• Svetainės pradžia

   Prieš 41 metus vasario 16 – ąją išėjo LKB Kronikos 14 – asis numeris, kuris tiesiog fotografiškai piešė anuometinę sovietinę tikrovę. Už tiesos žodį vieni jau buvo nuteisti ilgų metų katorgai, kiti, kaip antai, ses. Nijolė Sadūnaitė ir Juozas Gražys suimti ir laukė teismo, o virš laisvųjų kabojo Damoklo kardas, grasinantis kiekvienam laisvės ištroškusiam lietuviui.

Kryžių kalnas antrą kartą visiškai buvo nusiaubtas.   

   Šiemet minime laisvės 25 – metį  ir džiaugiamės, kad galime ne tik laisvai mąstyti, bet ir kalbėti bei judėti. Daugelis jau tiek esame apsipratę su laisvę, jog sunkiai įsivaizduojame, jog  kažkada galėjo būti kitaip. Deja, buvo kitaip. Visi Kronikos numeriai akivaizdžiai iliustruoja, kad visai neseniai gyvenome tikrai apverktinoje padėtyje.

  Dėkokime Dievui už laisvę. Branginkime laisvę ir atsakingai ja naudokimės.

 

 Gavėnios metą pradedame, dalyvaudami pelenų bėrimo apeigose. Pelenai primena fizinį mūsų trapumą ir sunykimą, o Evangelijos žodis tiesia kelią į mūsų asmenines Velykas – prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Nuo dabar iki Velykų būsime raginami atsiversti, tai yra, nusigręžti nuo blogio - nuodėmės ir atsigręžti į Dievą, atidžiau įsiklausant į Dievo Žodį.

Pranašas Joelis nuodėmes prilygina skėriams (Jl 1), negailestingai siaubiantiems šalį. Ten, kur žaliavo laukai ir vynuogynai, lieka tik plika žemė ir medžių stagarai. Šitaip žmogaus sielą nuniokoja nuodėmė. Todėl pranašas ragina atsigręžti į Dievą ir daryti atgailą: „Dabar,- sako Viešpats,- iš visos širdies atsiverskite į mane pasninku, verksmu ir raudojimu. Atsiverskite į Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, atlaidus ir geraširdis, jautrus dėl nelaimės“ (Jl 2,12-13).

Apaštalas Paulius skelbia: „Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5,20).

O Evangelija primena gerus darbus, pasninką ir maldą. Taigi Gavėnios metu reikia sustoti prie nuodėmės, susitaikymo, pasninko, maldos ir gerų darbų. Sustoti ir pasitikrinti, kokie yra mano dvasiniai reikalai: gal kai ką reikėtų atnaujinti.

Nuodėmė yra neatskiriama mūsų gyvenimo palydovė. Dievas mus apdovanojo laisve, kuri mus daro panašius į Kūrėją, tačiau ši dovana tampa tragiška, kai nutariame su nesiskaityti su savo Viešpačiu. Mes nuolat esame gundomi elgtis ne taip, kaip nori Dievas, bet kaip mums šnabžda gundytojas. Todėl apaštalas Jonas tvirtina: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1,8).

LKB Kronika, Nr.13

1974 m. gruodžio mėnesį LTSR Aukščiausiajame teisme buvo teisiami penki pogrindžio spaudos daugintojai ir platintojai: Petras Plumpa, Povilas Petronis, Virgilijus Jaugelis, Jonas Stašaitis ir A. Patriubavičius. Tai buvo XX amžiaus knygnešių teismas. Šie vyrai daugino ir platino maldaknyges, katekizmus, religinę literatūrą, tame tarpe ir „LKB Kroniką“. Nuo 1940 m. iki šio teismo sovietinė valdžia nebuvo davusi leidimo išsileisti net trumpą Tikybos pirmamokslį vaikams, besiruošiantiems Pirmajai Komunijai. Visi katekizmai  ir maldaknygės buvo spausdinami pogrindyje, rizikuojant netekti laisvės. Visos religinės knygos taip pat buvo spausdinamos pogrindyje ir tik rašomosiomis mašinėlėmis; kai kurias iš jų pasisekdavo padauginti tuo metu atsiradusiais kopijavimo aparatais „Era“.

Prieš trisdešimt metų per Lietuvą ir už jos ribų nuvilnijo skaudi žinia apie kun. Juozo tragišką žūtį. Mane ji pasiekė gerokai pavėlavusi Permės lageryje, kai gavau eilinį „Tiesos“ numerį, kuriame buvo trumpa žinutė apie įvykusią avariją ir kun. Juozo mirtį. Žinutės tekstas kėlė įtarimą, kad KGB sunerimusi ir karštligiškai bando įteigti, kad čia įvyko eilinė avarija ir nieko daugiau. Tačiau šiandien susirinkome ne tam, kad išnarpliotume trisdešimties metų senumo įvykius, bet kad padėkotume Dievui už kunigą, daugelio širdyse įspaudusį neužmirštamus prisiminimus ir ne vieno gyvenimą pakreipusį nauja kryptimi.

Būtų gera, jei Bažnyčioje tarnaujantys visi kunigai esminiuose dalykuose būtų panašūs į šį Sūduvos krašto kunigą. Kun. Juozo kunigiškoje tarnystėje labai ryškiai spindi Kristaus palaiminimų dvasia.

„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,1). Kun. Juozas nebuvo formalus vienuolis, bet buvo padaręs neturto įžadą. Tai liudiju, nes kun. Juozas šį įžadą padarė mano akivaizdoje. Jo didžiausias turtas buvo paprasti, dažnai suvargę Lietuvos žmonės. Juos mylėjo ir jiems pašventė savo laiką, gabumus ir visą sąmoningą gyvenimą.

Neturėjo asmeninės sąskaitos banke, po mirties nerasta pinigų rašomojo stalo stalčiuose; tuose stalčiuose Lazdijų dekanas surado daug akmenėlių. Per laidotuves jis kalbėjo: „Nustebau ir atsiklaupiau prie rašomojo stalo. Mąstau, kad čia reikėtų atvesti kiekvieną jauną kunigą, kad pamatytų ir pasidžiaugtų, kiek „aukso ir turtų“ turi tikras kunigas. Supratau, ką reiškia tikros kunigystės svoris“.

 Anoniminiai laiškai - KGB kovos priemonė

Kronikos 12 - jame numeryje (1974 m. rugsėjo mėn.) dėmesį atkreipia nauja KGB taktika, nukreipta prieš Kroniką ir pogrindžio kunigus –  tai anoniminiai laiškai, skirti paveikti pareigas einančius vyskupus ir vyskupijų valdytojus. Pirmasis toks laiškas buvo adresuotas Kauno ordinarui vysk. J. Labukui, o jo kopijos pasiųstos visų vyskupijų ganytojams. Anoniminio laiško autoriais pasirašė „Vilkaviškio vyskupijos kunigai“. Tikrasis šio laiško autorius, be jokios abejonės, buvo dvasiškis, tačiau aiškus KGB kolaborantas. Anoniminis laiškas įtaigojo vysk. J. Labuką imtis žygių  prieš taip vadinamus reakcingus kunigus, kurie „ardo Bažnyčios vienybę“. Net nurodė, kaip turėtų pasielgti į Vatikaną nuvykęs vyskupas – per Vatikano radiją demaskuoti Kronikos balsą. 

Vidmanto Valiušaičio atsakymas Rūtai Vanagaitei: „Išsigimėliai nėra mūsiškiai“

Vidmanto Valiušaičio atsakymas Rūtai Vanagaitei: „Išsigimėliai nėra mūsiškiai“lrytas.lt

Rūta Vanagaitė greta vaidybinių, režisierinių, viešųjų ryšių gebėjimų atskleidė naują savo talentą – Holokausto ekspertės. Šiomis dienomis ji pristatė knygą „Mūsiškiai“.

Padarė įspūdį informacinis palaikymas. Pagrindiniai žiniasklaidos kanalai teikėsi ne tik atverti savo erdvę ilgiems pasikalbėjimams su knygos autore, bet ir pradėjo tiesioginę knygos reklamos kampaniją – skelbti jos ištraukas. Net ir labai gerai perkamiems autoriams toks matomumas retai būna įkandamas.

Kur tokio neeilinio populiarumo paslaptis?

Knygos autorė apie tai nekalba. Bet pateikia detalių: „Pavasarį rengiau konferenciją, visi istorikai sakė nekviesti E.Zuroffo – esą jei jis bus, mes nedalyvausime, nes jis gali pravirkti, pradėti muštis.“ Tai autorę suintrigavo. Susitikusi žinomą svečią, pateikė jam radikalų pasiūlymą: „Puolate Lietuvą, tai gal atsisėskime į mano automobilį ir pervažiuokime Lietuvą, pakalbinkime žmones, pažiūrėkime, kas teisūs. Nes aš nežinau.“

LKB Kronika Nr.11

TARYBINĖJE MOKYKLOJE (1940 - 1970)

 1940 metais okupavus Lietuvą, tarybinės valdžios dėmesys pirmiausia nukrypo į mokyklą, stengiantis ją subedievinti. Tuojau pat buvo uždrausta malda prieš ir po pamokų, o iš klasių pašalinti kryžiai.

Vienoje Panevėžio vidurinėje mokykloje direktorius įsakė mokiniams nematant surinkti kryžius iš klasių ir juos sunaikinti. Tačiau mokiniai pastojo sargui kelią.

— Mes kryžių išniekinti neleisime, — šaukė mokiniai.

— Aš vykdau direktoriaus įsakymą, — teisinosi sargas.

Mokiniai atėmė iš jo pintinę su kryžiais ir išsidalinę parsinešė namo.

Panevėžio amatų mokykloje mokytoja liepė mergaitėms nukabinti kryžius, bet nė viena moksleivė nesutiko.

— Na, ir bailės, — pyko mokytoja. — Tu, Suveizyte, esi komjaunuolė, parodyk visiems pavyzdį. Nukabink visose klasėse kryžius.

"LKB Kronika" nr.10

Ateistų tikslai Bažnyčios atžvilgiu nesikeičia — jie bet kokia kaina nori ją sunaikinti.

 Stalino laikais buvo norima Bažnyčią sunaikinti fiziškai. 1946 m. prasidėjo vyskupų ir kunigų suėmimai. 1947 m. sušaudytas vysk. Borisevičius. 1953 m. Vladimiro kalėjime miršta nuteistas 25-riems metams arkiv. M. Reinys. 1956 m. po dešimties metų lagerio, palaužta sveikata grįžta į Lietuvą vysk. P. Ramanauskas ir arkiv. T. Matulionis, tačiau jiems neleidžiama eiti pareigų ir neužilgo abu miršta.

 1956/57 m. šimtai iš lagerio grįžusių kunigų įsijungia į apaštalavimo darbą. Ateistinei valdžiai pradėjo aiškėti, kad represijomis Lietuvos Katalikų Bažnyčia nebus palaužta. Lageriuose žuvusieji buvo laikomi kankiniais, o kai kuriems net meldžiama altorių garbės, pvz., T. B. Andruškai, S.J.

 N. Chruščiovo „šaunieji" čekistai 1957/58 m. vėl suima nemaža kunigų: kan. P. Raudą, kan. St. Kiškį, T. A. Markaitį, S.J., kun. A. Mocių, kun. J. Balčiūną, kun. A. Jurgaitį, kun. A. Bunkų, kun. A. Svarinską, T.. Fr. Adomaitį MIC (dirbusį Sibire vokiečių katalikų tarpe) ir kun. P. Jakulevičių. Išskyrus kun. Jurgaitį ir kun. Bunkų, likusieji įkalinami antrąjį kartą, o T. Markaitis, S.J., — trečiąjį kartą.

"LKB Kronika" nr.8 

Rajoniniai laikraščiai gruodžio - sausio mėn. persispausdino patarėjo prie LTSR Ministrų Tarybos Prano Mišučio straipsnį „Tarybinis įstatymas ir religija". Savaitraštis „Kalba Vilnius" patalpino platų P. Mišučio straipsnį „Bažnyčia ir religingumas mūsų dienomis" (1974, Nr. 5). Radijo „Akiratis" laidų metu Ministrų Tarybos patarėjas įtikinėjo liaudį, kad tarybiniai įstatymai religinių kultų atžvilgiu labai humaniški.

  Kodėl taip sukruto ateistinė propaganda?

  „Mūsų pareiga demaskuoti reakcinės užsienio propagandos ir vietinių reakcionierių mėginimus juodinti tarybinę tikrovę, iškraipyti padėtį" 1 — rašo Mišutis. Bedieviška propaganda, žūt būt, nori įtikinti, kad „Mūsų įstatymai dėl religinių kultų demokratiški."

  Panagrinėkime, ką Mišutis pasakė apie Bažnyčios „laisvę" ir ką nutylėjo.

Byla Nr. 345 ir pirmoji KGB ataka

Kai tik LKB kronika pateko ir į KGB rankas, 1972 m. liepos 5 d. jai buvo užvesta byla Nr. 345. 1973 m. spalio 30 d. KGB generolas Petkevičius patvirtino labai platų planą, kaip sunaikinti LKB Kronikos leidimą, dauginimą ir perdavimą į Vakarus. Pagal šį planą buvo numatyta sunaikinti ir kitos religinės ir ideologiškai kenksmingos literatūros leidimą. Tuo metu KGB jau žinojo, kad yra išleisti šeši Kronikos numeriai, o Vakarus pasiekę keturi numeriai. Pagal KGB surinktą informaciją Kronikos ir kitos religinės bei ideologiškai kenksmingos literatūros (maldaknygių, katekizmų, pamokslų) gaminimu ir platinimu užsiima organizuota ir giliai užsislaptinusi kunigų ir nacionalistų – klerikalų grupė.

Tėvų šventa  teisė

Per visą sovietmetį kompartijos dėmesys labiausiai buvo nukreiptas į moksleivius ir studentus. Marksistinės ideologijos nešėjai suprato, kad subrendusius žmones yra sunku pakeisti, todėl daugiausia prievartos patirdavo vaikai ir jaunimas. Dalis mokytojų, nepaisydami šventos tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, tiesiog persistengdavo mokiniams skiepyti ateistinę pasaulėžiūrą. Visuose „LKB Kronikos“ numeriuose rasime daug medžiagos apie prievartinį moksleivių bedievinimą ir kaip visa tai buvo daroma.

Ruošdamas „LKB Kronikos“ septintąjį numerį, gavau vieno tėvo, dirbusio pedagogu anuometinėje mokykloje atvirą laišką, skirtą mokytojams, prievartaujamiems aktyviai skleisti ateistinę pasaulėžiūrą. Atrodė, kad šis laiškas bus naudingas ir, galbūt, vieną kitą pedagogą privers susimąstyti ir paskatins nerodyti per didelio uolumo skleidžiant Lietuvai svetimą ideologiją.

Galime tik pasidžiaugti, kad laisvoje Lietuvoje moksleiviai gali gyventi pagal savo įsitikinimus, o mokykla atsižvelgia į tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Tačiau  kelia nerimą bandymai šią teisę paneigti, pavyzdžiui, vietoje lytinio ugdymo piršti lytinį švietimą.

 

 

 Pareiškimai su tūkstančiais parašų

Nuo 1968 metų Lietuvoje prasidėjo pareiškimų sovietinei valdžiai akcija, kuri tęsėsi iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Šių akcijų organizatoriai  puikiai suvokė, kad tai, ko jie reikalavo, sovietinė valdžia niekuomet neduos. Bent vilties tikrai nebuvo. Tačiau tai nė kiek nemažino šių pareiškimų vertės. Pareiškimai buvo naudingi dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, pasirašantieji buvo ugdomi būti pilietiškai aktyviais ir drąsiais savo teisių gynėjais. Anuomet pasirašyti po tekstu, reikalaujančiu suteikti tam tikrų laisvių, iš tikrųjų, reikėjo drąsos. Antroji pareiškimų nauda buvo ta, kad pareiškimai pakliūdavo į pogrindžio spaudą, o per ją – į užsienį ir valdžios daromos skriaudos tapdavo plačiai žinomos pasaulyje. Šis viešumas buvo ypač svarbus, prisimenant, kad anuomet valdžia dėjo visas pastangas, kad tik jai netinkama informacija nenutekėtų į Vakarus.

...Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –
Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!

Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių.
O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Laisvės kaina

Prieš dvidešimt penkerius metus sausio 13 - ąją dieną, 12 val. su kun. Robertu Grigu aukojome Mišias prie atviro Seimo lango. Žemai, aikštėje prieš Seimą, tyvuliavo didžiulė minia žmonių, atvykusių ginti Aukščiausiąją Tarybą. Visi žinojo apie naktį įvykdytas žudynes prie televizijos bokšto, tačiau niekas nepajudėjo iš vietos, nors tvyrojo sunkiai pakeliama įtampa. Meldžiantis įtampa šiek tiek atslūgdavo ir įsižiebdavo viltis, o gal tankai ir neatriedės.

Nemenu kito tokio atvejo, kur žmonės būtų taip nuoširdžiai meldęsi Mišių metu. Visi žinojome, kad tik vienas Dievas gali šią valandą padėti. Su malda lūpose, su Viešpačiu širdyje žmonės buvo stiprūs ir laimėjo.

Prie Seimo rūmų galima pamatyti anų laikų barikadų likučius ir tarp jų nedidelę Švč. M. Marijos statulėlę. Žmonės kalbėjo rožinį ir meldė stebuklo, tikėdami, kad toji, kurios prašymu Jėzus Kanoje padarė pirmąjį stebuklą, gali padaryti stebuklą ir dabar. Tas stebuklas įvyko: Omono tankai neatriedėjo ir Lietuva galėjo keltis laisvam gyvenimui.

Sausio 13Švenčiant laisvės 25 - metį

Sausio 13 – ąją minėsime Lietuvos laisvės 25 – metį. Už šią laisvę buvo sudėta labai daug partizanų, tremtinių, politinių kalinių ir kt. laisvės gynėjų aukų. Šiandien, būdami laisvi, deja, ne visuomet suvokiame laisvės vertę. Kai kam atrodo, kad laisvė tiesiog be mūsų pačių darbo turėjo atnešti materialinį gerbūvį, o laisvoje Lietuvoje savaime turėjo išnykti blogis, su kuriuo beveik kasdien susiduriame. Laisvės vertę geriausiai supranta tie, kurie išgyveno jos netektį ir nesusitaikė su pavergimu.

„LKB Kronikos“ 5 – jame numeryje, straipsnyje „Tikintieji mokiniai sovietinėje mokykloje“ parašoma, kokia buvo mokinių padėtis anuometinėje mokykloje, kai Lietuva neturėjo laisvės. Aprašyta tik maža dalelė to, kas vyko sovietinėje mokykloje. Tačiau bus naudinga prieš Sausio 13 – ąją  susipažinti, kaip mes buvome prievartaujami atsisakyti savo tautinio ir krikščioniškojo identiteto ir tapti klusniais kompartijos sraigteliais.

Tiesiog galima žavėtis, kaip tikintieji mokiniai kartais didvyriškai apgindavo savo įsitikinimus. Tai graži pamoka, kaip reikia lelgtis, kai nepažįstantieji tikėjimo ne kartą bando suniekinti mūsų tikėjimą ir mus pačius.

Arkivysk. S.Tamkevičius

 
 

Kryžių kalnasKeičiasi tik kovos formos, bet  ne pati kova

„LKB Kronikos“ ketvirtojo numerio įžanginiame straipsnyje „Tikroji Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis“ aprašoma, kokiais klastingais būdais sovietinė valdžia bandė griauti Lietuvoje žmonių tikėjimą.  Valdžia pirmiausia panaudojo prievartos priemones kovai su tikėjimu: buvo uždaryta daug bažnyčių, uždaryti visi vienuolynai, per tris šimtus kunigų buvo nuteisti ilgiems metams kalėti, buvo uždarytos Kunigų seminarijos Vilniuje, Telšiuose ir Vilkaviškyje, o kunigų veikla suvaržyta iki būtiniausių patarnavimų bažnyčių viduje.

 Prievartines kovos prieš Bažnyčia priemones sovietinė valdžia bandė užmaskuoti melaginga, Vakarams skirta propaganda, skelbiančia, kad Lietuvoje yra pilna tikėjimo laisvė.

PanoteriaiEvangelijoje  girdėjome pasakojimą apie Betliejaus kūdikių išžudymą. Išminčių apgautas Erodas baisiai įtūžo ir išžudė visus Betliejaus berniukus ik dviejų metų amžiaus. „Pasigirdo šauksmas, raudos ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“ (Mt 2,17-18).

Ne kiekvienos laidotuvės yra vienodai skaudžios. Šiandien laidojame nužudytus du vaikelius, labai panašius į tuos Betliejaus kūdikius. Nors žiniasklaida mus pripratino prie žudynių vaizdų ir mus nelabai sujaudina žinios apie girtų vairuotojų suvėžintus žmones, apie plėšikų nužudytus senukus ir panašios, tačiau šių vaikelių nužudymas sukrėtė Lietuvą. Politikai, valdžios žmonės ir žurnalistai plačiai komentavo žiaurų įvykį, reikšdami pasipiktinimą dėl to, kas įvyko ir ieškodami nusikaltimo priežasčių. Ne kurie, įsivaizduodami Dievą, kaip vergų prižiūrėtoją, klausė: kur gi buvo jūsų Dievas, kai buvo vykdomas šis nusikaltimas?

Mes, tikintieji žmonės, negalime abejingai praeiti pro šį nusikaltimą, tačiau neskubame su pasmerkimais, ypač šiais Dievo Gailestingumo metais. Visai protingai pasakė vienas politikas: „Dėl šio įvykio mes visi esame kalti“. Taip, beveik visi. Nebent būtume šventieji ir su kiekvienu žmogumi elgtumėmės taip, tarsi jis būtų pats Jėzus.

Kauno seminarija

1970.IV.14 Laikraštyje „Vilnis" buvo įdėtas Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Rugienio pasikalbėjimas su žurnalistu E. Baleišiu. Štai ką jis papasakojo apie Kauno Kunigų seminariją:

„Tarpdiecezinė Kunigų seminariją veikia Kaune. Jos vadovybę ir dėstytojus skiria Lietuvos ordinarai. Kandidatas į šią mokyklą turi gauti parapijos klebono rekomendaciją. Seminarijos vadovybė sprendžia, ar jaunuolį priimti į seminariją, atsižvelgdama į šį rekomendacinį raštą, kandidato pristatytą brandos atestatą, jaunuolio asmenybę. Numatytus priimti kandidatus seminarijos rektorius daktaras Viktoras Butkus derina su seminarijos globėju Jo Ekscelencija Kauno Arkivyskupijos apaštališkuoju administratoriumi vyskupu Juozapu Labuku. Kunigų seminarijos, kaip ir visų katalikiškų universitetų, programą nustato Studijų Kongregacija Romoje. Mokslas čia trunka penkerius metus. Seminarijos auklėtiniai nemokamai ir negrąžinamai gauna visą išlaikymą, kuris padengiamas tikinčiųjų aukomis..."

Kadangi Rugienis nutylėjo apie savo ir KGB organų veiklą seminarijoje, tai jo pasikalbėjimą tenka papildyti.

MemorandumasLIETUVOS KATALIKŲ MEMORANDUMAS

    Memorandumo atsiradimą paskatino katalikų teisių varžymai, o ypatingai kunigų J. Zdebskio ir P. Bubnio teismai.

    Parašai buvo renkami apie du mėnesius. Kadangi memorandumas buvo skirtas TSRS vyriausybei, tai, renkant parašus, nebuvo prisilaikyta ypatingo atsargumo. Dalis parašų buvo surinkta sekmadieniais prie bažnyčių, kai tikintieji eidavo į pamaldas ar iš jų, o kita dalis — lankantis į namus. Ant kiekvieno lapo buvo atspausdintas pilnas memorandumo tekstas, kad pasirašantieji galėtų susipažinti su turiniu. Nemokantiems skaityti parašų rinkėjai memorandumą perskaitydavo arba paaiškindavo, kokiu reikalu kreipiamasi į TSRS vyriausybę.


    Po memorandumu katalikai pasirašinėjo labai entuziastiškai. Tik nedaugelis pabijojo represijų ir atsisakė pasirašyti. Parašų rinkimas vyko stichiškai — vieni nuo kitų nusirašinėjo memorandumo tekstą ir įsijungdavo į pagalbą.


    Gana greit pasklido žinia, kad KGB organai gaudo parašų rinkėjus, juos tardo, iš kur gavę memorandumo tekstą, ir surinktus parašus atiminėja.

V.SladkevičiusKRONIKOS GIMTADIENIS

Mintis leisti pogrindžio leidinį pamažu brendo nuo 1970 metų. P. Plumpa iš mano surinktos medžiagos suredagavo pirmąjį numerį, kuriam parinkome Vivos voco - „Gyvuosius šaukiu“ — pavadinimą. Mums visiems buvo svarbu, kad pogrindžio leidinį palaimintų kuris nors iš tremtinių vyskupų, todėl nuvykau pas buvusį savo prefektą Kauno kunigų seminarijoje, tuo metu tremtinį vyskupą V. Sladkevičių ir jam parodžiau parengtą medžiagą. Ant jo stalo gulėjo lenkiškas laikraštis Kronika. Vyskupas pervertė medžiagą, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinį ir pasiūlė Kronikos pavadinimą. Vyskupas samprotavo: „Ar ne geriau būtų, jei leidinyje būtų aprašomas Bažnyčios gyvenimo įvykis ir pridėtas trumpas komentaras?“ Gerai idėjai liko tik pritarti ir taip vyskupas, vėliau kardinolas V. Sladkevičius, tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos krikštatėviu. Kronikos pavadinimas ypač patiko, nes tuo metu Maskvoje buvo leidžiama Dabarties įvykių kronika, kurią reguliariai gaudavome ir skaitėme. Gavęs palaiminimą su paruoštu leidiniu dar nuvykau pas kun. Joną Danylą SJ, nes tokiam žingsniui turėjau gauti savo tiesioginio vyresniojo, tuo metu ėjusio Lietuvos jėzuitų provincijolo pareigas, leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks surinkti leidiniui medžiagos, bet sumanymui pritarė. Paaiškinau: jei truks medžiagos, galėsime rečiau leisti arba leidinys bus plonesnis.