Straipsnių sąrašas

 

Antroji dalis

KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS RAŠYTINIS PALIKIMAS


Kun. B. Laurinavičiaus pareiškimas einantiems pareigas Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams. Adutiškis, 1974-05-01. (PA)

1. SUSIRAŠINĖJIMAS SU SOVIETINĖS VALDŽIOS INSTITUCIJOMIS, TUOMETINIAIS LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS VADOVAIS IR KAI KURIAIS KUNIGAIS

Vidas Spengla

Kaip minėta, kun. B. Laurinavičiaus rašytinį palikimą saugo jo dukterėčia Jadvyga Pranskienė. Čia yra šimtai jo rašytų raštų, pareiškimų, kreipimųsi, memorandumų ir šiaip laiškų įvairioms sovietinės valdžios institucijoms, taip pat Lietuvos Katalikų Bažnyčios oficialiesiems vadovams, laiškų, rašytų kunigams. Atskirai pažymėtinas susirašinėjimas su tikruoju Vilniaus arkivyskupijos administratoriumi vysk. J. Steponavičiumi (kurį sovietinė valdžia už nepaklusimą jai 1961 m. ištrėmė į Žagarę ir leido grįžti į pareigas tik 1989 m.): iš laiškų matyti, kad juos jungė ne tik idealų ir vertybių vienovė, bet ir ištikimas Bažnyčios gynimas. Gal ne visi iki vieno yra išlikę jo rašyti dokumentai, tačiau didžiausia dalis veikiausiai išlikusi, nes jis rašomąja mašinėle spausdindavo po kelis egzempliorius ir būtinai vieną (o kartais ir po kelis) egzempliorius pasilikdavo sau. Nežinia, ar tarp išlikusiųjų yra ir tų dokumentų egzemplioriai, kuriuos saugumas paėmė per kratą 1980-02-06.

Kaip minėta, pirmieji jo rašiniai Kalesninkuose datuoti 1953 m. Daugiausia tai susirašinėjimas su vietine valdžia dėl jos priekabiavimų. Švenčionėliuose susirašinėta dėl leidimo baigti statyti nebaigtą bažnyčią ir dėl atimtos klebonijos. Šių raštų adresatai siekė aukščiausias SSRS valdžios instancijas. Klebonijos nusavinimo klausimu parašyta per 180 raštų. Jų apimtis - nuo 1 iki 10 ir daugiau puslapių. Stebina kun. B. Laurinavičiaus atkaklumas įrodinėjant teismų sprendimų nepagrįstumą bei jų sprendimų tarpusavio prieštaravimus: ką LSSR prokuroras ir Aukščiausiasis teismas pripažįsta teisėtu, tą rajono teismai laiko neteisėtu. Negalėdami paneigti jo pateiktų argumentų, jie atsainiai atsirašinėja: kad bylą peržiūreti nėra pagrindo, kad į tai jau buvo atsakyta ir pan.

1965 m. jis pradedamas užsipuldinėti dėl to, kad bažnyčią gausiai lanko vaikai. Į tokius RKRT įgaliotinio ir rajono valdžios užsipuolimus jis atsako pareiškimais, kur įrodinėja, jog SSRS konstitucija ir įstatymai nedraudžia tėvams savo vaikus auklėti religingai. Kai 1968 m. už tai jis iškeliamas iš Švenčionėlių, parašo keletą piktų laiškų arkivyskupijos kurijai, kur priekaištauja dėl nuolaidžiavimo ateistinei valdžiai ir kolaboravimo su ja.

Didžiausias jo rašytinis palikimas yra iš Adutiškio dienų. Pirmuosiuose ten rašytuose laiškuose daugiau kritikuojamas nederamas atskirų kunigų ar hierarchų pareigas einančiųjų aplaidumas ginant Bažnyčios reikalus, o nuo 1971 m. jo raštuose aptariami klausimai jau apima visas Lietuvos Katalikų Bažnyčios priespaudos ir tikinčiųjų teisių bei laisvių varžymo sritis. Jis moka nuo lokalinių susikirtimų su valdžia, jos savivalės ir brutalaus tikinčiųjų teisių varžymo pereiti prie šios problemos visuotinumo ir labai logiškai argumentuoti šių veiksmų prieštaravimą konstitucijai ar viešai skelbiamiems sovietiniams įstatymams. (Mat dauguma Bažnyčios veiklą varžančių įstatymų buvo slapti ir žinomi tik juos įgyvendinantiems sovietiniams pareigūnams, o viešai skelbiamieji deklaruodavo Bažnyčiai veikimo laisvę.) Iš tiesų su neeilinio advokato išmone kun. B. Laurinavičius mokėdavo interpretuoti sovietinių pareigūnų konkrečius poelgius ir parodyti, kad tie veiksmai neatitinka įstatymų. Jo pateikiami argumentai atskleisdavo pareigūnų pinkles, bet buvo nenuginčijami, todėl kai kurie jo konfliktai su valdžia bei raštai buvo skelbiami „LKB Kronikoje" ir pasiekdavo Vakarus. Ne be reikalo KGB jam suteikė „Intriganto" pravardę: jis jiems tapo skaudžiai duriančia rakštimi.

Šio laikotarpio raštai buvo ilgi: daugelis net keliolikos lapų (ilgiausias - 72). Rašyti lietuvių ir rusų kalbomis. (Į rusų kalbą dažniausiai jam versdavo kiti). Ilgainiui vis daugiau raštų jis adresuodavo SSRS valdžios institucijoms, nes patyrė, kad vietinė (respublikos) valdžia visiškai nereaguoja į juos arba už tai jį tik dar labiau ima persekioti. Tačiau sąjunginėms valdžios institucijoms rašyti raštai paprastai būdavo persiunčiami į Lietuvą, taigi nesulaukdavo jokio atsako. Kurti tokius raštus ir nesulaukti jokio atsako, atrodė, tolygu Sizifo darbui. Tačiau kun. B. Laurinavičius žinojo, kad tai nėra tuščias darbas: reikalo paviešinimas - o ypač paskelbimas laisvajame pasaulyje - turėjo duoti nors ir negreitus, bet neabejotinus rezultatus, nes vienintelė priemonė - pasaulio opinija - tegalėjo priversti Sovietų Sąjungą laikytis savo įstatymuose bei pasirašytuose tarptautiniuose susitarimuose deklaruojamų žmogaus teisių ir laisvių.

Be logiškos, teisiškai motyvuotos argumentacijos, jis savo raštuose mėgo pavartoti vaizdingus senovinius, iš ponų ir tarnų santykių, caro valdininkų elgesio pavyzdžius ir palyginti su šiandieninių pareigūnų elgsena. Kartais jo posakiai būdavo kandūs, o vertinimai kategoriški. Tai, matyt, kompromisų nepripažįstančio jo charakterio bruožas. Tačiau tik tokių įsitikinimų ir nuostatų žmogus galėjo taip atkakliai kovoti dėl to, kas jam buvo šventa ir brangu: dėl Dievo ir Bažnyčios, Tautos ir žmogaus laisvės.

Galima išskirti tokias dominuojančias raštuose keliamas problemas: 1) tai Bažnyčios veikimo ir vaikų religinio auklėjimo varžymai, 2) valdžios kišimasis į kunigų seminarijos darbą, 3) einančiųjų hierarchų pareigas dvasininkų nuolaidžiavimas valdžiai, 4) tikinčiųjų vaikų ir jų tėvų teisių pažeidimai ir kt. Yra keletas raštų dėl Gudijos lietuvių reikalų: dėl lietuvių kunigų ir lietuviškų mokyklų stygiaus.

    1979 m. kun. B. Laurinavičius tampa Helsinkio grupės nariu, ir jo pareiškimų ir kreipimųsi turinys įgyja dar daugiau visuotinumo. Vis dėlto jis niekada neatsisakė kelti viešumon vietinių problemų ir konkrečių valdžios daromų nusikaltimų žmogaus ar Bažnyčios laisvėms. Žinant, kaip jis buvo užsiėmęs mūrinės ir gyvosios Bažnyčios statyba, pastoracija, labdara ir rezistencine veikla, belieka stebėtis, kaip jis surasdavo laiko sukurti tokius ilgus, išmąstytus ir argumentuotus raštus įvairioms pasaulietinėms ir bažnytinėms institucijoms. Tai galėjo padaryti tik žmogus, kuris iki kaulo geluonies buvo persiėmęs šiomis problemomis, kurio širdyje buvo įaugusi nuostata niekada netylėti prieš melą ir neteisybę. Pasakytume: tai gimęs kovotojas... Visi jo raštai turi išliekamąją vertę, nes tai istoriniai šaltiniai, liudijantys apie Bažnyčios padėtį ir jos kovą sovietmečiu. Pabandysime trumpai peržvelgti juos chronologine tvarka: tai padės geriau suvokti ir jo asmeninį gyvenimą.

Kun. B. Laurinavičiaus pirmieji susirašinėjimai Adutiškyje lietė dar senąją, iš Švenčionėlių atsivežtą problemą: tai kanoniškai (pagal Bažnyčios teisę) neteisėtą, aiškiai valdžios inspiruotą jo iškeldinimą iš ten ir, jo nuomone, neleistiną arkivyskupijos valdytojo nuolaidžiavimą valdžiai. Jis, kaip ir visa kovojanti Bažnyčia, buvo įsitikinęs, kad kiekvienas nuolaidžiavimas ir Bažnyčios teisės nepaisymas skatina valdžią imtis dar didesnių prievartavimų ir tai Bažnyčiai nieko gero negali duoti. Laimėti galima tik be kompromisų ginant Bažnyčios teises ir, anot vysk. T. Matulionio, „nenuolaidžiaujant ir nepataikaujant valdžiai". Dėl to jis rūsčiai priekaištauja savo laiške valdytojui mons. Č. Krivaičiui: jį žeidė ne tiek asmeninė patirta neteisybė, kiek likimas Bažnyčios, kuri buvo jo visos gyvenimo veiklos ašis - kas jos laukia, jeigu šioje gyvenimo audroje jos valdymas yra tokiose silpnose rankose?

Neaišku, kieno inspiruotas (tačiau, kad inspiruotas, aišku, nes, nepajėgęs užčiaupti kun. B. Laurinavičiaus, apie tai 1969-05-03 informuoja valdytoją mons. Č. Krivaitį ir kunigus J. Kuktą ir J. Juodagalvį) jo buvęs profesorius seminarijoje kun. Norbertas Skurkis MIC (tuomet klebonavęs Kaltanėnuose) 1969-02-11 rašo jam laišką, kuriame, pareiškęs pagarbą už žinomą jo darbštumą, energiją ir drąsą, sako, kaip buvęs jo mokytojas, jaučiąs pareigą „atkreipti dėmesį ir į minusus". Kun. N. Skurkis pirmiausia teigia, kad „nėra pozityvių įrodymų", jog mons. Č. Krivaitis yra neteisėtas valdytojas: jo išrinkimo valdytoju kanoniškumą jam ir kun. Juozui Poškui išaiškino prel. Jan Ellertas (Vilniaus arkivyskupijos kapitulos pirmininkas). Jis ragina nekvestionuoti valdytojui popiežiaus suteikto monsinjoro titulo ir jo netituluoti tik kunigu ar piliečiu. Laišką baigia raginimu susitaikyti iš esmės su prisitaikėliška pozicija ir nemaištauti: „Pilnai suprantu ir tą pagrindinį šaltinį, iš kurio kyla visi Jūsų nepasitenkinimai. Į tai tik tiek galiu atsakyti: supraskime, kur gyvename" (t. y. supraskime, kad ne Č. Krivaitis viską tvarko, o sovietų valdžia. - V. S.)

Prie šio laiško verta ilgiau apsistoti. Sovietų valdžia (o konkrečiai KGB) „reakcingiesiems" kunigams užčiaupti naudojo daugybę priemonių: tai ir jų kompromitavimas, ir „atvedimas į protą" su jiems įtakos turinčių agentų ar jų paveiktų asmenų pagalba. Represijos buvo paskutinė priemonė, kai nepadėdavo kitos. Į „protą vedantysis" nebūtinai turėjo būti jų agentas: svarbu, kad jis būtų „reakcionieriaus" pripažįstamas autoritetas, galintis jį paveikti. Dažnai būdavo veikiama pagal tokią schemą: KGB numatydavo asmenį, kuris galėtų paveikti „reakcingąjį kunigą", ir, jeigu šis asmuo nebūdavo jų agentas, juo naudodavosi v tiomnuju (KGB vartotas terminas - liet. „tamsoje", - reiškiantis, jog tas žmogus nežinos, kad jis vykdo KGB suplanuotą akciją). Šį asmenį taip veikti turėjo paskatinti koks nors KGB agentas (ar agentų grupė), kuri galėjo įtikinti, kad tai reikia padaryti. Agentas (ar bent pirmasis agentų grandinėje) užduotį gaudavo iš KGB, nors galėjo ir nežinoti, dėl ko tai daroma; KGB tikslai dažnai būdavo žinomi tik jiems. Šiuo konkrečiu atveju buvo siekiama apginti oficialųjį, valdžios pripažįstamą arkivyskupijos valdytoją, taip pat ir netiesiogiai pateisinti teisėto administratoriaus vysk. J. Steponavičiaus laikymą tremtyje. Norint sutramdyti valdytojui prieštaraujantį kun. B. Laurinavičių, pabandyta, remiantis kapitulos pirmininko ir žinomo Bažnyčios teisės žinovo prel. J. Ellerto autoritetu, jį įtikinti, kad valdytojas yra kanoniškai (nepažeidžiant Bažnyčios teisės) išrinktas ir todėl jam rodytina pagarba ir paklusnumas.

Reikia tarti keletą žodžių apie prel. J. Ellertą. Tai buvo žinomas, įtakingas Vilniaus arkivyskupijos kunigas. Jis buvo laikomas vysk. K. Paltaroko dešiniąja ranka, kai šis nuo 1949 m. valdė ir Vilniaus arkivyskupiją. Buvo laikomas didžiausiu Vilnijos lenkų kunigų autoritetu ir jų vadovu. KGB įtarė, kad vysk. K. Paltarokas per jį ir Lenkijos kunigus palaiko ryšį su Vatikanu. KGB jį sekė (buvo vedama operatyvinė byla), o prireikus juo ir naudojosi (nuo 1940 m. turėjo savo rankose). Iš vysk. K. Paltaroko sekimo byloje (LYA. F. K-l, ap. 45, b.1272-1274) apie prel. J. Ellertą esančios gausios medžiagos susidaro įspūdis, kad tai buvo Bažnyčiai gero norintis ir kartu labai apsukrus dvasininkas. KGB (ir RKRT įgaliotinis) jo griebdavosi ir juo naudodavosi, kai reikėdavo pateisinti jų išprievartautų kapitulos veiksmų kanoniškumą. Pavyzdžiui, kai vysk. K. Paltarokas suabejojo, ar kapitula jį gali teisėtai išrinkti kapituliniu vikaru, RKRT įgaliotinio B.Pušinio paragintas prel. J. Ellertas padarė žygius ir įrodė, kad galimas teisėtas išrinkimas. (Mat dar prieš areštą arkivysk. M. Reinys tiems atvejams, jeigu mirtų arba būtų areštuotas, buvo paskyręs po savęs būsiančius arkivyskupijos administratorius: tai kunigai Edmundas Basys, Vincentas Taškūnas ir Juozapas Dubietis. Po jo arešto arkivyskupiją valdė kun. E. Basys. 1949 m. valdžiai privertus iš pareigų jį pasitraukti, valdytojo pareigas turėjo užimti kun. V. Taškūnas arba J. Dubietis. Tai sužinojęs, B. Pušinis pareiškė, kad apie tai negali būti nė kalbos: mat valdžios planuose buvo numatyta centralizuoti vyskupijų valdymą ir, Vilniaus arkivyskupiją perdavus į vysk. K. Paltaroko rankas, Lietuvoje turėjo likti tik 3 valdytojai. Ateityje buvo numatyta visą Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymą sukoncentruoti vieno, jiems parankiausio valdytojo rankose). Prel. J. Ellertas įtikino abu arkivysk. M. Reinio skirtus įgaliotuosius valdytojus, kad jiems vis vien nebus leista valdyti arkivyskupijos ir jie atsisakė (žodžiu) šios teisės. Prel. J. Ellertas vysk. K. Paltarokui perdavė jų sutikimą ir išaiškino, kad pagal Bažnyčios teisę (kanonus) jie traktuotini kaip „sutrukdyti". Taip kapitulai atsivėrė galimybė vysk. K. Paltaroką teisėtai išrinkti kapituliniu vikaru.

Kaip prel. J. Ellertas aiškino valdytojo mons. Č. Krivaičio išrinkimo kanoniškumą kunigams N. Skurkiui ir J. Poškui, nežinoma, bet, manytina, pagal tokią pačią interpretaciją: kad vysk. J. Steponavičius yra „sutrukdytas". Tačiau iš vysk. J. Steponavičiaus laiškų kun. B. Laurinavičiui matyti, kad šio išrinkimo nepripažino pats vyskupas (tik nebeaišku, dėl kokių motyvų: mini, kad buvo galima rasti „bent tinkamesnį kunigą"), tačiau patarė kun. B. Laurinavičiui kol kas viešai to nedemonstruoti. Tačiau šie laiškai parašyti vėliau - 1978 m.

O 1969 m. rašytas kun. N. Skurkio laiškas kun. B. Laurinavičiaus neįtikino ir jis 1969-03-28 parašė jam atsakymą, kur nurodė, už ką smerkia valdytoją Č. Krivaitį: už tai, kad yra tik RKRT įgaliotinio valios vykdytojas, o ne valdytojas ir Bažnyčią ne gina, o griauna. Patį kun. N. Skurkį apkaltino pataikavimu Č. Krivaičiui. Nėra abejonės, kad kun. N. Skurkis tą laišką rašė su paties mons. Č. Krivaičio žinia ar net jo inspiruotas, nes kitu atveju nebūtų jam atsiskaitęs, kad rezultatai nepasiekti.

1969-1970 m. kun. B. Laurinavičius parašo kelis laiškus savo pažįstamiems ir gerbiamiems kunigams, kur išreiškia nusivylimą jais dėl to, kad stojo į prisitaikėliškas pozicijas. Šiuos metus galima laikyti jo aktyvios veiklos pradžia ginant Bažnyčios teises ir jos kanoninį grynumą. Prie tokių laiškų priskirtinas rašytasis 1969-07-11 kun. Algirdui Gutauskui. Laiške dėkoja, kad pasveikino kunigystės 25-mečio proga ir padovanojo arnotą, tačiau apgailestauja, kad neliko to kunigo Algirdo Gutausko, kurį pažinojo. Laišką baigia savo apgailestavimo paaiškinimu: „Tikrai visus myliu, tik neapkenčiu batlaižių, veidmainių, kolaborantų ir jiems panašių tipukų. Senam kunigui Algirdui Gutauskui, kurį aš pažinojau praeity, reiškiu begalinę meilę, kokią tik žmogus žmogui gali parodyt. Dabartiniam - teapšviečia Šventoji Dvasia protą".

Yra išlikęs piktas laiškas ir kun. Kazimierui Pukėnui. Nors kun. K. Pukėnas, grįžęs iš lagerio, Švenčionėlių bažnyčios statybai vienas pirmųjų paaukojo „savo kruvinu prakaitu ten uždirbtus", kaip rašė pats kun. B. Laurinavičius, 2000 rublių, tačiau šįkart kun. B. Laurinavičiaus jam skirti žodžiai labai rūstūs ir tiesmukiški: jis kaltina jį kai kuriomis nedorybėmis ir, matyt, įtaria pataikavimu ne tik valdytojui Č. Krivaičiui, bet ir valdžiai. Rašo: „Joks bedievis - ateistas nesugeba ir nesugebės taip ir tiek energijos išsekinti, kaip sutanoti šarlatanai. Matyt, gerai moka... Jų tikslas aiškus: kaip galima greičiau išvest kunigą iš rikiuotės. <...> kaip mažai paliko ištikimų savo pašaukimui. Daugiausia kolaborantai, pavyduoliai, „diplomatai" ir įvairaus stiliaus šarlatanai!"

Dar 1968 m. jis priekaištavo arkivyskupijos kurijos kancleriui kun. Jonui Deksniui, kad labai brangiai (po 5 rublius) pardavinėja ką tik oficialiai išleistas maldaknyges ir apkaltina kuriją lupikavimu. 1970 m. tam pačiam kancleriui ir valdytojui mons. Č. Krivaičiui rašo: „Kuomi paliko šiandieninė kurija? Aišku, kad ne kuo kitu, kaip tik filialu tų, kurie norėtų kaip galima greičiau likviduot Bažnyčią".

Nesiimu interpretuoti kun. B. Laurinavičiaus priekaištų valdytojui, kurijai ir kai kuriems kunigams pagrįstumo ar teisingumo. Dėl to meto kurijų veiklos vertinimo kontroversiškumo buvo užsiminta apžvalgoje apie Bažnyčios padėtį sovietmetyje: kurijų veikla iš tiesų buvo labai kontroliuojama valdžios ir ne bet kas jose galėjo dirbti. Tačiau jas apkaltinti piktavališkumu ir vien kenkimu Bažnyčiai, mano nuomone, būtų neteisinga; kas kita vysk. T. Matulionio įvardytas „nuolaidžiavimas ir pataikavimas valdžiai" - jo buvo, ir kartais buvo su kaupu. Tačiau to ir siekė valdžia, o tokiems kaip vyskupai T. Matulionis, P. Ramanauskas, J. Steponavičius, V. Sladkevičius ir neleido valdyti vyskupijų. Kun. B. Laurinavičiaus pozicija buvo bekompromisė ir maksimalistinė: jei prisiėmei valdyti vyskupiją, tai ir valdyk ją, o nesileisk valdomas. Iš čia ir kilo visas jo griežtumas ir rūstumas laiškuose kurijai. Tas pats reiklumas ir laiškuose kunigams: jei esi kunigas prie altoriaus, būk toks ir gyvenime. Matyt, ypač jį skaudino nusivylimas tais kunigais, kuriuos kitados idealizavo. Belieka dar kartą pakartoti, kad kun. B. Laurinavičius buvo reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Ypač tiems, kurių pareiga buvo ginti Bažnyčią.

    Šie laiškai kurijai ir kai kuriems kunigams buvo tarsi kovos dėl Bažnyčios ir žmogaus teisių prologas: jis pirmiausia ėmė kovoti su tais, kurių pareiga buvo ginti Bažnyčią ir kurie, jo nuomone, to nedarė. Netrukus jis perėjo prie tų, kurie kūrė ir vykdė antibažnytinę politiką: tai sovietų valdžios pareigūnai (nors niekada neužmiršo ir tų, kurių pareiga buvo ginti Bažnyčią). Jau 1971 m. Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaclovas Sauliūnas jį „auklėja" už tai, kad į rekolekcijas be vykdomojo komiteto leidimo jis kviečiąs kunigus, kad lydint į kapus mirusįjį giedama, kad bažnyčioje Mišioms patarnauja ir prie altoriaus būna daug vaikų. Į visa tai jis atsako raštiškai, kad jis geriau žino, kiek per rekolekcijas reikia kunigų, kad būtų galima aptarnauti tikinčiuosius (ypač turint omeny, kad daug žmonių atvyksta iš Gudijos). Atsisako drausti giedoti lydint mirusįjį (jeigu „net girtuokliams nedraudžiama staugti naktį gatvėje"), o juolab vyti iš bažnyčios vaikus.

Tuo pačiu reikalu jis buvo iškviestas ir pas RKRT įgaliotinį. Įgaliotiniui (ir su juo buvusiam nepažįstamam asmeniui: veikiausiai KGB darbuotojui) pareiškė tą patį. Įgaliotinis papriekaištavo ir už kunigų raštą, kuriame buvo reikalaujama į pareigas grąžinti vysk. J. Steponavičių, ir kurį pirmasis buvo pasirašęs kun. B. Laurinavičius. Jam buvo pasakyta, kad į pareigas vysk. J. Steponavičius nebus grąžintas, nes „savo darbu neįrodė, kad tinka valdyti".

Šio laikotarpio atsiminimuose kun. B. Laurinavičius rašo, kaip jam sutramdyti 1971 m. V. Sauliūnas pasitelkė KGB karininką Čepulį. Kun. B. Laurinavičius papasakojo Čepuliui, kaip 1962 m. Švenčionėliuose KGB norėjo jį užverbuoti, kad paveiktų „teisinga linkme" vysk. J. Steponavičių ir kai kuriuos kunigus. Jis atsisakė. Tada „Šluotoje" (sovietiniais laikais ėjęs kandus satyrinis žurnalas. - V. S.) buvo aprašyta atseit neteisėta klebonijos statyba. Netrukus klebonija buvo atimta. Jo atsisakymą bendradarbiauti su saugumu Čepulis įvertino taip: „Tiesa, ne kiekvieno sąžinė leidžia tai daryti". Suprantamas KGB bejėgiškumas verbuojant, kai niekur negalėjo kunigui prikišti prasilenkimų su sąžine. Nesėkmingos buvo V. Sauliūno bei Čepulio pastangos „perauklėti" kun. B. Laurinavičių. 1971 m. kovo 25 d. jį Vilniuje, KGB rūmuose, tardė tardytojas K. Gudas dėl SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui pasiųstos peticijos. KGB norėjo apkaltinti jį vertus kunigus ją pasirašyti, tačiau viskas baigėsi tik bauginimu.

Kun. B. Laurinavičius ir toliau sielojosi dėl vyskupijų valdytojų minkštakūniškumo, negailėjo teisingo žodžio dėl kitų vyskupijų valdytojų abejingumo. Kai 1971 m. Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijų valdytojas kan. Povilas Bakšys apkaltino kan. Petrą Žiukelį išpuikimu dėl kanonikato (kurį jam buvo suteikęs dar vysk. K. Paltarokas) ir pagrasino, kad jį suspenduos, jeigu šis nepaklus jo reikalavimui persikelti į Subačiaus stoties parapiją, kun. B. Laurinavičius rugsėjo 8 d. parašė kan. P. Bakšiui laišką, kad nepiktnaudžiautų Romos kurijos duota Lietuvos valdytojams dispensa (išskirtine teise) laisvai, t. y. griežtai nesilaikant Bažnyčios teisės reikalavimų, skirstyti kunigus pareigoms.

1971-12-24 jis suorganizuoja Vilniaus arkivyskupijos kunigų vardu (pasirašė 47 kunigai) pareiškimą SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, SSRS MT pirmininkui ir kt., kur išsakoma sovietinės valdžios daromi Bažnyčios varžymai ir tikinčiųjų teisių pažeidimai. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į kunigų seminarijos reikalus: pabrėžiama, kad labai mažai jaunuolių leidžiama priimti mokytis į seminariją ir todėl kunigų skaičius Lietuvoje mažėja. Negalintys įstoti į seminariją yra priversti mokytis nelegaliai ir tapti RKRT įgaliotinio nepripažįstamais kunigais, pvz., kun. Vytautas Merkys, kun. Petras Našlėnas. Prikišama, kad užsieniui skirtoje J. Rimaičio knygoje Religion in Lithuania paprasčiausiai rašoma netiesa, jog Lietuvoje „valdžia nedaro kliūčių rengti naujus kunigus". Nurodoma ir kita toje knygoje skelbiama netiesa, kad „Bažnyčia laisvai naudojasi religinės propagandos priemonėmis", tuo tarpu Bažnyčia neturi jokių spaudos, radijo ir televizijos laidų, nespausdinamos net elementariausios tikintiesiems reikalingos knygos, kaip Šventasis Raštas ir maldynai. Valdžia tiesiogiai kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą: vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius nušalinti nuo pareigų ir ištremti iš savo vyskupijų. Nors 1918 m. sausio 23 d. V. Lenino pasirašytas dekretas leidžia vaikus privačiai mokyti religijos, Lietuvoje už tai nubausti kalėjimu kunigai Antanas Šeškevičius, Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys ir Ona Paškevičiūtė. SSRS yra pasirašiusi tarptautinę konvenciją, garantuojančią tėvams teisę auklėti vaikus, o Lietuvoje religingi vaikai visaip diskriminuojami mokykloje. Diskriminuojami ir tikintys suaugusieji: už bažnyčios lankymą iš mokytojos pareigų atleista vilka-viškietė Ona Brilienė, o LSSR Aukščiausiojo teismo sprendimas ją grąžinti į darbą nevykdomas. Pareiškimo pabaigoje prašoma atšaukti Bažnyčiai ir tikintiesiems daromus neteisėtumus, nes respublikos valdžia į kreipimusis nereaguoja.

    1972 m. kovo 10 d. kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas pas RKRT įgaliotinį J. Rugienį ir buvo duotas žodinis atsakymas į minėtąjį pareiškimą L. Brežnevui. J. Rugienis pareiškė, kad dėl vysk. J. Steponavičiaus grąžinimo į pareigas nėra ko ir svajoti, taip pat priekaištavo kun. B. Laurinavičiui, kad rašo nepalankius laiškus „vyskupams ir kunigams, kurie dirba Sovietų Sąjungos įstatymų ribose", kad iš prigimties esąs nusistatęs antisovietiškai, apie save manąs, jog esąs „nepažabojamas", o iš tikrųjų yra įžūlus: nekreipia dėmesio į įspėjimus dėl Mišioms patarnaujančių, vaikų chore giedančių ir procesijose dalyvaujančių vaikų. Patarė daugiau rūpintis pastoraciniu darbu.

1972 m. liepos 20 d. kun. B. Laurinavičius parašo 21 mašinraščio lapo atsakymą - pareiškimą RKRT įgaliotiniui ir nuorašą - arkivyskupijos oficialiajam valdytojui Č. Krivaičiui. Čia išsamiai ir argumentuotai, nurodydamas konkrečius valdžios padarytus nusižengimus, įrodo tikinčiųjų teisių ir laisvių pažeidimus. Rašte išsako ir visišką savo beteisiškumą: „Jūsų pusėje įstatymai, teismai, potvarkiai, slaptos instrukcijos, fizinė jėga, kalėjimo raktai, o mano pusėj tik nesenstanti tiesa, su kuria jūs nesiskaitote". Vis dėlto jis ir toliau rankų nenuleidžia, rašo raštus. Šie raštai dabar įdomūs ir vertingi kaip istoriniai šaltiniai savo faktografine medžiaga ir konkretumu. Jie atskleidžia kun. B. Laurinavičiaus atkaklumą ginant tiesą ir išmoningumą parenkant argumentavimui reikalingus faktus.

Nėra abejonės, kad jo iniciatyva 18 adutiškiečių 1972-04-20 parašė pareiškimą L. Brežnevui, SSRS kultūros ministrei J. Furcevai ir RKRT pirmininkui V. Kurojedovui dėl Adutiškio vidurinės mokyklos moksleivių ir jų tėvų šantažavimo už tai, kad vaikai lanko bažnyčią.

1972 m. spalio 4 d. kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas į Švenčionių rajono vykdomąjį komitetą pas pirmininkę V. Purvaneckaitę. Dalyvavo ir Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius. Kunigas ir vėl buvo „auklėjamas" už tai, kad moko vaikus, kad neprašo valdžios leidimo atvykti per atlaidus kunigams ir t. t. Priekaištauta, kad rašinėjąs pareiškimus aukštoms valdžios institucijoms, kad norįs tapti Kolbe (nacių konclageryje už kitus žuvęs lenkų kunigas. - V. S). i visus tuos priekaištus - jų kun. B. Laurinavičius sumini 14 -jis atsakė 1972-11-20 12 lapų pareiškimu V. Purvaneckaitei ir nuorašais RKRT įgaliotiniui J. Rugieniui, vysk. J. Labukui ir mons. Č. Krivaičiui.

Visi tie raštai erzino ir pykino valdžią. Vienaip ar kitaip į kiekvieną iš jų reikėjo reaguoti. Tikriausiai vietinės valdžios iniciatyva (gal suderinus ir su aukštesnėmis instancijomis) buvo nutarta pabandyti kun. B. Laurinavičių kitaip „pažaboti": vėlų 1972-11-25 vakarą kažkokie paaugliai akmenimis išdaužė du klebonijos langus. Milicija po kurio laiko nustatė, kas tai padarė. Kun. B. Laurinavičiui pasitaikė gera proga atsikirsti valdžios puldinėjimams už gausiai bažnyčią lankančius vaikus: langus išdaužė ne bažnyčią lankantys, o jos nelankantys paaugliai. Adutiškio bažnyčios komiteto, gyventojų ir jo paties vardu apie šį įvykį 1972-11-27-1973-02-20 buvo pasiųsti keturi pareiškimai vietos milicijai, rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui V. Sauliūnui ir net aukščiausioms Sovietų Sąjungos valdžios institucijoms - SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, SSRS Ministrų tarybai, SSRS švietimo ministrui, SSRS generaliniam prokurorui, vysk. J. Labukui ir mons. Č. Krivaičiui. Kun. B. Laurinavičius šį smurtą susiejo su rajono vykdomojo komiteto pirmininkės V. Purva-neckaitės priekaištu ir grasinimu, pareiškė įtarimą, kad paaugliai langus daužė kažkieno nurodymu. LSSR prokuratūra 1973-02-01 davė oficialų atsakymą apie piktadarių nubaudimą ir nurodė, kad organizatoriai nenustatyti. Ypač išsamus pareiškimas parašytas vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui V. Sauliūnui (kurio pareiga buvo „kuruoti" rajono kunigų darbą ir kuris vis „auklėdavo" kun. B. Laurinavičių). Šiame pareiškime jis ir vėl išvardija daugybę Bažnyčios veiklos varžymo faktų ir konkrečių užsipuolimų prieš jį: už vaikų dalyvavimą procesijoje, už iškilmingą (su vėliavomis ir giesmėmis) mirusiųjų laidojimą, už svetimų kunigų dalyvavimą rekolekcijose ir atlaiduose be rajono valdžios leidimo, už tai, kad rašo daug pareiškimų. Į paskutinį užsipuolimą jis taip atsako: „Malonėkite be jokio pagrindo manęs nekamantinėti, o tuomet aš eisiu savo pareigas patylutėmis - nerašysiu".

    1973 m. liepos mėn. su kun. B. Laurinavičiumi panoro susipažinti V. Sauliūną pakeitęs naujasis rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Mačionis. (Apie buvusį savo „auklėtoją" kun. B. Laurinavičius su pašaipėle rašo: „Vaclovas Sauliūnas dingo kaip kirvis ežere".) Naujasis auklėtojas buvo toks pat kirvis. Pirmojo pokalbio metu pareiškė: „Į atlaidus leisiu atvykti dviem trims kunigams". Kun. B. Laurinavičius paaiškino, kad Adutiškiui tiek per mažai, nes daug maldininkų atvyksta iš Gudijos. „Saviesiems (atseit Lietuvos gyventojams) užteks", - išgirdo atsakymą. - „Bet juk ant kaktos maldininkams neparašyta, iš kur atvykę. Reikia visus aptarnauti", - atsikirto kun. B. Laurinavičius.

Šią pirmąją pažintį kun. B. Laurinavičius toliau taip aprašo: „Priminiau, kad daug ką mums leidžia ne tik konstitucija, bet ir 1918 m. sausio 23 d. Rusijos komisarų dekretas, kur sakoma: „Mokytis ir mokyti religijos piliečiai gali privačiai". Į šį mano priminimą atsakė: „Gali mokyti tėvai ir kas nors iš nusimanančių. Kunigams negalima". Atsakiau, kad aš jokia užkrečiama liga nesergu, be to, dekrete nėra pasakyta: „Kunigams negalima". Atsakė: „Matyti, kad mėgsti kalbėti". Atsisveikindamas žadėjo ateity pasimatyti". Šie keli sakiniai atskleidžia kun. B. Laurinavičiaus pokalbiams su sovietiniais pareigūnais būdingą toną ir jo atkaklumą ginant Bažnyčios teises.

1973 m. buvusį kadrinį enkavedistą J. Rugienį RKRT įgaliotinio poste pakeitė liberalesnis Kazimieras Tumėnas. Žinoma, nebuvo ko tikėtis, kad pasikeis politika Bažnyčios atžvilgiu - ne jie ją nustatinėjo, - nebent tikėtasi žmoniškesnio tono. Atsitiktinai J. Rugienį 1973 m. vasarą kun. B. Laurinavičius sutiko Vilniuje troleibusų stotelėje. J. Rugienis apsimetė jo nepastebėjęs. Grįžęs namo, kun. B. Laurinavičius neiškente ir liepos 9 d. pasiuntė jam („Piliečiui Justinui Rugieniui") laišką (laiško nuorašą pasiuntė „Kunigui Česlovui Krivaičiui"). Priekaištaudamas už patirtus grasinimus, neteisybes, jis rašo: „Aršiausias antitarybininkas nenuteikė ir nenuteiks liaudies taip antitarybiškai, kaip Jūs, komunistas, nuteikėte švenčione-liškius". Tačiau laišką baigia atleidimo žodžiais: „Telaimina Jus Aukščiausiasis, kurio įsteigtą Bažnyčią Jūs griovėte, bet nesugriovėt!"

Tais pačiais metais jis parašė kupiną nusivylimo laišką kun. A. Gutauskui. „Ačiū už anas, tolimoj praeity maloniai praleistas minutes, kai Jūs kėlėte mano ūpą ir skaidrinote nuotaiką, tik ne ačiū už vėliau sukeltą nusivylimą". N. B. „Nelaukite mitros, ir tenelaukia tie, kurie apie ją svajoja..." Linki jam neiti Č. Krivaičio karjeros laiptais.

1973 m. liepos 31 d. jis rašo septynių lapų pareiškimą Religijų reikalų tarybos prie SSRS MT pirmininko pavaduotojui N. Tarasovui ir kelis nuorašus: jo įgaliotiniui Lietuvoje K. Tumėnui, Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininkei V. Purvaneckaitei, vysk. J. Labukui ir mons. Č. Krivaičiui. Pareiškime išsamiai atsako į jam pateiktus klausimus, kai Adutiškyje liepos 13 d. buvo netikėtai apsilankęs Tarasovas ir kiti. Jis apsistoja ties draudimu kviesti talkon į atlaidus, rekolekcijas kitus kunigus (nors to ir nepaisė). Konstatuoja, kad „Tarybų Sąjungoj Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet turbūt nėra pasauly kitos valstybės, kuri taip kištųsi į Bažnyčios gyvenimą". Jis priekaištauja, kad varžantys Bažnyčios veiklą įstatymai viešai neskelbiami ir vietiniai valdžios atstovai juos taiko kaip patys išmano, todėl klesti savivalė ir prievartavimai. Pareiškimą baigia kaip paprastai taiklia pašaipa dėl valdžios dvi-veidžiavimo: esą M. Valančius, A. Alekna savo knygose kalba, kad „1863 metais buvo uždrausta naujų bažnyčių statymas, senų taisymas ir kunigų atvažiavimas į atlaidus. Bet aišku ir suprantama, kad Leninas, panaikindamas visus carų išleistus dekretus, be abejonės, panaikino ir tą, kuriuo buvo draudžiama pakviest kunigus į atlaidus, o tarybiniais laikais toks ar panašus dekretas nebuvo išleistas". (Visas šio pareiškimo tekstas buvo išspausdintas „LKB Kronikoje", Nr. 8).

1973-11-29 kun. B. Laurinavičius vėl rašo pareiškimą RRT įgaliotiniui ir nuorašus tiems patiems asmenims. Pareiškime vėl diskutuoja dėl valdžios reikalavimo gauti jų leidimą kunigams atvykti į atlaidus. Paskutiniame susitikime su vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju kun. B. Laurinavičius iš jo išgirdo, kad „leidimą duos, bet ne visuomet tiems, kurių bus prašoma". Jis protestuoja, kad valdžia parinktų į talką kunigus, ir prašo, kad dėl to pareikštų protestą ir vysk. J. Labukas, kaip einantis Lietuvos Bažnyčios primo pareigas. Kun. B. Laurinavičius nesitaikstė su valdžios prievartavimais: 1974 m. kovo 15-16 d. Adutiškio bažnyčioje vykusiose rekolekcijose vėl dalyvavo valdžios „neaprobuoti" kunigai. Už tai Švenčionių rajono vykdomojo komiteto administracinė komisija kovo 25 d. jam pareiškė įspėjimą.

1974 m. balandžio 30 d. Adutiškio parapijos tikintieji (771 žmogus) pasiuntė pareiškimą SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, SSRS teisingumo ministrui ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai dėl įstatymiškai nepagrįsto jų klebono įspėjimo už kunigų dalyvavimą rekolekcijose, nes niekas nei jiems, nei klebonui tokio draudžiančio įstatymo neparodė. „Tad, -klausia, - kas laužo konstituciją - klebonas ar pareigūnai?" Klebonas tą pačią dieną rašytame savo pareiškime RRT įgaliotiniui K. Tumėnui, LSSR teisingumo ministrui ir visų vyskupijų valdytojams rašo, kad jis vadovaujasi Vilniaus arkivyskupijos sinodo reikalavimais, jog klebonas pasirūpintų rekolekcijomis ir pakankamu skaičiumi kunigų jose. (Tąkart per rekolekcijas išpažintį atliko 3105 tikintieji ir, aišku, du ar trys kunigai būtų nepajėgę tiek išklausyti.) Jis pabrėžia, kad niekas nepateikia įstatymo, draudžiančio į talką kviestis kitus kunigus, o „įstatymas galioja ir saisto tik viešai paskelbtas ir neprieštaraujantis konstitucijai". Jis rašo, kad vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Vytauto Mačionio nurodytame įspėjimo pagrindime (kad pažeistas LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1966-05-12 įsakas) visai nekalbama apie tokį draudimą. Aišku, ir šis pareiškimas liko be atsako.

Tų pačių metų gegužės 1 d. jis, atsiliepdamas į vyskupijų valdytojų 1973-12-13 laišką „Šventųjų metų reikalu", parašė laišką visiems vyskupijų valdytojams apie gautą įspėjimą dėl rekolekcijų, kurias sovietiniai pareigūnai traktavo kaip susirinkimą, ir prašė ne tik raginti kunigus rengti „Susikaupimo dienas", nes jos reiškia tą patį, kaip ir rekolekcijos, bet ir ginti juos nuo valdžios savivalės. Oficialias pareigas einantiems vyskupams priminė, kad „Gera būtų, jei prisimintumėt, jog Jus pirma išaukštino Motina Bažnyčia, pakviesdama į Viešpaties vynuogyną, o tik vėliau atitinkami organai „aprobavo" Jus, kad verti mitros". Primena atvejį, kai vienas iš šių vyskupų valdžios skriaudžiamo kunigo ne tik neužtarė, bet netgi įžeidė: „Jei nevyksi į Viduklę, būsi suspenduotas, ekskomunikuotas, degraduotas ir galėsi ženytis..." O kitas su mitra dar pridėjo: „Žinok, kad vysk. Labukas dėl tavęs nepaliks dviejų vyskupijų ir nevažiuos į Žagarę". (Į Žagarę valdžios buvo ištremtas vysk. J. Steponavičius.) Kun. B. Laurinavičius prideda savo komentarą: „Dievas yra visur. Jis yra ir Žagarėj. O dėl mitros, tai ji Žagarėj daug ryškiau šviečia, negu katedrose ir prabangiose vilose. Neleisk, Viešpatie, kad Lietuvos ordinarų <...> ganytojiški laiškai būtų rašomi vien tuščiai propagandai", - užbaigia laišką.

Per 1974 m. Velykas žmonės kleboną įspėjo, kad bažnyčioje yra seklių iš rajono. Kun. B. Laurinavičius specialiai per pamokslą papasakojo, kaip dar Švenčionėliuose jį verbavo saugumietis Sprindys ir siūlė šnipinėti vysk. J. Steponavičių. Kadangi jis nesutiko, atėmė jo pastatydintą namą. Dabar vietos valdžia priekabiauja, kad neprašąs leidimo kunigams atvykti į atlaidus. Jis viską išdėstė ir paaiškino: vadovaujasi Bažnyčios teise ir arkivyskupijos sinodo, o ne valdžios reikalavimais. Pamokslą baigė pareikšdamas, kad „priimdamas kunigystės šventimus, aš prisiekiau, kad kunigo pareigas eisiu sąžiningai. Tą priesaiką aš šiandien prieš Dievą ir prieš jus pakartoju".

1974-10-03 apylinkės pirmininkas vėl jam surašė protokolą, kuriame kaltino, kad rugsėjo 28-29 d. atlaiduose dalyvavo kunigai be rajono valdžios leidimo. Apylinkės pirmininkui jis paaiškino, kad tokio įstatymo jam niekas nepateikė, o nevieši įstatymai jo neįpareigoja, ir protokolą pasirašyti atsisakė.

1975 m. sausio 25 d. jis parašo 17 lapų pareiškimą RRT įgaliotiniui K. Tumėnui ir nuorašus vysk. J. Labukui, vysk. L. Poviloniui, Vilniaus arkivyskupijos kurijai ir Kauno kunigų seminarijai. Pretekstas šiam pareiškimui buvo K. Tumėno ir V. Mačionio apsilankymas pas jį lapkričio 11d. Šio apsilankymo tikslas buvo pabandyti jį užčiaupti. „Kam tie raštai ir žmonių siuntinėjimai?" - priekaištavo jam. Jis atsakė: „Gyvenimas verčia". Pareiškime palietė daugybę jam ir Bažnyčiai opių problemų. Atrodo, dar vienas Sizifo bandymas... Pareiškime pirmiausia jis atsako į K. Tumėno patarimą parapijiečiams perauklėti kleboną. Jis sakosi esąs išauklėtas Kristaus dvasia, kuris mokė: „Verčiau jūs sakykite: ,Taip', jei taip. ,Ne', jei ne" (Mt 5, 37). Jis klausia: „Kas gali būti gražesnio už tiesiakalbiškumą? Ir ar gali būt kas šlykštesnio už tuos, kurių kalbos skiriasi nuo gyvenimo? Kad „perauklėtų" išauklėtą, turi savo idėjomis sužavėti ir gyvenimu paveikti. Aišku ir suprantama, kad nei tuščiomis kalbomis, nei vilionėmis, nei šantažu gerai išauklėto negali perauklėti". Jis sako jaunystėje žavėjęsis marksistų ir komunistų idėjomis, bet „gyvenimas įtikino, kad visa, ką jie rašo ir sako, yra tik negyva raidė popieriuje, o gyvenimas nukrypsta šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu priešinga kryptim". Jis pamini Konstitucijos garantuojamą religinės praktikos laisvę, tačiau <...> sausio 19 d. į bažnyčią atėję apylinkės pirmininkas, vidurinės mokyklos direktorius Navikas ir mokytojas Baužys stebėjo besimeldžiančius mokinius, kad paskui juos galėtų šantažuoti. Nėra religinės spaudos laisvės! Valdžia įžūliai kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą ir jį visaip varžo. Jis konstatuoja, kad Gudijoje gyvenantys lietuviai katalikai ne tik neturi lietuvio kunigo, bet jų vaikai net mokytis negali lietuviškai. Adutiškyje sekami į bažnyčią einantys moksleiviai ir paskui šantažuojami. Jų parapijietis J. Skyrelis nebuvo priimtas mokytis į kunigų seminariją, nes priimti neleido K. Tumėnas. Jis rašo: „Kaip mes, kunigai, neturime teisės ir nereiškiame pretenzijų, kuriuos kandidatus priimti į komjaunimą ar komunistų partiją, TAIP IR JŪS NETURITE TEISĖS SPRĘSTI APIE JAUNUOLIŲ TINKAMUMĄ KUNIGŲ LUOMUI. Bažnyčios istorijoj negirdėta, kad ateistai spręstų apie kandidatų į kunigus tinkamumą". Aprašo adutiškiečių vargo kelius sovietinėse įstaigose dėl šildymo bažnyčiai įrengimo. Piktinasi dėl prievarta brukamo ateizmo, dėl mokinių persekiojimo už tai, kad yra tikintys, net dėl tikinčiųjų ūkio darbininkų diskriminavimo. Šis pareiškimas (šiek tiek sutrumpintas) buvo paskelbtas „LKB Kronikoje", Nr. 16.

Dėl vaikų, kurie buvo pastebėti bažnyčioje ir po to šantažuojami mokykloje, jų tėvai 1975-02-20 pateikė pareiškimą SSKP CK generaliniam sekretoriui, taip pat nuorašus SSRS švietimo ministrui ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai, kur aprašė šiuos faktus ir prašė, kad vietiniai pareigūnai būtų sutramdyti ir gerbtų konstitucijos garantuotas laisves. Nėra abejonės, kad ir šis pareiškimas buvo redaguotas kun. B. Laurinavičiaus.

Dėl šio ir kitų klausimų kun. B. Laurinavičius vasario 5 d. buvo iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą ir čia pareikalauta, kad pasirašytų protokolą, jog, leisdamas vaikams patarnauti Mišioms, pažeidė sovietinius įstatymus. Jis atsisakė pasirašyti, nes „negali būti tokių įstatymų, kurie prieštarautų konstitucijos garantuojamoms žmogaus laisvėms". Atsisakė prašyti leidimų kunigams atvykti į atlaidus ar rekolekcijas, nes rūpintis tikinčiųjų poreikių tenkinimu pagal Bažnyčios teisės ir arkivyskupijos sinodo nutarimus yra pavesta klebonui. Į priekaištą, kad be reikiamos dokumentacijos įrengė bažnyčioje šildymą, jis atsako, jog buvo pateikęs šešis pareiškimus visoms respublikos valdžios instancijoms, bet iš jų negavo nė vieno atsakymo. Šį faktą adutiškiečiai suprato, kaip valdžios nenorą kištis į atskirtos nuo valstybės Bažnyčios reikalus ir reikalą išsprendė savarankiškai. Šildymo įrengimo dokumentacijos sutvarkymas dabar priklauso tik nuo rajono valdžios.

1975-06-24 jis rašo laišką Vilniaus arkivyskupijos valdytojui mons. Č. Krivaičiui, kur išreiškia savo ir daugybės tikinčiųjų pasipiktinimą Niujorke spaudos konferencijoje jo padarytu pareiškimu, kad „Tarybų Lietuvos visi tikintieji turi visas sąlygas praktikuoti religiją. Nei jie, nei jų vaikai nėra persekiojami už savo įsitikinimus. Mes, dvasininkai, turime visas sąlygas savo darbui". (Pareiškimas buvo paskelbtas Tiesoje 1975-02-20, Nr. 43/974.) Kun.B.Laurinavičius jį tiesmukiškai gėdina už tokį įžūlų melą: „Esu tikras, kad eilinis tikintysis niekuomet nedrįstų taip meluoti, kaip Jūs melavote <...> O Jūs gi kunigas! Jūs skaitotės net ne eiliniu!"

1975 m. rugsėjo 25 d. 66 Vilniaus arkivyskupijos kunigai pasiuntė LSSR Ministrų tarybai pareiškimą (be abejo, rašytą kun. B. Laurinavičiaus) ir jo nuorašus RRT įgaliotiniui, visų vyskupijų kurijoms ir vyskupams tremtiniams V.Sladkevičiui ir J.Steponavičiui. Pareiškime reikalaujama grąžinti į savo pareigas 1961 m. valdžios nušalintą vysk. J. Steponavičių. Nurodomas jo vienintelis „nusikaltimas": kad nesutiko paklusti buvusiam RKRT įgaliotiniui J. Rugieniui ir atsisakė paskelbti Bažnyčios veiklą slopinančius potvarkius. Prašymas grindžiamas tuo, kad „pastaraisiais metais tarybinė spauda ir radijas nuolat akcentuoja Tarybinės vyriausybės nesikišimą į Bažnyčios vidaus reikalus", o kunigai savo ruožtu taip pat nori normalių santykių su vyriausybe, todėl jie turį vilčių, kad „Ministrų Taryba leis vyskupui Julijonui Steponavičiui grįžti į Vilnių ir netrukdomai eiti savo vyskupiškas pareigas". Pareiškimas buvo paskelbtas „LKB Kronikoje", Nr. 21.

Kunigai K. Garuckas, Alf. Merkys, B. Laurinavičius, K. Pukėnas, St. Valiukėnas ir P. Svjontek 1975 m. balandžio 28 d. kreipėsi į SSKP CK generalinį sekretorių, SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumą, generalinį prokurorą, Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumą, prokurorą ir visų vyskupijų kurijas dėl nuteistųjų už religinės literatūros spausdinimą Pauliaus Petronio, Petro Plumpos, Jono Stašaičio ir Virgilijaus Jaugelio. Pareiškime pabrėžiama, kad SSRS ir LSSR konstitucijos garantuoja religijos ir spaudos laisvę, tačiau respublikos valdžia neleidžia katalikams spausdinti religinės literatūros. Todėl nuteistieji ėmėsi slaptai spausdinti ir platinti maldaknyges. Kaltinimas „LKB Kronikos" kaip šmeižtiško ir nelegalaus leidinio dauginimu yra nepagrįstas, nes „Kronika" nieko ne-šmeižia, o tik iškelia viešumon tikintiesiems valdžios daromus nusikaltimus. LSSR Aukščiausiasis teismas prašomas panaikinti 1974-12-24 nuosprendį, nes:

1. SSRS ir LSSR Konstitucijos, taip pat SSRS pasirašyta Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija garantuoja sąžinės, religijos, kulto ir spaudos laisvę. Religijos laisvė suponuoja laisvę ir ją pažinti, tačiau tai neįmanoma be religinės spaudos, kurią draudžia respublikos valdžia. „Religinė literatūra - tikinčiųjų gyvybinis reikalas", - konstatuojama pareiškime, ir nepadės jokie teismai: „tikintieji kiek sugebės ir toliau slapta gamins religinę literatūrą".

2. „LKB Kronikos" leidyba nėra joks nusikaltimas, nes Visuotinė žmogaus teisių deklaracija sako, kad „kiekvienas žmogus <...> turi teisę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bet kuriomis priemonėmis". Be to, „Kronika" - ne šmeižtų, o tikrų faktų leidinys, atskleidžiantis tikinčiųjų teisių ir laisvių varžymus.

3. Šis teismas - tai tikinčiųjų beteisiškumo įrodymas, nes nebuvo skaitomasi net su Baudžiamojo proceso kodeksu: iki teismo jie buvo kalinami ilgiau kaip metus vietoj leidžiamų 9 mėnesių.

Pabaigoje prašoma šiuos nuteistuosius (ir J. Gražį), taip pat tardomuosius (N. Sadūnaitę ir S. Kovaliovą) paleisti, o „Lietuvos tikintiesiems užtikrinti teisę naudotis tomis laisvėmis, kurias garantuoja tarybinė Konstitucija ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija".

Kun. B. Laurinavičius nenutylėdavo jokio melo ir užsipuolimo prieš Bažnyčią. Neabejotinai jo rašytas - tai išduoda jam būdingas stilius ir argumentacija - atviras laiškas, pasirašytas 31 Vilniaus arkivyskupijos kunigo, 1975-10-04 siunčiamas LKP CK, o nuorašai LSSR MT, Aukščiausiajai tarybai, Mokslų akademijai, RRT įgaliotiniui ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Šiame laiške su kun. B. Laurinavičiui būdingu kruopštumu išanalizuoti paskutiniais metais doc. J. Aničo skelbti straipsniai apie religinių kultų įstatymus ir sąžinės laisvę. Pateikdamas konkrečius faktus iš praeities ir dabarties, jis atskleidžia J. Aničo skelbiamų teiginių melagingumą ir veidmainingumą: laiške analizuojama 14 įvairių Bažnyčios ir valstybės santykių sričių ir parodomas šiuos santykius deklaruojančių įstatymų ir gyvenimo realybės neatitikimas. Reikalaujama, „kad būtų užtikrinta Lietuvos katalikams teisė naudotis tomis teisėmis ir laisvėmis, kurias garantuoja tarptautiniai susitarimai ir šalies Konstitucija". Šis atviras laiškas buvo paskelbtas „LKB Kronikoje", Nr. 22.

1976 m. vasario 15 d. kunigai: B. Laurinavičius, A. Petronis, K. Garuckas ir A. Simonaitis - kreipėsi pareiškimu į SSKP CK generalinį sekretorių, SSRS Ministrų tarybos pirmininką, o nuorašais - į LSSR Ministrų tarybą, RRT įgaliotinį ir visų vyskupijų valdytojus dėl vysk. J. Steponavičiaus neteisėto laikymo tremtyje. Remdamiesi LSSR Baudžiamojo kodekso 30 straipsniu, kuris numato galimybę atimti teisę eiti tam tikras pareigas nuo 1 iki 5 metų ir tai tik teismo sprendimu, klausia: „už ką be teismo", „be kaltės", „taigi neteisėtai" šešiolikti metai laikomas tremtyje vyskupas? Į 1975-09-25 Vilniaus arkivyskupijos 66 kunigų pasirašytą pareiškimą gautas tik žodinis neigiamas RRT įgaliotinio atsakymas, tačiau paklaustas, dėl ko vyskupas ištremtas, jis negalėjo paaiškinti. Pareiškime prašoma: „visų tiesą ir teisingumą mylinčių žmonių vardu grąžinti vysk. J. Steponavičių į jo anksčiau eitas Vilniaus arkivyskupijos ordinaro pareigas".

Paminėtina, kad dėl savo neteisėtos tremties netylėjo ir pats vysk. J. Steponavičius: jis 1975 m. rugsėjo 15 d. išsamiu pareiškimu LSSR Ministrų tarybos pirmininkui J. Maniušiui bei nuorašais vyskupams J. Labukui, J. Pletkui, L. Poviloniui, R. Krikščiūnui, V. Sladkevičiui, Kaišiadorių vyskupijos valdytojui kan. J. Andrikoniui bei Vilniaus arkivyskupijos kurijai išdėsto tikrąsias jo nušalinimo iš pareigų priežastis, šio veiksmo neteisėtumą, RKRT įgaliotinio savavaliavimus, kišimąsi į Bažnyčios vidaus gyvenimą ir prašo atitaisyti padarytą neteisėtumą - leisti eiti pareigas. Kaip matoma, kun. B. Laurinavičius (ir kiti kunigai) parėmė vysk. J. Steponavičių ir gynė Bažnyčią bei tikinčiųjų teises.

Iš jo rašytų pareiškimų turinio matyti, kad jo kovos sritis tolydžio plėtėsi ir apėmė ne tik Lietuvos Katalikų Bažnyčios, bet ir visos tautos interesus. Ypač tai iškyla 1977 m. jo rašytame atvirame laiške L. Brežnevui. 1977 m. spalio 15 d. jis parašo 72 mašinraščio lapų (!) pareiškimą - atvirą laišką SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui. Nuorašus pasiunčia: vyskupams J. Labukui, L. Poviloniui, R. Krikščiūnui, Vilniaus, Telšių ir Kaišiadorių vyskupijų kurijoms, SSRS Informacijos agentūrai TASS bei Lietuvos radijo ir televizijos komitetui. Laišką pradeda V. Lenino žodžiais: „Reikalinga tiksli informacija" ir apgailestauja, kad „Tarybų Lietuvos informacija labai dažnai būna tendencinga ir klaidinga". Kadangi Tarybų Lietuvos tikintieji neturi galimybės paneigti apie juos skleidžiamo melo, - rašo jis, - jis imasi atsakomybės atskleisti tiesą.

    Pirmiausia reiškiamas priekaištas dėl to, kad falsifikuojama arba nutylima Lietuvos istorija. Ką moksleivis gali sužinoti apie Lietuvos istoriją, jeigu jai skirtas vadovėlis tėra 106 puslapių, tuo tarpu SSRS istorijai skirta 200-400 puslapių? Jis dėsto ilgaamžę Lietuvos engimo istoriją: 1569-1795 m. ją engė lenkų bajorai, 1795-1915 m. Rusijos carai, o 1915-1918 m. -vokiečių „kultūrtregeriai". Tik 1918m. atkūrusi nepriklausomybę Lietuva per 20 metų žengė nepaprastai didelį žingsnį politiniame, ūkiniame ir kultūriniame gyvenime. Klausia: kodėl nuo moksleivių šis laikotarpis dabar slepiamas arba šmeižiamas?

Atkreipia dėmesį, kad vadinamojoje „buržuazinėje" Lietuvoje buvo spaudos laisvė, o dabar nėra. Visa spauda dabar cenzūruojama. Religinės išvis nėra. Tikintieji priversti ją leisti pogrindyje. Už tai jie teisiami. Jis reikalauja paleisti už tai nuteistą R Plumpą ir kitus.

Nėra tikėjimo laisvės. 1918 m. sausio 23 d. V. Lenino pasirašytas dekretas skelbia: „Mokyti ir mokytis religijos piliečiai gali privačiai". Tačiau Lietuvoje kunigams net bažnyčioje draudžiama tikinčiuosius mokyti tikėjimo tiesų ir moralės. Vysk. J. Steponavičius be jokio teismo šešiolika metų laikomas tremtyje vien už tai, kad atsisakė vykdyti RKRT įgaliotinio J. Rugienio neteisėtus reikalavimus - griauti Bažnyčią iš vidaus. Kun. B. Laurinavičius prašo atkurti teisingumą ir vysk. J. Steponavičių grąžinti eiti pareigas.

Jis iškelia ir neteisėtą jo namo (klebonijos) nusavinimą Švenčionėliuose, reikalauja jį grąžinti, nes, jeigu nebus grąžintas, tai „ateity bus faktas, kokios savivalės ir neteisybės buvo vykdomos Jums valdant Tarybų Sąjungą". Kalba apie vykdomą nutautinimą ir rusinimą: atvykėliai rusai nė nemano mokytis lietuviškai. Vienas užkalbintas rusas jaunuolis jam pareiškė, kad „lietuviškai kalba tik davatkos ir banditai". Gudijoje lietuvių gyvenamuose rajonuose išvis nėra lietuviškų mokyklų.

    Išsamiai analizuoja diskriminacinę Bažnyčios padėtį Lietuvoje ir jaunimui brutaliai brukamą ateizmą. Visa tai pateikia faktais: už 1 m2 gyvenamojo ploto buto nuomos mokesčio visi moka 13-17 kp., o kunigai 30-60 kp. Visiems neapmokestinamas minimumas yra 60 rublių, o kunigams tokio minimumo išvis nėra. Be to, kunigams nemokamos pensijos, nors pajamų mokesčius jie moka. Už 1 kWh elektros energijos visi moka po 4 kapeikas (kolchozai po 1 kapeiką), o bažnyčios turi mokėti po 25 kapeikas. Mirus kunigui Zigmui Neciunskui jokia organizacija neišnuomojo jokio autobuso jo karstui nuvežti į tėviškės kapines. Visos bažnyčios yra apdraustos privalomuoju draudimu, bet nė viena sudegusi bažnyčia negavo draudimo išmokų. Bažnyčių remontui labai sunku gauti iš valdžios leidimą, o ir gavus neskiriama medžiagų. Niokojami ir griaunami net architektūrinę vertę turintys religiniai paminklai: nugriautos Vilniaus arkikatedros skulptūros, išgriautos Vilniaus Kalvarijų stotys, susprogdinti Trys Kryžiai Vilniuje. Barbariškai niokojamos tikinčiųjų gerbiamos vietos: griaunamas Kryžių kalnas prie Šiaulių, likviduotos Kauno kapinės, kur ilsėjosi Atlanto nugalėtojų Dariaus ir Girėno palaikai, Vilniaus liuteronų kapinės sunaikintos ir paverstos skveru. Prašo pareikalauti, kad respublikos valdžia atstatytų nugriautus paminklus, taip pat, kad ateistinė propaganda nemeluotų, nešmeižtų ir neniekintų tikinčiųjų.

Šio pareiškimo-atviro laiško pasirodymas turbūt sietinas su naujų Religinių bendrijų nuostatų, kuriuos 1976 m. liepos 28 d. įsaku IX-748 patvirtino LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumas, įsigaliojimu. Šie nuostatai dar labiau siaurino ir varžė Bažnyčios veiklą, todėl kun.B.Laurinavičius taip plačiai ir išsamiai išdėstė nepavydėtiną Bažnyčios padėtį. Reikalaujama tik vieno: konstitucijos garantuojamos laisvės ir teisingumo.

Skaitant šį tokį ilgą pareiškimą, kyla klausimas: nejau kun. B. Laurinavičius tikėjosi, kad tuo padarys SSRS antibažnytinėje politikoje perversmą? Nejau tikėjosi, kad laiškas pasieks L. Brežnevą ir bus jo perskaitytas? Nebuvo jis koks naivuolis, kad to tikėtųsi. Tad kodėl rašė? Kodėl dar kartą bandė risti į kalną Sizifo akmenį? Jo sąžinė neleido jam tylėti ir nieko nedaryti, kai Bažnyčiai buvo dedami vis stipresni antrankiai. Gal jis tikėjosi, kad šis dokumentas pasieks Vakarus, o tada būtų galima tikėtis kokios reakcijos ir čia, Lietuvoje?.. Viena aišku, kad jį pasiuntęs jis galėjo pasakyti: Feci, quod potui (lot. - padariau, ką galėjau.) Beje, sutrumpintas šis laiškas buvo paskelbtas „LKB Kronikoje", Nr. 32. Taigi Vakarus pasiekė.

1978-04-13 kun. B. Laurinavičius parašė pareiškimą LSSR AT Prezidiumui, o nuorašus vyskupams J. Labukui, L. Poviloniui ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Čia jis pateikia 10 argumentuotų siūlymų rengiamos naujos LSSR konstitucijos projektui. Jis siūlo įrašyti, kad atskirta nuo valstybės ne tik Bažnyčia, bet kad ir valstybė atskirta nuo Bažnyčios. Dabar valstybė, būdama neatskirta nuo Bažnyčios, į jos gyvenimą kišasi kaip nė vienoje kitoje šalyje. Jis šio dabartinio „atskyrimo" santykius iliustruoja vaizdingu gyvenimišku pavyzdžiu: „Kai tarybinis teismas išskiria sutuoktinius, išskiria taip, kad jie vienas su kitu nieko bendro neturi. Jei teismas išskyręs paliktų vyrui teisę buvusią žmoną išnaudoti ir kištis į jos gyvenimą, toks išskyrimas būtų juoko vertas: visi sakytų, kad teismas neteisingas, nes išskyrė vienašališkai". Tokie yra šiandien, sako jis, valstybės ir Bažnyčios santykiai: Bažnyčia neturi jokių teisių valstybėje, o valstybė ją engia ir prievartauja kiek nori.

Toliau pareiškime jis reikalauja, kad konstitucija numatytų drausti abortus, suteikti vienodą žodžio, spaudos ir propagandos laisvę ateistams ir tikintiesiems, nediskriminuoti ekonominėje ir socialinėje srityse bažnyčios tarnų (mokėti jiems pensijas, suvienodinti mokesčius už elektrą, gyvenamąjį plotą, taikyti tą patį neapmokestinamą pajamų mokesčio minimumą ir kt.), imtis efektyvių priemonių alkoholizmui įveikti, suteikti ne žodines, o realias teises visiems tikintiesiems (o ne nuo ateistinės valdžios nustatyto amžiaus) mokytis ir praktikuoti religiją, taip pat visiems žmonėms (ir kolūkiečiams!) užtikrinti garantuotą poilsį sekmadieniais.

    Tolesni laiškai gvildena ateistinės valdžios nuolat aitrinamą Bažnyčios žaizdą - jos griovimą iš vidaus. 1978-05-31 išsamiame laiške mons. Č. Krivaičiui, vyskupams J. Labukui, L. Poviloniui ir R. Krikščiūnui, taip pat Telšių ir Kaišiadorių kurijoms rašo, kad, pasklidus gandams, jog į Vilniaus arkivyskupiją bus atkeltas vysk. R. Krikščiūnas (vietoj Č. Krivaičio), jis ir kun. K. Žemėnas apsilankė pas vyskupus R. Krikščiūną ir J. Labuką ir jiems pareiškė, kad Vilniaus arkivyskupijos kunigai laukia tik savo ordinaro - vysk. J. Steponavičiaus. (Po to kun. B. Laurinavičių dėl šio vizito tardė KGB). Laiške priekaištaujama kurijoms, kad negina Bažnyčios reikalų ir tik formaliai rūpinasi pastoracija. Vėlesniame, 1978-08-31, laiške visų vyskupijų valdytojams ir kunigų seminarijos rektoriui dr. kun. V. Butkui atsako į gautus priekaištus, kad liepos 2 d. Adutiškyje jis teikęs Sutvirtinimo sakramentą: jis buvo kaltinamas, kad tai daręs illicite ir invalide (pagal Bažnyčios teisę neleistinai ir negaliojančiai). Jis atsako, kad darė licite ir valide (leistinai ir galiojančiai). Iš tikrųjų Sutvirtinimo sakramentą jis teikė leistinai ir galiojančiai: šią teisę jam buvo išaiškinęs pats vysk. J. Steponavičius laiške, apie kurį kalbėsime vėliau. Beje, tais metais klebonai savo parapijose Sutvirtinimo sakramentą teikė ir Dubičiuose, Kalesninkuose, Eišiškėse, Butrimonyse, Valkininkuose. Taigi ši teisė buvo žinoma daugeliui kunigų. Kun. B. Laurinavičius nepraleidžia progos pasibelsti ir į valdytojų sąžines. Jis klausia: 1) ar mons. Č. Krivaitis, 18 metų illicite valdydamas arkivyskupiją, turi teisę kitiems teikti jurisdikciją? 2) ar licite ir valide elgiasi visi tie dignitoriai, kurie užsieniui meluoja apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios turimas laisves? 3) ar licite ir valide pasielgė tie, kurie saugumui pranešė apie jo ir kun. K. Žemėno pokalbį su vysk. R. Krikščiūnu?

Minėtinas ir jo 1978 m. kalėdinis pamokslas. Kaip tik prieš Kalėdas, gruodžio 21 d. įvyko incidentas: į kleboniją įsiveržė apylinkės pirmininkas, lietuvių mokyklos direktorius, vienas mokytojas ir ėmė gąsdinti, šantažuoti su vargonininku berepetuojančius vaikų choro moksleivius. Atėjęs klebonas išvijo juos lauk. Be abejo, po viso šito reikėjo laukti valdžios keršto. Tai jis ir paviešino kalėdiniame pamoksle. Jis pareiškė, kad jo, kaip parapijos ganytojo, pareiga yra ginti tikinčiuosius nuo „plėšriųjų vilkų". Paragino ir tėvus ginti savo vaikus, nes jie turi teisę auklėti savo vaikus krikščioniška dvasia. Pamokslą baigė žodžiais: „Šią šventą naktį prisiekiu Kūdikėliui Jėzui -tikrajam Dievui, Tėvynei ir Jums, kad man pavestųjų tikinčiųjų teises ginsiu tol, kol plaks mano širdis". Testamentiniai žodžiai, kuriuos jis iš tiesų vykdė visą gyvenimą.

    1978 metai Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenimui buvo reikšmingi tuo, kad lapkričio 13 d. įsikūrė viešai veikianti visuomeninė organizacija - Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK). Katalikų Bažnyčia perėjo į naują, dar atkaklesnę tikinčiųjų teisių gynybą. Nuo 1976 m. lapkričio 25 d. Lietuvoje veikė Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė, kuri savo pareiga laikė stebėti, kaip Lietuvoje laikomasi žmogaus teisių. Šiai grupei priklausė ir Ceikinių (Švenčionių r.) klebonas kun. Karolis Garuckas SJ. 1979 m. balandžio 6 d. jam mirus, jo vietoje (beje, paties kun. K. Garucko dar gyvam esant siūlymu) buvo įtrauktas kun. B. Laurinavičius. TTGK Komiteto atsiradimas ir kun. B. Laurinavičiaus įsijungimas į lietuviškąją Helsinkio grupę (beje, KGB smarkiai apdraskytą) negalėjo nekelti rūpesčio Lietuvos komunistinei valdžiai, visų pirma saugumui: jie žinojo, kas per asmenybės yra TTGKK nariai ir kun. B. Laurinavičius. KGB kabinetuose pradėta kurti nauji susidorojimo su šiomis organizacijomis ir „LKB Kronika" planai, ir 1980 m. pradžioje pasirodė pirmieji šio darbo rezultatai: naujų kratų ir areštų banga.

Kun. B. Laurinavičius tęsė savo darbus. 1979-01-15 jis laišku kreipiasi į visus (ir tremtyje esančius) vyskupus dėl savo parapijiečio Jono Skyrelio, kuris nuo 1970 m. vis bando įstoti į kunigų seminariją, tačiau vis nepriimamas. Jis neslepia, kad jam žinoma, kas nepriima, tačiau priekaištauja seminarijos vadovybei ir oficialiesiems valdytojams, kad jie neišdrįsta garsiai įvardyti tikrųjų trukdytojų, t. y. KGB. Apgailestauja, kad žodžiais valdytojai ragina ugdyti pašaukimus, o veiksmais jų negina. Šiuo reikalu yra ir keleto adutiškiečių laiškas vyskupams (1979-01-15).

    Truputį anksčiau - 1979-01-04 - grupė adutiškiečių kreipėsi laišku į SSKP CK generalinį sekretorių L. Brežnevą dėl minėto valdžios pareigūnų išpuolio prieš jų vaikus gruodžio 21 d., kai tie repetavo kalėdines giesmes. Laiške rašoma, kad mokykloje vaikai buvo verčiami pasirašinėti mokytojų jiems padiktuotus „pasiaiškinimus", kur buvo kaltinamas klebonas. Dėl to labai susijaudino ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Nepakėlęs šantažo, mokinys Antanas Kazlauskas pasikorė, o kito moksleivio motina - Aleksandra Stasiūnienė - gindama mokyklos direktoriui už tikėjimą savo sūnų, tiek susijaudino, kad netrukus ją ištiko mirtis. Prašoma sutramdyti visiškai žmoniškumą praradusių pareigūnų siautėjimą. Analogišką laišką ta pati grupė adutiškiečių 1979-02-15 pasiuntė SSRS generaliniam prokurorui. Sausio 6 d. savo pareiškimą šiuo klausimu SSRS generaliniam prokurorui parašė Rufina Krickienė. Be abejo, KGB ir prokuratūra stengėsi dėl šio įvykio sukurpti kun. B. Laurinavičiui baudžiamąją bylą, ir galbūt tik šių žmonių pastangos tąsyk apsaugojo kun. B. Laurinavičių nuo valdžios keršto.

Kad tikrai buvo rengiamasi susidoroti su kun. B. Laurinavičiumi, rodo ir jo 1979-01-30 raštas Švenčionių rajono prokuroro padėjėjai Remeikienei. Čia jis atsako į sausio 16 d. žodžiu jos pareikštus jam kaltinimus: kad 1) 1978-05-08 neteisėtai (be leidimo) buvo sušauktas bažnyčios komiteto susirinkimas ir jis išrinktas komiteto sekretoriumi, 2) jis tvarkąs bažnyčios finansinius reikalus, 3) apkaltintas dėl vaikų choro repeticijos klebonijoje gruodžio 21 d. Atsakydamas į šiuos kaltinimus ir remdamasis konstitucija, įrodinėja, kad nepažeidė jokių viešų, žinomų įstatymų, o priešingai - netgi laikėsi Bažnyčios teisės reikalavimo (kanonas 1182), kad „surinktas aukas tvarkytų klebonas". Daug kartų kartotais argumentais jis gina vaikų ir tėvų teisę mokyti religijos ir ją praktikuoti.

1979 m. vasario 20 d. grupė Vilniaus arkivyskupijos kunigų savo pareiškimu vėl beldžiasi į SSKP CK generalinio sekretoriaus bei jo kopijomis - į LKP CK pirmojo sekretoriaus, RRT įgaliotinio, vyskupų ir vyskupijų valdytojų duris dėl vysk. J. Steponavičiaus neteisėto laikymo tremtyje be teismo, kelis kartus viršijant net baudžiamojo kodekso leidžiamus maksimalius terminus. Reikalaujama grąžinti į pareigas.

1978 m. gruodžio 25 d. TTGKK paskelbė dokumentą, kur protestuojama prieš LSSR AT Prezidiumo patvirtintus naujus Religinių susivienijimų nuostatus, kaip prieštaraujančius LSSR konstitucijai, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir SSRS pasirašytiems tarptautiniams susitarimams. 1979 m. vasario mėn. šį dokumentą savo pareiškimu SSRS AT ir LSSR AT Prezidiumams parėmė 60 Vilniaus arkivyskupijos kunigų, tarp jų pirmieji -Helsinkio grupės nariai kunigai K. Garuckas ir B. Laurinavičius. Su analogiškais pareiškimais kreipėsi visų vyskupijų kunigai: šiuos pareiškimus pasirašė per 70 procentų visų Lietuvos kunigų.

Tą patį vasario mėnesį dėl minėtų naujų Religinių susivienijimų nuostatų į SSRS generalinį prokurorą (nuorašai - RRT įgaliotiniui, TTGKK ir Vilniaus arkivyskupijos kurijai) kreipiasi Helsinkio grupės nariai kunigai K. Garuckas, B. Laurinavičius ir didelė grupė Vilniaus arkivyskupijos kunigų. Pareiškime pabrėžiama, kad nuostatai prieštarauja Bažnyčios teisei ir 1948 m. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18, 19 ir 30 straipsniams, taip pat 1960 metų Konvencijos dėl kovos prieš diskriminaciją švietimo srityje 5b straipsniui. Taip pat jie prieštarauja ir SSRS konstitucijos 52 ir 34 straipsniams. Reikalaujama, kad prokuroras šių Nuostatų veikimą sustabdytų, Bažnyčiai leistų veikti pagal savo teisę (CIC), kad nebūtų varžomas religinis vaikų auklėjimas ir nediskriminuojami tikintieji darbe.

Stebina kun. B. Laurinavičiaus gebėjimas reaguoti į visas Bažnyčiai ir tikintiesiems daromas skriaudas. 1979 m. kovo 12 d. jis parašo 8 lapų laišką Lietuvos SSR Televizijos ir radijo komitetui. Jame išanalizuota ir sukritikuota ateistinėje „Argumentų" TV laidoje 1978-09-30 doc. J. Aničo pateikti teiginiai apie Bažnyčios privilegijuotą padėtį „buržuazinėje Lietuvoje" ir apie dabar jos turimas visas teises bei laisves. O kovo 25 d. jis ir kun. K. Garuckas (abu Helsinkio grupės nariai) taip pat vilniečiai Petras Cidzikas, Rimas Matulis, Jonas Protusevičius, Julius Sasnauskas, Kęstutis Subačius, Vladas Šakalys, Antanas Terleckas ir Jonas Volungevičius parašo atvirą laišką „Tiesos" redaktoriui A. Laurinčiukui. Mat 1978 m. balandžio mėnesį, jau atsėdėjęs 25 metus sovietiniuose lageriuose, Balys Gajauskas vėl buvo nuteistas 15 metų kalėti. Ta proga „Tiesoje" pasirodė du straipsniai, kur buvo šmeižiamas B. Gajauskas. Atviro laiško autoriai tiesiai ir atvirai viską įvardija tikraisiais vardais: okupantus - okupantais, partizanus - laisvės gynėjais ir nuo šmeižikų veido nuplėšia kaukes. Stebina autorių drąsa ir besąlyginis apsisprendimas ginti teisųjį. Laiškas baigiamas žodžiais: „Bergždžios pastangos apšmeižti Balį Gajauską. Ne jums priklauso ateitis, ne jūsų vardai pasiliks Lietuvos istorijoje. Kada nors lietuvių tauta pastatys paminklus mūsų tautos milžinams Petrui Paulaičiui, Baliui Gajauskui ir kitiems. Ne jums! <...> Niekas neprivers nutilti tų, kurie yra pasiryžę aukotis už brangiausią turtą - laisvę".

Kaip minėta, kun. B. Laurinavičius lieka toks pat reiklus ir tiems, kurie pagal savo pareigas privalo ginti Bažnyčią. Jis drauge su kun. K. Garucku SJ 1979 m. vasario 23 d. rašo pareiškimą visiems Lietuvos vyskupams (ir esantiems tremtyje), vyskupijų valdytojams ir kunigų seminarijos rektoriui kun. dr. V. Butkui, kur protestuoja dėl grąžintų į seminariją anksčiau už amoralų elgesį ir nesugyvenamą būdą pašalintų klierikų Ričardo Jakučio (kuris net diakonu įšvenčiamas) ir Algio Kazlausko, tuo tarpu valdžios pašalintų gerų klierikų Vytauto Pūko ir Petro Blažuko grąžinimu niekas nesirūpina. Viešumon iškeliami kunigai, rėmę nevertųjų grąžinimą į seminariją. Raštas baigiamas reikalavimu: „...netinkamų kandidatų į seminariją nepriimti, jų į kunigus nešventinti, o gerus kandidatus nuo valstybės saugumo apginti ir jiems padėti pasiruošti gerais kunigais". Tą patį mėnesį jis taria rūstų žodį ir naujajam arkivyskupijos valdytojui kun. Algirdui Gutauskui, kuris neišdrįso susitikti su atvykusiais tikinčiaisiais ir pasakyti jiems visą teisybę dėl į seminariją nepriimamo J. Skyrelio.

Įdomaus turinio ir atskleidžiantis kun. B. Laurinavičiaus dvasios Credo (kuris, man atrodo, toks panašus į kun. J. Zdebskio, kuris dėl vienos sielos galėjo pervažiuoti visą sovietinę imperiją) yra 1979 m. kovo 29 d. jo rašytas prašymas (!) SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui. Ir dėl ko? Dėl vienintelio į lagerį siųsto siuntinio, kurį jam grąžino! Tačiau kam siuntė? Politinių kalinių patriarchui Petrui Paulaičiui! Štai ką kun. Bronislovas rašo. (Tekstas verstas iš rusų kalbos.)

„Dažnai girdime tarybinėse radijo laidose bei skaitome tarybinėje spaudoje, kad užsienio radijo stotys, kalbėdamos apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje, daug meluoja. Pastaruoju metu pats asmeniškai girdėjau iš Vatikano, kad įkalintieji gali tik labai retai gauti siuntinius, ir tai labai mažus. Šia žinia nenorėjau patikėti, nes:

1) Visiems žinoma, kad, remiantis humaniškais tarybiniais įstatymais, daugelis įkalintųjų gali sekmadieniais netgi parvažiuoti namo.

2) Tarybiniai žmonės viską daro, kad žiemos metu net žvėrys būtų sotūs: netgi šernai, kurie šiaip daug žalos pridaro, kartais kaimiečiams visas bulves sunaikina.

3) Kadangi šiais metais yra labai daug sniego, tarybiniai žmonės Nemuno deltoje jau suorganizavo gelbėtojų brigadas, kurios gelbės zuikius ir stirnas.

Aš nusprendžiau patikrinti, ar teisingos yra žinios iš Vatikano ir parodyti gailestingumą, nes mūsų tikėjimas į tikrąjį Dievą mus ragina: „Kalinį paguosk ir suteik jam džiaugsmo". Vasario 22 d. aš pasiunčiau siuntinį adresu: Mordovijos ASSR, Žigulių rajonas, Baraševo gyvenvietė, įstaiga ž-b. 385/3-5, Paulaičiui Petrui, Kazio. Kovo 22 d. paštas siuntinį grąžino su prierašu: „Gavėjas atsisakė".

Kai aš tarnavau lenkų armijoje, mus labai gerai maitino, tačiau siuntinių iš tėvų vis vien visuomet laukdavome. Suprantama, kad kalėjimas - ne valgykla. Visi, kas pabuvojo kalėjime, sako, kad ten ir kriaukšlelė duonos yra brangenybė. Kiekvienam suprantama, kad užrašas ant siuntinio, jog „Gavėjas atsisakė", yra didelio diplomato rankos darbas.

Jeigu tarybiniai žmonės taip rūpinasi, kad nuo bado ir mirties būtų apsaugoti žvėrys, tai juo labiau mums dera rūpintis žmonėmis. Suprantama, kad laisvės netekęs žmogus daug kenčia ilgėdamasis tėvynės, laisvės ir savo artimųjų. Tai, ką papasakosiu, atsitiko 1942 m. Vilniuje, Gorkio gatvėje, kur dirbo tarybiniai karo belaisviai. Jie buvo išbadėję. Aš paėmiau duonos, lašinių, nuėjau prie sargybinio ir atsiklaupiau prieš jį ant kelių. [Reikia manyti, kad B.Laurinavičius buvo su sutana, nes tuomet mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje.] Sargybinis paklausė, ko noriu. Aš atsakiau: „Leiskite šiems vargšams perduoti duonos ir lašinių". Sargybinis leido. Kai jiems perdaviau, jie šaukė: „Tesaugo jus Viešpats Dievas, kad niekuomet nepatektumėt į kalėjimą!"

Kaip tada klūpodamas ant kelių gavau leidimą perduoti duoną ir lašinius tarybiniams karo belaisviams, taip dabar prašau Jūsų atitinkamiems organams duoti nurodymą, kad Velykinis siuntinys būtų perduotas Petrui Paulaičiui, Kazio. Esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad Jūs patenkinsite mano prašymą: balandžio 5 d. aš išsiųsiu siuntinį adresu: Mordovijos ASSR, Žigulių rajonas, Baraševo gyvenvietė, įst. ž.b. 385/3-5, Paulaičiui Petrui, Kazio.

Adutiškis, 1979-03-29 (kun. B. Laurinavičius)"

Aišku, jo prašymas L. Brežnevo nepasiekė: jis buvo persiųstas į Vidaus reikalų ministerijos Vyriausiąją lagerių valdybą. Atsakymą davė 1979-04-28 lagerio, kuriame kalėjo P. Pau-laitis, vadovybė. Atsakyme rašoma: „Jūsų laiškas dėl siuntinio grąžinimo apsvarstytas. Kadangi nuteistajam Paulaičiui leidžiama per metus gauti tik vieną siuntinį, o jis iš giminių vasario 2 d. siuntinį jau gavo, todėl administracija Jūsų siuntinį grąžino teisėtai". ...Sovietiniai sargybiniai kietesni už vokiečių...

    Kun. B. Laurinavičiui tapus lietuviškosios Helsinkio grupės nariu, jo parengtų dokumentų temų įvairovė labai padidėjo: jis mini ne tik Bažnyčios problemas ar pavienius įvykius, bet ir visų SSRS pavergtųjų tautų interesus. Suprantama, tuo valdžiai jis tapo dar pavojingesnis ir dar labiau nepageidaujamas. Yra išlikęs 1979 m. liepos 25 d. jo parengtas 9 lapų memorandumas SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui ir nuorašai LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, SSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministrui Jeliu-tinui, LSSR švietimo ir kultūros ministrams A. Rimkui ir J. Bieliniui. Jame kalbama apie gegužės 22-23 d. Taškente vykusią vadinamąją mokslinę-praktinę konferenciją „Rusų kalba -TSRS tautų bendradarbiavimo ir draugystės kalba". Šios konferencijos tikslas buvo pradėti Sovietų Sąjungoje naują internacionalizavimo akciją, t. y. stiprinti rusų kalbos skverbimąsi į visas pavergtųjų tautų gyvenimo sritis. Buvo numatoma rusų kalbą pradėti dėstyti vaikams jau nuo 5 metų, vaikų darželiuose. Tai neabejotina pastanga sustiprinti rusifikaciją. Memorandume rašoma: „Mes neatsisakome mokytis rusų kalbos tiek, kiek jos reikia draugystei ir bendradarbiavimui su visomis kitomis TSRS tautomis, bet mes griežtai atsisakome rusifikacijos, beatodairiškai priešinamės bet kokiam rusų nacionalizmui ir didžiarusiškajam šovinizmui. Mes negalime sutikti su asimiliacija - rusifikacija". Šio memorandumo iniciatyvą parėmė daugelis lietuvių (ypač tikinčiųjų): kreipimaisi su tūkstančiais parašų iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Kretingos ir kitų Lietuvos vietovių buvo pasiųsti minėtoms valdžios įstaigoms.

Kaip minėta, kun. B. Laurinavičiui visada rūpėjo gimtųjų Gervėčių ir visų Gudijos lietuvių reikalai. Kai 1978 m. mirė Gervėčių parapijos klebonas kun. Stanislovas Chodygo, o Gardino srities RRT įgaliotinis A. Liskou dirbti į Gervėčius neleido atvykti nei kun. M. Petravičiui SDB, nei kun. B. Laurinavičiui (kurie sutiko ten vykti), nei kuriam nors kitam lietuviui kunigui, kun. B. Laurinavičius 1979-11-10 kreipėsi atviru laišku į SSKP CK generalinį sekretorių bei nuorašais į Baltarusijos kompartijos CK pirmąjį sekretorių P. Mašerovą, vysk. L. Po-vilonį ir Vilniaus arkivyskupijos kuriją, kad į Gervėčius leistų paskirti lietuvį kunigą, nes ten nuo amžių išimtinai gyvena tik lietuviai. Matyt, ironizuodamas užtikrina, kad „kunigas iš Lietuvos tikrai Baltarusijoje nenuvers sovietų valdžios..."

Ypač jautrus jis būdavo, kai kalbėdavo apie vaikų religinį auklėjimą. 1979 m. liepos mėn. Gervėčių parapijos Girių kaime buvo sulaikyta (beje, be jokios prokuroro sankcijos) vaikus katekizavusi Angelė Ramanauskaitė iš Lietuvos. Rugsėjo 18 d. Astrave įvyko jos teismas. Ji buvo nubausta 50 rublių bauda. Suprantama, tai smulkmena, žinant sovietinių teismų užmojus. Tačiau kun. B. Laurinavičius ir šia proga pasiuntė pareiškimą-atvirą laišką SSRS generaliniam prokurorui, kopijas SSRS MT, SSRS teisingumo ministrui, TTGKK, vyskupams ir dar keliems adresatams. Jame jis dar kartą reiškia protestą dėl SSRS konstitucijos garantuojamų žmogaus teisių pažeidimo ir pasityčiojimo iš savų įstatymų.

    1978 m. popiežiumi išrinkus Joną Paulių II, jau tais pačiais metais popiežius iš vysk. L. Povilonio ir vysk. R. Krikščiūno pareikalavo, kad sutvarkytų vyskupijų valdymą: grąžintų ištremtus vyskupus ir vietoj valdytojų parinktų tinkamus kandidatus į vyskupus. RRT įgaliotinio įstaigoje ir KGB užvirė darbas: kaip padaryti, kad į vyskupus būtų „prastumti" savi žmonės? Pirmiausiai imta zonduoti, kaip pasielgti su vyskupais tremtiniais: 1979 m. spalio 3 d. RRT įgaliotinis P. Anilio-nis buvo nuvykęs pas vysk. J. Steponavičių į Žagarę ir su juo kalbėjosi. Kaip paprastai, vysk. J. Steponavičiaus reikalavimai buvo griežti ir bekompromisiai: laisvas vaikų katekizavimas, laisva religinė spauda, laisva kunigų seminarijos veikla, tikinčiųjų diskriminacijos panaikinimas ir kt. Pas vysk. V. Sladkevičių spalio 18 d. lankėsi RRT įgaliotinio pavaduotojas E. Juozėnas. Išgirsti reikalavimai buvo panašūs (tik dėl tremties sakėsi skriaudos nejaučiąs)*. 1980 m. RRT įgaliotinis jau davė konkrečius pavedimus vysk. L. Poviloniui Vatikane į vyskupus „prastumti" valdytojus kun. A. Gutauską, A. Vaičių ir kun. L. Mažonavičių. Už tai valdžia sutiksianti, kad vysk. V. Sladkevičius būtų paskirtas Telšių vyskupo augziliaru (bet be paveldėjimo teisės), o vysk. J. Steponavičius - Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi (žinoma, jei jis nebus pakeltas kardinolu). Vatikanas kritiškai priėmė valdžios per vysk. L. Povilonį pateiktus siūlymus ir nuo bet kokių naujų žingsnių susilaikė*. Matyt, šie valdžios ketinimai pasiekė ir „kunigus ekstremistus": 1980 m. Vilniaus arkivyskupijos kunigų taryba (sudaryta be valdžios leidimo) kreipėsi raštu į vysk. L. Povilonį, ragindama jį nepasiduoti valdžios spaudimui, kad mainais už vyskupų tremtinių grąžinimą į vyskupus būtų „prastumti" valdžios pageidaujami žmonės.

* LCVA. F. R-181, ap. 3, b.103, 1. 265-268.
** LCVA. F. R-181, ap. 3, b. 105, 1. 194-195, 223-226.
 

    Kun. B. Laurinavičiui 1979 m. tapus Helsinkio grupės nariu, jo veikla dar suaktyvėjo: padaugėjo raštų, padidėjo nagrinėjamų problemų įvairovė, griežtėjo reikalavimai. Visa tai siutino valdžią. Ieškant būdų jį sutramdyti ar gal ir su juo susidoroti, 1980 m. vasario 6 d. Adutiškio klebonijoje buvo atlikta beveik 8 valandas trukusi krata. Kratos tikslas: „surasti ir paimti antitarybinius leidinius,<...>turinčius reikšmės baudžiamajai bylai". Kažin, ar byla buvo tikslas: jei būtų norėję sukurpti baudžiamąją bylą, būtų suradę prie ko prikibti; greičiau noras įbauginti ir užčiaupti. Tačiau jo tai nei įbaugino, nei užčiaupė. Jau vasario 12 d. jis rašo pareiškimą LSSR prokurorui, nuorašus vyskupijų valdytojams ir TTGKK, kur įs prokuroro reikalauja, kad jam būtų grąžintos paimtos rašomosios mašinėlės ir dokumentų nuorašai, kurie jam būsią reikalingi oponuojant baudžiamojoje byloje. Analogišką pareiškimą su tokiais pačiais reikalavimais balandžio 24 d. siunčia LSSR KGB pirmininkui, o balandžio 6 d., per Velykas, po pamokslo paaiškina tikintiesiems apie vasario 6 d. pas jį darytą kratą ir už ką jis yra kaltinamas: už vaikų dalyvavimą pamaldose, už parapijai talkinančius kunigus, už rekolekcijų organizavimą, tikinčiųjų teisių gynimą ir kt. Jis pareiškė: „Priimdamas kunigystės šventimus, aš prisiekiau, kad ginsiu Bažnyčią ir tikinčiųjų reikalus tol, kol plaks mano širdis. Šiandieną prieš Dievą ir jus tą priesaiką atnaujinu: VIEŠPATIE, KOL PLAKS MANO ŠIRDIS, AŠ PRISIEKIU EITI SAVO PAREIGAS, KAIP PRISIEKIAU PRIIMDAMAS KUNIGYSTĖS ŠVENTIMUS. PRISIEKIU GINTI MOTINĄ BAŽNYČIĄ IR JOS VAIKUS, JŲ -TIKINČIŲJŲ TEISES. AMEN".

Tuo pačiu reikalu rugpjūčio 15 d. jis rašo pareiškimą ir SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, o lapkričio 17 d. - SSRS generaliniam prokurorui. Pareiškime ypač akcentuojama, kad visi jo pareiškimai - tai geranoriška valdžios daromų nusižengimų kritika, tai naudojimasis konstitucijos 49 straipsnio garantuojama teise kritikuoti esamus trūkumus bei teikti siūlymus, kaip gerinti veiklą. Nesulaukęs jokio atsakymo, 1981-01-30 parašo pakartotinai, bet, atrodo, ir vėl jokio atsakymo nebuvo: greičiausiai keliai į aukščiausią valdžią jau buvo blokuojami Vilniuje. Jaučiama, kad kun. B. Laurinavičius suvokia augančią grėsmę.

Kaip minėta, praslinkus vos 5 dienoms po kratos pas jį apsilankė „Tiesos" spec. korespondentė Danguolė Repšienė. Tai buvo lyg ženklas, įspėjimas, kad prasidės paskutinis puolimas. Aprašydamas šį „vizitą", pabaigoje kun. B. Laurinavičius užsimena, jog „korespondentė Repšienė <...> parašė net du straipsnius į dienraštį „Tiesa" apie kunigą Šapoką, kurį vėliau piktadariai labai žiauriai nukankino". Kažin ar D.Repšienė žinojo, kad ji atlieka KGB jai skirtą „juodojo angelo" vaidmenį?..

    Apie jos apsilankymą ir jam pareikštas pastabas dėl pastoracinio darbo, dėl daugybės pareiškimų valdžios pareigūnams jis vasario 27 d. parašė pareiškimą Vilniaus arkivyskupijos valdytojui kun. Algirdui Gutauskui ir nuorašus vysk. L. Poviloniui, RRT įgaliotiniui, Švenčionių rajono vykdomajam komitetui bei LSSR KGB. Jis pacituoja per kratą sakytus saugumiečių žodžius, kad jis esąs „azartinis rašytojas". Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis klausė, „kam tie raštai?" Taigi dabar jis pakartoja: „Geriau būtų nerašyti, bet gyvenimas, tarybiniai organai verčia rašyti". O dėl D. Repšienės pamokymų, kaip reikia dirbti pastoracijoje, jis taip rašo valdytojui: „Kas liečia mano pastoracinį darbą, man gali ir turi teisę daryti pastabas tik Bažnyčios dignitoriai, o niekuomet ir jokiu būdu Repšienė ir jai panašūs. Jei jaučiatės arkivyskupijos valdytoju, maloniai prašau nurodyti atitinkamiems tarybiniams organams, kad uždraustų bet kam kištis į kunigų pastoracinį darbą, o tuomet kunigai nebus verčiami rašyti tarybiniams organams nepageidautinus pareiškimus".

1980 m. balandžio 23 d. jis parengė Vilniaus arkivyskupijos kunigų kreipimąsi į LSSR vyriausybę, kur siūloma kartu kovoti su girtavimu: 50 procentų sumažinti alkoholio gamybą, padidinti bealkoholinių gėrimų asortimentą, riboti alkoholio pardavimo vietas ir laiką, leisti įkurti Blaivybės draugiją.

Tarp jo rašytinių dokumentų yra trumpos pastabos apie gyd. Algirdo Statkevičiaus (1980-08-07) ir Antano Terlecko bei Juliaus Sasnausko (1980-09-14) teismus, kur jis dalyvavo kaip liudytojas. Plačiai yra aprašęs savo tardymą KGB rūmuose Vilniuje 1980-05-16. Tardė pas jį kratą daręs tardytojas Matulevičius ir dar vienas kagėbistas. Juos domino daugelis klausimų: ryšiai su A. Statkevičiumi, A. Terlecku, J. Sasnausku, R. Ragaišiu, kaip į „LKB Kroniką" pateko žinia apie kratą pas jį, kaip jis buvo priimtas į Helsinkio grupę ir kt. Dėl blogų Bažnyčios ir valstybės santykių tardytojai bandė kaltinti „LKB Kroniką", kuri atseit šmeižianti sovietinę santvarką. Kaltino jos leidėjus, dėl kurių kaltės esą kali ne vienas jos daugintojas. Atsakydamas kun. B. Laurinavičius Helsinkio grupės veiklą sulygino su Valstybės kontrolės institucijos darbu: „Tarybų Sąjunga yra įsipareigojusi įgyvendinti Helsinkio susitarimus, bet atsiranda tokių pareigūnų, kurie pažeidžia šiuos susitarimus. Apie tai mes informuojame tarybinius organus". Protokole tardytojas užrašė, kad „informuoja visuomenę". Kun. B. Laurinavičius pataisė: „Ne visuomenę, bet tarybinius organus". KGB tardytojui beliko tik šyptelėti: „Ne iš kelmo spirtas tas Laurinavičius". Tardymo metu tardytojas ne kartą grasino: „Statkevičius jau sėdi! O tu dar sėdi prieš mane!"

1980 m. liepos 24 d. kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas į Adutiškio apylinkės raštinę. Ten jo jau laukė Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis, Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius ir iš Vilniaus atvykęs RRT įgaliotinis P. Anilionis. „Auklėti" ėmėsi P.Anilionis. Jis priekaištavo kun. B. Laurinavičiui dėl daugelio dalykų: dėl Gudijos lietuvių reikalų gynimo, dėl ateistų užsipuolimų ir ypač dėl 1977 m. pasiųsto atviro laiško L. Brežnevui. Iš šio laiško jam užkliuvo „buržuazinės Lietuvos idealizavimas ir dabartinio gyvenimo trūkumų sutirštinimas". Buvo kaltinamas dėl abortų smerkimo, dėl valdžios kaltinimo, kad paplito girtavimas, dėl vaikų katekizavimo ir religinės propagandos laisvės reikalavimo, dėl areštuotos Maskvos disidentės Tatjanos Velikanovos gynimo, pagaliau dėl pastoracijos - vaikų mokymo, kalėdojimo, aukų rinkimo, kunigų kvietimo į talką be vykdomojo komiteto leidimo, dalyvavimo bažnyčios komiteto darbe. Užkliuvo ir dalyvavimas Helsinkio grupės veikloje. Kadangi jam gintis nebuvo leidžiama, į visus kaltinimus 1980-09-15 jis atsakė 15 lapų atviru laišku įgaliotiniui bei nuorašais TTGKK ir visų vyskupijų valdytojams. Jis rašo, kad įgaliotinis jam kelis kartus pagrasino, jog „vanduo drumsčiamas iki tam tikro laiko". Baigdamas rašo: „Neprasikaltau nei prieš Dievą, nei prieš liaudį, nei prieš Tarybų Sąjungos Konstituciją, nei prieš V. Lenino 1918-01-23 dekretą, bet, numatydamas pasekmes iš Jūsų padarytos užuominos: „vanduo drumsčiamas iki tam tikro laiko", pareiškiu, kad, kaip visą savo gyvenimo praeitį pašvenčiau Dievo ir Bažnyčios garbei, Tėvynės ir artimo gerovei, taip ir gyvenimo likutį skiriu-aukoju tam pačiam".

1980 m. rugsėjo 27 d. „Tiesoje" buvo išspausdintas straipsnis apie A. Terlecko ir J. Sasnausko teismą, kur liudytojas buvo ir kun. B. Laurinavičius. Kaip daugelis kitų, jis straipsnyje apšmeižtas, kad išsigynė savo parašų. 1980-10-22 pareiškime LSSR prokurorui bei nuorašuose LSSR Aukščiausiojo teismo pirmininkui, laikraščio „Tiesa" vyriausiajam redaktoriui bei Kauno ir Vilniaus arkivyskupijų kurijoms jis paaiškina, kad teisėjas jam visiškai nepateikė susipažinimui dokumentų, todėl jis negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti savo parašo. Dėl 45 pabaltijiečių pasirašyto reikalavimo šalių vyriausybėms ir Jungtinėms Tautoms, kad pasmerktų Molotovo-Ribentropo 1939 metų paktą, teisme apskritai nebuvo kalbama, todėl negalėjo būti jokios kalbos ir apie jo parašą. Jis griežtai protestuoja prieš šmeižtą ir reikalauja jį paneigti.

1981 m. gegužės 10 d. kun. B. Laurinavičius prašo Vilniaus arkivyskupijos valdytoją kun. A. Gutauską patvirtinti Adutiškio parapijos komitetą, nes rajono vykdomasis komitetas netvirtina. Pareiškime jis nurodo konkrečius faktus, kaip valdžia brutaliai kišasi į bažnyčios komiteto rinkimus ir kaip bando primesti jai priimtinus žmones. Jis nuosekliai išdėsto Bažnyčios teisės (CIC) ir Vilniaus arkivyskupijos sinodo nutarimų reikalavimus, kaip turi būti vadovaujama parapijai, atskleidžia valdžios ir CIC reikalavimų koliziją. Jis sakosi ginąs ir ginsiąs Bažnyčios teisę ir ragina visus vyskupijų valdytojus ją ginti. Nuorašus pasiuntė visų vyskupijų valdytojams, TTGKK nariams bei RRT įgaliotiniui. Suprantama, kad po atlikto „auklėjamojo darbo" 1980-07-24 bei grasinimų, kad „vanduo drumsčiamas iki tam tikro laiko", šis pareiškimas buvo tarsi naujas antausis RRT įgaliotiniui P. Anilioniui.

1981 m. gegužės 14 d. kun. B. Laurinavičius vėl buvo iškviestas į apylinkės būstinę, kur buvo atvykęs rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis. Pagrindinis jam pareikštas kaltinimas buvo tas, kad kalėdoja. Kun. B. Laurinavičius atsakė, kad lanko tuos, kurie kviečia. O kviečia visi („išskyrus apylinkės pirmininką", - matyt, pajuokavo). V. Mačionis priekabiavo, kad lankydamas surašinėja gyventojus... Pokalbis veikiausiai buvo nelabai taikus.

    Paskutinis dokumentas iš jo rašytinio palikimo yra rašytas mėnesį iki žūties. 1981 m. spalio 26 d. jis kreipėsi pareiškimu į LSSR švietimo ministrą bei Vilniaus arkivyskupijos kuriją, o nuorašu į TTGKK, kur informavo apie incidentą Adutiškio bažnyčioje spalio 14 d., kai buvo laidojamas Kosas iš Janko-nių kaimo. Adutiškio rusų mokyklos mokytojas B. Juršėnas iš bažnyčios išvedė visus mirusįjį atlydėjusius mokinius. Kun. B. Laurinavičius reikalauja sudrausminti akiplėšą mokytoją, kuris prievarta išvesdino moksleivius iš bažnyčios. Reikalauja, kad Vilniaus arkivyskupijos kurija imtųsi demaršų, idant tokie veikėjai kaip B. Juršėnas „nedrumstų tikintiesiems ramybės bent bažnyčioje".

2. SUSIRAŠINĖJIMO SU VYSKUPU JULIJONU STEPONAVIČIUMI FRAGMENTAI

Vidas Spengla

Vysk. J. Steponavičius, kaip ir kun. B. Laurinavičius, buvo kilęs iš tos pačios Gervėčių parapijos dabartinėje Gudijoje. Jų gimtuosius kaimus - vysk. J. Steponavičiaus Miciūnus ir kun. B. Laurinavičiaus Gėliūnus - skyrė tik 6-7 kilometrai. Neaišku kas, ar įgimtas charakterio tvirtumas, ar reikalas lenkų okupuotame krašte nuolat ginti lietuvišką žodį gyvenime ir net bažnyčioje, išugdė tas jų savybes, kurios juos abu darė kažkuo panašius: tvirtai ir atkakliai ginančius tas vertybes, kuriomis jie tikėjo ir kurias sergėti pareigą jiems uždėjo kunigystė. Iš jų korespondencijos likučių matome, kad jie vienas kitą labai gerbė ir vienas kitą moraliai palaikė. Kad kun. B. Laurinavičiui rūpėjo, kaip į Vilniaus vyskupo sostą grąžinti nuo 1961 m. tremtyje laikomą vysk. J. Steponavičių, rodo ne vienas jo rašytas ar jo redaguotas bei daugelio Vilniaus arkivyskupijos kunigų pasirašytas kreipimasis į įvairias valdžios instancijas. Tą jis darė ne vien ir ne tiek iš pagarbos vyskupui, kiek skatinamas rūpesčio, kad vyskupo soste sėdėtų ne koks valdytojas valdžios pakalikas, o Bažnyčios ir tikinčiųjų interesus pasiryžęs ginti ganytojas.

Seniausias išlikęs vysk. J. Steponavičiaus laiškas jam yra 1971 m. kalėdinis sveikinimas. Be kita ko, jame rašoma: „Dievas tapo žmonių vaiku, kad mes taptume Dievo vaikais". Laiške vyskupas rašo, kad po operacijos sveikata pamažu stiprėja, ir dėkoja visiems, kurie už jį meldėsi ir jį lankė. „Nuoširdus ačiū Jums už parodytą rūpestį ir nepaprastą gerumą. Teatlygina Jums gerasis Dievas", - rašo laiške.

1972 metų velykiniame sveikinime pabrėžia „dvi velykinio . džiaugsmo žymes: džiaugsmą tiesoje, ir džiaugsmą meilėje". Linki, kad šių vertybių skelbimas kun. B. Laurinavičiui būtų velykinio džiaugsmo šaltinis. Kalėdiniame sveikinime linki: „Kūdikėlio Jėzaus atneštos tikros ramybės ir tyro džiaugsmo geros valios žmonėms".

1973 m. rugsėjo 13 d. kun. B. Laurinavičius parašė padėkos laišką vysk. J. Steponavičiui už gautus sveikinimus 60-mečio proga. Laiške jis trumpai peržvelgia savo gyvenimą: kelią į mokslus (aprašo, kaip lenkų armijoje tik su pulko vado pagalba gavo leidimą vykti laikyti gimnazijos baigimo egzaminus), kaip su Dievo pagalba pavyko baigti kunigų seminariją, nors ten ir buvo pravardžiuojamas červony litvin, kaip statė Švenčionėlių bažnyčią. Sakosi, kad niekada ir niekam nesistengė įtikti: karjerizmas jam svetimas. „Kai kas pastebėjo, kad aš buvau ir esu užsispyręs", rašo laiške, ir klausia, o kas būtų buvę su Švenčionėlių bažnyčios statyba, jeigu nebūtų buvęs užsispyręs - ji būtų likusi nepastatyta. Rašo žinąs, kad daug kam neįtinkąs (ypač „superiorams"), bet jį guodžia šv. Pauliaus žodžiai: „Jei norėčiau įtikti žmonėms, aš nebūčiau Kristaus tarnas" (Gal 1,10). Rašo: „Dievas visur yra. Visur Dievas - visur man bus gera". Pasidžiaugia, kad vyskupas žada, vykdamas į tėviškę, aplankyti ir Adutiškį: „Čia visi Jūsų Ekscelenciją labai dažnai mini. Labai Jūsų pasiilgę". (Vysk. J. Steponavičius iki tapdamas vyskupu klebonavo Adutiškyje). Kun. B. Laurinavičius ketini kartu su juo vykti ir į Gervėčius.

1974-02-16 kun. B. Laurinavičius sveikina vyskupą vardo dienos proga. Jis išreiškia žavėjimąsi vyskupo ištverme tiek metų būnant tremtyje ir toliau nedarant valdžiai jokių nuolaidų. Išreiškia viltį, kad „sugrįš į priklausantį postą" ir valdys arkivyskupiją pagal Aukščiausiojo valią, o ne pagal eilinių mirtingųjų užgaidas. Sveikinimą baigia žodžiais: „Garbė, garbė, garbė Jums! Reiškiu pagarbą ir meilę!"

    Dėl vysk. J. Steponavičiaus neteisėto laikymo tremtyje, kaip buvo minėta, 1975 m. į sovietinę Lietuvos valdžią kreipėsi pats vyskupas ir Vilniaus arkivyskupijos kunigai. 1976 m. sausio 16 d. laiške vyskupui kun. B. Laurinavičius rašo, kad sausio 7 d. buvo iškviestas pas RRT įgaliotinį, kuris bandė aiškinti, kodėl vyskupui neleidžiama valdyti. Laiške rašo: „Atrodo, kad Ekscelencijos tremties galo nesimato. Gaila. Gaila. Gaila. Jei ir Jūs jaučiate, kad tremtis nesibaigia, maloniai kviečiu aš ir visi adutiškiečiai atvykt į Adutiškį. Čia ramiai ir gražiai pagyvensite". Toliau laiške įspėja dėl galimų valdžios klastų: „Jei kokį „kąsnelį" pasiūlytų, malonėkite šaltai apmąstyti. <...> Jei jau eit ordinaro pareigas, tai eit ir toliau garbingai; būti tik tituliariniu ordinaru ne tik negarbinga, bet ir žalinga. Labai būtų malonu, gera ir naudinga, jei parodytumėte, ką dar galite. Jei eiliniam piliečiui netinka būti dviveidžiu, tai ką kalbėt apie vyskupą ar kunigą. Telaimina Jus Aukščiausiasis. Jums ištikimas kun. B. Laurinavičius". Laiške pasidžiaugia ir Adutiškio bažnyčioje įrengtu centriniu šildymu.

Paskutinis vyskupo išlikęs laiškas jam yra datuotas 1978-06-10. Tai atsakymas į kun. B. Laurinavičiaus laišką, kur vyskupas buvo kviečiamas atvykti į Adutiškį liepos 2 d. teikti Sutvirtinimo sakramento. Vyskupas praneša, kad neatvyks, nes nenorįs aštrinti santykių su civiline valdžia: šis atvejis būtų pretekstas valdžiai uždrausti jam lankytis Vilniaus arkivyskupijos parapijose ir ten atlikinėti kunigiškas pareigas, ką dabar kartais be trukdymų padarau. Sutvirtinimo sakramento teikimas yra vyskupiškų pareigų ėjimas, todėl civilinei valdžiai duotų pretekstą tuojau įsikišti ir nedrausmingąjį sudrausminti. Be to, tą vienintelį kartą man suteikus Sutvirtinimo sakramentą atkristų kunigams mano suteiktų teisių teikti Sutvirtinimo sakramentą aiškinimas. Tą teisę konfirmuoti (teikti Sutvirtinimo sakramentą) suteikiau 1961 m. sausio mėn., kai atėjusiems pas mane kunigams, kurių tarpe ir Jūs buvote, pareiškiau, jog visiems Vilniaus arkivyskupijos kunigams suteikiama teisė savo parapijos ribose teikti Sutvirtinimo sakramentą šiais atvejais: a) jei mano paskirti Administratoriai negali eiti pareigų; b) jei arkivyskupija liktų be Administratoriaus; c) jei Kapitulinis Vikaras būtų išrinktas nekanoniškai. Šį paskutinį atvejį turime šiuo metu. Keista, kad net uolieji kunigai nenori pasinaudoti jiems suteikta teise, piestu stoja prieš tai, kad patys teiktų Sutvirtinimą. Jeigu kunigai pradėtų teikti Sutvirtinimą, tai valdžia pamatytų, koks nepopuliarus ir be autoriteto yra kun. Krivaitis. Tada nesunku būtų jį nušalinti ir ieškoti tinkamesnio valdytojo. Žinoma, apie mano grįžimą negali būti ir kalbos. Bet dorą kunigą valdyti vyskupijai visuomet galima surasti. Tad nusistačiusiems prieš tai, kad kunigai teiktų Sutvirtinimą ir keliantiems net tokį argumentą, kad „geresnis" už kun. Krivaitį nebus paskirtas, tenka pasakyti, kad tegul pasikviečia pas save kun. Krivaitį ir tegul pas juos jis teikia. Kalbama prieš kun. Krivaitį daug, bet kai reikia imtis darbo, kuriuo būtų įrodomas jo nepopuliarumas, tai ieškoma įvairių pasiaiškinimų.. <...> Kai nėra sutarimo, abejotina, ar bent vienas paseks Jūsų pavyzdžiu. Todėl gal ir Jums prasminga kol kas susilaikyti nuo „maištavimo". Paskelbkite, kad vyskupo nesulaukiame, Sutvirtinimo teikimas atidedamas kitiems metams.<...> Tegloboja ir telaimina Jus Aukščiausiasis. Su tikra pagarba ir meile Julianus Eppus". (Kaip žinoma, tais metais keliose Vilniaus arkivyskupijos parapijose - taip pat ir Adutiškyje - klebonai ėmė teikti Sutvirtinimo sakramentą.)

1969 m. kun. B. Laurinavičius šventė kunigystės 25-metį. Ta proga vokiečių okupacijos metais buvęs Vilniaus kunigų seminarijos rektorius Ladas Tulaba (tuo metu rezidavęs Romoje) jam išrūpino ir atsiuntė Šventojo Tėvo palaiminimą. Rugsėjo 15 d. laiške jam kun. B. Laurinavičius dėkoja ir trumpai išsako savo kunigiškojo gyvenimo ir veiklos tikslus: „Viskas Dievo, Motinos Bažnyčios garbei ir brangios Tėvynės gerovei! Meilė visiems, net ir tiems, kurie mūsų nekenčia".

Yra išlikę du kun. Antano Dilio laiškai iš Vorkutos lagerio: vienas rašytas 1956-06-17, kitas - 1956-07-19. Pirmajame laiške jis dėkoja už sveikinimus kunigystės 10-mečio proga. Aprašo, kaip tą dieną praleido maldoje ir prisiminimuose. Rašo, kad iš tų 10-ties kunigystės metų 6 praėjo čia, Vorkutoje. „Nors per šitą praėjusį laikotarpį pasitaikydavo ir sunkesnių, ir liūdnesnių momentų, bet kadangi sąžinė rami, tas manęs negąsdino ir neišstūmė iš kelio, - rašo laiške. - Kada mano sieloje kartais kildavo smarki audra, kuri norėjo išgriauti mano gyvenimo pamatus, sudrumsti širdies ramybę, tada aš kreipdavausi į Jus. Jūsų kietas, bet teisingas ir nuoširdus žodis, panašiai kaip mūsų Viešpaties žodžiai siaučiant audrai Genezareto ežere, nuramindavo mano įsiaudrinusią vaizduotę. Paskutinis Jūsų laiškas padėjo mano sielai surasti pilną ramybę, ir tikiuosi, kad, Dievui leidus sugrįžti, galėsiu būti vertas to vardo, kuriuo naudojuosi jau 10 metų".


Vysk. Julijono Steponavičiaus 1978 m. birželio 10 d. laiško kun. B. Laurinavičiui faksimilė. (PA)

3. IŠ KUNIGO BRONIAUS LAURINAVIČIAUS RAŠYTINIO PALIKIMO

3.1. ŠIS TAS APIE ŠVENČIONĖLIŲ BAŽNYČIĄ

(1905-1959) Turinys:

1. Švenčionėlių parapijoje dirbę kunigai

2. Trumpa Švenčionėlių parapijos bažnyčios istorija

3. Žygiai gauti leidimą statyti bažnyčią

4. Leidimas gautas

5. Finansiniai rūpesčiai

6. Statybinės medžiagos, specialistai ir darbininkai

7. Talkininkai. Jų uolumas. 1957 m. atlikti darbai

8. „Prašymas" - kad ... nepatenkintų

9. Sunkumai dėl statybinių medžiagų

10. Pirmas iš konfratrų patirtas nemalonumas ir tėvelio pagalba

11. Antras nemalonumas - iš kunigo S. M.

12. Darbas baigtas: Valstybinė komisija priėmė

13. Pokalbis su Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto atstovais

14. Pokalbis su korespondentu

15. Bažnyčios pašventinimas

16. 1960 m. pasiaiškinimas apie bažnyčios statybą

17. 1963 m. pasiaiškinimas apie bažnyčios statybą

18. Varpas

19. Senosios bažnyčios likimas

20. Mediena, ąžuolas, stiklas, akmenys

21. Švenčionėlių bažnyčios statybai surinktų aukų apskaitos lapas

22. Švenčionėlių bažnyčios statybos išlaidų 1957-1959 m. apskaitos lapas

23. Aukotojų (parapijų, kunigų, tikinčiųjų) 1957-1959 m. apskaitos lapų pavyzdžiai

1. Švenčionėlių parapijoje dirbę kunigai

(Jų darbo laikotarpis tiksliai nenustatytas)

1. Kun. kan. Jonas Burba - parapijos įkūrėjas 1905- ?

2. Kun. kleb. Juozapas Balčiūnas ? - ?

1914-1919 1919-1920 1921- ?

3. Kun. kleb. Pranas Čaglys

4. Kun. kleb. Trukanas

5. Kun. kleb. Butkus

6. Kun. kleb. Ambraziejus Jakavonis 1928- ?

7. Kun. kleb. Boleslovas Bazevičius ? -1942

8. Kun. Stasys Lachovičius, mokyklos kapelionas 1934-1942

9. Kun. vik. Jonas Naumovičius ? -1942

10. Kun. vik. Bronius Sakėnas-Sakavičius 1940-1942

11. Kun. kleb. Juozapas Poškus 1942-1942

12. Kun. kleb. Norbertas Budzilas (pasitraukė) 1942-1944

13. Kun. vik. Stasys Gorodeckas 1942-1943

14. Kun. kleb. Vladas Gimžauskas 1944-1944

15. Kun. kleb. Norbertas Budzilas (sugrįžo) 1944-1956

16. Kun. vik. Jonas Prišmontas 1944-1945

17. Kun. vik. Antanas Dziekanas 1945-1946

18. Kun. altar. Antanas Rūkas ? -1956

(mirė)

19. Kun. kleb. Bronius Laurinavičius 1956-1968

20. Kun. vik. Juozapas Budrevičius 1957-1957

21. Kun. vik. Stasys Keidelis 1957-1957

22. Kun. vik. Algirdas Miškinis 1957-1959

23. Kun. altar. Mykolas Prialgauskas 1961-1963

(mirė)

24. Kun. altar. Norbertas Budzilas - ligonis 1966-1967

(mirė)

Klebonas Bronius Laurinavičius neteisėtai iškeldintas iš Švenčionėlių 1968.111.18, nes nesutiko nuo altoriaus pašalinti vaikučių: jis gerai žinojo Kristaus žodžius: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite" (Mk 10,14).

2. Jau pats pavadinimas „Švenčionėliai" sako, kad jie praeity buvo mažučiai, mažai žinomi. Tiesiant geležinkelį Varšuva-Peterburgas, kaip seneliai pasakoja, čia buvo tik trejetas skurdžių sodybų.

Nutiesus geležinkelį, pirmą kartą traukinys iš Daugpilio į Vilnių pro Švenčionėlius pravažiavo 1860 m. rugsėjo 3 d. Švenčionėliai ėmė plėstis.

Švenčionėlių kaimo ir apylinkės gyventojai, negalėdami dažnai dalyvauti pamaldose, nes bažnyčia buvo toli (tiek į Švenčionis, tiek į Kaltanėnus - maždaug 12 kilometrų), ilgus metus meldėsi paprastame name. Tik 1905 m. kun. kan. Jono Burbos rūpesčiu įkurta Švenčionėlių parapija.

1905 m. buvo nupirktas iš Mylių k., Švenčionių parapijos, „magazinas" - sandėlis ir pastatyta nedidelė (8x16 m) medinė bažnyčia. Parapijos organizatorius, matyt, norėdamas pagerbti tuometinį Vilniaus arkivyskupijos administratorių Edvardą Ropą, bažnyčiai suteikė vienuoliktame amžiuje gyvenusio Anglijos karaliaus šv. Edvardo vardą.

Švenčionėliečiams šv. Edvardo vardas buvo tolimas ir nežinomas, todėl nauja, 1959 m. pašventinta Švenčionėlių bažnyčia pavadinta Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sopulingosios vardu, nes ji pradėta statyti Vilniaus krašto lietuviams skausmingais laikais, kai mokyklos ir organizacijos buvo uždarinėjamos (1927 m. spalio 4 d. uždarytos 64 mokyklos), kai keli Vilniaus krašto sąmoningiausi lietuviai kunigai buvo įkalinti Vilniaus Lukiškių kalėjime. Senoji bažnytėlė buvo pradėta statyti Juodiškėlio kaime, dabartinės Švenčionių gatvės gale, einant į Gramackų kaimą. Tačiau mėžionėliečiai parinko patogesnę vietą: kad ir mažai turėdami žemės, paaukojo tris dešimtines, tyliai naktį suvežė visą medieną, ir pastatė netoli dabartinės bažnyčios.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniui karui, Švenčionėlių gyventojų ėmė daugėti. Senoji bažnytėlė tapo per ankšta. Imta svajoti apie erdvesnę, bet ilgai gyventa tik svajonėmis.

1928 m. į Švenčionėlius dirbti atvyko Vilniaus krašto lietuvybės apaštalas kun. Ambraziejus Jakavonis. Išgirdęs apie švenčionėliečių svajones, pasiryžo jas įgyvendinti: jam klebonaujant parengtas bažnyčios projektas ir padėti pamatai. Svetimtaučiai, atvykėliai iš kitur lietuvio klebono, nors ir darbštaus, vis vien neapkentė: jie taip jį apšmeižė, kad buvo perkeltas į kitą parapiją - į Eitminiškes (Vilniaus r.), kur 1943 m. žuvo kankinio mirtimi. (Jį nužudė Armija Krajova - V.S.) Nei mirties aplinkybės, nei jo kapas nežinomi. Buvo kalbama, kad, perpjautas pjūklu, buvo įmestas į Neries upę.

Jo vieton buvo atsiųstas kun. Boleslovas Bazevičius. Jam atvykus darbas vėl pagyvėjo. Tačiau greitai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir darbai nutrūko.

1940 m. buvo galima daug ką padaryti (net pašalpą gauti), bet lyg ko laukta. 1942 m. tragiškai mirus kun. B. Bazevičiui (jį vokiečiai sušaudė), klebonu buvo paskirtas kun. Norbertas Budzilas. Bažnyčios statyba sustojo: per keliolika metų ne tik nesirūpinta statyba, bet net ir mūras neapsaugotas nuo irimo - ant mūro augo samanos, žolė, berželiai ir kiti medžiai.

It letargo miegu miegota iki 1956 m. 1956 m. kovo 19 d. ne Vilniaus arkivyskupijos kurija, ne Švenčionių dekanas, ne vietos klebonas kun. N. Budzilas, bet Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Kozlovskis atsiuntė raštą: „LTSR Švenčionėlių miesto Darbo žmonių Tarybos vykdomasis komitetas. 1956 m. kovo 19 d. Nr. 25. Švenčionėlių bažnyčios komiteto pirmininkui pil. A. Limanovskiui, Švenčionėliai, Komjaunimo g. Nr. 44. Švenčionėlių miesto vykdomajam komitetui žinoma, kad Švenčionėlių bažnyčia pradėta statyti 1936 m. [Čia klaida: pradėta statyti 1928 m. - V. 5.] Per dvidešimt metų nieko nepadaryta. Norint apsaugoti mūrą nuo gedimo, reikia bendrai aptarti, ką reikia padaryti, kad mūras būtų apsaugotas ir užbaigta statyba. Miesto vykdomasis komitetas, iš savo pusės, siūlo Bažnyčios komitetui 1956 m. kovo mėn. 25 d. susirinkti Miesto vykdomojo komiteto patalpose ir reikalą aptarti. Jei Bažnyčios komitetui mūsų nurodyta data nepriimtina, prašom nurodyti jums tinkamą dieną ir mus painformuoti. (Parašas - Kozlovskij). Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto pirmininkas".

3. 1956 m. balandžio 4 d. Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto patalpose įvyko Švenčionėlių bažnyčios komiteto ir Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto bendras posėdis.

Bažnyčios komitetas vienbalsiai nutarė statybą tęsti. Bet tam buvo reikalingas Lietuvos SSR Ministrų tarybos (toliau -MT) leidimas. Birželio mėnesį buvo pasiųstas ilgai rašytas, ilgai redaguotas prašymas:

„Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkui drg. M. Šumauskui. 1928 m. Švenčionėlių miestelyje buvo pradėta naujos mūrinės bažnyčios statyba. Ši statyba buvo vykdoma iki 1939 m., t. y. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Statybos eigoje mūrinės bažnyčios sienos dalinai pastatytos iki stogo. Šiuo metu Švenčionėlių mieste stūkso neužbaigtos bažnyčios mūras, kurį užbaigti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Kad būtų užbaigta minėtos bažnyčios statyba, reikalinga atlikti perdengimo darbus, uždėti stogą bei padaryti vidaus ir išorės apdailą.

Greta neužbaigto bažnyčios pastato stovi laikino tipo medinė bažnytėlė, kuri pastaruoju metu yra avariniame stovyje ir reikalinga kapitalinio remonto. Joje šiuo metu ir atliekamos bažnytinės apeigos. Remontuoti seną medinę bažnytėlę yra neverta, nes jos amžius neilgas; žymiai geriau tas lėšas panaudoti naujos mūrinės bažnyčios statybai užbaigti. Užbaigti naujos bažnyčios statybai Švenčionėlių bažnyčios komitetas jau yra surinkęs dalį lėšų bei toliau tęsia aukų rinkimą.

Vietos valdžios organai - Švenčionėlių DŽDT vykdomasis komitetas, siekdamas išspręsti šį klausimą ir neleisti toliau irti pastato sienoms, sutinka, kad šios bažnyčios statyba artimiausiu metu būtų užbaigta. Juo labiau kad to reikalauja ir miestelio sutvarkymo bei papuošimo interesas. Tuo reikalu buvo sušauktas bendras Švenčionėlių parapijos bažnyčios komiteto ir Švenčionėlių rajono bei miesto vykdomųjų komitetų ir kitų vietos valdžios suinteresuotų įstaigų atstovų posėdis, kuriame buvo prieita prie vieningos nuomonės: artimiausiu laiku imtis priemonių, kad būtų užbaigta minėtos bažnyčios statyba.

Atsižvelgiant į tai, Švenčionėlių parapijos bažnyčios komitetas vietos parapijos tikinčios liaudies vardu prašo Lietuvos TSR Ministrų Tarybą duoti leidimą užbaigti Švenčionėlių parapijos neužbaigtos bažnyčios statybą. Toks leidimas įgalins greičiau sudaryti techninę dokumentaciją, darbo brėžinius, sąmatą bei numatyti reikiamų medžiagų kiekį.

Žinant, kad pastaruoju metu Lietuvos TSR Vyriausybė leido mūsų respublikoje statyti Klaipėdos bažnyčią, tikimės, kad šis mūsų prašymas nebus atmestas ir klausimas bus teigiamai išspręstas. Laukiame palankaus atsakymo.

Priedas: Švenčionėlių m. DŽDT vykdomojo komiteto pirmininko 1956.111.19 raštas Nr. 25.

Švenčionėliai, 1956.VI.2. Bažnyčios komiteto pirmininkas Limanovskis. Sekretorius V. Užlienė ir 12 bažnyčios komiteto narių parašų".

PARAŠYTA-NUSIŲSTA-PAMIRŠTA!

1956 m. rugsėjo 18 d. kun. N. Budzilas iš Švenčionėlių buvo iškeltas. Į jo vietą paskirtas kun. Bronius Laurinavičius. Greitu laiku perrinktas bažnyčios komitetas. Vietoj buvusio A. Limanovskio bažnyčios komiteto pirmininku išrinktas kun. B. Laurinavičius. Gavęs bažnyčios komiteto įgaliojimus tvarkyti bažnyčios statybos bylą, nuvyko pas religinių kultų įgaliotinį B. Pušinį. Įgaliotinis žodžiu atsakė į anksčiau pasiųstą bažnyčios komiteto prašymą: „Remontuokite senąją bažnyčią!"

Išgirdus tokį atsakymą, jam pareikšta: „Ministre, jei kas šalia esamos mūrinės remontuotų tokią pašiūrę, tikrai praeiviai jį laikytų nenormaliu!"

Sugrįžęs iš įgaliotinio ir norėdamas sužinoti vietos pareigūnų nuomonę, bažnyčios komiteto pirmininkas aplankė Švenčionėlių rajono vykdomojo komiteto pirmininką K. Dudlaus-ką, Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto pirmininką Kozlovskį ir LKP Švenčionėlių rajono komiteto pirmąjį sekretorių Ežerinį.

Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas K. Dudlauskas labai maloniai kalbėjo, bet nieko nepažadėjo. Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Kozlovskis, kuris savo raštu sudrumstė buvusio klebono N. Budzilo ramybę ir pažadino iš ilgamečio miego bažnyčios komitetą, patyrė daug nemalonumų iš savo viršininkų. Išgirdęs apie mūrinės bažnyčios statybą, susierzinęs pareiškė, kad bažnyčios komitetas į mūrinę bažnyčią neturi jokių teisių. Net aukų negali rinkti jos statybai! Paprašytas paaiškinti, kaip parapija prarado teises, jis atsakė, kad bažnyčios komitetas už ją nemokėjo mokesčių ir ji net nebuvo įrašyta į parapijos inventorių.

Į tokį pirmininko pareiškimą atsakyta, kad mokesčiai mokami tik už baigtus objektus, kai jie pradedami eksploatuoti, o dėl neįrašymo į inventorių negali kilti jokių neaiškumų: bažnyčia - tai ne penki rubliai, atrasti gatvėje, kurie gali būti mano, jūsų ar kokios nors bobutės! „Net ir jūs savo raštu, kurį atsiuntėte šių metų kovo mėnesio 25 d., pripažinote naujos bažnyčios savininku bažnyčios komitetą", - pareikšta jam. Pirmininkas Kozlovskis atsakė: „Mano raštas pasiųstas per klaidą".

Rajono LKP pirmasis sekretorius Ežerinis taip pat pabrėžė, kad bažnyčios komitetas į mūrinę bažnyčią jokių teisių neturi, bei perspėjo, kad negalima rinkti aukų bažnyčios statybai.

1956 m. spalio 21 d. bažnyčios komiteto delegacija įteikė pareiškimą Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininkui J. Paleckiui ir nuorašus: Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkui M. Šumauskui, Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui A. Sniečkui ir religinių kultų įgaliotiniui B. Pušiniui.

J. Paleckis priėmė labai maloniai (net nepriėmimo dieną, kai buvo labai užimtas: tai pažymėjo priėmimo raštinės viršininkas). Jis sakė, kad mums pritaria, bet nieko konkretaus negali atsakyti, nes reikalą reikia spręsti kolektyviai.

1956 m. spalio 27 d. gavome pranešimą: „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko raštinė. Nr. 5635. Pranešame, kad Jūsų pareiškimas persiųstas Lietuvos TSR Ministrų Tarybai, iš kur gausite atsakymą". Lietuvos KP CK adresuotas pareiškimas buvo įteiktas laiškų priėmėjai. Pas Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininką M. Šumauską neturėjome laimės patekti. Religinių kultų įgaliotinis B. Pušinis ilgai ir palankiai kalbėjo.

Visiems minėtiems adresatams įteiktas šis pareiškimas: „1956 m. birželio mėn. mes, Švenčionėlių Romos Katalikų tikinčiųjų bendruomenė, kreipėmės į Lietuvos TSR Ministrų Tarybą, kad duotų leidimą baigti statyti Švenčionėlių religinės bendruomenės dar 1928-1939 metais išmūrytą bažnyčią. Atsakymo raštu negavome; tik žodžiu mus painformavo religinių kultų įgaliotinis B. Pušinis: „Taisykite, remontuokite senąją bažnyčią!"

Kreipiamės pakartotinai su prašymu, išryškindami reikalą. 1928 m. Švenčionėlių mieste buvo pradėta mūryti bažnyčia. 1939 m. baigtos mūryti sienos (šoninių navų). Tą paliudija prie šio prašymo pridedami dokumentai: 1956 m. kovo 19 d. Švenčionėlių miesto DŽDT Vykdomojo komiteto raštas Nr. 25, 1956 m. pastato inventorizacijos aktas, išmūrytos bažnyčios fotonuotraukos ir reikalingų atlikti darbų sąmata 64 000 (šešiasdešimt keturių tūkstančių) rublių sumai.

Mes neprašome leidimo statyti naują bažnyčią, tik pabaigti pradėtą. O reikia nedaug: uždengti stogą bei padaryti duris ir langus.

Naujos bažnyčios dar prieš karą švenčionėliečiai troško. Caras leido pastatyti tik mažą bažnytėlę. 1905 m. tikintieji nupirko seną klėtį, vadinamąjį „magaziną", ir iš jos padarė bažnyčią. Pastatas buvo senas, o ir čia jau tebestovi 50 metų! Taigi aišku, kad bažnytėlė yra visiškai supuvusi!

Nebaigtą statyti mūrinę bažnyčią ne didžponiai, ne valstybė pastatė, bet mes, paskutinius grašius suaukoję, visus prieškarinius sunkumus nugalėję, veždami ir kraudami akmenis, savo kruvinu prakaitu laistėme.

Karas pasibaigė, mūsų bendruomenė materialiai sustiprėjo, mes esame pajėgūs darbą užbaigti ir pasiryžę iš Jūsų leidimą gauti, nes tai mūsų gyvybinis reikalas.

Jei nebaigta bažnyčia būtų nugriauta ar kitam tikslui panaudota, būtų didžiausia žala mums, tikintiesiems, o valstybei - tik nuostolis. Mat sienos pastatytos iš plytų ir akmenų: išorės sienose yra tik viena eilė plytų, o viduje - akmuo. Ardant plytos subyrėtų, o akmenų Švenčionėlių apylinkėse pilni laukai!

Eina gandas, kad nebaigtoj bažnyčioj turi būti įrengtas klubas. Sena bažnytėlė nuo mūrinės yra vos už pusantro metro (matosi iš fotonuotraukų, pridedamų prie šio pareiškimo). Mūsų tėvelių ir mūsų darbas, taip pat mūsų aukos būtų išniekintos. Jų ir mūsų, visų tikinčiųjų, širdyse būtų padarytos ir paliktos neišgydomos žaizdos. Visa liaudis pasipiktintų. Tai būtų skaudžiausia skriauda mums ir didžiausia Tarybų valdžios klaida!

Mums žinoma, kad Tarybų Sąjungoj asmeninį daiktą bei bendruomenės nuosavybę saugo įstatymai. Taigi ir mūrinė bažnyčia turi priklausyti mums, nes ji mūsų statyta.

Švenčionėlių nebaigtos statyti bažnyčios savininkas buvo ir yra tikinčiųjų bendruomenė, nes ji pastatė ją savo aukomis. Tą pripažino ir Švenčionėlių miesto DŽD Tarybos vykdomasis komitetas 1956 m. kovo 19 d. raštu Nr. 25.

Medinė bažnytėlė supuvusi. Jai reikia kapitalinio remonto. Remontas brangiau kainuotų, negu baigti statyti mūrinę.

Dar didesnė ir svarbesnė priežastis, kuri verčia mus atsisakyti senosios bažnytėlės remonto ir reikalauti naujos, tai senosios ankštumas ir lubų žemumas. Jei švenčionėliečiai senoj bažnytėlėj negalėjo sutilpti prieš karą, tai juo labiau dabar, kai tikinčiųjų gyventojų skaičius padidėjo. Šis motyvas mus verčia prašyti ir nenustoti reikalauti tol, kol mūsų prašymas bus patenkintas. Jei mūsų prašymo negalite patenkinti, tai prašome atsakymą duoti raštu, kad galėtume kreiptis į aukštesnes instancijas.

Mes matome, kad Tarybų Sąjungoj rūpinamasi piliečių gerove ir sveikata. Mums senoj bažnytėlėj yra ankšta. Ten būna tvanku ir karšta. Ne visi gali patekti į vidų. Kam tenka laimė įeiti vidun, dažnai baigiasi nelaime: per pamaldas alpsta ne tik moterys, bet ir vyrai. Žiemos metu palikę už durų šąla, kas gresia mūsų ir mūsų vaikų sveikatai.

Maloniai prašome duoti leidimą, kad galėtume pasiruošti skubiam bažnyčios užbaigimui. Mes pasiryžę jau šią žiemą (1956-1957 m.) padaryti duris ir langus, o orui atšilus perdengti, kad 1957 m. lapkričio septintąją atlaikytume pirmą kartą pamaldas, prašydami Aukščiausiojo palaimos Tėvynei, visiems, kurie mums šiame darbe padės-pritars, ir visam pasauliui - taikos. Tai mūsų planas, kurį esame pasiryžę įvykdyti: prašyti ir prašyti, kol mūsų prašymas bus patenkintas.

Dar kartą prašome mūsų prašymą patenkinti ir paveikti atitinkamas įstaigas, kad leistų mums nusipirkti reikalingų medžiagų bažnyčios statybai baigti. Švenčionėliai, 1956.X.21". Pasirašė: bažnyčios komiteto nariai.

Delegacija sugrįžo iš Vilniaus su pakilia nuotaika. Nekantriai laukė atsakymo, bet nesulaukė. Nesulaukusi maždaug kas antrą savaitę važiuodavo į Vilnių pasiteirauti.

Po malonaus ir šilto Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininko J. Paleckio priėmimo ir ilgo laukimo buvo gautas žodžiu šaltas, šiurkštus, neigiamas atsakymas: „Veikianti Švenčionėliuose bažnyčia pilnai patenkina tikinčiųjų poreikius! Lietuvos SSR Ministrų Tarybos 1956 m. gruodžio 18 d. nutarimas. Posėdžio protokolas Nr. 17".

Gavę neigiamą atsakymą, švenčionėliečiai nepuolė į neviltį: jie tikėjo, kad bus suprasti ir teises į savo bažnyčią atgaus. Bet kur kreiptis? Kas gali klausimą teisingai išspręsti? Nuoširdaus patarimo niekur negavome: valdžios atstovai nenorėjo ir klausyti, o Vilniaus arkivyskupijos kurijoje gavome patarimą palaukti „tinkamesnio momento". Buvo ir tokių, kurie tik juokėsi.

Švenčionėliečiai nutarė viską daryti savarankiškai. Kad nenustotų vilties ir neprarastų ūpo, net vengė užeiti pas tuos, kurie patarė palaukt „tinkamesnio momento".

Ir vėl kreipėmės į Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką J. Paleckį, taip pat pasiuntėme nuorašus Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkui M. Šumauskui, Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui A. Sniečkui ir religinių kultų įgaliotiniui B. Pušiniui.

Kaip pirmasis pareiškimas, adresuotas Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininkui J. Paleckiui, taip ir antrasis 1957 m. vasario 3 d. įteiktas asmeniškai jam. Pirmą kartą priimdamas parodė neišpasakytą, net nesuprantamą palankumą - priėmė antrame aukšte, didelėje, puošnioje salėje. Atsisveikindamas pareiškė, kad mūsų reikalą supranta, mus atjaučia ir gerbia, nes ir jo mamytė tikėjo. Antrą kartą, 1957 m. vasario 3 d. tik iš išvaizdos atpažinome, kad priima tas pats žmogus, bet kalbėjo it visai kitas: kiek pirmą kartą rodė mums palankumą, tiek antrą kartą priešiškumą, netgi piktumą. Susierzinęs pareiškė: „Štai iš Kauno bažnyčios padarė įmonę, kurioj tūkstančiai dirba dėl šios žemės laimės, o jūs vis dar svajojate apie kažkokią antžemišką laimę". Pareiškimo nepriėmė.

Religinių kultų įgaliotinis B. Pušinis, priimdamas pareiškimą, perskaitė mums ankstesnius nutarimus ir pareiškė, kad nieko negali padėti.

Kad įrodytume, jog esama bažnytėlė negali patenkinti Švenčionėlių parapijos tikinčiųjų poreikių, mums būtinai reikėjo prie pareiškimo pridėti pažymą, kad parapijoje yra virš keturių tūkstančių tikinčiųjų. Aišku, kad buvo daugiau, nes prieš karą pagal Vilniaus arkivyskupijos 1935 m. rubricėlę jų buvo 5580. Tačiau Vilniaus arkivyskupijos kurija mums reikiamo pažymėjimo neišdavė. Kodėl? Ir šiandien suprast negalime...

Buvo reikalingas rašto nuorašas, kurį Švenčionėlių miesto vykdomasis komitetas 1956 m. kovo 25 d. atsiuntė bažnyčios komitetui ir dėl kurio vėliau pirmininkas labai sielojosi. Minėto rašto nuorašą notaras atsisakė patvirtinti: sakė negalįs, nes tai bažnyčios reikalas. Kreipėmės į Vilniaus arkivyskupijos kuriją, kad patvirtintų nuorašo autentiškumą, bet ir kurija atsisakė. O koks didelis ir nesuprantamas buvo įsibaiminimas ir atsargumas! Nerasdami, kas patvirtintų, patys rašėme ir tvirtinome, kad „nuorašas tikras - kopija vierna".

Kreipėmės į Švenčionėlių rajono vykdomojo komiteto pirmininką K. Dudlauską, bet ir jis atsisakė bei išpeikė kun. B. Laurinavičių, kad esąs labai įkyrus, o buvusį kleboną Norbertą Budzilą išgyrė, kad buvo geras, tylus žmogus, be jokių reikalavimų! Girdamas liaupsino, kad kun. N. Budzilui vietos užteko: net nieko nesakė, kai parapijos ribose esančią antrąją bažnyčią (Joneliškėj) pavertė kolūkio sandėliu. Toliau K. Dudlauskas aiškino, kad miesto tikintiesiems užtenka vietos esamoje bažnyčioje, o kaimas gali eiti kur kam patogiau: į Švenčionis, Kaltanėnus ar į Reškutėnus. Kai pirmininkas K. Dudlauskas išsikalbėjo, buvo paklaustas: „Jei Švenčionėlių parapijiečiai eis į kaimynines parapijas, tai kada jie dirbs kolūky?"

„Dėl kun. N. Budziło mums labai malonu, kad jūs apie jį taip gražiai kalbate, bet žinokite, kad kaip pas jus, taip ir pas mus ne visi pareigūnai supranta ir sąžiningai atlieka savo pareigas. Kartais veiklumo neparodo tik dėl to, kad kuo ilgiau išliktų šiltoj gūžtoj! Jo neveiklumas ir sutikimas su padėtimi negali mums būti pavyzdžiu, o jums argumentu",- buvo paaiškinta jam.

Dar kartą kreipėmės į religinių kultų įgaliotinį, bet ir šį kartą griežtai atsakė, kad Lietuvos SSR Ministrų tarybos 1956 m. gruodžio 18 d. nutarimas yra nepakeistas.

Švenčionėliečiai, gavę kad ir griežtą, beapeliacinį atsakymą, vilties nenustojo. Nutarė vykti į Maskvą.

Buvo parašyti net trys pareiškimai: Sovietų Sąjungos Ministrų tarybai, Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininkui ir Religinių kultų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų tarybos pirmininkui.

Pareiškimų turinys: (versta iš rusų k.)

„1956 m. birželio mėnesį mes kreipėmės į Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininką drg. M. Šumauską, kad leistų mums užbaigti statybą bažnyčios, kuri buvo statoma prieš dvidešimt metų. Atsakymo raštu negavome. Mus tik žodžiu painformavo Religinių kultų tarybos įgaliotinis B. Pušinis: „Remontuokite senąją bažnyčią!"

Norėdami reikalą išsiaiškinti, pakartotinai kreipėmės į Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininką drg. M. Šumauską, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką drg. J. Paleckį, Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto pirmąjį sekretorių drg. A. Sniečkų ir į religinių kultų įgaliotinį drg. B. Pušinį. Ir vėl iš religinių kultų įgaliotinio gavome neigiamą atsakymą žodžiu: „Švenčionėlių esama bažnyčia visiškai tenkina tikinčiųjų poreikius!"

Visi, į kuriuos kreipėmės, į mūsų reikalą pažiūrėjo paviršutiniškai, į esmę neįsigilino ir todėl atsakė neigiamai.

Caro valdžia 1905 m. leido mūsų tėvams pasistatyti tik laikiną koplytėlę. Ji pastatyta iš seno, medinio sandėlio. Jau penkiasdešimt metų kai pastatyta, taigi aišku, kad supuvusi. Jeigu buvo reikalas statyti naują bažnyčią prieš dvidešimt metų, tai juo labiau šiandien, kai gresia pavojus, jog gali įvykti avarija ir senoji sugriūti.

Naują mūro bažnyčią statė ne dvarponiai, ne valdžia, bet mūsų tėvai. Paskutinius grašius aukojo, pirko plytas, vežė akmenis. Statė be jokios technikos. Todėl pradėtoji mūrinė bažnyčia mums yra labai brangi.

Karas pasibaigė. Mes materialiai sustiprėjome. Esame pajėgūs darbus tęsti ir statybą užbaigti. Jei bažnyčia būtų nugriauta ar panaudota kitiems tikslams, mums, tikintiesiems, būtų padaryta didžiausia skriauda!

Eina kalbos, kad nebaigtą statyti bažnyčią pavers klubu ar kitam tikslui panaudos. Toks sumanymas neleistinas, nes senoji bažnyčia-koplytėlė nuo mūrinės yra tik pusantro metro atstu (ką paliudija fotonuotrauka, pridedama prie šio prašymo). Taigi jokiu būdu mūrinė bažnyčia negali būti skirta kitam tikslui, nes vieni kitiems trukdytų.

Mūsų ir mūsų tėvų darbas bei aukos nueitų niekais. Mums būtų padaryta didžiausia skriauda! Mes žinome, kad Tarybų Sąjungoj nuosavybė yra saugoma įstatymų. Švenčionėlių nebaigta statyti bažnyčia - tai tikinčiųjų nuosavybė. Šį faktą patvirtina ir Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto 1956.111.19 raštas Nr. 25.

Senoji medinė bažnyčia yra supuvusi, reikalinga kapitalinio remonte* Jos remontas kainuotų brangiau, negu naują baigti statyti. Be to, senoji yra ankšta ir nepatogi: joje trūksta oro. Jeigu Švenčionėlių bažnyčioje buvo ankšta prieš dvidešimt metų, tai šiandien joje dar ankščiau, nes tikinčiųjų skaičius smarkiai padidėjo. Retai kas gali patekti į vidų, o kas įeina, dažnai alpsta. Net ir vyrai! To priežastis - bažnyčios ankštumas. Žiemą, palikę už durų, šąla. Po to sergame mes ir mūsų vaikai.

Mes neprašome leidimo statyti naują bažnyčią, o tik užbaigti tą, kurią statėme prieš karą. Darbo įdėta daug.

Prašome atkreipti dėmesį į tai, ką esame išdėstę, ir mūsų prašymą patenkinti. Švenčionėliai, 1957.11.21". Pasirašė: keturiolika bažnyčios komiteto narių.

Maskvoje mus priėmė maloniai. Mums pasiūlė didelį voką ir patarė įdėjus palikti. Atsakymą pažadėjo duot telefonu kitą dieną.

Nekantriai laukėme kitos dienos. Paskirtą valandą kreipėmės nurodytu telefonu. Išgirdome malonų vyrišką balsą, kuris apgailėjo mūsų nuovargį ir didelę kelionę. Atsakėme, kad žmogus, ieškodamas teisybės ir išgirdęs, kur ji yra, su nuovargiu nesiskaito. Taigi ir mes, išgirdę, kad čia ją galima atrasti, atvykome. Į tai mums atsakė: „Gaila, bet mes nieko negalime! Mes negalime kištis į Lietuvos TSR vidaus reikalus!" Į tai mes atsakėme, kad yra dainelė, kuri apdainuoja Maskvą: „Maskva, visagalė Maskva!" Į tai jis atsakė: „Mes nieko negalime, kaip tik persiųsti jūsų dokumentus į Lietuvos TSR".

Į Maskvą buvo nuvažiavę: Feliksas Mackevičius, Anastazija Martinkėnienė, Antanas Petkūnas, kun. B. Laurinavičius ir Bronė Tumulavičienė.

Sugrįžę iš Maskvos, kovo 17 d. parašėme pareiškimą naujam Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotiniui J. Rugieniui. Nuorašus: Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininkui, Lietuvos SSR Ministrų tarybai, Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui, Švenčionėlių rajono vykdomajam komitetui ir LKP Švenčionėlių rajono sekretoriui:

„Pareiškimas. 1928-1939 m. mes, Švenčionėlių miesto ir apylinkės tikintieji, išmūrijome naujos bažnyčios sienas. Baigti nesuspėjome, nes sutrukdė karas. Dabartinė bažnytėlė yra mums per ankšta. Be to, jai reikalingas brangus kapitalinis remontas. Dėl to prašome mums leisti užbaigti statyti pradėtą bažnyčią.

Mūro bažnyčia tokios būklės ilgiau negali likti, nes neuždengtas mūras genda. Mes neprašome nei medžiagų, nei lėšų, nei leidimo statyti naują bažnyčią, o tik užbaigti pradėtąją.

Baigę statyti naująją, senąją nugriausime. Neigiami atsakymai smarkiai erzina tikinčiųjų visuomenę. Mūsų teisėtų ir svariais argumentais pagrįstų prašymų atmetimas tikinčiuosius nuteikia prieš Tarybų valdžią. Kiekvienas praeivis, pažvelgęs į mūro bažnyčią ir caro laikais pastatytą koplytėlę, daro išvadą, kad čia kažkas negerai.

Maloniai prašome mūsų prašymą patenkinti". Pasirašė: bažnyčios komiteto nariai.

Iškvietęs mus religinių kultų įgaliotinis priminė ankstesnį Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą. Mes atsakėme: „Ministre, kai didžiausiam piktadariui būna pasirašytas mirties nuosprendis, labai dažnai byla būna peržiūrima ir sprendimas pakeičiamas. Taigi ir Švenčionėlių bažnyčios byla gali būti peržiūrėta ir nutarimas pakeistas!"

Įgaliotinis nieko neatsakė, tik pažadėjo atvykti vieton ir viską išsiaiškinti.

Iš Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo gavome atsakymą: „Vilnius, 1957.III.21 pil. Laurinavičiui, Švenčionėliai, Kolektyvo g., Nr. 11. Pranešame, kad Jūsų pareiškimas persiųstas Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotiniui prie Lietuvos TSR MT". Visi kiti minėti adresatai kaip anksčiau, taip ir dabar nieko neatsakė.

1957 m. balandžio 5 d., kaip žadėjo, atvyko religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis. Vietoje buvo sudaryta komisija iš rajono statybos kontoros darbuotojų ir kitų pareigūnų. Komisija pripažino, kad senai bažnytėlei reikalingas skubus kapitalinis remontas: be remonto kiekvienu momentu gali įvykti avarija. Buvo pripažinta, kad po kapitalinio remonto galės pastovėti ne ilgiau kaip dvidešimt metų.

Į įgaliotinio klausimą, kiek reikėtų pinigų naujai bažnyčiai užbaigti, komisija atsakė: „2 000 000 (dviejų milijonų) rublių, o jei būtų skirta kitam tikslui, pavyzdžiai, kultūros namams - 1 000 000 (vieno milijono) rublių". Tuo komisija savo darbą baigė. Jokio atsakymo nedavė.

Negavę atsakymo, vėl kreipėmės į Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos pirmininką J. Paleckį. Nuorašus pasiuntėme: religinių kultų įgaliotiniui, Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkui M. Šumauskui, Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui, Švenčionėlių rajono vykdomojo komiteto pirmininkui K.Dudlauskui, LKP Švenčionėlių rajono sekretoriui Ežeriniui ir Švenčionėlių miesto vykdomajam komitetui:

„Prašymas. Šių metų balandžio mėn. 5 d. buvo apžiūrėta mūsų senoji bažnyčia. Pripažinta, kad reikalingas kapitalinis remontas, nes gali įvykti avarija: pamatai suskilę, choro filia-rai labai pakrypę. Žodžiu, mums pasakė, kad, ir padarius kapitalinį remontą, ji ilgai nestovės, nes jos amžius jau baigėsi. (Ji statyta iš senos klėties prieš penkiasdešimt metų.)

Apžiūrėtojas - žinovas iš valdžios pusės - pareiškė, kad naujos bažnyčios statybai baigti reikia dviejų milijonų rublių. Čia prasilenkta su realybe: tiek nereikia. Mes norime ją užbaigti kukliai: pagal rimtų inžinierių skaičiavimus, mums užtektų 162 000 rublių.

Maloniai prašome duoti mums leidimą, kad galėtume darbą pradėti kuo greičiau, nes neuždengtas mūras labai genda. Švenčionėliai, 1957.IV.26 ". Pasirašė: bažnyčios komiteto nariai.

Asmeniškai įteikti visiems adresatams negalėjome, nes kai kurie delegacijos nepriėmė.

Balandžio 29 d. delegacija iš Vilniaus grįžo su didele viltimi: teko išgirsti, kad viskas eina gera kryptim.

4. Švenčionėliečių žygiai nenuėjo niekais. Gegužės 12 d. gauta džiugi žinia: „Religinių Kultų Reikalų Tarybos Įgaliotinis prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos. Nr. 298. Vilnius, 1957 m. gegužės mėnesio 9 d. Švenčionių religinės bendruomenės komiteto pirmininkui. Į Jūsų pareiškimą dėl bažnyčios statybos užbaigimo pranešu, kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos komisijos š.m. balandžio mėn. 27 d. posėdyje protokolu Nr. 7 leidžiama užbaigti Švenčionėlių bažnyčios statybą.

1956 m. gruodžio mėnesio 18 d. MT komisijos nutarimas panaikinamas. Religinių Kultų Reikalų Tarybos Įgaliotinis prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos J. Rugienis".

Daug rašyta, daug važinėta. Sunku buvo švenčionėliečiams, nes nei patarimo, nei paramos iš niekur nebuvo. Net Vilniaus arkivyskupijos kurija nieko nepadėjo.

Pagaliau po septynių mėnesių atakų laimėta! Leidimas gautas! Gautas tik dėl ryžto! Švenčionėliečių ausyse skambėjo: „Prašykite ir gausite!" Gavom! Gavę gegužės 19 d. (sekmadienį) atgiedojome: Te Deum laudamus... Tą dieną švenčionėliečiai dėkojo Viešpačiui, o kartu ir prašė palaimos tolesniam darbui.

Vieni su pakilia nuotaika į ateitį žvelgė, o kiti, menko tikėjimo, murmėjo: „Sunkūs laikai! Nieko iš to neišeis!" Ne! Niekuomet žmogaus negali palaužti laikas ir aplinkybės! Dievo padedamas, žmogus visuomet gali nugalėti visas kliūtis!

5. Džiūgauti teko neilgai. Prasidėjo nauji rūpesčiai: kur ir kaip gauti medžiagų, kur rasti specialistų, darbininkų? Kasa jau buvo tuščia, nes bažnyčios dokumentacija gana brangiai kainavo.

Darbą pradėjus kreiptasi į Vilniaus arkivyskupijos kuriją, norėta gauti leidimą bažnyčios statybai rinkti aukas arkivyskupijos parapijose. Leidimo nedavė, o tik patarė: „Reikia išspausti iš savųjų!" Į tokį patarimą trumpai ir aiškiai atsakyta, kad savuosius visuomet galima paspausti, bet iš savųjų tiek, kiek reikia, neišspausime. Į mūsų pareiškimą atsakyta: „Ar nežinote, kad bažnyčios statomos dešimtmečiais?"

Laimė, laimė ir dar kartą laimė, kad švenčionėliečiai tokių patarimų nepaklausė. Jei būtų paklausę ir bent metus bažnyčios statybą užvilkinę, jos likimas būtų buvęs toks pats, kaip ir Klaipėdos [kurios nebuvo leista atidaryti].

1957 m. gegužės 17 d. kreiptasi raštu į Vilniaus arkivyskupijos kuriją: „1957 m. gegužės 9 d. Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis mums pranešė, kad leidžiama statyti Švenčionėlių bažnyčią. Apie tai pranešame Prakilniajai Vilniaus arkivyskupijos kurijai, prašome tą paimti dėmesin ir patenkinti mūsų prašymą.

Sunku mums buvo gauti leidimą, nes niekas mums šiame reikale nepadėjo, net niekur negavome rimto patarimo. Tik Dievui padedant bylą laimėjome.

Gautas leidimas mums labai brangus. Nieko nelaukdami darbus jau pradėjome. Statybinėms medžiagoms nupirkti, darbininkams apmokėti reikia daug pinigų. Iš savųjų tiek neiš-spausime. Maloniai prašome duoti nurodymą DG Vilniaus arkivyskupijos kunigams, kad leistų Švenčionėlių bažnyčios statybai parinkti aukų savo bažnyčiose nors vieną kartą per metines šventes. Norėtume gauti leidimą per Sekmines rinkti aukas Vilniaus Kalvarijose.

Taip pat prašome iš skiriamų Prakilniajai kurijai statybinių medžiagų fondų išskirti mums 5 t (penkias tonas) cinkuotos skardos bažnyčios stogui.

Statybų reikalais klebonas turi dažnai išvažiuoti. Parapija mišri, darbo labai daug. Kun. Juozas Budrevičius - ką tik po ligos; jam vienam sunku. Taigi prašome skirti trečią kunigą, kad galėtume taip didelį, svarbų ir jau pradėtą darbą tęsti ir kad kun. J. Budrevičius sveikatos visai neprarastų".

Į šį prašymą kurija jokio atsakymo nedavė. Matyt, norėjo įsiteikti valdžiai, nes Švenčionėlių rajono pirmininkas K. Dudlauskas mums kelis kartus pranašavo: „Viskas baigsis leidimo gavimu; darbų neįvykdysite!"

Mokestį seminarijai ir kurijai per visą bažnyčios statybos laikotarpį parapija mokėjo. Kai kas buvo labai pasipiktinęs tokiu kurijos elgesiu.

1957 m. birželio 5 d. pakartotinai kreiptasi į Vilniaus arkivyskupijos kuriją šiuo raštu: „1957 m. gegužės 17 d. pasiųstas J. E. Vilniaus arkivyskupijos valdytojui prašymas, kuriame

nušviesta padėtis apie Švenčionėliuose statomą bažnyčią, bet nežinia kodėl kurija jokio atsakymo nedavė.

Pasiųstame rašte prašyta, kad kurija duotų DG kunigams, klebonams ir parapijų administratoriams nurodymą, jog leistų savo bažnyčiose per metines šventes rinkti aukas Švenčionėlių bažnyčios statybai, nes be paramos darbai nutrūks.

Santaupos jau sunaudotos, o įplaukos, palyginus su išlaidomis, labai mažos. Reikiamų sumų savo parapijoje jokiu būdu nesurinksime. Kurija šiame taip dideliame darbe turi padėti, nes Švenčionėlių parapijai padaryti didžiuliai .nuostoliai: kurijos paskirti klebonai, kuriais parapija pasitikėjo, bažnyčios mūro net neužkonservavo.

Kad visiems būtų žinoma kasos būklė, patarėjais revizoriais pakviesti: kun. dekanas Algirdas Gutauskas ir kun. Romualdas Blažys. Būtų gera, jei ir kurija susidomėtų ir su visa darbų eiga susipažintų vietoje.

Buvo prašyta skubiai paskirti dar vieną vikarą, nes kun. J. Budrevičius, kaip žinoma, yra silpnos sveikatos ir sekmadieniais vienas pasilikti negali.

Per Sekmines vyksime aukų rinkti į Mielagėnus (pats klebonas V. Miškinis pasiūlė). Per Dievo Kūno šventę - į Kalvarijas, per Švenčiausiosios Trejybės - į Gervėčius, o sekmadienį po Dievo Kūno šventės - į Švenčionis.

Jeigu kurija šiame taip svarbiame darbe skubiai nepadės, be kurijos pradėjome, be jos ir baigsime, bet tada su jokiais kurijos nurodymais nesiskaitysime. Laukiame skubaus atsakymo!"

Atsakymas ir vėl negautas.

Kreiptasi į vieną iš patarėjų: „Kur gauti lėšų?", bet taip pat nusivilta: atsakė „Švenčionėlių mieste gyvena daug darbininkų. Kreipkitės į juos, kad paskolintų!" Ir kiek galėjo eilinis darbininkas paskolinti? Ir kas galėjo garantuoti paskolos grąžinimą? Juo labiau kad 1957 m. pavasarį ėjo gandai, jog keis pinigus!

Nesulaukę iš kurijos jokio atsakymo, o iš patarėjų realaus patarimo, ryžomės veikti savarankiškai, aplenkdami kuriją ir patarėjus.

Kun. klebonas B. Laurinavičius kreipėsi į visus savo draugus su prašymu, kad per didesnes šventes leistų parinkti bažnyčios statybai aukų. Dauguma sutiko. Kai kurie net asmeniškai aukojo. Kun. Kazimieras Pukėnas, ką tik grįžęs iš lagerio,_ pirmas įteikė 2000 (du tūkstančius) rublių. Ant šios aukos matėsi aukotojo kruvinas prakaitas, nes ją uždirbo „tolimoj Rytų šalelėj".

Darbas pagyvėjo. Tik važiuok! Vienam net nebuvo įmanoma suspėti. Kviečiau klieriką atostogauti, bet kurija atsakė, jog nėra galinčio.

< ... >

Per 1957 m. sezono darbus buvo tikrai daug padaryta: nuvalytas mūras, sienos išmūrytos iki viršaus, padarytas perdengimas (lubos). Nors sezono darbai buvo baigti, darbas nesustojo: buvo daromi langai, perkamos medžiagos, ruošiamasi pavasariui.

Sumokėję mokestį seminarijai ir kurijai, likome be kapeikos. Matydamas, kad darbai nutrūks, jeigu neatsiras galimybės parinkti aukų statybai kitur, 1957 m. lapkričio 27 d. bažnyčios komitetas kreipėsi į Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytoją kan. dr. Juozapą Stankevičių su šiuo prašymu: „Švenčionėlių mieste statoma bažnyčia. Reikalingos lėšos, kurių parapija nepajėgia surinkti iš parapijiečių. Maloniai prašome leist mums Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos bažnyčiose parinkti aukų bažnyčios statybai".

Valdytojas priėmė labai maloniai, bet pageidavo apie vykdomą statybą gauti pažymą iš Vilniaus kurijos. Reikiama pažyma negauta. Kreipėmės į jį pakartotinai, aiškindami, kad, dėl mums nežinomų ir nesuprantamų priežasčių Vilniaus arkivyskupijos kurija atsisakė išduoti pageidaujamą pažymą.

Drauge valdytojui buvo įteiktas šis prašymas: „Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt septintų metų gegužės mėnesio 12 d. Švenčionėlių parapijai teko didelė laimė - gavome sekantį raštą: „Religinių kultų reikalų taryba prie TSRS Ministrų Tarybos. Įgaliotinis Lietuvos TSR. Nr. 298. Vilnius, 1957 m. gegužės mėn. 9 d. Švenčionėlių m. religinės bendruomenės pirmininkui. Į Jūsų pareiškimą dėl bažnyčios statybos užbaigimo pranešu, kad pagal Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Komisijos š. m. balandžio mėn. 27 d. posėdžio protokolą Nr. 7 leidžiama užbaigti Švenčionėlių bažnyčią.

1956 m. gruodžio mėn. 18 d. MT Komisijos nutarimas panaikinamas. Religinių kultų įgaliotinis Lietuvos TSR - J.Rugienis".

Neilgai džiaugėmės gautu leidimu, nes pritrūkome lėšų. Kadangi nei Švenčionėlių parapija ir net Vilniaus arkivyskupija nepajėgia padengti visų išlaidų, susijusių su statyba, maloniai prašome leisti Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos bažnyčiose parinkti aukų Švenčionėlių bažnyčios statybai. Reiškiame didžiausią pagarbą ir padėką".

Į šį prašymą gavome tokį atsakymą: „Šiai rinkliavai pritariame ir prašome DD GG Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos kunigus klebonus, į kuriuos kreipsis įgalioti Švenčionėlių parapijos kunigai, leisti minimą rinkliavą atlikti, apie tai paaiškinus iš sakyklos". Pasirašė: kan. dr. J. Stankevičius. 1957 m. gruodžio 13 d. Nr. 2090.

Taigi Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojas geriau ir greičiau suprato Švenčionėlių bažnyčios statybos skubotumo svarbą, negu Vilniaus arkivyskupijos kurija.

1958 m. vasario 15 d. gautas ir Vilniaus arkivyskupijos kurijos raštas Nr. 540. „JM Didžiai Gerb. vyskupijų dekanams, dekanato kunigų žiniai. Klaipėdoje (Telšių vyskupija) ir Švenčionėliuose (Vilniaus arkivyskupija) statomos katalikų bažnyčios. Šiems dideliems darbams atlikti reikalingos milžiniškos lėšos. Statomų bažnyčių vadovai kreipiasi į visus mūsų krašto katalikus, prašydami paremti jų kilnius darbus bent kukliomis aukomis.

Laikome reikalingu pakartoti jų prašymą ir paraginti mūsų vyskupijų dvasininkiją bei tikinčiuosius prisidėti savo aukomis prie šių šventovių statybos. Kunigai prašomi pagal išgalę tam tikslui skirti asmeninę auką ir, per daug nesipriešinant, noriai, prieš tai atitinkamai paruošiant tikinčiuosius, besikreipiantiems statomų bažnyčių aukų rinkėjams leisti atlikti bažnyčiose aukų rinkliavas: vieną sekmadienį - Klaipėdos bažnyčios statybai, kitą sekmadienį - Švenčionėlių bažnyčiai. Tai graži proga parodyti bendro reikalo supratimą, dosnumą ir gerą valią".

Koks didelis Vilniaus arkivyskupijos kurijos džentelmeniškumas! Pirma parinkti Klaipėdos statomai bažnyčiai, o paskui Švenčionėlių!..

Matydami pavojų, kad pritruksime lėšų, 1958 m. birželio 10d.su prašymu kreipėmės į JE Telšių vyskupą Petrą Maželį. Pacitavę gautą leidimą bažnyčiai statyti, toliau rašėme: „Jau metai, kai bažnyčia statoma. Iki šiol mus rėmė ir remia Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų bei Panevėžio ir Vilkaviškio vyskupijų tikintieji savo lėšomis. Darbų užbaigai reikia dar daug lėšų. Žinome, kad Jūsų vyskupijoje (Klaipėdoje) irgi statoma bažnyčia ir tam reikalingos milžiniškos lėšos. Dėl to anksčiau ir nesikreipėme į Jus paramos, bet dabar matome, kad be Jūsų vyskupijos tikinčiųjų pagalbos neapsieisime.

Todėl maloniai prašome Jūsų Ekscelenciją leisti daryti rinkliavą Telšių vyskupijos parapijose mums patiems, prieš tai susitarus su DD GG Klebonais, arba kreiptis į juos prašant, kad jie padarytų rinkliavą statomos Švenčionėlių bažnyčios intencija".

Gavome tokį atsakymą: „Didžiai Gerb. Telšių vyskupijos Dekanams. Švenčionėlių (Vilniaus arkivyskupija) Bažnyčios komitetas kreipėsi, prašydamas aukų Švenčionėlių statomai bažnyčiai, be ko kito, sakoma: „Leiskite padaryti Telšių vyskupijos parapijose rinkliavą Švenčionėlių statomos bažnyčios intencija".

Didžiai Gerb. Dekanai, prašome nedelsiant painformuoti savo dekanatų klebonus, kad jie, vadovaudamiesi krikščioniškojo solidarumo principu, visapusiškai prisidėtų prie minimos rinkliavos vienokio ar kitokio organizavimo ir praneštų kurijai surinktų aukų kiekį. Telšiai, 1958.VIII.14 d. Nr. 735".

Dauguma mūsų padėtį suprato ir savo gerumu sužavėjo. Žinoma, sutikome ir šykštuolių. Visur ir visuomet parodė savo gerumą ir dosnumą žmonės.

Džiugu ir malonu, kad Švenčionėliams padėjo ir kitų konfesijų tikintieji: musulmonai, pravoslavai ir judėjai.

6. Nors statybai leidimo dar neturėjome, kai kas apie leidimą net ir galvot nepatarė, o kai kas net draudė (Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Kozlovskis), švenčionėliečiai tikėjo, kad leidimą gaus. Dar 1956 m. rudenį iš Ceikinių žemės ūkio artelės jie nupirko 15 kietmetrių ąžuolo, o Švenčionėlių rajono vykdomajam komitetui įteikė tokį pareiškimą: „Šiuo pareiškiame, kad 1957 m. Švenčionėlių bažnyčios statybai bus reikalingos žemiau išvardytos medžiagos:

1. Dvitaurių geležinių sijų Nr. 26 14 t

2. Cemento 30 t

3. Vinių 8 mm 450 kg

4. Armatūros 12-18 mm 5 t

5. Vielos 50 kg

6. Armatūros 8 mm 5 t

7. Lentų 25 mm 25 m'

8. Lentų 40-50 mm 10 m1

9. Sijų 16x18 cm 22 m3

10. Juostinės geležies 350 kg

11. Cinkuotos skardos 5 t

12. Kiauravidurių plytų 8000 vnt.

13. Kalkių 10 t

14. Stiklo 200 m2

Minėtų medžiagų prašėme, remdamiesi provizorine sąmata, kurią sudarė inžinierius F. Virbickas".

Į šį pareiškimą jokio atsakymo negavome.

Prasidėjus darbams paaiškėjo, kad su medžiagomis nebus taip lengva, kaip buvo galvota, bet, padedant Dievui, ko tik reikėdavo, visuomet atsirasdavo. Teisingai pasakyta: „Ieškok-ir rasi, prašyk - ir gausi!" Tik nesiskaityk su nuovargiu ir nesakyk, kad neįmanoma.

Sunku buvo rasti specialistų, o ir suradus ne vieną reikėjo išvaryti. Nesusipratimų priežastis, kaip visur, taip ir statybose, buvo degtinė ir palaidas gyvenimas. Pavyzdžiui, vienas senis (mūrininkas), palikęs Vilniuje žmoną, čia susirado kokią senę ir į darbą ateidavo girtas. Teko iš darbo atleisti.

7. Viskas ėjo pagal iš anksto nustatytą grafiką. Labai daug padarė savanoriai talkininkai, kurių per statybos laikotarpį dirbo viršum trijų tūkstančių.

1957 m. buvo baigtos mūryti sienos ir išliedintos lubos. Talkininkų darbštumo niekas nesugebės tinkamai apsakyti. Per trumpiausią rudens dieną, perdengiant bažnyčią, t.y. betonuojant lubas, vien tik cemento pakelta dvi tonos, dar tiek pat, o gal ir daugiau, - akmens skaldos ir žvyro. Iš to viso dar reikėjo skiedinį rankiniu būdu išmaišyt...

Švenčionėliečiai, išgirdę, kad atvažiavo vagonai su plytomis, kas tik galėjo skubėjo iškrauti ir kaip galima greičiau suvežti. O kai kas tik pro langą stebėjo ir apmaudžiai galvojo: „O kad liaudis visuose baruose taip dirbtų!" Talkininkai dirbo be jokio išskaičiavimo. Dirbo taip, kad tik daugiau ir geriau padarytų: visuomet stengėsi rytojaus dienai darbo nepalikti. O kaip nuoširdžiai atlikdavo sunkiausius darbus! Kai sulaukdavome kalkių, jas iškraudavo talkininkai. Darbas baisus. Gerosioms ir uoliosioms talkininkėms net kraujas iš burnos ir nosies tekėdavo. Už tuos sunkiausius darbus dažnai net kuklaus ačiū neišgirsdavo, bet į tai dėmesio nekreipdavo. Po sunkiausio darbo grįždavo su šypsena, net nuovargio neparodydamos.

1957-1958 m. žiemą buvo daromi langai ir durys, taip pat ruošiamos medžiagos ateinančiam sezonui.

1958 m. ankstyvą pavasarį darbai atsinaujino. Per metus buvo padaryta daug: bažnyčia uždengta, ištinkuota ir pastatytas bokštas.

8. Didžiausias vargas buvo su skarda. Negavę paskyros reikiamam kiekiui, kreipėmės į Tarprajoninį architektūros skyrių Vilniuje su tokiu pareiškimu: „Kadangi negalime gaut paskyros cinkuotai skardai, kuri būtinai reikalinga uždengti bažnyčiai, maloniai prašome duot leidimą dalį bažnyčios uždengti skiedromis ir toliumi". Mūsų tikslas buvo gauti neigiamą atsakymą, kad turėtume pagrindą toliau kreiptis skardos reikalu. Mes buvome suprasti ir gavome neigiamą atsakymą: „Lietuvos Ministrų Tarybos Valst. statybos ir architektūros reikalų komiteto Vilniaus tarprajoninis skyrius. Vilnius, 1.958.V.13 Nr. 182, Švenčionėlių R. Kat. Bažnyčios komiteto pirmininkui. Atsakydami į Jūsų raštą Nr. 21, pranešame, kad pakeisti statomos bažnyčios skardos stogo dangą skiedromis, atsižvelgiant į pastato architektūrą, negalima, juo labiau kad jau turite 4 tonas cinkuotos skardos ir šiuo metu trūksta tik 2,5 tonos. Prašome daryti žygių skardos likučiui gauti ir uždengti bažnyčią ir bokštus cinkuota skarda".

9. Gavę šį atsakymą, buvome labai patenkinti, nes turėjome pagrindą kreiptis toliau. Su prašymu per religinių kultų įgaliotinį kreipėmės į Planavimo komisiją, iš kur mūsų prašymas vėl persiųstas religinių kultų įgaliotiniui.

Kiek kartų teko prašyti plytų ir skardos, sunku suskaičiuoti. Prašymų turinys vienas ir tas pats: „Prašom duoti leidimą, kad galėtume nusipirkti". O atsakymai taip pat vienodi: „Prašėte tik leidimo, o medžiagomis žadėjote apsirūpinti patys!" Įsitikinome, kad prašant galima išprašyti, tik reikia nenustoti vilties ir turėti kantrybės. 1958 m. rudenį gavome dvi tonas skardos.

10. Per metus nepatirta jokių nemalonumų. Viskas ėjo sklandžiai. O po metų paaiškėjo, kad statybos vadovo kun. B. Laurinavičiaus darbas buvo stebimas kai kurių konfratrų.

< ... >

Bažnyčios statybos metu labai daug talkino ir statybos vadovo tėvelis. Nors jis jau ėjo aštuoniasdešimtuosius metus, bet niekuomet neparodė nuovargio. Tai buvo puikus kurjeris: lentas nuvežt, supjaut, atvežt, paklaust, susitart - viską sugebėdavo. Greitesnio ir paklusnesnio negalima buvo rast. Neatlikęs reikalo net ir į namus negrįždavo.

Jei reikalus būtų tvarkęs ne statybos vadovo tėvelis, o „įgaliotiniai", statyba tikrai būtų užtrukusi, o užtrukimas būtų reiškęs katastrofą.

11. Antrojo nemalonumo priežastis buvo kun. S. M. Vienas iš menininkų patarė užmūryti virš altoriaus langą, o du presbiterijos šoninius padaryt didesnius ir pailgus. Kadangi presbiterija yra it atskiras priestatas, o jos langai ne tame pat aukštyje kaip bažnyčios, be to, jų aukščių skirtumas iš bažnyčios nepastebimas, patarimas buvo priimtas. Prasidėjo darbas. Pamatęs kun. S. M. atsiuntė grasinančią telegramą, kuria įspėjo, kad visuomenė statybos nerems, o Vilniaus arkivyskupijos kurijai, kun. Dekanui ir kai kuriems kunigams parašė laišką, kurį perskaičius atrodė, kad nieko daugiau nebelieka, kaip statybos vadovą kun. B. Laurinavičių uždaryt į beprotnamį. Tačiau minėti nemalonumai paveikė teigiamai: sutelkė visą energiją, - viskas buvo daroma su dar didesniu užsidegimu ir ryžtu. (N. B. Kun. S. M. buvo sovietinės valdžios įtakoje ir nėra abejonės, kad jis tą darė jų įsakymu, idant kun. B. Laurinavičius būtų morališkai palaužtas ir statyba sužlugdyta. - V. S.)

12. Pagaliau darbas buvo baigtas. Pasirašytas pastato priėmimo valstybinis aktas: „Švenčionėliai. 1959 m. liepos mėn. 22 d. Pastatas: Švenčionėlių R. K. bažnyčia. Adresas: Švenčionėliai, Kolūkio 12. Statytojas: R. K. bažnyčios komitetas. Valstybinė komisija, susidedanti iš: Komisijos pirmininkas - Valstybinės statybos inspekcijos atstovas Garmus K.M. ir nariai: 1. Valstyb. san. inspekcijos atstovas Zotovas M.M. 2. Priešgaisrinės apsaugos atstovas Kozlovas S.A. 3. Statytojo atstovas kun. Laurinavičius B.J. 4. Statytojo profsąjungos atstovas _______. Dalyvaujant: Statytojo techn. priežiūros vykdytojui Kriaučiūnui A., Generalinio rangovo įgaliotiniui - ūkio būdu apžiūrėjo pastatą, statytojo priimtą iš gen. rangovo pagal techninį priėmimo aktą, ir susipažino su pateiktais dokumentais, išvardytais techninio pastato priėmimo akto priede (Forma IX).

I. VALSTYBINĖ KOMISIJA NUSTATĖ:

1. Pastato statyba pradėta 1928 m. 2. Pastato statybos kubatūra____m3, naudingas plotas____m2, gyvenamas plotas____m2, aukštų skaičius - du. 3. Nukrypimai nuo patvirtinto techninio projekto: pagrindiniame fasade vietoj numatytos figūros pastatytas kryžius. 4. Pastato konstrukcija atitinka projekto reikalavimus; pastovumo, saugumo ir kokybės atžvilgiais tinkama normaliam eksploatavimui. 5. Santechnikos ir specialių įrenginių techninio priėmimo aktai ir bandomasis Komisijos jų veikimo patikrinimas patvirtina visišką galimybę eksploatuoti pastatą. 6. Pastato vertė (nėra) t. rb., faktinė vertė - 500 000 rb.

II. VALSTYBINĖ KOMISIJA PRIPAŽĮSTA, kad kokybės atžvilgiu, sutinkamai su patvirtintu projektu ir sąmata bei veikiančių techninių sąlygų ir normų reikalavimais, darbai atlikti: 1. Aplinka ir sklypo apželdinimas — esamas, 2. Fasadų architektūrinis apipavidalinimas - gerai, 3. Konstrukcijos -gerai, perdengimai - gerai, sienos - gerai, stogo konstrukcijos ir danga - gerai, 4. Vidaus apdailos darbai - gerai, tinko -gerai, dažymo - patenkinamai (tik nubalinta), grindys - gerai, 5. Ventiliacija - natūrali, elektros instaliacija - gerai.

III. VALSTYBINĖ KOMISIJA PAŽYMI: (Nieko!)

IV. VALSTYBINĖ KOMISIJA REIKALAUJA toliau nurodytais terminais atlikti ir užbaigti kitus darbus, kurių dėl pagrįstų priežasčių negalima atlikti šiuo metu: papildomai apželdinti teritoriją iki š.m. lapkričio 1 d.

V. VALSTYBINĖ KOMISIJA, laikydama, kad anksčiau išvardyti nukrypimai nuo projekto ir neužbaigti darbai negali būti kliūtis pastato priėmimui, nutaria statytojo pateiktą Švenčionėlių bažnyčią laikyti priimta su bendru įvertinimu - gerai.

PASTABOS: 1. Už visus atliktus darbus ir jų kokybę__metų laikotarpyje atsakomybė priklauso gen. rangovui, 2. Įvairūs ginčai, kilę po šio akto pasirašymo tarp statytojo ir gen. rangovo, sprendžiami per Valstyb. arbitražą. Valstybinės kom. pirmininkas K. Garmus. Nariai: Zotovas, Kozlovas, A. Kriaučiūnas, kun. B. Laurinavičius. Tvirtinu. Leidžiu pradėti eksploatavimą. Vyk. komiteto pirmininkas, 1959 m. rugpjūčio mėn. 7 d. Časas". (Antspaudas)

Ačiū Dievui, darbas baigtas laimingai! Išskyrus be jokio pagrindo iš kai kurių konfratrų patirtus nemalonumus, jokių kitų nemalonumų nebuvo. O visko galėjo būti...

Vienas iš komisijos narių paklausė: „Ir kaip sugebėjote per tokį trumpą laiką atlikti tokią didelę statybą? Mūsų statybininkai, turėdami visas galimybes, nieko panašaus nepadaro!" Trumpai atsakiau: „Viskas padaryta Dievui laiminant ir geriems žmonėms padedant. O jų tikrai netrūko!" Jis pasakė: „Tikrai, čia ne vien žmonių norai ir darbas!"

Darbas baigtas! Visų širdyse, kurie prisidėjo prie statybos, kunkuliavo džiaugsmas. Pranašai (K. Dudlauskas ir į jį panašūs) nusivylė: jie pranašavo, kad leidimo gavimu viskas ir baigsis.

13. Džiaugėmės, bet neilgai. Kaip paprastai, džiaugsmas greit praeina.

Priėmus bažnyčią, Švenčionėlių m. vykdomasis komitetas iškvietė kun. B. Laurinavičių ir paklausė, kas dalyvaus bažnyčios „atidaryme"? Atsakyta, kad tiksliai nežinoma.Tada paklausė: „O ką pakvietėt?" Atsakyta, kad visus, kurie mums parodė gerą širdį. „Kuo remdamiesi tiek daug kvietėte? Kas jums leido kviesti?" - ėmė priekaištauti. Atsakyta, kad pakvietėme, remdamiesi visų priimtomis mandagumo normomis: „Kvietėme visus, kas tik mums padėjo. Į svečius kviečia šeimininkas savo nuožiūra; nėra reikalo kažko atsiklausti..."

Pareikalavo, kad kvietimus atšauktume, nes turime teisę pakviesti tik tris kunigus svečius. Atsakyta, kad šventinant bažnyčią, reikia ne trijų, o keliolikos kunigų! „Jei norite priimt daugiau svečių, turite atvežti religinių kultų įgaliotinio leidimą!"

Susisiekus su įgaliotiniu, jis žadėjo būti Švenčionėliuose ir reikalą asmeniškai sutvarkyti.

Rugpjūčio 7 d. kun. B. Laurinavičius buvo pakartotinai pašauktas į vykdomąjį komitetą. Pirmas klausimas: „Ar leidimą gavote?" Atsakyta, kad įgaliotinis žadėjo atvažiuoti ir reikalą sutvarkyti. Šis atsakymą rūsčiai pertraukė: „Jei bus daugiau svečių kaip du trys, reikalą sutvarkysime administraciniu būdu!" Tai buvo aiškus ir griežtas grasinimas. Į grasinimą atsakyta klausimu: „Kur aš turiu pirmadienį, pašventinus bažnyčią, prisistatyti?" ,;Kodėl to klausiate?" „Kadangi tamsta kalbi kaip prokuroras ir teisėjas. Iš to darau išvadą, kad būsiu nubaustas. Taigi pašventinus bažnyčią pats paskubėsiu bausmę atlikti. Jei mes neturime teisės pakviesti ir priimti svečių geradarių, prašau uždrausti raštu, nes jūsų žodžio į bylą neįsegsiu, o aišku, kad per bažnyčios pašventinimą aš būsiu šeimininkas. Aš turiu suteikti galimybę pašventinti bažnyčią. Už visus trūkumus aš ir turėsiu atsakyti!" „Tai kaip bus?" - paklausė. Trumpai ir aiškiai atsakyta, kad viskas bus pagal iš anksto nustatytą tvarką!

Vėliau paaiškėjo, kad mano užimta aiški pozicija buvo atitinkamai įvertinta. Bičiuliai, o ir kai kurie draugai kunigai numatė, kad mane iš Švenčionėlių ištrenks. Bet man tai nebuvo svarbu. Kalbėjau aiškiai, nes grasino norėdami sutrukdyti iškilmes.

14. Bažnyčios pašventinimo išvakarėse rugpjūčio 8 d. buvo atvykęs vadinamasis korespondentas. Jis prašė pateikti žinių, kad galėtų liaudį informuoti apie pastatytą bažnyčią. Jam buvo trumpai atsakyta: „Jei tamsta būtum atvykęs prieš porą savaičių, būtum išgirdęs gražiausią himną. Pirmoje dalyje būtų išreikšta padėka Tam, kuris taip gražiai laimino mūsų darbą. Antroje dalyje būtų buvusi išreikšta padėka visiems, kurie padėjo ar bent netrukdė. Pirmoji dalis gal tamstai būtų ir neįdomi, o kalbėti apie ramybės drumstėjus mums netinka. Jei įdomu sužinoti, kas drumstė ramybę, nueikite į Švenčionėlių miesto vykdomąjį komitetą ir ten sužinosite. Štai liudytojas - Mielagėnų klebonas, kuris jau atvyko į iškilmes; jis labai pasipiktino, kad keleiviai, kurie norėjo atvažiuoti į bažnyčios pašventinimą, nebuvo priimami į autobusą".

Korespondentas atsakė, kad jam tas neįdomu ir paprašė pateikti žinių apie statybą, nes to, ką girdi, negalįs liaudžiai rašyti. Į tai atsakyta, kad labai liūdna, jei korespondentai pateikia skaitytojams tik saldumynus, o kartybių vengia.

15. Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt devintų metų rugpjūčio mėnesio devintoji Švenčionėlių miesto istorijoje buvo pirmoji, o gal ir paskutinė tokia diena. Tą dieną į Švenčionėlius buvo atvykusi nesuskaitoma maldininkų minia. Ji būtų buvusi dar gausesnė, bet atvyko tik stipresni, kurie galėjo eiti pėsčiomis, ir tie, kuriems pavyko į traukinį įlipti. Autotransporto eismas Švenčionėlių link jau išvakarėse buvo suvaržytas.

Bažnyčią pašventino Jo Ekscelencija vyskupas Julijonas Steponavičius. Dalyvavo dvidešimt penki kunigai, devyni klierikai ir nesuskaitoma tikinčiųjų minia. < ... >

16. 1960 m. balandžio 8 d. iš kun. B. Laurinavičiaus pareikalauta pasiaiškinimo:

„Aš, Švenčionėlių rajono milicijos skyriaus operatyvinis įgaliotinis jaun. leitenantas, iš kun. Laurinavičiaus Bronislovo, gim. Astravo rajone, Gėliūnų k., priėmiau šį paaiškinimo protokolą:

1. 1956 ir 1957 m. F. Virbickas iš Vilniaus, gyv. Tymo gatvėje, padarė brėžinius. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo padaryti „iš akies" - netikslūs, todėl iš naujo brėžinius darė inž. Kriaučiūnas, gyv. Lentvaryje. Virbickas ir sąmatą buvo padaręs, bet tik pro forma, todėl dėl taupumo sumetimų nauja nedaryta.

2. Darbams vykdyti buvau suradęs Lisauską, gyv. Vilniuje, bet, pradėjus dirbti, jį atleidau, nes pasirodė, kad nieko nedirba, o tik geria.

3. Dalis medžiagų buvo įsigyta krautuvėse: vinys, stiklas, cementas, o kitos - iš Vilniaus arkivyskupijos kurijos. Paskyrų neturiu. Jei būtinai reikalingos, galima sužinoti kurijos archyve. Geležis taip pat pirkta krautuvėse.

4. Už atskirus darbus ir brėžinį buvo mokėta pagal susitarimą. Po ilgesnio laiko jau nebeprisimenu kiek.

5. Bažnyčios komitetas buvo įgaliojęs mane organizuoti darbą ir išmokėti darbininkams. Išskyrus pradžioje patirtus nemalonumus dėl minėto girtavimo, toliau viskas ėjo sklandžiai. Statybos metu dirbo virš trijų tūkstančių talkininkų -nemokamų darbininkų. Kriaučiūnui mokėdavau už kiekvieną atvažiavimą. Kiek? Irgi neatsimenu.

6. Iš restauravimo dirbtuvių dirbusių nežinau. Tiesa, net kelis kartus buvau užėjęs prie šv. Mykolo bažnyčios, bet teiravausi mūrininkų. Buvo atvažiavę keturi, kurie restauravo Panerių koplytėlę, bet, pamūriję porą dienų, išvažiavo, aiškindamiesi, kad negalį pasitraukti iš darbovietės.

Paaiškinimą parašiau nedarydamas jokių pataisymų-braukymų-skutimų".

17. 1963 metų kovo mėn. Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas pareikalavo, kad pristatyčiau: 1. Švenčionėlių bažnyčios statybai gautą leidimą iš Lietuvos SSR Ministrų Tarybos, 2. Projektinę dokumentaciją, 3. Medžiagoms gautas paskyras, 4. Bažnyčios priėmimo aktą.

Leidimą, projektinę dokumentaciją ir bažnyčios priėmimo aktą pristačiau. O iš kur ir kokios medžiagos gautos, atsakiau, kad priimant Valstybinei komisijai, viskas buvo smulkiai paruošta ir pateikta. Priėmus nebuvo reikalo viską laikyti ir saugoti. Juo labiau kad mes neturėjome seifų saugoti smulkiajai dokumentacijai. Mes saugome tik paskutinį - Valstybinės komisijos žodį - priėmimo aktą.

Kai nusibodo klausinėjimai ir teiravimaisi, kaip mes galėjome užmiršt, ką pirkome ir kiek mokėjome, atsakyta: „Tamsta tikrai neprisimeni, ką prieš savaitę valgei. Tai kaip mes galime prisiminti, kas buvo prieš keletą metų?" Tuo ir baigėsi visi pokalbiai.

18. Prasidėjus darbams prie Švenčionėlių bažnyčios, susirūpinta varpu, nes senosios Švenčionėlių bažnyčios varpas buvo menkutis. Bažnyčios komitetas 1957 m. kreipėsi į religinių kultų įgaliotinį, kad atiduotų ar paskolintų Švenčionėlių bažnyčiai varpą iš kurios nors uždarytos Vilniaus bažnyčios. Buvo gautas atsakymas žodžiu: „Neturime teisės skolinti iš neveikiančių bažnyčių".

Sužinoję, kad Lenkijoje, Olštyno Ostrudoj mieste, liejami varpai, kreipėmės, kad išlietų bent vienos tonos varpą.

Firmos direktorius atsakė, kad reikia kreiptis į Varšuvą, į užsienio eksporto bendrovę PRODIMEX. PRODIMEX patarė kreiptis į Maskvą, į RAZNOEKSPORT. Tuo ir baigėsi „flirtas"

su Varšuva varpo reikalu: į Maskvą nebuvo prasmės rašyti.

*

1959 m. gegužės 5 d. Švenčionėlių bažnyčios komitetas kreipėsi į Švenčionių parapijos dekaną kun. A. Gutauską ir į Švenčionių bažnyčios komitetą su šiuo prašymu:

„Jau baigiamas statyti Švenčionėlių bažnyčios bokštas, kuriame turime pakabinti varpą, bet jo neturime ir niekur negalime gauti. Bažnyčia be varpo - it nebylė motina, it balsą praradusi gražuolė solistė. < ... >

Švenčionėlių parapija, nuoširdžiai dėkodama už aukas, kurias gavo iš Švenčionių parapijos, maloniai prašo paskolinti vieną varpą iš turimų trijų (vidutinį). Jis skambėdamas kvies visus, o jo balsą išgirdę ir susirinkę prašys palaimos sau ir Jums. Švenčionėliai, 1959.V.5". Pasirašė: kun. B. Laurinavičius, A. Martinkėnienė, V. Užlienė ir F. Mackevičius.

Švenčionių parapijos dekanas neišdrįso paskolinti. Jis kreipėsi į Vilniaus arkivyskupijos kuriją, o kurija, kaip jau žinoma, jokiam švenčionėliškių sumanymui nepritardavo. < ... >

1964 m. kun. Vaclovas Aliulis MIC pasiūlė, o Švenčionių bažnyčios komitetas noriai paskolino švenčionėliškiams nenaudojamą varpą, kuriuo Švenčionyse nebūdavo skambinama, nes jie turėjo nusipirkę naujus, skambius varpus.

19. SENOSIOS BAŽNYČIOS LIKIMAS. Dar nebuvo gautas leidimas pradėti darbus prie mūrinės bažnyčios, kai religinių kultų įgaliotinis B. Pušinis paklausė: „Ką darysite su senąja, baigę naująją?"

Jam atsakyta, kad, jeigu medieną bus galima panaudoti, pastatysime bažnyčios darbininkams namą, o puvėsius sudeginsime.

Pastačius naująją, senoje bažnyčioje buvo daromas inventorius naujajai bažnyčiai: suolai, klausyklos, spintos, klauptu-kai ir parketas.

1960 m. pavasarį ji buvo išardyta. Išardžius pasirodė, kad nedaug buvo tinkamos medienos: jos užteko tik padidinti esamam prie bažnyčios mediniam nameliui, kad turėtų kur žiemą pasišildyti seneliai, vaikai ir pasimokyti choras.

Kai bažnyčia jau buvo išardyta, pašaukė kleboną kun. B. Laurinavičių į Švenčionėlių miesto vykdomąją komitetą, kur pareiškė, kad gautas skundas, jog: „Laurinavičius bažnyčią išardė ir pardavė".

Atsakyta, kad pirmoji skundo dalis teisinga: bažnyčia išardyta, nes nebuvo galima jos palikti avarinės būklės. Dėl pardavimo - neteisybė! Visa mediena yra vietoj. Panaudojome tik išardytos bažnyčios fundamento akmenis naujajai bažnyčiai aptverti.

Miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Ežerinis uždraudė senosios bažnyčios medieną naudoti parapijos reikalams: „Tai valstybės turtas!"

1960 m. liepos 1 d. gautas iš Švenčionių rajono vykdomojo komiteto raštas Nr. 364, kuriame buvo rašoma: „Remiantis Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos š. m. birželio 24 d. raštu Nr. 348, Švenčionių rajono DZD Tarybos vykdomasis komitetas praneša Jums, kad Švenčionėlių katalikų religinės bendruomenės maldos namų pastato medžiaga yra perduota Švenčionių MMS kultūros namų statybai".

1960 m. liepos 9 d. gautas ir religinių kultų įgaliotinio raštas Nr. 396: „Į Jūsų š.m. birželio 29 d. pareiškimą Nr. 2 pranešame, kad išplėsti dabar naudojamos „špitolės" patalpas, pristatant 25 m2 kambarį, Jums neleidžiama, kadangi tam nėra realaus reikalo. Dabartiniu metu vietos klebonas kun. B. Laurinavičius statosi nuosavą namą ir jį pasistatęs atlaisvins „špitolės" patalpas. Išlaisvintose patalpose (34,2 m2 gyv. ploto) gali tilpti du bažnyčios tarnai: sargė ir vargonininkas. Zakristijonui butas nereikalingas, nes jis gyvena nuosavame name.

Buvusios bažnyčios medieną (sienojus, lentas), vietos valdžios organams pareikalavus, prašome perduoti be jokių trukdymų.

Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos (Rugienis)".

Medieną atvažiavę patys pasiėmė. Švenčionėlių bažnyčios komitetas oficialiai jos neperdavė, nes „perdavimu" būtų aprobavęs neteisėtą aktą.

Švenčionių rajono vykdomasis komitetas rašė, kad likusią senos bažnyčios medieną panaudosiąs MMS kultūros namų statybai, bet nepanaudojo. Švenčionėlių parapijos tikintiesiems buvo skaudu žiūrėti į patvory suverstą buvusios bažnyčios medieną, kuri, be jokios priežiūros pagulėjusi, „ištirpo". Jei būtų leidę panaudoti Švenčionėlių bažnyčios komitetui, būtų panaudota statybai. Šiandien tame name kas nors gyventų. Medžiagą paėmė, o kokiam tikslui suvartojo - niekam nė motais. O gaila, be galo gaila!

Švenčionėliškiai ten, kur stovėjo senosios bažnyčios altorius, pastatė paminklą: ant betoninio postamento įrašė „1905-1959" (senosios bažnyčios data), o ant jo - natūralaus dydžio Švenčiausiosios Jėzaus Širdies statulą. Aplinkui pasodintos septynios obelys. Buvusios bažnyčios vietoje įrengtas gėlynas.

20. MEDIENA, ĄŽUOLAS, STIKLAS, AKMENYS. Medienai gaudavome paskyras per Vilniaus arkivyskupijos kuriją. Medienos kokybė priklausė nuo miško šeimininkų. Švenčionėlių miškų ūkio direktorius paprastai atsakydavo, kad geros medienos „Nietu" (rus. - nėra). Jei pirkdavome, tai gaudavome prasčiausią, kuri tiko tik pastoliams. Kartą, sužinoję, kad Švenčionėlių miškų ūkis turi pirmos rūšies medžiagos, kreipėmės į Lietuvos miškų ūkio ministrą. Maloniai priėmė ir ant paskyros užrašė rezoliuciją: „Duot pirmos rūšies medieną". Švenčionėlių miškų ūkio direktorius, pamatęs rezoliuciją, labai nustebo: visai kitu tonu ėmė kalbėti. Tas menkas popierėlis jį visiškai pakeitė ir švenčionėliečiams atidarė duris į miškų ūkį.

1958 m. mediena labai pabrango (kone penkis kartus). Norint realizuoti paskyrą, reikėjo būtinai forminti. Išgirdus apie medienos pabrangimą, paprašyta, kad išrašytų sąskaitą tik keliems kietmetriams. „Kodėl tiek mažai imate? Turite šimtui", - susidomėjo darbuotojas. Atsakyta, kad labai pabrango. Kaip malonu buvo išgirsti: „Eikite ten, - parodė kur, - ir jums įformins sena kaina".

Net nepagalvota, sapne nesapnuota, kad yra tokių gerų, žmonių. Norėta arčiau susipažinti, bet jis ir pavardės nepasakė: atsakė, kad žmogus žmogui turi gera daryti ir be pažinties.

Po kiek laiko atėjo nepažįstamas žmogus ir pranešė: „Važiuokite, gausite leidimą pirkti parketo". Nuskubėta. Galima, tik reikia gauti pažymėjimą, kad mums parketas reikalingas. Kur gauti? Pas religinių kultų įgaliotinį? Ačiū: pažymėjimo mes negausime. Kiek tamsta mus atjaučiate ir norite padėti, tiek kiti į mus žiūri pro kitokius akinius: jie tik ir laukia, kad mes, pritrūkę medžiagų, darbus nutrauktume.

Kilo mintis visą bažnyčios vidaus inventorių padaryti iš ąžuolo. Realizuoti šį sumanymą kliūčių neatsirado. Gerieji buvusieji parapijiečiai iš Ceikinių viską patys sutvarkė: reikiamą kiekį ąžuolo išpirko, iškirto ir atvežė į Švenčionėlių lentpjūvę. Visiems darbams vadovavo Adolfas Dailidė iš Ceikinių parapijos, Melninkų kaimo.

* * *

Besimeldžiantįjį į veikia aplinka: bažnyčios vidus ir ypač apšvietimas. Buvo reikalingi spalvoti langų stiklai. Bet kur jų gauti?

Kreiptasi į Vilniaus stiklo fabriką. Laimei sutiktas malonus senelis nurodė, kad toli toli, Briansko srity, Dietkovo rajone, gyvenvietėje Starij yra spalvoto stiklo fabrikas. Gautu adresu parašytas laiškas, iš kur gavome atsakymą, kad norint gauti stiklo reikia kreiptis į Maskvą.

Švenčionėlių bažnyčios komiteto prašymą Maskva patenkino ir paskyrą atsiuntė. Nei per laišką, nei telefonu su fabriku susitarti nepavyko: matyt, norėta pirklį asmeniškai pamatyti. Teko važiuoti net du kartus. Pirmą kartą stiklas neatvežtas, nes trūko konteinerių. Nuvažiavus antrą kartą, konteineriai atsirado: stiklas buvo gerai supakuotas ir pervežant nė vienas lakštas nesudužo.

Žmonės buvo stebėtinai malonūs ir nuoširdūs. Skubant sugrįžti teko net garvežėliu pavažiuoti. Noriai priėmė, pavėžėjo, ir tai tik už ačiū. Buvo Velykų laikotarpis. Visur ir visi kalbėjo tik apie Paschą. Vadinasi, Rusijoje tikėjimas gyvas.

* * *

Reikėjo daug akmenų. Kilo sumanymas, kad kiekvienas parapijietis surinktų akmenis nuo savo takelių ir atneštų: jie bus panaudoti altoriaus pamatams. Nuostabu: žmonės tiek prinešė, o kai kas ir atvežė, kad mažai tereikėjo pirkti. Mažasis Romukas, paklaustas, kur jis neša krepšelį akmenukų, atsakė: „Altoliui .

1957-1960 m. švenčionėliečiai laisvalaikį skyrė ne poilsiui, bet bažnyčios statybai. Dirbo neskatinami ir neraginami. Dirbo savo noru. Dirbo nuoširdžiai ir sunkiai. Dirbo jauni ir seni. Tikrai, buvo kuo žavėtis!

21. Švenčionėlių bažnyčios statybai surinktų aukų apskaitos lapas

22. Švenčionėlių bažnyčios statybos išlaidų 1957-1959 m. apskaitos lapas

23. Kun. B. Laurinavičiaus 1957-1959 m. vesti aukotojų (parapijų, kunigų, tikinčiųjų) apskaitos lapų pavyzdžiai

Švenčionėlių bažnyčios statyba ir šventinimo iškilmės


Čia turės stovėti bažnyčia..." Švenčionėliai, 1956 m.


Senoji Švenčionėlių bažnyčia (kairėje) ir naujoji, laukianti naujojo klebono rūpesčio. 1956 m.


Ruošiami pastoliai. 1957 m


Švenčionėlių bažnyčios statybos aikštelė. 1958 m.


Iš vagono iškraunamos plytos bažnyčios statybai. 1957 m

.

Plytų iškrovimo „konvejeris"


Maišomas mūrijimo skiedinys


Keliamos lubų sijos


Talkininkų darbas verda


Bažnyčios frontonas pastoliuose. 1958 m.


Kun. B. Laurinavičius su talkininkais ant bažnyčios viršaus. 1959 m.


Talkininkės


Ištikimiausias kun. B. Laurinavičiaus padėjėjas statant bažnyčią - jo tėvelis Jurgis prie senosios Švenčionėlių klebonijos. 1959 m.


Ir jam rūpi statyba...


Statybos panorama. 1958 m. sausis


Statybos įkarštis. 1958 m. vasara


Bažnyčios bokšto statyba. 1959 m


Stiebiasi bokštai


Švenčionėlių panorama nuo statomos bažnyčios viršaus


Atidaromi šventoriaus vartai. 1959 m


Minia maldininkų, susirinkusių į bažnyčios šventinimo iškilmes. 1959-08-09


Vysk. J. Steponavičius prie didžiųjų bažnyčios durų šventinimo apeigose


Šventinimo apeigų procesija


Vysk. J. Steponavičius sako pamokslą šventinimo pamaldose


Švenčionėlių bažnyčios choras su vysk. J. Steponavičiumi po bažnyčios šventinimo iškilmių. 1959-08-09


Proginė bažnyčios pašventinimo nuotrauka -atvirukas


Švč. Jėzaus Širdies skulptūra senosios Švenčionėlių bažnyčios vietoje


Pastatyta ne tik bažnyčia, bet ir nauja klebonija. 1962 m.


Švenčionėlių bažnyčia žiemą. (Kn. Švenčionių rajono bažnyčios. Vilnius: P. Paknio leidykla, 2001)


Švenčionėlių bažnyčios vidus. 1967 m. (Kn. Švenčionių rajono bažnyčios. Vilnius: P. Paknio leidykla, 2001)

3.2. ŠVENČIONIŲ RAJONO VYKDOMOJO KOMITETO PIRMININKO PAVADUOTOJUI V. SAULIŪNUI

PAAIŠKINIMAS

1972 m. sausio 10 d. Adutiškio apylinkės darbuotoja Navickienė perdavė Jūsų žodinį įsakymą: sausio 11 d. 12 val. turiu atvykti į Adutiškio apylinkę. Nurodytu laiku nuėjęs, laukiau pusę valandos. Išgirdęs „Įeikit!", įėjau. Man įėjus Jūs ėmėte šaukti: „Ką jūs padarėte? Ką padarėte?" Atsakiau, kad aš nieko pikto nepadariau. Tuomet Jūs, dalyvaujant apylinkės pirmininkui A. Laurinavičiui ir Adutiškio vidurinės mokyklos direktoriui Navikui, mane apkaltinote,, kad:

1) Adutiškio bažnyčioje per Kristaus Užgimimo šventę giedojo vaikai,

2) laiminau vaikus ir už giedojimą jiems daviau saldainių,

3) ėjau pas tėvus agituoti,

4) Jūs man įsakėte, kad surinkčiau iš kaimų gedulingas vėliavas, kurias tikintieji neša per laidotuves.

Po pokalbio Jūs dar liepėte parašyti pasiaiškinimą. Kadangi pasiaiškinimus rašo prasikaltėliai, o aš neprasikaltęs, taigi rašau paaiškinimą.

1. Per Viešpaties Užgimimo šventę, aukodamas šv. Mišias, girdėjau bendrą visų giedojimą. Girdėjosi balsai suaugusių ir vaikučių. Giedojo visi, nes buvo giedamos giesmės, kurias visi moka. Per pokalbį Jūs sakėte: „Praeity ir aš dainavau!"

Jūs pasipiktinote, kad vaikai buvo užlipę prie vargonų ir ten giedojo. Keista! Pereitais metais piktinotės, kad vaikai buvo prie altoriaus, o šiemet, kad nutolo - nuėjo prie vargonų. Aš negaliu nurodyti, kur kas bažnyčioje turi stovėti, nes bažnyčioje vietos nenurodytos. Aš, kaip kunigas, negaliu drausti kam nors giedoti, nes kaip sakoma: „Kas gieda - dvigubai meldžiasi". Man labai malonu, kad žmonės neprašomi ir nevaromi patys eina į bažnyčią. Ne taip kaip į kultūros namus: atvežami ir nuvežami. Palaiminimas visiems buvo bendras!

2. Dabar dėl saldainių. Tai seklio [KGB agento ar informatoriaus] išgalvotas šmeižtas! Už giedojimą saldainių niekam nedaviau! Teko išgirsti, kad mokinė Mažeikaitė per tardymą pasakiusi: „Davė saldainių!" Bet tas jos „davė" - it anoj pasakoj, kurią labai gerai prisimenu, aprašytas epizodas. Sakoma, kad buvo teisiamas tarnas, kuris atsisakė paklusti savo ponui. Ponas nemandagų ir nepaklusnų tarną apkaltino tuo, kad jis davęs sūnui nuodų. Teisėjas paklausė kaltinamąjį: „Ar tiesa, kad tu pono sūnui davei nuodų?" Kaltinamasis norėjo atsakyti: „Daviau verkiančiam duonos". Bet jam neleido viso sakinio pasakyti: kai tik ištarė „Daviau!", teisėjas nutraukė. Į nutarimą įrašė: „Tarnas davė pono sūnui nuodų!" Taip ir Mažeikaitės tardytojas, išgirdęs, kad „davė", pasakė: „Man tik to ir reikėjo!"

Tai buvo 1971 m. gruodžio 24 vakarą. Tikintiesiems tai ne eilinis vakaras. Tą šventą vakarą ne tik Mažeikaitė gavo saldainių, bet ir pagyvenusieji. Visi, kas tik užėjo į mano butą, tą šventą vakarą visi rado svetingumą. Taigi, jei gavo, tai ne bažnyčioje, kaip buvo akcentuojama per pokalbį, ir ne už giedojimą! Jei už giedojimą, tai kodėl gavo tik Mažeikaitė?

Patinka kam ar ne, reikia konstatuoti faktą, kad, nepaisant žiaurios agitacijos, nukreiptos prieš kunigus, tikintieji kunigus myli. Labai dažnai tėvai su vaikais atneša dovanų. Jei tokia proga jie pavaišinami saldainiais, tai čia niekas negali ir neturi teisės įžiūrėti ką pikto ir laikyti tai prasikaltimu. Žinoma, kai kam būtų labai malonu ir naudinga, jei tikintieji patikėtų, jog kunigai tokie šlykštūs, kaip jie piešiami mokykloje.

Teko girdėti, kad Kalėdų laikotarpyje Adutiškio apylinkės pirmininkas dalijo dovanas. Dovanos buvo dalijamos ir Adutiškio mokykloje prie eglutės. Vilniaus radijas 1972-01-21 pranešė, kad Lietuvos pionieriai pasiuntė Vietnamo vaikams dovanėlių. Suminėtų geradarių gerumu niekas nepasipiktino. O kad kunigas parodė svetingumą savo bute, Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas pasipiktino ir labai susirūpino. Net į Adutiškį atvyko, kad kunigą išbartų!

3. Dėl Jūsų priekaišto: „Eini pas tėvus agituoti!" Pareiškiu, kad einu visur, kur tik esu šaukiamas, prašomas, kviečiamas. Aš esu ne Jums skirtas, nes, kaip skaitome TSRS konstitucijos 124 straipsnyje „Bažnyčia atskirta nuo valstybės". O visgi, kai tik Jūs mane šaukiate, aš einu ir pas Jus. Einu net ir tada, kai Jūs šaukiate neturėdami jokio reikalo, o pasišaukę perduodate saugumui. Prisimenate, kai 1971 m. Jūs mane iškvietę perdavėte saugumo atstovui Čepuliui? Jei aš turiu eiti pas Jus, tai kaip aš galiu neiti pas tuos, kuriems esu paskirtas? Einu, kai kviečia pas ligonį. Einu, kai esu kviečiamas pašventinti namus. 1966 m. išleistame apeigyne, kuris buvo cenzūruotas tarybinių pareigūnų, yra nurodyta, kaip pašventinti namą (I - 212 p.). Jei cenzorius pašventinimo formulės neišbraukė, tai aišku, kad leidžiama šventinti. Suprantama, kad sėdėdamas klebonijoje iš tolo apeigų neatliksiu: tenka eiti.

Einu, kai daržą reikia pasodinti ar derlių nurinkti. Einu, kai malkas reikia sukapoti. Einu, nes gyvas žmogus, gyvendamas tarp žmonių, turi įvairiausių reikalų ir reikaliukų.

Man prirašoma „agitacija". Tai šmeižtas! Jokia agitacija neužsiimu ir nemanau užsiimti, nes aišku ir suprantama, kad agitacija būtų beprasmė. Su agitacija toli nenueisi. Niekas agitatoriais netiki. Kasdienio gyvenimo faktai - tai efektyviausia ir geriausia agitacija. Nenorinčiam galvoti joks agitatorius nesužadins proto, kad imtų galvoti, o galvojančiam niekas stabdžių nenuleis, kad nustotų galvoti ir mąstyti. Žmogui, kuris bent šiek tiek žino apie visatą, kuris stebi gamtą, nereikalingi jokie agitatoriai: jis ir be agitacijos tiki ir garbina DIEVĄ.

4. Jūs reikalavote, įsakinėjote, kad surinkčiau iš kaimų gedulingas vėliavas, kurias tikintieji neša per laidotuves. Per pokalbį sakiau, o dabar pakartotinai pareiškiu, kad vėliavos skirtos ne mano kompetencijai! Vėliavas rinkti - tai ne klebono darbas. Jūs teiravotės, kokie kaimai turi vėliavas. Atsakiau: Svylionys, Vosiūnai, Davaisiai. Jūs teiravotės: „Kur tos vėliavos?" Atsakiau, kad nežinau! Pradėjote juoktis ir ironizuoti. Visai be pagrindo ironizavote: kas bent kiek galvoja, supranta, kad kaime ne viena Agotytė gyvena, bet keliolika šeimų. Taigi turėjau pagrindo atsakyti, kad nežinau, nes tikrai nežinojau ir nežinau, kas tas vėliavas globoja.

Jeigu vėliavas surinkčiau, jos taptų rajono nuosavybe. Koks būtų jų likimas? Nežinau! Gal jos atsikliūtų muziejuje? Gal paliktų sandėlyje? O gal kas, kaip nereikalingas, sudegintų.'' Aišku, kad jos netarnautų savo paskirčiai. O aš kuo tapčiau.?

Kaip į mane žiūrėtų tikintieji? Ne kitaip, kaip tik į aną žandarą, kuris iš mūsų senelių atiminėjo maldaknyges - „Šaltinį", „Aukso altorių" - ir jas degino. Kiek tenka girdėti, ne tik tikintieji su panieka prisimena tuos žandarus, bet ir netikintys tarybiniai žmonės. Vėliavas rinkti man sąžinė neleidžia!

Adutiškis, 1972-12-21 Kun. B. Laurinavičius

3.3. RELIGIJŲ REIKALŲ TARYBOS ĮGALIOTINIUI LIETUVOS TSR KAZIMIERUI TUMĖNUI

Nuorašai:

Lietuvos TSR teisingumo ministrui A. Randakevičiui, JE Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos ordinarui

vyskupui Juozapui Matulaičiui-Labukui, JE Telšių vyskupijos ordinarui vyskupui Juozapui Pletkui, JE Panevėžio vyskupijos ordinarui vyskupui Romualdui Krikščiūnui, JM DG Kaišiadorių vyskupijos valdytojui

kan. Juozapui Andrikoniui, Vilniaus arkivyskupijos kurijai

PAREIŠKIMAS

TSRS Konstitucija pripažįsta visiems piliečiams religinių kultų atlikimo laisvę (124 straipsnis) ir įstatymu garantuoja žodžio, spaudos, susirinkimų ir gatvės eitynių laisvę (125 str.), o Lietuvos TSR Baudžiamasis kodeksas (145 str.) net bausmes numato tiems, kurie kliudytų atlikti religines apeigas. Tačiau praktika rodo visai ką kita.

1974 m. kovo 15-17 dienomis Adutiškio bažnyčioje buvo Gavėnios rekolekcijos. Jos ramiai praeidavo net Stalino viešpatavimo metais. O šiemet? Tuojau po rekolekcijų - kovo 20 d. Adutiškio apylinkės pirmininkas, pasišaukęs mane į apylinkę, surašė „administracinio nusižengimo protokolą", kuriame mane kaltino, kad aš kovo 15-16 dienomis pažeidžiau Lietuvos TSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo 1966 m. gegužės 12 d. įsako antrąjį pastraipsnį.

Netrukus man atsiuntė net du pranešimus, kuriuose buvo rašoma, kad Švenčionių rajono DŽDT vykdomojo komiteto administracinė komisija kovo 25 d. nagrinės mano bylą, kurioje aš privalau dalyvauti.

Posėdyje dalyvavo Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis, Švenčionių rajono milicijos viršininkas Archipovas ir kiti administracinės komisijos nariai. V. Mačionis mane kaltino, kad aš, pakviesdamas kunigus į rekolekcijas be rajono leidimo, pažeidžiau Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1966-05-12 įsako antrąjį pastraipsnį. Į nutarimą įrašė: „Pažeidė įstatymus organizuojant ir vykdant religinius susirinkimus". Eilinėse pamaldose įžiūrėta susirinkimai!

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1966-05-12 įsako antrame pastraipsnyje sakoma: „Už įstatymais nustatytų taisyklių pažeidimą, organizuojant ir vykdant religinius susirinkimus, eilines ir kitas kulto apeigas". Šis pastraipsnis aiškiai prieštarauja Tarybų Sąjungos Konstitucijos 125 straipsniui, kuris „Garantuoja piliečiams susirinkimų laisvę". Adutiškio bažnyčioje nebuvo jokių susirinkimų, o tik eilinės Gavėnios rekolekcijos.

1966-05-12 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsake apie kunigų kvietimą į atlaidus ar rekolekcijas ir apie reikalaujamus iš rajono leidimus kunigams atvykti net ir neužsimenama. Kur ir kas išleido įstatymą, draudžiantį kviesti kunigus į atlaidus be rajono leidimo, man nepasakė.

Posėdyje išgirdęs, kad mane kaltina, norėjau paaiškinti, kad jų kaltinimas neturi jokio pagrindo, ir yra neteisėtas, bet posėdyje dalyvavęs milicijos viršininkas pradėjo šaukti: „Tylėk! Čia ne bažnyčia!", o pirmininko pavaduotojas V. Mačionis šaukė: „Pasakyk, ar buvai pakvietęs kunigus?" Atsakiau, kad pakviečiau. V. Mačionis pasakė: „Mums to užtenka!", o milicijos viršininkas Archipovas dar grasino: „Mes tave sutvarkysime!" Labai skaudu, kad milicijos viršininkas netvarko chuliganų, kurie jau net kapinėse laužo kryžius ir paminklus. Štai tik mūsų parapijoje: 1969 m. nusiaubė Davaisių kaimo kapines, 1972 m. Jakelių kaimo kapinėse nugriovė menišką koplytstulpį, kuris šimtmečiais puošė kapines. 1973 m. spalio mėn. vakare, prisirovę kryžių iš Adutiškio kapinių, chuliganai su jais šėlo miestelio gatvėse. O kiek girtuoklių ir kitokių chuliganų! Bet dėl suminėtų niekšybių milicijos viršininkas nesisieloja, o visą energiją eikvoja kovai su Bažnyčia.

„Mes tave sutvarkysime!" Suprantama, beteisį, kad ir niekuo neprasikaltusį kunigą labai lengva „sutvarkyti". Jį šmeižti ir kaltinti gali visi, visaip ir viskuo. O ginti kunigo niekas neturi teisės. Tai būtų laikoma netgi nusikaltimu!

Į posėdį mane šaukė raštu, kuriame rašė: „Jūs privalote dalyvauti posėdy", bet aiškintis neleido! Argi tai ne paradoksas?! Kokiu tikslu mane šaukė, jei neleido kalbėti ir aiškintis? Kadangi per posėdį neleido paaiškinti, kodėl ir kuo remdamasis pakviečiau kunigus į rekolekcijas, tai ir vėl esu priverstas rašyti tarybiniams organams.

1. Jei mane Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Lietuvos TSR J. Rugienis 1968 m. vasario 12 d. raštu Nr. 56 aprobavo (o gal tiksliau sakant paskyrė) Adutiškio parapijos klebonu, tai aišku, kad su visomis klebono teisėmis, kurių aš neatsisakiau ir jokiu būdu neatsisakysiu nei bažnyčios komiteto, nei civilinės valdžios pareigūnų naudai: savo pareigų niekam nepatikėsiu! J. Rugienis mane paskyrė, nes Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas 1971-01-11 net kelis kartus pakartojo: „Aš tave nušalinau nuo Švenčionėlių klebono pareigų!"

2. Pakviečiau kunigus į rekolekcijas, nes mane, kaip kleboną, įpareigoja Bažnyčios teisė ir Vilniaus arkivyskupijos Sinodo nutarimai, kurie labai aiškiai įsako:

a. „Tesirūpina klebonai, kad kasmet būtų bent trijų dienų rekolekcijos, idant tikintieji galėtų pasiruošti šv. Sakramentams". (22 straipsnis).

b. „Tesistengia klebonai, kad jiems pavesti tikintieji kuo geriausiai pasiruoštų velykinei komunijai per rekolekcijas arba per specialius pamokslus ir tepakviečia pakankamai kunigų klausyti išpažinties". (381 straipsnis).

c. „Tesistengia klebonai, kad keletą kartų per metus būtų suteikta proga parapijiečiams atlikti išpažintį. Tam reikalui tepakviečia užtektinai kunigų". (383 straipsnio antras pastraipsnis).

d. „Tesistengia klebonai, kad Gavėnios metu būtų vedamos rekolekcijos". (389 straipsnis).

Taigi Sinodo nutarimuose rašoma tesistengia klebonai. o ne bažnyčios komitetas ar civilinė valdžia!

3. Pakviečiau tokius kunigus, apie kuriuos kalbama 1948 m. sutartyje, kurią pasirašė Adutiškio bažnyčios komitetas su Švenčionių rajono vykdomuoju komitetu. Ten aiškiai pasakyta: „... IR NELEISTI RELIGINIŲ APEIGŲ ATLIKINĖTI KULTO TARNAUTOJAMS, KURIE NĖRA UŽREGISTRUOTI RELIGINIŲ KULTŲ REIKALŲ TARYBOS ĮGALIOTINIO LIETUVOS TS RESPUBLIKAI". Aš ir pakviečiau tik užregistruotus.

Minėta sutartis galioja, nes egzistuoja toji pati valstybė ir toji pati Bažnyčia. Sutartis vienašališkai negali būti anuliuota ar kita padiktuota.

4. Pakviečiau kunigus be leidimo, nes Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis 1973 m. liepos 10 d. man sakė: „Prašykite, leidimą duosime dviem trims kunigams". Bet ar galėtų trys kunigai tiek išklausyti išpažinčių, kiek jų buvo per šių metų rekolekcijas - 3105 (trys tūkstančiai šimtas penki) asmenys! Be to, tas pats V. Mačionis 1973 m. lapkričio 21 d., dalyvaujant Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pirmajam referentui, man sakė: „Ateity leidimo kunigams atvykti į atlaidus prašys bažnyčios komitetas. Duosime, bet ne visuomet tiek. kiek prašys, ir ne visuomet tiems, kurių prašys. Mes ir savo atsiųsime". Bažnyčios istorijoje negirdėta, kad civilinė valdžia - ir tai dar ateistinė! - siųstų „savo kunigus" aprūpinti tikinčiuosius šv. Sakramentais! Tai šiurkščiausias kišimasis į Bažnyčios vidaus gyvenimą! O tarybinėje spaudoje labai dažnai rašoma, kad valstybė į Bažnyčios vidaus gyvenimą nesikiša. Pavyzdžiui, J. Aničas, J. Rimaitis: „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę" -Vilnius, 1970 m.

5. Kviesdamas kunigus jokio nuostolio valstybės organams nepadariau.

6. Vyskupas M. Valančius savo knygoje „Maskoliams katalikus persekiojant" (Kaunas, 1929 m.) 32 puslapy, taip pat A. Aleknos „Bažnyčios istorijoje" (Tilžė, 1920 m.) 223 puslapyje rašoma, kad caras buvo išleidęs „ukazą", draudžiantį kunigams važiuoti į atlaidus be valdžios leidimo. Esu tikras, kad Leninas, anuliuodamas caro išleistus „ukazus", panaikino ir tą juoko vertą, kuriuo buvo draudžiama kunigams vykti į atlaidus ir rekolekcijas, o tarybiniais laikais panašaus įsako niekas nepaskelbė. Taigi kviesdamas kunigus aš jokio įsako nepažeidžiau.

Pavienių tarybinių pareigūnų užgaidos dar nėra joks įstatymas. Įstatymas galioja ir saisto tik viešai paskelbtas ir neprieštaraujantis konstitucijai. Taigi mane administracinė komisija kamantinėjo ir įspėjo be jokio pagrindo.

Administracinės komisijos prie Švenčionių RVK nutarime rašoma, kad nutarimą galiu apskųsti liaudies teismui.

Neapskundžiau, nes praeityje įsitikinau, kad liaudies teismai nesiskaito su jokiais dokumentais: net ir su tais, kuriuos tarybiniai teisininkai pripažino labai svariais, pakankamais anuliuoti neteisėtą konfiskavimą namo, kurį pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios; teismas patenkino tarybinių organų užgaidas tik dėl to, kad aš nesutikau būti jų pakaliku. [Kun. B. Laurinavičius turi mintyje atsisakymą bendradarbiauti su KGB.|

Maloniai prašau Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Lietuvos TSR ir Lietuvos TSR teisingumo ministrą anuliuoti be jokio pagrindo man padarytą įspėjimą ir išaiškinti Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui V. Mačioniui, kad jis neturėjo teisės mane teisti ir įspėti remdamasis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1966-05-12 įsako antruoju pastraipsniu, nes aš minėto įsako nepažeidžiau.

Prie šio pareiškimo prijungiu:

1. Prisiųstą man pranešimą - šaukimą ir

2. Administracinės komisijos prie Švenčionių RVK nutarimą Nr. 6.

Kun. B. Laurinavičius -Adutiškio parapijos klebonas

Adutiškis, 1974-04-30

3.4. LIETUVOS TSR TELEVIZIJOS IR RADIJO KOMITETUI

Nuorašas: Vilniaus arkivyskupijos kurijai.

PAREIŠKIMAS

Per Lietuvos TSR televizijos programą „Argumentai" 1978 m. rugsėjo 30 d. pil. Jonas Aničas net 40 (!) minučių kalbėjo apie Lietuvos praeitį. Jo kalbos - „argumentų" pagrindinės mintys buvo šios: klerikalai stengėsi jaunimą išlaikyti savo įtakoje; religijos mokymas buvo privalomas; kažkoks tėvas (pavardę J. Aničas neaiškiai ištarė) kreipėsi į Lietuvos Švietimo ministeriją, kad jo sūnų atleistų nuo tikybos pamokų, bet ministerija prašymą atmetė; gimimo ir mirimo registracija buvo Bažnyčios monopolizuota; visi buvo priversti kreiptis į Bažnyčią, kad jų santuoka būtų legalizuota ir vaikai turėtų reikiamus metrikus; vyskupai ir kunigai gaudavo didžiules algas; sąžinės laisvė buvo slopinama; laisvesnės minties mokytojai buvo šalinami iš mokyklų; pradedant vaikučiais ir baigiant seneliais, Bažnyčia stengėsi visus įtraukti į tikybines organizacijas, kurių obalsis buvo „Viską atnaujinti Kristuje.'", valstybė teikė paramą slopinti „pažangiesiems". Kapinynai buvo Bažnyčios žinioje ir Bažnyčia neleido laisvamanių laidoti kapinėse: pasitaikydavo, kad laisvamanius turėdavo įkelti per tvorą.

„Argumentas", kaip apibrėžia tarybinis žodynas, tai „loginis įrodymas". Bet kur pil. J. Aničo logika? Tegul apie tai kalba jo smerkiama praeitis ir giriama dabartis.

Pil. J. Aničas piktinasi, kad klerikalai stengėsi išlaikyti jaunimą savo įtakoje. „Stengtis", vadinasi, norėti jaunimą paveikti. Taip, norėjo ir stengėsi, bet jėga nevertė, kaip šiandien vaikučiai verčiami stoti į spaliukus, pionierius, o jaunimas - į komjaunimą ir kuriems nuo pat mažens skiepijamas ateizmas.

„Klerikalizmo laikais" Bažnyčia stengėsi išlaikyti jaunimą savo įtakoje, bet faktas ir tai, kad jaunimas, vaikai galėjo burtis ir į „pažangiąsias" kuopeles. Šį faktą paliudija „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija". Štai ką ji rašo:

1. „Moksleivių varpai" - liberaliųjų moksleivių žurnalas, ėjęs 1925-1929 m. Leido lietuvių moksleivių sąjunga „Varpas". Kai kurie „Varpo" draugijos nariai (ypač studentai ir moksleiviai) nepritarė valstiečių liaudininkų politikai, dalyvavo liaudies fronto veikloje, palaikė ryšius su LKP".

2. „Moksleivis" - komunistinis hektografuotas laikraštis. Leido LKJS Kauno rajono komiteto moksleivių komisija. 1934.III. išėjo Nr. 3.

3. „Moksleivių tiesa" - nelegalus komunistinis hektografuotas moksleivių laikraštis.

Čia suminėti faktai liudija, kad „klerikalizmo laikais" tarp moksleivių galėjo laisvai formuotis įvairi pasaulėžiūra: net mokiniai turėjo savo spaudą. O dabar?..

Pil. J. Aničas piktinasi, kad religijos mokymas klerikalizmo laikais pradžios ir vidurinėse mokyklose buvo privalomas. O dabar? Pražūtingas ateizmas, vedantis į moralinį bankrotą, pradedamas skiepyti jau priešmokyklinio amžiaus vaikams. Antai mokytoja Taraškevičienė, kuriai buvo pavesta auklėti Adutiškio ikimokyklinio amžiaus vaikučius, 1977 m. jiems tauzijo niekus apie Bažnyčią. Taigi tarybiniais laikais ateizmas pradedamas skiepyti jau priešmokyklinio amžiaus vaikams, paskui tęsiamas vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose, universitetuose, o baigusiems mokslus - įvairiausiuose susirinkimuose. Trumpai sakant, per visą gyvenimą.

Pil. J. Aničas piktinasi, kad Nepriklausomos Lietuvos švietimo ministerija nepatenkino tėvo prašymo, kuris norėjo, kad jo vaikai nesimokytų tikybos. Bet leiskite paklausti, ar Lietuvos TSR švietimo ministerija atleido nors vieną vaiką ar studentą nuo ateistinių pamokų?

Dabar dėl metrikacijos. Tiesa, kad metrikaciją tvarkė Bažnyčia. O dabar? Civilinių įrašų biuras. Ir tik biuras! Niekas kitas neturi teisės surašyti metrikų! Ar kas nori, ar nenori, turi eiti į Civilinės būklės aktų įrašų biurą. Net bausmės nustatytos už nesiregistravimą! Seniau niekas bausmėmis negąsdino...

Pil. J. Aničas piktinasi, kad vyskupai ir kunigai gaudavo algas. Kunigai gaudavo algas, kaip šiandien jas gauna visi mokytojai, nes kunigai mokė doros. Leiskite paklausti: ar šiandien koks nors mokytojas, partinis ar ideologinis darbuotojas dirba veltui? Tikrai, nėra tokių, kurie veltui dirbtų: visi gerai apmokami. Apmokamas ir pilietis J. Aničas, kuris savo „argumentais" tik kompromituoja tarybinę santvarką, nes televizijos žiūrovai, radijo klausytojai ir jo rašinių skaitytojai geba palyginti praeitį su dabartimi. Seniau kunigams ir vyskupams duodavo, o dabar iš vyskupų ir kunigų tik ima. Tik imti, o nieko neduoti - tai didžiausia negarbė. Netgi nusikaltimas!

Pil. J. Aničas piktinasi, kad buvo slopinama sąžinės laisvė: esą laisvų pažiūrų mokytojai buvo šalinami iš mokyklų. Mums labai gerai žinoma, kad dirbdavo net ir laisvamaniai. Antai Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje dirbo laisvų pažiūrų mokytojai B. Untulis, A. Valaitis, S. Matijošaitis, J. Šlapelis; Biržų gimnazijoje - Vytautas Didžiulis, kurie viešai pareikšdavo savo neigiamą nuomonę apie religiją.

Kas būtų, jei šiandien mokytojas viešai pareikštų teigiamą nuomonę apie religiją ar drįstų nueiti į bažnyčią pasimelsti? Tikriausiai gautų vilko bilietą, su kuriuo ir valytojos posto negalėtų užimti. Taip atsitiko su mokytoja Ona Briliene Vilkaviškyje.

Pil. J. Aničas piktinasi, kad praeityje Bažnyčia stengėsi įtraukti jaunimą į tikybines organizacijas, kurių obalsis buvo: „Viską atnaujinti Kristuje!" Taip, stengėsi, bet neversdavo! Niekas nešantažuodavo, kaip daroma šiandien: „Jei neįsirašysi, toliau mokytis negalėsi!" „Išduosime tokią charakteristiką, kad niekur neįstosi!" Tokiais ir panašiais grasinimais operuoja Adutiškio lietuvių vidurinės mokyklos direktorius Navikas.

Norėta viską atnaujinti Kristuje. Ne veltui buvo dirbta! Skyrybos buvo retos. Alimentai buvo negirdėtas dalykas. Abortai reti. Labai retos buvo ir venerinės ligos! O dabar?..

1. 1973 m. Lietuvoje išsiskyrė 7816 porų, o 1975 m. jau 8987 poros! („Švyturys", 1976.XI.)

2. Žodis „alimentai" seniau buvo negirdėtas, o 1975 m. vien Švenčionių r. teisingumo organai gavo 500 (!) vykdomųjų raštų išieškoti alimentus. („Žvaigždė", 1976-10-27, Nr. 142).

3. „Vaikų kambariai" ir „blaivyklos" buvo nežinomi!

4. Venerinės ligos buvo retos. O dabar? Švenčionių rajone per ūkio šventę (rugpjūčio mėnesį, kada naktys labai trumpos) per vieną naktį nuo vienos tos pačios moters užsikrėtė net devyni vyrai („Žvaigždė", 1976-09-02, Nr. 105).

Taigi ateistai privedė liaudį prie moralinio bankroto. Tai patvirtina anksčiau pateikti faktai.

Pil. J. Aničas piktinasi, kad Nepriklausomoje Lietuvoje buvo teikiama parama slopinant „pažangiuosius". Ar turi pagrindo pil. J. Aničas piktintis „parama", kai tarybiniais laikais viskas, kas nesutinka su ateizmu ir materializmu, yra užgniaužiama. Tepagalvoja ir teatsako pats sau.

Pil. J. Aničas piktinasi, kad kapinynai buvo bažnyčios žinioje. Dabar jie yra kaimo apylinkių ir miestų vykdomųjų komitetų žinioje. Seniau laisvamanius galėdavo įkelti per tvorą ir palaidoti. Tegul šiandien kas nors pamėgina įkelti per tvorą ir palaidoti eilinį pilietį Antakalnio kapinėse. Įdomu, kuo tokios laidotuvės pasibaigtų? Taigi smerkti praeitį pil. J. Aničas neturi jokio pagrindo, nes, ką jis smerkia, šiandien kartojama ir daroma dar griežtesnėmis priemonėmis. Jo „argumentai" - žemiau kritikos.

Lietuvos TSR Konstitucijos 34 straipsnyje sakoma: „...nesantaikos arba niekinimo propaganda baudžiama pagal įstatymą". Pil. J. Aničas šmeižia Lietuvos praeitį, norėdamas nuteikti ir sukurstyti žiūrovus prieš Bažnyčią ir kunigus. Tačiau už niekinimo ir šmeižimo propagandą jis ne tik nebaudžiamas, bet esu tikras, kad už savo „argumentus" gavo ir solidų honorarą.

Tikrai, praeityje taip nebuvo: įstatymai saistė visus. O dabar?..

1978 m. spalio 5 d. Vilniaus radijo laidoje „Akiratis" kalbėta, kad Vilniaus bažnyčios atidarytos ir prie bažnyčių durų niekas milicijos nematė. Išvada tokia: kadangi niekas „Akiračiui" nerašo, jog Lietuvoje trukdoma melstis, tai reiškia, kad niekas ir netrukdo, o jeigu kas kalba, jog Lietuvoje trukdoma melstis, tai tas meluoja ir šmeižia.

Gerbiamieji Vilniaus radijo direktoriai ir „Akiračio" redaktoriai! Taip kalbėdami jūs prasilenkiate su tiesa ir kitus klaidinate. Jūs prasilenkiate su tiesa sąmoningai, nes jums,

Lietuvoje gyvenantiems, gerai žinoma Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtis. Jūs neturite teisės teisingai informuojančius vadinti melagiais ir šmeižikais. Jei jums tikintieji nerašo, tai tik dėl to, kad nėra prasmės rašyti: iš to nebus jokios naudos, o tik nemalonumai. Jei Vilniaus radijo darbuotojai trumparegiai - nemato uždarytų bažnyčių ir apykurčiai - negirdi tikinčiųjų skundų, tai jaučiu šventą pareigą jiems bent parašyti, idant kitų melagiais nevadintų. Jūs patys labai prasilenkiate su tiesa!

Antai prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje buvo (be koplyčių) dvidešimt devynios bažnyčios. Šiandien atidarytos tik devynios! Iš jų Šv. Onos, Šv. Mikalojaus ir Gerosios Vilties -miniatiūrinės: jos paliktos tikintiesiems, kad tikintieji dustų ir alptų per pamaldas jose. Gražiausios, didžiausios ir erdviausios uždarytos: Vilniaus arkikatedra, Šv. Jonų, Bernardinų, Misionierių, Šv. Kazimiero, Šv. Jurgio, Šv. Ignoto, Šv. Kotrynos, Šv. Baltramiejaus, Pranciškonų, Trinitorių, Šventųjų Jokūbo ir Pilypo, Šv. Mykolo, Vizitiečių, Švč. Trejybės, Trinapolio, Šv. Stepono, Bonifratrų ir Švenčiausiosios Viešpaties Jėzaus Širdies. (Pastaroji tarybiniais laikais nugriauta.) Taigi net dvidešimt bažnyčių uždaryta!

Atvykęs iš provincijos trečios klasės mokinukas, kai jo tėvas norėjo jam parodyti eksponuojamus paveikslus Vilniaus arkikatedroje (dabartinėje Paveikslų galerijoje), pradėjo šaukti: „Aš neisiu į bažnyčią, nes gali mokytojas pamatyti ir mane nubaus!", tai suprantama, kad Vilniaus radijo darbuotojai turėtų būti lakesnės orientacijos ir atpažinti bažnyčias iš pastatų architektūros stiliaus. O kokiam tikslui uždarytos bažnyčios naudojamos, galima lengvai įsitikinti!

Tiesa, prie veikiančių bažnyčių durų nesimato uniformuotų milicininkų. Uniformuotų nesimato, bet kiek ateina neuniformuotų? Vienas Dievas težino! Nežino net ir tie, kurie ateina kunigų sekti, nes ir seklius seka sekliai: vieni kitais nepasitiki.

    Sekliai įvairiai elgiasi: vieni stengiasi, kad jų niekas neatpažintų, o kiti ateina demonstratyviai. Štai konkretus faktas: 1975 m. sausio 19 d. į Adutiškio bažnyčią buvo atėję Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius, lietuvių vidurines mokyklos direktorius Navikas ir tos pačios mokyklos ateistų šefas mokytojas Alfonsas Baužys. Jie bažnyčioje per pamaldas jautėsi labai laisvai: skaičiavo tikinčiuosius ir juos klasifikavo pagal amžių. Surašę protokolą ir pašaukę mane į Adutiškio apylinkę, pareiškė: „Mes tau paliksime 300 (matyt, tiek buvo priskaičiavę suaugusiųjų), o tu mums atiduok (t.y. nuo altoriaus pašalink) dvylika berniukų!" Kadangi į jokias „derybas" nesileidau, greitu laiku mane pašaukė į rajoną. Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Mačionis man perskaitė baudžiamuosius „straipsnius" ir gresiančias bausmes už vaikučių nepašalinimą nuo altoriaus.

Apie šiurkštų apylinkės pirmininko, mokyklos direktoriaus ir mokytojo Baužio švaistymąsi per pamaldas bažnyčioje bei tikinčiųjų ramybės drumstimą teko pranešti Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Kunigas Č. Krivaitis (vadinamasis Vilniaus arkivyskupijos valdytojas) išvykdamas į Ameriką labai gerai žinojo, kas įvyko Adutiškio bažnyčioje sausio 19 d., o visgi, nuvažiavęs į Ameriką, per spaudos konferenciją Niujorke, kalbėdamas apie Lietuvos tikinčiųjų padėtį ir kunigų pastoracijos darbo sąlygas, klaidino viešąją opiniją: per akis melavo! Už tai Vilniaus radijo žurnalas „Akiratis" labai pagarbiai kalba apie kun. Č. Krivaitį: jį priskiria net prie Lietuvos Bažnyčios dignitorių. Taigi ne kas kitas, o kun. Č. Krivaitis ir Lietuvos TSR radijas ir televizija, kalbėdami apie Lietuvos Bažnyčios padėtį ir apie kunigų pastoracinio darbo sąlygas, prasilenkia su tiesa ir meluoja.

< ... >

Ne taip seniai televizijos žiūrovams buvo kalbėta ir apie religinę spaudą. Net leidiniai parodyti! Girtasi, kad tarybiniais laikais išleista Apeigynas, Maldynas, Maldaknygė, Psalmynas, Naujasis Testamentas ir Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Per trisdešimt aštuonerius metus tik tiek! Esu tikras, kad Jono Gutenbergo laikais per metus buvo išleidžiama daugiau, negu tarybiniais laikais per trisdešimt aštuonerius metus.

O kokiu tiražu išleisti minėti leidiniai? Minimaliausiu! Adutiškio parapija, kurioje tikinčiųjų yra apie keturis tūkstančius, Šventojo Rašto gavo tik dvidešimt egzempliorių, o maldaknygių - 120. Kokią išvadą galima padaryti iš tokio tikinčiųjų „aprūpinimo"? Tik vieną: minėti leidiniai išleisti ne tikinčiųjų poreikiams patenkinti, bet vien dėl tuščios propagandos: „Štai ir Lietuvoje tikintieji aprūpinami reikiama religine literatūra!"

Kadangi šių dienų marksistai neigiamai rašo apie laisves buvusioje Nepriklausomoje Lietuvoje, tai pažvelkime į praeitį per jų pačių spaudą.

Lietuvos KP CK organe „Tiesa" 1973 m. gruodžio 5 d., Nr. 234, straipsnyje „Dorai ir tvarkai apsaugoti", skaitome: „...1936 m. Kauno humanitarinių mokslų draugijos literatūros skyrius išleido žurnalą „Literatūra". Tai buvo antifašistinės krypties literatūros, meno ir kultūros žurnalas, leidžiamas Lietuvos Komunistų partijos pavedimu". Leiskite paklausti: ar šiandien ką nors panašaus galima išleisti?

Lietuvos komjaunimo organe „Komjaunimo tiesa" 1975 m. gruodžio 9 d., Nr. 239, straipsnyje „Gyvenimo kaina" parašyta: „...Mūsų pasaulėžiūrai labai daug įtakos turėjo anuometinė pažangioji spauda. Mus lankydavo „Aušrinė", „Kultūra", „Jaunųjų pasaulis" ir „Jaunimas". Visiems žinoma, kad, be minėtų leidinių, dar buvo leidžiama „Laisvoji mintis". Jau pats pavadinimas daug pasako. Tie leidiniai buvo leidžiami ir platinami Nepriklausomoje Lietuvoje laisvai.

Net ir politiniai kaliniai, būdami kalėjime, leido savo žurnalą. 1976 m. birželio 2 d. „Tiesoje" (Nr. 128) skaitome, kad Kauno sunkiųjų darbų kalėjime politiniai kaliniai leido savo žurnalą „Kovotojas". 1937 m. buvo išleidę minėto žurnalo 4 (14) numerį. Taigi Nepriklausomoje Lietuvoje spaudos laisvė klestėjo tikrąja šio žodžio prasme. O dabar?..

Ateistai rašo, per radiją ir televiziją kalbama, kad krikščioniška moralė pagrįsta baime. Ateistų tikslas - išvaduoti žmogų nuo baimės. Juoko vertas ateistų triūsas. Vaikas, žinodamas, kad jo tėvas labai geras, tėvo nebijo. Panašiai ir tikintysis: žinodamas, kad Dievas geras ir atlaidus, Jo nebijo... Niekuomet ir jokioje šalyje baimė taip neklestėjo, kaip socializmo laikais ir socialistinėse šalyse: pilietį visur ir visuomet lydi baimė. Baimė - jo gyvenimo nuolatinis palydovas.

    Į bažnyčią norėtų nueiti kone visi, bet dauguma bijo, nes gali nukentėti. Vaikai nedrįsta bažnyčion eiti, nes mokytojai bars ir baus, blogą charakteristiką parašys. Suaugę bijo, nes gali netekti tarnybos.

Vieną kartą atėjo porelė susituokti. Atėjo tamsią naktį, kad niekas nematytų. Kai paėmiau aktų įrašų knygą, jaunas vyras pareiškė: „Klebone, tik nerašykite, nes, jei sužinos mūsų viršininkai, mes darbo neteksime. O, kaip žinote, gyventi reikia!"

Feliksas Kairys 1973 m. balandžio 14 d., veždamas mane iš ligonio, pasakojo: „Gerai padirbėjęs užsidirbau ir nusipirkau gražų kostiumą. Bet kas iš to: jau dveji metai, kai kabo spintoje. Norėjau pirmą kartą užsivilkęs nueiti į bažnyčią, bet negaliu, nes tarybinio ūkio direktorius J. Galvydis sako: „Jei neateisi sekmadienį į darbą, pavasarį negausi arklio daržui įsėti, vasarą šieno karvei iššerti, rudenį kombaino miežiams iškulti, o žiemą malkų..." Ir taip ištisus metus persekioja baimė.

Jei tikintieji jaučia, kad prarado malonę pas Dievą, jie tiki, kad Dievas gailestingas ir jiems atleis, bet, jei prarandama malonė pas viršininką ateistą, tuomet visos viltys žlunga, kad jis kada nors dovanos.

Per televiziją ir radiją kalbama, o spaudoje labai dažnai rašoma, kad marksistai leidžia tikintiesiems nemokamai naudotis bažnyčiomis ir jų inventoriumi. Ir čia prasilenkiama su tiesa: juk tikintieji moka didžiulius mokesčius valstybei už bažnyčias.

Marksistai galėtų girtis, kad „duoda", „leidžia", jei ką duotų ar leistų, kas jiems priklauso. O, kaip žinome, marksistai bažnyčių nestatė ir jų inventoriaus nesukūrė, taigi neturi ir menkiausio pagrindo sakyti, kad jie leidžia naudotis tuo. Bažnyčios pastatytos ir jų inventorius įsigytas tikinčiųjų, taigi tikintiesiems ir priklauso.

Nepaisant, kas kokios ideologijos būtų, visur ir visuomet privalo sakyti tiesą. Jei nesijaučia, kad jį saisto Dievo įsakymas „nemeluok", tai paprasčiausias žmoniškumas tam įpareigoja. <...> Ir kam kalbėti apie praeitį ir ją smerkti, jei šiandien, kaip niekuomet, keroja smerkiamos praeities blogybės! Turiu teisę tai konstatuoti, nes labai gerai prisimenu praeitį ir matau dabartį.

Kun. B. Laurinavičius

Adutiškis, 1979-03-12

3.5. ATVIRAS LAIŠKAS „TIESOS" REDAKTORIUI A. LAURINČIUKUI

1978 m. balandžio 16 d. „Tiesoje" kažkokie B. Bendorius ir P. Keneckas paskelbė ilgą straipsnį „Veidas be kaukės", kuriame purvais drabstomas Balys Gajauskas. Š. m. sausio 25 d. „Tiesa" suteikė tribūną perėjūnui H. Dasiui, kuris vėl šmeižė B. Gajauską. LKP CK organo puslapiuose neapykantos kultivuotojai ir skleidėjai nesivaržydami didžiuojasi savo dvasine menkyste. Niekas jų nesustabdo; priešingai - tik skatina dideliais honorarais. Skelbdami panašius šmeižtus ir prasimanymus, jūs tik diskredituojate tarybinę spaudą.

Marksizmo-leninizmo profesoriai tebetikina esą buitis apsprendžianti žmogaus sąmonę. Balys Gajauskas nepasuko „liaudies gynėjų" keliu, bet kovojo dėl laisvos ir nepriklausomos Lietuvos. Vadinasi, marksistiniu požiūriu tokį jo apsisprendimą formavo atitinkamos socialinės ir istorinės sąlygos. Tad mažų mažiausiai nelogiška demonstruoti savo gyvulišką neapykantą tiems, kurie išdrįso eiti ne svetimųjų primestu keliu. Tokios neapykantos turbūt nereikalauja nė marksistinė etika.

Neatsitiktinai paskvilių autoriai nutyli B. Gajausko socialinę kilmę. Nutyli, kad jis gimė bežemių valstiečių šeimoje, vėliau dirbo paprastu darbininku. Tad ne prarasti dvarai ar fabrikai (kaip mėgstama tvirtinti) atvedė B. Gajauską į pogrindinę organizaciją. Ir vokiečių okupacijos metais jis nenuėjo su pavergėjais, bet pasislėpė nuo mobilizacijos, už ką buvo net kalinamas konclageryje.

    B. Bendorius su P. Kenecku stengiasi įtikinti, kad B. Gajauskas - plėšikas ir žmogžudys, 1948 m. gegužės mėnesį Šiauliuose nušovęs nekaltą žmogų. Autoriai kukliai nutyli, kad tas žmogus - Mikalkinas - tarnavo Berijos žinyboje ir su sėbrais užpuolė B. Gajauską. Šis buvo priverstas gintis. Įvyko susišaudymas, o ne teroristinis aktas. Pats Mikalkinas nebuvo nei „darbo pirmūnas", nei „savo liaudžiai atsidavęs inteligentas". Su ginklu rankose jis tykojo Lietuvos partizanų, pogrindininkų. Už tai gaudavo ir atlyginimą. Jo nukovimą autoriai vadina „skaudžiausia tragedija". Bet ar reikia ieškoti didesnės tragedijos už tą, kurią išgyveno lietuvių tauta Stalino ir Berijos teroro metais. Pokario metai mums primena masišką nekaltų žmonių žudymą, kalinimą, trėmimą, ką jūs vadinate nieko nereiškiančiu „asmens kulto" vardu. Ir galbūt paties Mikalkino rankos suteptos krauju. Daugybė anų piktadarybių kaltininkų šiandien vaikščioja laisvi ir nenubausti. B. Gajauskas už susišaudymo metu nukautą rusą čekistą iškalėjo 25 (!) metus, pusę savo gyvenimo.

1978 m. balandžio mėnesį, kaip žinoma, B. Gajauskas buvo teisiamas antrą kartą. 25 metus laukusi vienintelio sūnaus, B. Gajausko motina džiaugėsi nepilnus ketverius metus. Bet ir tą laiką ramybės nedavė nuolatinės kratos ir tardymai. Po to naujas areštas. Metus laukė teismo, slapta puoselėdama viltį, kad išteisins. Bet sulaukė paties žiauriausio nuosprendžio... O Jūsų laikraštis dar drįsta tyčiotis iš motinos kančios. Kur čia reikėtų įžvelgti tarybinį „humanizmą".

Nors B. Gajauskas, minėtų autorių tvirtinimu, „gavo, ko nusipelnė", ir liaudis pritarė tam, kažkodėl teismo eiga, o vėliau nuosprendis buvo slepiami nuo žmonių. Vienam iš mūsų teko stebėti teismo procesą. Tik tai buvo visai nepanašu į teismą. Rusai turi taiklų žodį apibūdinti šiai komedijai, vykusiai už uždarų durų - „sudilišče". „Tiesa" net nedrįso parašyti, kad B. Gajauską nuteisė 15 metų. Pasirodo, ir paskvilių užsakovai supranta, jog toks nuosprendis atitinkamai charakterizuoja ne vien teisėją Raziūną...

Remiantis vienintelio liudininko Stavskio parodymais, B. Gajauskui buvo inkriminuojama prieš karą išleista lenkiška knyga „Bolševizmas". Labai taikliais žodžiais B. Gajauskas atmetė šį absurdišką kaltinimą. „Tvirtinti, kad viena knyga galima susilpninti tokią valstybę, kaip TSRS, tai reiškia kartu ir diskredituoti ją. Kokia valstybė, jei knyga gali ją sugriauti?! O ką tada būtų galima nuveikti su dešimčia knygų?"

„Tiesa" spausdino A. Devis „Autobiografijos" ištraukas. Kažkodėl jūs praleidote tą vietą (rus. vertimo p. 81), kur ji giriasi galėjusi kalėjime skaityti bet kokią literatūrą, net komunistinę. A. Devis kalėdama net redagavo knygą apie JAV kalėjimus ir politinius kalinius. Bet JAV nuo to nesugriuvo ir nesugrius.

1976 m. balandžio 2 d. „Tiesa" išspausdino J. Grigulevičiaus atsiminimų žiupsnelį. Pasirodo, lenkų okupacijos metais Vilniuje veikė J. Basanavičiaus biblioteka, turinti keliasdešimt tūkstančių knygų, tarp jų nemažai komunistinės literatūros. Bet Lenkija subyrėjo ne nuo marksistinių knygų.

Kauno Laisvės alėjoje nepriklausomybės metais veikė „Mokslo" knygynas, kuriame laisvai pardavinėdavo stalininę propagandinę literatūrą. Ten buvo ir toks šlamštas, kaip kažkokio šarlatano A. Bodajevo brošiūra „Kaip dirbantieji rinko į caro dūmą ir kaip jie renka pagal didžiąją Stalino konstituciją". Neteko girdėti, kad Lietuvoje žmonės būtų buvę kišami į kalėjimus už kokių nors knygų platinimą. O Lietuvą iš pasaulio žemėlapio išbraukė irgi ne stalininė literatūra.

B. Gajauskas apkaltintas ir A. Solženicyno „Gulago salyno" vertimu į lietuvių kalbą. Iš esmės šioje knygoje tepasakyta tai, ką girdėjome TSKP generalinio sekretoriaus kalboje XX suvažiavime. B. Gajausko sudarytas lietuvių politinių kalinių sąrašas ir archyvinės medžiagos rinkimas irgi nėra joks nusikaltimas.

B. Gajausko advokatas Gavronskis maždaug tokiais žodžiais baigė savo ginamąją kalbą: „Kiekvienas nusikaltimas turi objektyviąją ir subjektyviąją pusę. Jeigu vienos iš jų trūksta, nėra nusikaltimo sudėties. Kaltintojams nepavyko įrodyti subjektyviosios pusės - teisiamojo siekimo susilpninti tarybų valdžią". Remdamasis tuo, gynėjas prašė teismą kvalifikuoti teisiamojo veiksmus pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 199 straipsnį, numatantį bausmę iki trejų metų.

Skaitėme Vinco Kapsuko „Caro kalėjimuose". Štai kaip carinis prokuroras traktavo LSDP ir jos CK narį V. Kapsuką: „LSDP tikslas - su ginklu rankose sugriauti dabartinę tvarką <...> Pats teisiamasis - žmogus visiškai atsidavęs revoliucijos darbui, nutraukęs ryšius su legaliu gyvenimu". Kapsukui buvo inkriminuojamas LSDP laikraščių „Darbininkas", „Naujoji gadynė", „Skurdas", „Žarija" redagavimas, atsišaukimų rašymas ir platinimas. Už tai Kapsuką nubaudė ... 3 metams lengvojo režimo kalėjimo...

Nesiruošiame carinės jurisprudencijos lyginti su tarybine, tačiau įdomu, kokią bausmę B. Gajauskui būtų skyręs teisėjas Raziūnas, turėdamas prieš jį įkalčius, analogiškus su tais, kuriuos turėjo Kapsuko teisėjas...

B. Bendoriaus ir P. Kenecko straipsnio pabaiga padvelkia niūria stalinizmo epocha. Iš tiesų, kai kam labai jau norėtųsi sugrąžinti tuos „šviesiuosius" laikus, kai žmogui sudoroti pakakdavo kelių valandų. Bet tušti jūsų grasinimai - šiandien kiti laikai ir kiti žmonės.

Bergždžios pastangos apšmeižti Balį Gajauską. Ne jums priklauso ateitis, ne jūsų vardai pasiliks Lietuvos istorijoje. Kada nors lietuvių tauta pastatys paminklus mūsų dvasios milžinams Petrui Paulaičiui, Baliui Gajauskui ir kitiems. Ne jums! Gal būtent ši tiesa verčia jus taip beatodairiškai šmeižti ir meluoti.

Mes tikime savo tautos ateitimi, nes Lietuva ir pačiais juodžiausiais savo istorijos metais išugdė didvyrius, panašius į Balį Gajauską. Niekas neprivers nutilti tų, kurie yra pasiryžę aukotis dėl brangiausio turto - laisvės. Ir šioje kovoje visada švies Balio Gajausko pavyzdys, kaip doro lietuvio, nepardavusio savo tėvynės. Jis jau tapo lietuvių tautos kančių simboliu. Ir mes lenkiame prieš jį savo galvas.

Kun. Karolis Garuckas, Ceikinių klebonas, Lietuvos visuomeninės Helsinkio grupės narys, kun. Bronius Laurinavičius, Adutiškio klebonas, Lietuvos visuomeninės Helsinkio grupės narys.

Vilniečiai:

Petras Cidzikas, Rimas Matulis, Jonas Protusevičius, Julius Sasnauskas, Kęstutis Subačius, Vladas Šakalys, Antanas Terleckas, Jonas Volungevičius.

3.6. TSKP CK GENERALINIAM SEKRETORIUI IR TSRS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PREZIDIUMO PIRMININKUI DRG. L. I. BREŽNEVUI Kopijos:

Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui drg. Petrui Griškevičiui, TSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministrui

drg. V. Jeliutinui, Lietuvos TSR švietimo ministrui drg. A. Rimkui, Lietuvos TSR kultūros ministrui drg. J. Bieliniui

MEMORANDUMAS

Atsižvelgiant į tai, kad Jūs, Leonidai Iljičiau, esate labai užimtas viso pasaulio klausimais ir neturite galimybės susipažinti su mūsų respublikos problemomis, mes laikome pareiga pateikti Jums mūsų, lietuvių tautos, aktualiausius klausimus, kuriuos reikia neatidėliojant spręsti.

Mes, lietuviai, turime pagrindo didžiuotis savo istorija ir savo bočiais - Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, apie kuriuos dabartiniu metu ne tiktai spaudoje nekalbama, bet ir dėstytojai mokyklose tyli.

Lietuvos didieji kunigaikščiai valdė žemes nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Puikų jų būdo bruožą atspindėjo ir tai, jog jie nieko ir niekada nevertė mokytis lietuvių kalbos: jie nesistengė asimiliuoti jiems pavaldžias tautas. Tuo tarpu kai 1795 m. Rusija okupavo Lietuvą, su lietuvių tauta buvo elgiamasi gana žiauriai. Rusijos carai buvo nusprendę asimiliuoti lietuvių tautą: jie stengėsi lietuvius prievarta išmokyti rusų kalbos ir priversti priimti provoslavų tikėjimą.

Nuo 1864 m. iki 1904 m. mūsų tėvų tėvai neturėjo teisės spausdinti knygų ir laikraščių lietuvių kalba, nes „visos Rusijos" caras tai buvo uždraudęs. 40 metų lietuviai buvo priversti spausdinti knygas bei laikraščius užsienyje ir slapta gabenti į Lietuvą. Jeigu žandarai sugaudavo tokį knygnešį su lietuviška knyga, jis būdavo rūsčiai baudžiamas: ištremiamas visam gyvenimui į Sibirą arba ilgus metus kalinamas kalėjimuose. Tuo būdu caro valdžia stengėsi prievarta surusinti lietuvių tautą.

Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje siautėjo generalgubernatorius Muravjovas, pravardžiuojamas „Koriku". Jis korė arba trėmė lietuvius į Sibirą už tai, kad jie skaitė maldaknyges ar laikraščius lietuvių kalba, už tai, kad savo vaikus mokė rašto gimtąja kalba.

V. Leninas pasmerkė Rusijos carus, kad jie prievarta vykdė tautų rusinimą ir vertė priimti provoslaviją. Todėl teisingai caro laikų Rusiją V. Leninas pavadino tautų kalėjimu.

Lietuvių tauta ir visos kitos tautos savo noru linko prie tų pažangiųjų partijų, kurių pavadinime buvo priesaga „sočiai...", nes jos, t.y. socialistinės pakraipos partijos, žadėdavo visoms tautoms laisvę mokytis ir mokyti savo vaikus gimtąja kalba, taip pat laikytis tos religijos, kuri jiems patinka.

Lietuvių tauta ištvėrė ir išgyveno visus caro valdžios persekiojimus. Rusijos carus ir koriką Muravjovą lietuviai prisimena ir prisimins tik su panieka ir pasmerkimu.

Lenkijos ponai taip pat stengėsi mūsų tautą asimiliuoti: jie išgujo mūsų kalbą iš dvarų ir Lietuvos miestų. Lietuvos mokyklose buvo draudžiama lietuvių vaikams tarpusavyje kalbėtis lietuviškai. Maža to. Už šios drausmės pažeidimą buvo paruošta bausmė, vadinama metelinga, t.y. gėdos lentelė, kurioje užrašyta lotyniškai Nota linguae. Mokiniui, kuris išdrįsdavo prakalbėti į savo draugą lietuviškai, ant krūtinės būdavo užkabinama ši lentelė, o visi vaikai „nusikaltėlį" badė pirštais ir gėdino. Suprantama, visų gėdinamas mokinys verkdavo ir bijodavo daugiau kalbėti mokykloje gimtąja kalba. Ir vis dėlto atėjo galas ponų valdžiai: Lietuva tapo nepriklausoma.

Kai Lenkijos ponai 1920 m. okupavo Vilniaus kraštą, jie persekiojo lietuvius, nes tikėjosi sulenkinti lietuvių tautą. Daug lietuvių mokyklų buvo uždaryta, o likusiose buvo reikalaujama daug dalykų dėstyti lenkų kalba. Įstaigose ir net bažnyčiose buvo siaurinamos lietuvių kalbos teisės. Ir vis dėlto atėjo galas ponų valdžiai. 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, per 14 dienų dvarininkinė Lenkija žlugo. Vadinasi, nacionalinė priespauda nieko nepadėjo valstybei. O lietuviai, kaip buvo lietuviai, taip ir liko lietuviais. Tai pamoka kitiems.

Mes, lietuviai, tikėjome Tarybų Sąjungoje skleidžiama propaganda, jog šioje šalyje įgyvendinama tikra tautų draugystė, visoms tautoms garantuojama laisvė ir lygybė. 1940 m. birželio 15 d. TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas ultimatumu pareikalavo praleisti per Lietuvos sieną Raudonosios armijos dalinius. Tai labai reikšmingas įvykis. Lietuvių tauta galėjo pasipriešinti šiam ultimatumui. Kai Raudonoji armija įžygiavo į suverenios Lietuvos teritoriją, vieni lietuviai ją pasitiko ne su ginklu, bet su ašaromis, nes numatė savo Tėvynės likimą, o kiti - su entuziazmu. O kokios pasekmės vėliau? Lietuva įjungta į Tarybų Sąjungą... Pasirodo, kol marksistai siekė paimti į savo rankas tautas, jie visoms tautoms žadėjo laisvę ir lygybę. Tačiau, kai paėmė valdžią, pamiršo, ką buvo žadėję. Netrukus lietuvių tauta nusivylė, nes prasidėjo masiniai areštai, trėmimai į Sibirą ir liūdnai pagarsėjusius lagerius.

Kad Lietuvoje mažai buvo dvarininkų ir kapitalistų, visiems gerai žinomas faktas. Lietuviai, kaip darbšti tauta, pralobo savo darbu. Tačiau Tarybų valdžia daugelį lietuvių apšaukė buožėmis („kulokais"), kitus - nacionalistais arba klerikalais. Už suminėtus „nusikaltimus" daugelį lietuvių įkalino arba deportavo į Sibirą, o rusus kolonizavimo tikslais atvežė į Lietuvą. Tokia neteisybe lietuvių tauta labai pasipiktino. Žiaurus nekaltų žmonių deportavimas į Sibirą ir lagerius tėvynainių širdyse sukėlė pyktį ir kerštą, kuris nežymiai prasiveržė 1941 m. karo pradžioje. Bet čia ne lietuviai kalti.

Pastaruoju metu vėl imama intensyviai rusinti lietuvių tautą. Įvairaus pobūdžio direktyvomis, nutarimais bei įsakymais Tarybų valdžia stengiasi paversti visų tipų mokyklas, pradedant vaikų lopšeliais ir baigiant aukštosiomis mokyklomis, rusifikacijos židiniais. TSRS švietimo ministro ir TSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro V. Jeliutino įsakymais reikalaujama, kad visur būtų mokoma rusų kalba. Analogiškus įsakus duoda ir nacionalinių respublikų švietimo ministerijos.

Mokslinė-praktinė konferencija „Rusų kalba - TSRS tautų bendradarbiavimo ir draugystės kalba", kuri vyko 1979 m.

gegužės 22-23 d. Taškente, siekė įrodyti, kad nacionalinės respublikos neva pačios sutinkančios su šiandieninės rusifikacijos doktrina. Ką caro valdžia darė šiurkščiai, atvirai ir akiplėšiškai, tą dabartiniai Taškento konferencijos atstovai nori atlikti apgavyste: neva patys TSRS nerusų tautybių piliečiai nori būti rusinami.

Taškento konferencijos rekomendacijos apie rusinimo priemones, išdėstytos TSRS ministro drg. V. Jeliutino pranešime, periodinėje spaudoje nebuvo paskelbtos. Spėjama, kad šios rekomendacijos bus laikomos kaip slaptas įsakymas. Tuo tarpu šios rekomendacijos yra labai šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas.

Minėtų rekomendacijų autoriai nori išstumti lietuvių kalbą Lietuvoje (!) ne tik iš visuomeninio gyvenimo, bet ir iš lietuvių šeimų. Mat pradedant 1979 m. TSRS švietimo ministerija numato mokyti rusų kalbos ne tik moksleivius ir studentus, bet netgi vaikus nuo 5 metų amžiaus. Nieko sau! Tai bus „puiki" dovana mūsų vaikučiams minint Tarptautinius vaikų gynimo metus. Pamanykite, nuo 5 metų amžiaus nerusas vaikas privalės mokytis svetimos kalbos!

Tas mums, lietuviams, primena anuos liūdnus carų Romanovų, Lenkijos ponų, kaizerinės bei hitlerinės okupacijos laikus, kai Lietuvoje buvo vykdoma rusifikacija, polonizacija ir germanizacija.

Mūsų vaikams ikimokykliniame amžiuje absoliučiai nereikalingas priverstinis rusų kalbos mokymasis, nes visi pedagogai puikiai žino, kad pirmiau reikia vaikus mokyti gimtosios kalbos, o rusų kalbą vaikai pakankamai gerai išmoksta mokykloje.

Juokinga ir liūdna! Lietuviai Lietuvoje privalo mokytis rusų kalbos, o lietuvių kalbos rusų mokyklose mokoma tik formaliai. Šių mokyklų mokiniai netgi neprivalo laikyti egzaminų iš lietuvių kalbos! Visai kas kita - rusų kalba: iš lietuvių mokinių griežtai reikalaujama mokėti rusų kalbą. Kas gi tai, jeigu ne sugrįžimas prie carų Romanovų epochos nacionalizmo, kai Lietuvoje mokyklos buvo apsodintos reakcingais pravoslavų popais bei rusų šovinistais, o visi dalykai dėstomi tik rusų kalba?!

V. Leninas ypač pabrėždavo visų piliečių auklėjimo internacionalizmo ir visiškos tautų lygybės dvasia svarbą. Teisingai sprendžiami nacionaliniai klausimai ir kova dėl visų tautų lygybės yra artimi visoms tautoms. Todėl ir Taškento konferencijos rekomendacijų autoriai privalėjo remtis šiais V. Lenino nurodymais. O dabar: kurgi čia tautų lygybė, jei lietuvių vaikams išplėšiama gimtoji kalba nuo 5 metų amžiaus? Mes neatsisakome mokytis rusų kalbos tiek, kiek jos reikia draugystei ir bendradarbiavimui su visomis kitomis TSRS tautomis, bet mes griežtai atsisakome rusifikacijos, beatodairiškai priešinsimės visoms rusiško nacionalizmo ir didžiarusiško šovinizmo apraiškoms. Mes negalime sutikti su asimiliacija - rusifikacija.

Turime nerašytą, bet žmonišką moralinį įstatymą: kurioje respublikoje gyveni, turi mokėti ir tos respublikos kalbą.

Ryžtingai nepritardami Taškento konferencijoje paruoštoms priemonėms, mes jokiu būdu nesame riaušininkai ar maištininkai. Mes nešaukiame: „Šalin!" Mes tik giname savo gimtosios kalbos teises. Mes nesame šovinistai. Mums svetimos tautinių rietenų aistros. Mes už tautų draugystę. Bet niekuomet nesutiksime, kad iš mūsų atimtų gimtąją kalbą. Todėl reikalaujame TSRS tautų lygybės. Reikalaujame, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų.

Mes žinome ir matome, kad rusai anaiptol nėra mažųjų tautų šalininkai. Daug kas iš jų į respublikinę kalbą žiūri su panieka. Tačiau mes manome, jog tai klaidinga pažiūra. Visos nacijos turi teisę greta viena kitos gyventi. Tarp jų ir mes, lietuviai, esame kupini noro gyventi ir tobulėti, naudodamiesi savo kalba ir kultūra. Deja, netgi lozungas „socialistinis turiniu, o nacionalinis forma" neteko prasmės, nes lietuvių kalba Tarybų Lietuvoje ujama iš visuomeninio gyvenimo.

Ko buvo siekiama Taškento konferencijoje? Mūsų nuomone, atimti kalbą iš kitų nacijų, o rusų kalbą primesti kaip privalomą valstybinę.

Visai teisingai tokią politiką kitados V. Leninas kritikavo laikraštyje „Proletarskaja pravda", Nr. 14 (1914 m. sausio 18 d.): „Faktiškai tai reiškia, kad didžiarusių, kurie sudaro Rusijos gyventojų mažumą, kalba primetama visiems Rusijos gyventojams". Pasirodo, ir dabar yra „veikėjų", primenančių juodašimčius, kurie norėtų visų kitų tautybių žmones laikyti „ežio kailio pirštinėse".

Taškento konferencijoje buvo įrodinėjama, kad rusų kalba didi ir garbinga, galinti praturtinti kitų tautų literatūrą, duodanti galimybę draugauti ir dar turinti daug kitų pranašumų. Todėl konferencijos iniciatoriai tapo tokie „geri", kad panoro mus išmokyti rusų kalbos, o iš mūsų atimti gimtąją kalbą. Štai kokia pagarsėjusio „vyresniojo brolio" meilė!

Ir kaip čia žmogus neprisiminsi V. Lenino žodžių: „Mes geriau už jus žinome, kad Turgenevo, Tolstojaus, Dobroliubovo, Černiševskio kalba didi ir galinga. Mes labiau už jus norime, kad tarp visų pavergtųjų klasių, gyvenančių Rusijoje, be tautybės skirtumo susidarytų kiek įmanoma bendravimas ir broliškoji vienybė. Ir mes, suprantama, stovime už tai, kad kiekvienas Rusijos gyventojas turėtų galimybę išmokti didžiąją rusų kalbą. Mes nenorime tik vieno - prievartos elementų. Mes nenorime būti su lazda varomi į rojų" (Žr. „Proletarskaja pravda", Nr. 14, 1914 m. sausio 18 d.).

V. Lenino pacituotų žodžių įkandin mes, lietuviai, galime pareikšti štai ką: „Mes geriau už jus žinome, kad ne tiktai Turgenevo, Tolstojaus, Dobroliubovo, Černiševskio kalba didi ir galinga, bet taip pat ir lietuvių - Donelaičio, Daukanto, Maironio, Mieželaičio - kalba yra labai vertinama viso pasaulio lingvistų".

Mūsų kalba tyrinėjama daugelyje užsienio šalių. Antai Leipcige, Kopenhagoje, Helsinkyje, Upsaloje, Paryžiuje, Prahoje, Osle, Heidelberge, Getingene, Amsterdame, Prinstone, Lunde, Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje lingvistai yra parašę daug mokslo veikalų apie lietuvių kalbą. Tokie įžymūs kalbininkai, kaip vokiečių P. Šleicheris, P. Neselmanas, E. Frenkelis, lenkas J. Otrembskis, norvegas Ch. Stangas, amerikietis V. Šmolstygas ir kiti mokslininkai itin vertina lietuvių kalbą. Todėl negalima leisti klastingu ir administraciniu būdu lietuvių tautą rusinti ir asimiliuoti pagal TSRS ministro V. Jeliutino įsakymą „Apie tolesnį rusų kalbos mokymo ir dėstymo priemonių tobulinimą sąjunginėse respublikose".

Mus stebina tas faktas, kad TSRS švietimo organai, priešakyje su ministru V. Jeliutinu, neįsiklauso į rusų visuomenės nuomonę. Net keista: administracija trokšta greičiau asimiliuoti nerusų tautybes, o padorūs rusai mus gina. Antai žymusis rusų kalbininkas Filipas Fortunatovas nuo 1878 m. Maskvos universitete pradėjo skaityti lietuvių kalbos kursą, nors tuo metu šioje aukštojoje mokykloje studijavo apie 50 lietuvių. O tuo pačiu metu Lietuvoje Vilniaus generalgubernatorius korikas Muravjovas žiauriai persekiojo lietuvių liaudį už lietuviškos maldaknygės ar laikraščio skaitymą. Kaip sakoma, kairė nežino, ką daro dešinė.

Ir tarybiniais laikais Maskvos universitete lietuvių kalbą dėsto M. Petersonas, V. Toporovas, V. Ivanovas, T. Bulygina ir kiti. Vadinasi, rusų visuomenės mokslininkai nėra rusifikacijos šalininkai, kaip kad pasireiškė Taškento konferencijos rekomendacijų rengėjai. Lietuvių kalbą ir apskritai baltų kalbas tyrinėja TSRS Mokslų akademijos slavistikos ir balkanis-tikos institutas. Čia pagarsėjo vienas žymiausių tarybinės semiotikos kūrėjų, puikus orientalistas Vladimiras Toporovas. Jis kartu su TSRS MA nariu korespondetnu Olegu Trubačiovu parašė įdomią studiją „Aukštutinės Padnieprės hidronimų lingvistinė analizė", kurioje patikslinamos senosios baltų teritorijos ribos. Taip pat garsaus rusų rašytojo V. Ivanovo sūnus Viačeslavas Ivanovas daug rašo baltistikos klausimais. Jis 1979 m. balandžio 17 d. Vilniaus universitete apgynė daktaro disertaciją apie baltų ir slavų kalbų veiksmažodžio istoriją.

Daug nusipelnė lituanistikai Maskvos kalbininkai: Tatjana Bulygina, Jurijus Stepanovas, Tamara Lekomceva, Vladimiras Dybo, Svetlana Tolstaja, Vladimiras Žuravliovas ir kiti. Visa tai byloja, kad TSRS aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministras V. Jeliutinas turi įsiklausyti į padorių rusų nuomonę ir atsisakyti rusifikacijos politikos.

Mūsų kalba pasižymi švelnumu, skambumu. Netgi keiksmažodžių joje nėra. Jei tūlas lietuvis ir nusikeikia, tai jis pasiskolina keiksmažodžius iš svetimos kalbos. Taigi lietuvių kalba turi teisę egzistuoti lygiai taip pat, kaip rusų ir kitos kalbos.

Teisingai galvoja visi mūsų tėvynainiai, kad rusų kalbai išmokti nereikia naudoti vėzdo. Panašiai yra sakęs ir V. Leninas. Visa tarybinė gyvenimo eiga veda prie visų TSRS tautų suartėjimo. Tie lietuviai, kurie gyvenimo sąlygų yra verčiami mokėti rusų kalbą, pakankamai gerai ją išmoksta ir be Taškento konferencijos siūlomų socnacionalšovinistinių rekomendacijų. Nusikalstama prievarta mokant rusų kalbos privestų prie nepageidaujamų pasekmių. Apie tai perspėjo ir V. Leninas: „Prievarta (lazda) prives tiktai prie vieno: ji apsunkins didžiajai bei galingajai kalbai prieigas prie kitų nacionalinių grupių, o, svarbiausia, paaštrins priešiškumą, sudarys milijonus naujų trynimųsi, sustiprins susierzinimą, silpnins tarpusavio supratimą ir t. t." (Žr. „Proletarskaja pravda", Nr. 14, 1914 m. sausio 18 d.).

„Kam to reikia? - klausia V. Leninas. - Rusų tautai, rusų demokratijai šito nereikia. Ji nepripažįsta jokios nacionalinės priespaudos".

Naujoji TSRS konstitucija (§36) garantuoja piliečiams mokyklas su vietinių gyventojų dėstomąja kalba, taigi skelbia negaliojant bet kokias kitos nacijos privilegijas. Vadinasi, negalima siaurinti ir lietuvių teisės mokytis gimtąja kalba.

Marksistai verti pagarbos, kad kovoja su nacionalizmu visomis jo raiškos formomis. Tačiau reakcingasis šovinizmas, pasireiškęs minėtoje Taškento konferencijoje, stengiasi suteikti privilegijas rusų tautai, pasmerkdamas visas kitas TSRS tautas nelygiateisei padėčiai.

Taip besiklostant padėčiai, daugeliui norėtųsi paklausti: koks skirtumas nacionaline prasme tarp mūsų būklės dabar, socializmo sąlygomis, ir tarp mūsų tėvų būklės, kai juos valdė Rusijos carai? Kas gi mūsų nacijos gyvenime pasikeitė? Carai stengėsi rusinti ir priversti lietuvius priimti pravoslaviją, o brandaus socializmo sąlygose stengiamasi ne tik surusinti, bet ir įskiepyti naują, dogmatizuotą religiją - ateizmą.

Nuo senų laikų nemažai lietuvių gyvena tuose rajonuose, kurie dabar, po Antrojo pasaulinio karo, yra priskirti Baltarusijai. Lietuviai, gyvenantys Baltarusijoje, rūpinasi, kad būtų leista katalikų kunigui iš Lietuvos apsigyventi Baltarusijoje. Tačiau jau 30 metų, kai nei centriniai TSRS organai, nei Baltarusijos TSR valdžia neduoda sutikimo. O. juk aišku ir suprantama, kad kunigai nenuvers valdžios. Čia slypi klasta: jei lietuviai Baltarusijoje nori išgirsti Dievo žodį, privalo mokytis lenkų kalbos. Kaip žinoma, lenkų kalba, kaip slavų, yra artimesnė rusų kalbai. Vadinasi, ir čia slypi noras greičiau asimiliuoti liaudį. Ko mes, lietuviai, norime? Kaip visos tautos, taip ir mes, lietuviai, mylime savąją kalbą ir turime teisę ją ginti. Jeigu sąmoningas žmogus brangina ir myli savo gimtąją kalbą, tai jis anaiptol nėra nacionalistas: žmogui gimtoji tėvų kalba ir religija yra pats brangiausias turtas. Mums, lietuviams, gimtoji kalba skamba maloniai, kaip gražiausia simfonija. Kaip mūsų protėviai gynė gimtąją kalbą ir tikėjimą, taip ir mes pasiruošę ją ginti, negailėdami jokių aukų.

Dažnai girdime ir skaitome, jog rusai pasipiktinę, jog Amerikoje asimiliuojami indėnai ir kitos tautelės. Jei rusai smerkia amerikiečius dėl asimiliacijos, tai kodėl jie patys, priešakyje su ministru V. Jeliutinu, daro panašų nusikaltimą?

Taškento konferencijoje buvo skelbiama: „Rusų kalba yra ir turi būti draugystės ir bendradarbiavimo kalba". Ši tezė net neverta kritikos. Žmonių santykius tvarko ne kalba, o teisingumas ir abišalė pagalba. Rusijos carai ir Rusijos marksistai kalbėjo rusiškai, bet jie degė baisia neapykanta vieni kitiems, ir jų kova, kaip žinoma, baigėsi baisiu kraujo praliejimu.

Matyt, Taškento konferencijos rekomendacijų autoriai laikosi tos nuomonės, kad Tarybų Sąjungoje tuomet bus gerai, kai visi tobulai išmoks rusų kalbą ir taps ateistais. Taip galvodami jie klysta. Diplomatai susitinka ir derybose dažnai jie kalba vieni kitiems nesuprantama kalba, t. y. su vertėjais, bet, jei turima geros valios, derybos baigiasi net pasibučiavimu. Kaip matyti, Taškento konferencijos autoriai neturėjo nei sveiko proto, nei geros valios, siekdami, kad Tarybų Sąjungos tautos būtų nukreiptos į draugystės ir bendradarbiavimo kelią.

Mes, lietuviai, esame įsitikinę, kad Jūs, Leonidai Iljičiau, atkreipsite dėmesį į tautų padėtį Tarybų Sąjungoje, pakelsite protesto balsą prieš šovinizmo apraiškas Taškento konferencijoje.

Didžiausieji XIX amžiaus nuosekliausi demokratijos atstovai K. Marksas ir F. Engelsas mokė: „Negali būti laisva tauta, kuri engia kitas tautas". Nederėtų to pamiršti ir šiuo metu.

Todėl prašome Jūsų duoti nurodymą atitinkamiems TSRS organams uždrausti Taškento konferencijos rekomendacijų įgyvendinimą, nutraukti lietuvių tautos rusifikaciją ir ateizaciją, nepažeidinėti žmogaus teisių.

Pasirašė: Kun. Bronius Laurinavičius, Adutiškio parapijos klebonas

Adutiškis, Švenčionių rajonas 1979 m. liepos 25 d.