Kęstutis Šimkūnas
Persekiota, bet nenugalėta tiesa
Kunigą Bronių Laurinavičių dažniausiai prisimena tik su juo bendravę ir jį asmeniškai pažinę žmonės. Jis tartum užmirštas, tartum savo darbą jau atlikęs ir dabar neaktualus. Tačiau prakalbintos datos turėtų mums padėti spręsti nuolatinę krikščionio užduotį - pažinti laiko ženklus. Ta prasme norėčiau kalbėti apie amžinatilsį kunigą.
Užrašas ant paveikslėlio pirmosioms šv. Mišioms atminti (1944 m.): „Viešpatie, šias Pirmąsias šv. Mišias aukoju už savo tėvelius, gimines, draugus, geradarius, už tuos, kurie man padėjo prisiartinti prie Tavo Altoriaus, ir už visus, kurie žuvo ir išvežti vargsta ir kenčia dėl Tėvynės". Šie žodžiai tapo visos kunigystės programa, kurios širdis - Altorius ir Tėvynė. Su tokia vėliava nueitas garbingas kelias. Sutiktieji šiame kelyje mena kunigą Laurinavičių. Bažnyčios, kuriose jis dirbo, pajuto rūpestingo šeimininko ranką. Sunkiais pokario metais Ceikinių bažnyčia atsinaujino ir prasiplėtė. Kalesninkų bažnyčia naujai išdekoruota, išaugo Švenčionėlių bažnyčia, pasipuošė Adutiškio bažnyčia, sutvarkytas šventorius, atsigręžė į žmones altorius. Visa tai - kun. Laurinavičiaus dėka. Tokia didelė atliktų darbų apimtis gal nekeltų nuostabos ir susižavėjimo demokratiškuose kraštuose. Tačiau ateistų persekiojamoje Lietuvoje šiems darbams prireikė daug daugiau energijos ir sumanumo. Be valdžios sutikimo bažnyčioje negalėjo būti įkalta nė vinis! Storais aplankais gulė ant kunigo stalo dokumentai, prašymai, sąskaitos, pareiškimai....
Negana to, civilinė valdžia apkaltina kunigą Laurinavičių prie Švenčionėlių bažnyčios pastačius kleboniją „ne iš darbo pajamų", nutaria ją nusavinti ir liepia iš klebonijos išsikelti per dvi dienas. Puolimo kampanija išplečiama ir spaudoje. Prasideda įvairaus lygio teismai, laiškai Lietuvos SSR ir SSRS prokuratūroms, pareiškimai Vilniaus ir Maskvos valdžiai. (Iš viso -180 pareiškimų ir atsakymų.) Bylos baigtis - kunigas Laurinavičius turi palikti kleboniją, o vėliau - ir Švenčionėlius.
Patirta neteisybė neužgožia tikėjimo - tiesa turi triumfuoti: „Namas, kurį aš pastačiau prie Švenčionėlių bažnyčios, priklauso Švenčionėlių parapijai. Esu tikras, kad ateis laikas, ir namas bus denacionalizuotas". (Iš 1981 m. birželio 4 d. parašyto testamento).
Tai tik vienas iš daugelio atvejų, kai teko susidurti su gerai organizuota persekiojimo mašina, ginkluota puikiu ginklu -biurokratija. Nori prieštarauti, kovoti - turi žinoti žaidimo taisykles.
Apie bažnyčių statytoją liudija aukštos sienos ir puošnūs altoriai, o dvasinė Bažnyčia gyva žmonių širdyse. Švenčionėlių ir Adutiškio tikintieji mena kleboną Laurinavičių. Neatsitiktinai visų atsiminimai prasidėdavo nuo vaikų. Berniukai noriai eidavę patarnauti Mišioms, mergaitės - į procesiją ar chorą. Prieš dvidešimt trisdešimt metų (o dar ir visai neseniai) gausus vaikų būrys prie altoriaus buvo ne tik džiaugsmas tėvams ir visai parapijai, bet ir realus pavojus tiek patiems vaikams, tiek kunigui. Pasakoja Ona Krickaitė iš Adutiškio:
„Vaikai labai mylėjo kleboną. Klebonas mokėjo suprasti vaikus, paskatinti. Aš Pirmajai komunijai rengiausi pas kunigą Laurinavičių. Niekada neužmiršiu, koks džiaugsmas buvo gauti penketą! Klebonas ant didelio popieriaus lapo parašydavo „penki", nors ir nelengvai gaudavome tokį įvertinimą. Tris tokius penketus esu gavusi! Na, ir pamokslėliai vaikams buvo tikrai jiems skirti - suprantami, įdomūs. Vaikai, būdami jautrūs, greičiau pajunta kito jautrumą ir dėmesį, prisiriša..."
Ne tik vaikai patyrė kunigo globą ir jautrumą. Su ašaromis akyse pasakoja Bronė Steponienė, gyvenanti Adutiškyje: „Kaip galima neprisiminti mūsų klebono? Kaip užmiršti žmogų, kuris ir buvo, ir liko vadas tikėjime ir gyvenime, mokytojas, globėjas?! Svarbiausia, kad jautė kitą žmogų, atsirasdavo šalia, kai tik buvo sunku. Kaip guodė mane, kai žuvo dukra! Visus pažino ir žinojo, ko kam trūksta".
O čia keletas eilučių iš 1936 m. rašyto laiško. Rašo Broniaus gerumą patyręs (jam tada buvo 23-eji) draugas:
Man kryžkelėje ištiesei ranką, parodei kelią į laimės šalį,
mane vienišą žmogų ir menką guodei kaip retas paguosti gali.
Ir Švenčionėlių, ir Adutiškio parapijų žmonės savo kleboną prisimena kaip uolų blaivybės gynėją ir puoselėtoją. Alkoholiniai gėrimai dingo ne tik nuo šermenų, bet ir nuo vaišių ar vestuvių stalo. Iš tiesų kunigas matė blogį, netiesą ir drąsiai, be kompromisų su ja kovojo. Klaidinga būtų jo veiklą laikyti kova prieš tarybų valdžią, prieš komunistus: tai buvo kova prieš neteisybę, prieš religinės laisvės varžymus. Tai buvo bekompromisė kova su blogiu.
Kunigo kovą dėl žmogaus teisių pirmiausiai reikėtų sieti su jo veikla Helsinkio grupėje. Helsinkio Baigiamasis aktas -Helsinkio grupių veiklos pagrindas. Visas jo pavadinimas Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje baigiamasis aktas. Jį 1975 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė 35 valstybės, tarp jų JAV, SSRS, Šventasis Sostas, Anglija, Federatyvinė ir Demokratinė Vokietija. Akte išskirtinos trys pagrindinės dalys:
1. Saugumas Europoje;
2. Bendradarbiavimas ekonomikos, mokslo ir ekologijos srityse;
3. Periodinės apžvalgos - konferencijos, kurių metu turėtų būti pateikiami ir apsvarstomi žmogaus teisių pažeidimo faktai įvairiose šalyse.
Disidentus, ypač gyvenančius Sovietų Sąjungoje, labiausiai jaudino paskutinis Akto punktas. Juk žiniasklaida negalėjo žmogaus teisių pažeidimo faktų pateikti nei Sovietų Sąjungos, nei užsienio ekspertams. Todėl akademiko A. Sacharovo aplinkoje gimė idėja kurti draugiją, turinčią informuoti apie Helsinkio Baigiamojo akto pažeidimus. 1976 m. gegužės 12 d. įsikūrė pirmoji tokia draugija - Maskvos Helsinkio grupė.
Netrukus kai kuriems rezistentams kilo mintis įsteigti savąsias Helsinkio grupes ir taip atkreipti didesnį pasaulio dėmesį į savo šalies padėtį. 1976 m. lapkričio 9 d. įsikuria Ukrainos Helsinkio grupė, o netrukus, lapkričio 25-ąją - ir Lietuvos. Faktinis jos vadovas ir iniciatorius buvo Viktoras Petkus. Ką tik įkurtai grupei priklausė: Ona Lukauskaitė-Poškienė, kunigas Karolis Garuckas, Tomas Venclova, Eitanas Finkelšteinas. 1979 m. balandžio 8 d. mirus kun. Karoliui Garuckui, jį pakeitė kunigas Laurinavičius.
Religinių kultų reikalų įgaliotiniui nepatiko ir gausūs vaikų būriai prie altoriaus Švenčionėliuose bei Adutiškyje. Juk sovietinė valdžia (ir net kai kurių vyskupijų kurijos!) draudė bent kiek aktyvesnį vaikų dalyvavimą pamaldose.
Taigi, įsitraukus į Lietuvos Helsinkio grupės veiklą, iškilo pavojus ne tik kunigo B. Laurinavičiaus laisvei, bet ir gyvybei. Nepaisydamas susidorojimo grėsmės, jis veikė drąsiai, nepripažindamas kompromisų. Raštuose ir pareiškimuose drąsiai kėlė mintis apie Lietuvos okupavimą, Ribentropo-Molotovo pakto neteisėtumą. Po kiekvienu jo raštu ar pareiškimu - ne slapyvardis, ne anoniminė „grupė", bet vardas, pavardė, parašas.
Kita kunigo Laurinavičiaus, kaip žmogaus teisių gynėjo, veiklos kryptis - parama kenčiantiems už laisvę. Jis gynė mokytojų terorizuojamus mokinius. Panašiai gynė teisiamus kovotojus dėl laisvės ir teisingumo. Kaip vieną iš daugelio pavyzdžių galima paminėti Antano Terlecko ir Juliaus Sasnausko teismą 1980 m. rugsėjo 15-19 d. ir šiame teisme kunigo Laurinavičiaus pasakytą ginamąją kalbą. O suimtuosius ir tremtinius (pvz., kunigus Antaną Dilį ir Kazimierą Vasiliauską) rėmė laiškais ir siuntiniais. Šiai veiklai buvo pasišventęs iki paskutinės gyvenimo minutės: ir tą lemtingą vakarą nešė auką - 1000 rublių - politiniams kaliniams remti. Kelią pastojo MAZ-503.
Po šios avarijos pasipylė įvairiausi spėliojimai. Bylą iš VAI perėmė Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerija, buvo kreiptasi į vilniečius, mačiusius šį įvykį, pranešti apie tai tardymo organams. Liudytojų tikriausiai nebuvo daug, nes daugelis apie tai nedrįso kalbėti. Velionio artimieji gavo pranešimą su tardymo išvada: pėstysis ėjo degant raudonam šviesoforo signalui, ir... byla buvo nutraukta. Sovietinio tardymo rezultatais pasitikėti nėra jokios prasmės. Dabar turėtų būti patikrinta neoficiali versija - „saugumo darbas". O braižas ir aplinkybės tokios galimybės nepaneigia.
Tuo metu kunigas Laurinavičius buvo vienintelis galintis aktyviai dirbti Helsinkio grupės narys (kiti buvo suimti ar dar tik įsijungę į grupės veiklą), taigi tikras krislas KGB akyje.
Kelios dienos prieš tai „Tiesoje" (1981-11-21) buvo išspausdintas Danguolės Repšienės straipsnis, šmeižiantis kun. Laurinavičių. Toliau „visuomenės nuomonę" turėjo formuoti iškart po avarijos prie vairuotojo prišokę jauni vyrai (ir dabar tai prisimena baisaus vakaro negalintis pamiršti vairuotojas G. Lazukinas), iš pradžių sutikę būti liudytojais, bet vėliau dingę minioje. Po to - velionio artimiesiems rytojaus rytą įvykio vietoje šlavėja įkyriai aiškinusi, kad „senis buvo girtas, ėjo per raudoną ir palindo po ratais". Baigiamasis etapas - „melagingas" užsienio prasimanymų paneigimas, „tiesa", paaiškėjusi per tardymą (tardytojas Vaitiekūnas)... ir užmiršimas.
Jei tai iš tikrųjų saugumo darbas (manau, žodelis „jei" reikalingas, nes tikrasis tyrimas neatliktas), tai vienos jų plano dalies nepavyko įvykdyti. Šios tragedijos daug kas dar ir dabar nepamiršo. Iškart po avarijos (ar nužudymo) pogrindinė spauda ir Vakarų radijo stotys prabilo apie tikrai keistas aplinkybes. Štai medikai liudija, kad po autoavarijos aukos -pėstieji atrodo kitaip nei velionis kunigas, gulėjęs kniūbsčias, delnai buvę nešvarūs. Nugalėdami atpildo ir teisybės troškimą, geriau atsakykime į kitą klausimą: nejaugi kunigas Laurinavičius kovą su blogiu ir neteisybe pralaimėjo?
Manau, kova dar tęsiasi. Juk ir po mirties kunigas buvo persekiojamas, jo atminimą mėginta ištrinti. Kuo skiriasi kad ir šie du įvykiai: krata kunigo namuose Adutiškyje ir velionio testamentinės valios ignoravimas?
Minėtoji krata atlikta 1980 m. vasario 6 d. Ji truko septynias su puse valandos. „Darbavosi" įvairių laipsnių tardymo ir saugumo darbuotojai: J. Matulevičius, R. Rainys, Albrikas, Sventaus-kas, Gudas, Rukšėnas, Riabinas. Paimta dvi rašomosios mašinėlės ir keletas aplankų įvairiausių raštų bei trys fotoalbumai (!)
Kunigo testamente išreikštas pageidavimas - „norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose" - iškart nebuvo įvykdytas. Kunigai Kazimieras Žemėnas ir Algimantas Keina vos ne paskutinėmis akimirkomis sužinojo, kad jie paskirti testamento vykdytojais.
Po kunigo Laurinavičiaus mirties buvo stengiamasi ištrinti velionio atminimą: draudžiamos pamaldos už jį, mirties metinių paminėjimai. O kai kurie disidentai išgirsdavo grasinimą, paslėptą po nekaltu žodeliu: „O kai kas ir po mašina pakliūna..."
Tačiau gėlės žuvimo vietoje prie elektros stulpo Žalgirio gatvėje nevyto. Kova tęsėsi....
1988 m. lapkričio 25 d. įvykdyta paskutinė velionio valia. Kun. Broniaus Laurinavičiaus palaikai iškilmingai pervežti iš Adutiškio ir palaidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje.
1991 m. birželio 14 d. atidengtas ir pašventintas paminklas ant kunigo kapo. Pasakoja paminklo autorius Antanas Kmieliauskas:
„Šis darbas man neeeilinis, kaip neeilinis ir kun. Laurinavičiaus asmuo. Kristus surištomis rankomis. Teisybė - persekiojama, bet nenugalėta. Tai ne tik kun. Laurinavičiaus, bet ir visos Lietuvos simbolis. Paminklą baigiau jau pernai (1990 m.), gruodžio mėnesį. Sausio 13-osios įvykiai tik patvirtino mano mintį: tiesos ir laisvės idėjos gyvos, jų neįmanoma supančioti ar pastumti po automašina, sutraiškyti tankų vikšrais...."
Gal jau galima atsakyti į anksčiau iškeltą klausimą - ar kun. Laurinavičius nepralaimėjo? Tačiau kodėl jį lyg ir užmiršome? Gal išdavėme jo idėjas? Pasak A. Kmieliausko, tai galbūt todėl, kad kartais pritrūksta žmonių, kurie tomis idėjomis gyventų.
„Norėjau nuoširdžiai garbinti Viešpatį Dievą, ginti Motiną Bažnyčią ir skriaudžiamuosius. Norėjau reikalingiems padėti -juos pamokyti, bet, jei nesugebėjau, prašau gerąjį Dievą, kad jis man atleistų. Taip pat ir visus prašau man atleisti ir dovanoti, jei kam palikau skolingas ar kuo neįtikau".
Šios kun. Broniaus Laurinavičiaus testamento eilutės nėra atsisveikinimas su mumis. Jei tik mes neatsisveikinsime ir ne-išduosime Tikėjimo ir Vilties, Tiesos ir Laisvės idealų.
(Sutrumpintas straipsnis „Kova tęsiasi", išspausdintas žurnale „Katalikų pasaulis", 1991-11-22)
|
Adamkus V. 156
Bačkis A. J., kard. 84 |
Bužinskienė R. 7, 398
Centozis L., arkivysk. 37
Čepulis 166, 205, 299
Dailidė A. 273
Ellert J., kun. 200, 201, 202
Fabijanskas J., kun. 391
Gailevičius A. 75, 87 |
|
Galvydis J. 312 Garla A. 416
Yla S., kun. 39
Jadzevičius V. 6, 19, 20, 353 |
Jeliutin V. 227, 317, 319, 320, 322, 323, 325
Kabelis V. 364 |
|
Kucka V. 331, 349
Laberžė, kun. 83
Maceika J. 367 |
Mackevičius F. 252, 270, 392
Našlėnas P., kun. 206
Osteris A. 155
Padlipskienė 394 |
|
Pamietko 400
Račiūnas P., kun. 73, 83, 99 |
Riabinas 504 .
Sacharov A. 99, 150, 158, 161, 189, 363, 503 |
|
Stipinas A. 363
Šakalys V. 224, 316
Talantov 73 |
Ulickas A., kun. 155, 174, 192, 384, 415, 477,480, 481, 482
Vaičionis K., kun. 77, 423
Zdebskis J., kun. 43, 60, 61, 73, 76, 78, 92, 97, 99, 100, 102, 152, 163, 206, 225, 342, 406, 408, 467 |
Vilniaus arkivyskupija Lietuvių Katalikų Mokslų Akademija Švenčionių rajono savivaldybė (meras V. Vigelis) Vilniaus miesto savivaldybė (meras A. Zuokas) Akcinė bendrovė „Achema" LR Seimo narė prof. K. Prunskienė Jėzaus draugijos (SJ) Vilniaus namai Saleziečių (SDB) Šv. Jono Bosko draugijos Vilniaus namai Vilniaus Šv. Jono Bosko parapija (klebonas kun. M. Petravičius SDB) Vilniaus kunigai J. Morkūnas, E. Rudokas, V. Virvičius
Kunigai:
V. Černiauskas, K. Dailydė, K. Gailius, K. Gurklys, I. Jakutis, A. Keina, K. Kindurys, V. Pūkas, M. Savickas, V. Sudavičius, S. Tunaitis, A. Vaickūnas, D. Valiukonis, K. Žemėnas.
Kun. B. Laurinavičiaus giminės:
D. Girdauskas, E. Girdauskas, R. Girdauskienė, J. Laurinavičiūtė-Pranskienė, B. Laurinavičiūtė-Sankienė, A. Pranskus, J. Šimkūnienė.
Švenčionėlių parapijos tikintieji:
P. Basiūnienė, R. Bužinskienė, A. Cicėnas, E. Cicėnas, K. Cicėnas, B. Gerojimaitė-Rainienė, V. Gerojimienė, J. Gudelienė, L. Jusienė, M. Karaveckas, R. Klipčius, J. Macijauskas, B. Matuliauskienė, E. Milaševičienė, K. Palikša, O. Petkūnienė, A. Ragaišienė, Č. Ramauskienė, M. Rimašienė, J. Rimšelis, J. Strakšienė, Z. Šapokas.
Viniaus universiteto Santariškių klinikų darbuotojai:
V. Budrys, B. Dainys, D. Garunkštienė,R. Garalevičius, A. Irnius,
M. Janėnaitė, L. Kučinskienė, G. Martinkėnas, S. Puodžiūtė, M. Ramonas, N. Ramonienė, V. Sirvydis, A. Vinkus, M. Virketienė,
V. Vitkienė.
Kiti:
Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo parapijos Gyvojo rožančiaus būrelis, ses. E. Rimšelytė, M. Urbonavičiūtė. M. Krickaitė-Rančienė (Adutiškis -Vilnius).
Ob39 OBJEKTAS „INTRIGANTAS". Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla. Knygą sudarė, parengė ir redagavo Vidas Spengla. Pratarmė: Prisiekęs ginti Motiną Bažnyčią ir jos vaikus, p. 9-10, arkivysk. Sigito Tamkevičiaus. - Vilnius, „Katalikų akademijos" leidykla. 2002. -512 p., iliustr.
ISBN 9986-592-39-9
Knygoje atskleidžiama Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimas bei varžymai sovietinės okupacijos metais ir jos kova dėl savo ir tikinčiųjų teisių bei laisvių. Vienas įžymiųjų kovotojų buvo kunigas Bronius Laurinavičius, kuriam KGB buvo suteikęs „Intriganto" pravardę. Knygoje nagrinėjama jo gyvenimas, pastoracija, mūrinės ir gyvosios Bažnyčios statyba, kova dėl žmonių teisių ir laisvių, sovietinės valdžios persekiojimai ir jo nužudymas. Pabaigoje pateikiami žmonių atsiminimai paryškina jo, tauraus kunigo ir kovotojo už Tiesą ir Laisvę, paveikslą.
UDK 23/28(474.5):929 Laurinavičius
Ob39
Knygą sudarė, parengė ir redagavo
Vidas Spengla Nuotraukos
iš Jadvygos Laurinavičiūtės-Pranskienės asmeninio archyvo
Kalbos redaktorės ir korektorės Asta Petraitytė (I dalis) Liuda Sidarienė (II dalis) Maketavo
Giedrius Kubilius Dailininkė
Audronė Martinaitytė
Užsakymas 868
„Katalikų akademijos" leidykla, A. Jakšto 9, Vilnius Spaudė UAB „Adomo Jakšto spaustuvė", Girelės g. 22, 4230 Kaišiadorys
