūmė po sunkvežimio ratais. Tačiau oficialioje bylos medžiagoje nėra nė užuominos apie panašų incidentą.

Tiesa, G. Lazukinas sako nebuvęs kviestas apklausti į KGB rūmus ir niekas iš pareigūnų neliepę keisti parodymų ar niekam nepasakoti apie avariją. Tik apklausos metu vienas milicijos tardytojas burbtelėjęs sau po nosimi: „Och, i nadajel že on nam svojej antisovetskoj propagandoj" (Na, ir įkyrėjo jis mums savo antitarybine propaganda).

Kunigo dukterėčios J. Pranskienė ir R. Girdauskienė taip pat prisimena, kad joms tik po ilgo laiko grąžino sukruvintus aukos viršutinius drabužius. O pinigus, tremtiniams skirtus 1000 rublių, atidavė jau kitą dieną po avarijos, net nepaklausę, kodėl nedidelės parapijos klebonas nešiojasi tokią didelę pinigų sumą. Visą kitą dieną R. Girdauskienės bute Antakalnyje neveikė telefonas, nors kitų to paties namo gyventojų ryšys buvo normalus.

Keletą metų sovietų saugumo struktūrose dirbęs asmuo „Ekstrai" išdėstė versiją, pagal kurią kunigas disidentas galėjo tapti... vietinės partinės nomenklatūros ir KGB pareigūnų susidorojimo auka. Minėtas asmuo teigė, jog KGB iš principo vengė vykdyti teroro akcijas Vakarams pernelyg matomoje zonoje, Pabaltijo respublikose.

„Jei taip ir būdavo, užduotis vykdydavo iš Maskvos atsiųsti specialūs emisarai, - aiškino jis, - tačiau B. Laurinavičius galėjo iki gyvo kaulo įsiėsti, tarkim, Švenčionių partiniams vadovams, ideologams ir panašiems asmenims. Jie galėjo susitarti su vienu ar keliais saugumiečiais, o šiems nieko nereiškė surasti chuliganų ir susidoroti su žmogumi svetimomis rankomis. Šiaip jau KGB vadovybė griežtai drausdavo saviveiklą, bet pasitaikydavo išimčių. Konkrečiai girdėjau apie kelis atvejus, kada kas nors, pasinaudojęs pažintimi su KGB darbuotojais, terorizuodavo žmones. Tiesa, negirdėjau, kad būtų prieita iki žmogžudystės. Gal ir B. Laurinavičiaus neketinta žudyti, tik sumušti, pagąsdinti? Bet aplinkybės susiklostė kitaip".

<...>

Pirmąjį sekmadienį po B. Laurinavičiaus mirties monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas bažnyčioje kreipėsi į tikinčiuosius, paragindamas įvykio liudininkus, jei tokių yra, ateiti pas jį ir viską papasakoti. Tačiau niekas neatėjo. „Šios istorijos nederėtų politizuoti, ją reikia tirti objektyviai", - mano K. Vasiliauskas. Tačiau ir jis pripažįsta, kad mažiausia vienas faktas jam kelia neramių minčių. 1987 m. LSSR atsakingos žinybos atsisakė leisti įtraukti K. Vasiliauską į kunigų, vykusių į Vatikaną švęsti Lietuvos krikšto 700 metų jubiliejaus, delegaciją. Dvasininkui buvo atskleista, už kokias „nuodėmes" jis neišleidžiamas į užsienį: už tai, kad savo bute buvo priglaudęs akademiką A. Sacharovą ir „kišo nosį į B. Laurinavičiaus bylos tyrimą".

Dar viena mįslinga detalė: 1981 m. antrojo pusmečio KGB ataskaitose Laurinavičių sekusių agentų slapyvardžių lapai iškirpti. Tačiau svarbiausia, kad archyvuose nėra B. Laurinavičiaus operatyvinio tyrimo ir stebėjimo bylų, nors išlikusios operatyvinės saugumo ataskaitos aiškiai liudija, kad tokios bylos tikrai buvo. Jei kunigas tikrai tapo nelaimingo atsitiktinumo auka, kodėl reikėjo sunaikinti arba paslėpti jo bylas? [Visos 7-9 dešimtmečio sekimo bylos 1989-1990 m. buvo sunaikintos ar išvežtos į Rusiją. - Red.]

„Ekstros" žiniomis, nuo B. Laurinavičiaus bylos gali būti nupūstos dulkės: grupė disidento bendražygių ketina kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir Valstybės saugumo departamentą su prašymu dar kartą ištirti paslaptingo įvykio aplinkybes.
 

8. „LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA" (NR. 50) APIE KUN. B. LAURINAVIČIAUS MIRTĮ IR LAIDOTUVES

1981 m. lapkričio 25 d. Lietuvoje pasklido žinia - tragiškai žuvo kun. Bronius Laurinavičius. Nesinorėjo tikėti, kad tai tiesa, nes dažnai Lietuvoje pasklinda, o gal net kažkieno sąmoningai paskleidžiami liūdni gandai, kad kažką suėmė, kažką užmušė, primušė, - ir kai kurie jų nepasitvirtina. O šį kartą pasitvirtino... 1981 m. lapkričio 24 d. apie 20 val. 20 min. Vilniuje, prie Dzeržinskio [dabar Kalvarijų] ir Žalgirio gatvių sankryžos savivartis sunkvežimis MAZ-503, vairuojamas Lazukino, mirtinai sužalojo Adutiškio kleboną, Lietuviškosios Helsinkio grupės narį kun. Bronių Laurinavičių.

Lietuvos tikintieji ir kunigai, išgirdę apie šį tragišką įvykį, vieningai tvirtino - tai KGB darbas! Prieš kelias dienas „Tiesoje" buvo išspausdintas korespondetės Danguolės Repšienės straipsnis, nukreiptas prieš kun. Bronių Laurinavičių, atseit žalojantį vaikų gyvenimą.

Žuvimo aplinkybės labai neaiškios. Kunigo žuvimo bylą iš Vilniaus autoinspekcijos perėmė LTSR Vidaus reikalų ministerija ir ją veda tardytojas Vaitiekūnas.

Nuo pat kunigo žuvimo momento žmones stebino kai kurios keistos aplinkybės, Į avarijos vietą subėgo daug žmonių. Milicija juos sklaidė, neleido buriuotis, išskyrus vieną įgėrusią moteriškę, visiems uoliai aiškinančią, kad esą „senis buvo girtas, ėjo degant raudonai šviesoforo šviesai ir palindo po ratais". Kitą dieną žuvimo vietoje susirinkus žmonėms vėl prisistatė alkoholiu dvokianti moteris ir aiškino, kad kunigas pats palindo po ratais.

Rytojaus dieną Vilniaus laikraštis „Vakarinės naujienos" ir radijas trumpai pranešė, kad „lapkričio 24 d. 20 val. 20 min.

Žalgirio gatvėje automobilis MAZ-503, vairuojamas G. Lazu-kino, partrenkė ir mirtinai sužalojo pėsčiąjį".

Kitame numeryje „Vakarinės naujienos" kvietė visus, mačiusius šį įvykį, ateiti į Vidaus reikalų ministeriją. Mačiusieji avariją žmonės įtardami, kad tai KGB darbas, nedrįsta viešai kalbėti, bijodami susilaukti didelių nemalonumų. Todėl, pateikdami kai kuriuos liudijimus, nenurodysime liudytojų pavardžių.

Moteris N. lapkričio 25 d. nuėjo į miliciją ir papasakojo mačiusi šį įvykį. Ant šaligatvio stovėjęs vyriškis. Prie jo priėję keli vyrai ir, paėmę už parankių, pradėję kažką kalbėti. Vyriškis, atrodo, kalbėti nenorėjęs. Važiuojant pro šalį sunkvežimiui, vyrai staiga vyriškį su skrybėle pastūmę po mašina.

Liudininkė buvo paklausta, ar galėtų atpažinti anuos vyrus, o kai ji suabejojo, milicija ją išprašė lauk.

Visai panašiai tragišką įvykį nupasakojo moksleivis N. Jis matęs tik tą momentą, kai keturi vaikinai pastūmė senyvą vyrą po besiartinančiu sunkvežimiu.

Sankryža Vilniuje, kur žuvo kun. B. Laurinavičius. 2002 m. (Žuvimo vieta apibrėžta)

Sunkvežimio MAZ-503 vairuotojas Lazukinas, sugrįžęs po avarijos į garažą, pasakojo bendradarbiams apie nelaimę, kartu guosdamasis, kad nebūsiąs baudžiamas, nes žmogų po mašina pastūmę kažkokie vyrai.

Kiek vėliau vairuotojas Lazukinas kun. B. Laurinavičiaus artimiesiems pasakojo, jog už sankryžos mašinos priekyje už 3-4 metrų staiga pamatęs žmogų, kuris atsitrenkęs į mašiną. Vos mašinai sustojus, prie kabinos pribėgo du jauni įgėrę vyrai, atidarė kabinos duris ir sušuko: „Ką tu padarei?" Atvykusi autoinspekcija užsirašė vieno vyro pavardę, o kitas laisvai nuėjęs.

Į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai teigė, kad vyras, atrodo, pastumtas po mašina, nes gulėjo kniūbsčias, delnai buvo švarūs, o veidas - žiauriai sužalotas.

* * *

Laidotuvėse labai jautėsi, kad kažkokia valdiška ranka viską darė, jog tokio garbingo ir brangaus kunigo laidotuvės būtų kuo mažiau iškilmingos ir kad jose dalyvautų kuo mažiau žmonių. Jei ne Vatikano radijo pranešimas, dauguma kunigų ir tikinčiųjų apie kun. B. Laurinavičiaus mirtį ir laidotuves tikrai nebūtų sužinoję laiku.

Kun. B. Laurinavičius savo testamente pageidavo būti palaidotas prie jo pastangomis pastatytos Švenčionėlių bažnyčios, tačiau Švenčionių rajono vykdomojo komiteto posėdyje buvo nutarta neleisti įvykdyti paskutinės velionio valios.

Labai skaudu, kad Švenčionių dekanas kun. Albertas Ulic-kas laiku nepranešė kunigams - Algimantui Keinai ir Kazimierui Žemėnui, kad jie paskirti kun. B. Laurinavičiaus testamento vykdytojais, ir ilgai slėpė, kur kun. B. Laurinavičius norėjo būti palaidotas.

Lapkričio 27 d. į laidotuves rinkosi ne tik adutiškiečiai, bet ir daugelis kunigų bei tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos kampelių. Atiduoti paskutinę pagarbą ir pasimelsti už velionį atvyko taip pat vyskupai tremtiniai - Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius. Jie su grupe kunigų koncelebravo pagrindines gedulingas Mišias. Pamokslininkai kunigai - Kazimieras Vasiliauskas, Algimantas Keina, Kazimieras Pukėnas, Jonas Lauriūnas ir kt. - atskleidė daugelį šviesių velionio asmenybės bruožų. Kun. Jonas Lauriūnas kun. B. Laurinavičių apibūdino ne tik kaip bažnyčios statytoją, bet ypač kaip didį dvasinės Bažnyčios ugdytoją. Sunki vaikystė jį užgrūdino, todėl kunigaudamas mokėjo anksti keltis, uoliai melstis ir dirbti, jog per rūpesčius užmiršdavo net pavalgyti. Velionis mažiausiai dėmesio kreipė į save, buvo labai jautrus kitiems, kiekvieno nelaimei. Skaudžiai išgyveno dėl Bažnyčios likimo ir tautos ateities. Amžius jo nesugniuždė, visą gyvenimą išliko entuziastas. „Tai vienas iš didžiausių ąžuolų Lietuvos giriose, viena iš ryškiausių žvaigždžių Lietuvos padangėje".

Kun. Kazimieras Pukėnas pasakojo apie velionio kunigo kuklų gyvenimą, išsilavinimą (mokėjo 5 kalbas), kunigišką uolumą ir kaip jis, nepaisydamas nemalonumų, įsitraukė į visuomeninę Helsinkio grupę ir gynė tautiečių teises. „Mes pažadam eiti tavo pramintais takais, kad būtų laimingi visi Lietuvos tikintieji, visi lietuviai", - baigdamas kalbėjo pamokslininkas.

Labai prasmingą žodį prie kapo pasakė J. E. vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius, pabrėždamas vieną po kito tikrai herojiškos velionio kunigo asmenybės bruožus. „Tuo metu, kai daugelis Lietuvos kunigų buvo pabūgę ateistų spaudimo, Švenčionėliuose pas kun. Laurinavičių prie altoriaus vaikai patarnaudavo Mišioms, o mergaitės bėrė gėles procesijoje. Matydamas skriaudžiamus tautiečius, velionis stojo ginti lietuvių tikinčiųjų ir Bažnyčios teisių. Dėl to pas jį būdavo daromos kratos, dėl to susilaukdavo įvairiausių nemalonumų, tačiau visada ėjo tiesiu keliu. Paskutiniu metu buvo apšmeižtas laikraštyje už tai, kad traukė vaikučius prie Dievo. Ateistų akyse gal tai ir nusikaltimas, - kalbėjo vyskupas, -bet tikinčiųjų akyse - tai didelė garbė. Kiekvienas kunigas turi gerai atlikti savo pareigas, kad mūsų tautos ateitį išlaikytume lietuvišką ir katalikišką".

Baigdamas kalbėti tremtinys vyskupas ragino kunigus uoliai darbuotis Dievo garbei, ginti Bažnyčios ir žmonių teises, o tikinčiuosius ragino atminti savo klebono pamokymus, išsaugoti tikėjimą ir perduoti jį savo vaikams.

Kun. B. Laurinavičiui atminti kryžius prie sankryžos, kur jis žuvo. 2002 m.